Iš ties labai liūdna žinia. Kai išgirdau šią žinią per televiziją iš ties pasidarė gaila žmogaus, kuris visai netyčia prarado gyvybę. Nežinojau, kad šis žmogus buvo šio forumo narys. Labai liūdna, tegul ilsisi ramybėje
Kaunas mazas miestas... Bendri interesai, bendri pazistami. Galiu pasakyti, kad buvo giliai tikintis zmogus, turejes vertybes ir tikejes tuo, kad daro. Jo mintys forume apie katalikus, nesantuokini seksa, sazine suprantama nevisiems buvo priimtini, labiau panasus i kova su vejo malunais....Turbut tik kataliksikas jaunimas ji suprato ir palaike.
Aišku. Labai gaila
Aš prisimenu kaip jis rašė religijos klausimais, buvo pagarbus pašnekovas.
Keistas jausmas, nes atrodo tai pirmas atvejis, kai miršta mūsų forumo dalyvis.
Manau, kad pirmiausiai turi būti daina su tvirtais įsitikinimais. Kad žmonės, palaikantys tuos įsitikinimus, nepagailėtų litų (Braliukai, Lordi, ir pan).
Po to, manau, svarbu yra dainos gerumas, kūrybiškumas, galbūt kažkiek kažko suvaidinimas. (...)
Nežinojau į kurią temą dėti, bet gal čia tiks.
Taigi vėl iš "Statistika ir jos taikymai I" knygos, toks uždavinukas:
Į vieną karalystę užklydo drakonas ir užsisakė pietums karalaitę. Karalystėje buvo skubiai organizuotas atvirasis konkursas karaliaus žento pareigoms (būtina sąlyga - sumedžioti drakoną). Atsirado pretendentas, kuris drakoną sumedžiojo. Pasičiupo liežuvį ir nuskuodė į rūmus. O ten - dar devyniolika pretendentų. Ir visi su daiktiniais įrodymais - kas su dantimi, kas su ausimi, kas su nagu. Sprendimus toje demokratiškoje karalystėje priimdavo trys asmenys: karalius, karalaitė arba juokdarys. Kuriam metas spręsti, lemdavo mestas kauliukas: jei atsiversdavo 6, 5 arba 4 akutės, spręsdavo karalius, jei 2 arba 3 - spręsdavo karalaitė, jeigu 1 - juokdarys. Karalius pretendento paieškai žadėjo naudoti psichologų sukurtus testus (tikimybė, kad nustatys tikrąjį drakono medžiotoją lygi 0.8). Karalaitė buvo pasiryžusi spręsti, kaip širdis lieps. Širdis karalaitei teisingai liepia 60 atvejų iš šimto. Juokdarys žadėjo problemą spręsti demokratiškai - visus pretendentus išrikiuoti į eilę, užsimerkti ir sviesti kepurę. Į kurį pataikys, tas ir tiks. Žinoma, kad konkursą laimėjo tikrasis drakono medžiotojas. Kokia tikimybė, kad jį parinko juokdarys?
Aiškinu sprendimą:
Taikoma Bajeso formulė:
P(Hj|A)=( P(Hj)*P(A|Hj) )/(P(A|H1)*P(H1) + P(A|H2)*P(H2) + P(A|H3)*P(H3) )
šiuo atveju yra taip:
įvykis A - "konkursą laimėjo tikrasis nugalėtojas"
H1 - sprendė karalius
H2 - sprendė karalaitė
H3 - sprendė juokdarys.
P(H3) = 1/6 (tikimybė, metus kauliuką, spręsti juokdariui)
P(A|H3) = 1/20 ( tikimybė laimėti tikrajam kandidatui, kai sprendžia juokdarys)
P(A|H1) = 0.8 - tikimybė laimėti tikrajam, kai sprendžia karalius
P(H1) = 3/6 tikimybė, kad spręs karalius
P(A|H2) = 0.6 tikimybė laimėti tikrajam, kai sprendžia karalaitė
P(H2) = 2/6 - tikimybė, kad spręs karalaitė
P(A|H3) = 1/20 - tikimybė laimėti tikrajam, kai sprendžia juokdarys
P(H3)=1/6 tikimybė spręsti juokdariui.
Bet čia tik teoriškai taip reikėtų spręsti. Galima buvo sumąstyti ir mąstant kitaip, sakykime, skaitiklyje bandant surašyti visą naudingą baigtį, o vardiklyje - visas galimas baigtis
Tai tu savanaudis. Tau rūpi tik tavo paties gerovė ir viskas. Tau neįdomu prisidėti prie bendrų miesto projektų ir juos vystyti ir plėtoti kartu. Tu įsivaizduoji, kad už viską turi gauti tik piniginį atlygį.
Ne, aš ne savanaudis.
Man rūpi visų kauniečių, besinaudojančių miesto VT neįprastu grafiku, gerovė.
Man įdomu prisidėti prie miesto projektų, tik nelabai kas klausė mano nuomonės (nors, kaip pats supranti, autrolis mano kontaktus turi).
Man nerūpi gauti piniginio atlygio, jei į mane kreiptųsi. Bet dabar įdomiai gaunasi - aš turiu ir sugalvoti idėją, ir ją jiems pristatyti, ir apskaičiuoti tikslius kaštus (kad, netyčia bilietas nepasirodytų per brangus ar per pigus), ir juos susirasti, ir prisitaikyti prie jiems tinkamo laiko, ir galiausiai už visas šias mano pastangas jie man pasakys:
Gerai, mes apsvarstysime šią idėją.
Nežinau, kaip tu, bet aš neturiu tiek laiko vardan nieko.
Prisiminkime, ką Biblija rašo apie stabų garbinimą ir viešpaties atvaizdo gaminimąsi...
O koks mūsų reikalas?
Taip, mes galime tam lenkui patarti, kad va, nesistatyk Jėzaus statulos.
Bet jei jis jau gyvena visu Jėzaus mokymu, ir pilnam jo džiaugsmui belieka matyti didelę statulą išėjus pro duris, tai ar tai blogai?
Juk mylimųjų nuotraukas dažnas dedasi ant stalo. O čia daugelio mylimas
Ko tu manęs, ateisto, klausi? Su savo vyskupu pasikonsultuok, ką jis mano apie 50 metrų Kristaus stovylą ir kitokius stabus. Manau, kad nieko jis nemano, nes tokių stabukų, tik mažesnių gabaritų, ir Jėzaus portretų pilnos bažnyčios. Mano darbas yra tik nurodyti prieštaravimą tarp praktikos (stovylų) ir teorijos (Biblijos).
Tavęs klausiu ne kaip ateisto ar tikinčiojo. Tu kuo nori tuo ir tikėk. Klausiu kaip žmogaus, ar jis gali su bendruomene pasistatyti patinkančią statulą ar ne. (...)
Tikrai gerai pasakė.
Iš principo, kaip aš suprantu, jis gražiai interpretavo mintį, kad visada yra aukštesnės prasmės už mūsų kasdienius poreikius ir poelgius.
Skaičiau šiandien internete šią naujieną, bet net neįsivaizdavau, kad tai yra mūsų forumietis. Kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tiesą sakant, neprisimenu apie ką jis rašinėdavo, todėl dėkui Romui kad įkėlė kad ir kelias citatas. Gaila, aišku, turėjo dar visą gyvenimą prieš akis, bet ką jau padarysi kad taip yra - amžinų nėra. Belieka tik užjausti gimines bei jį pažinojusius.
Comment