Tiesa pasakius nereikia pamiršti, kad kalba yra visų pirma bendravimo, komunikavimo priemonė, o ne kažkas abstraktaus. Kadangi kinta gyvenimo sąlygos, mus supanti aplinka, negali nekisti ir mūsų kalba. Visos naujovės nuo technologijų iki vadybos ir ekonomikos procesų mus pasiekia iš užsienio. Iš ten mus pasiekė dauguma techninių ir humanitarinių mokslų dalykų, tiek tarpukario metu, tiek dabar. Esant informacijos amžiui ir nežabotiems informacijos srautams, didelis kiekis informacijos mus pasiekia anglų ir kt kalbomis. Natūralu, kad tokiomis sąlygomis naujos technologijos, nauji procesai ateina pas mus pirmiausiai anglų kalba ir Aš noras, kad pirmiau būtų pateikiamas pavadinimo lietuviškas atitikmuo, yra niekinis. To niekada nebus. Nebent tų naujų dalykų atžvilgiu, kurie bus sukurti/išrasti Lietuvoje.
Ar iš tikrųjų svarbu, kad žodis būtų lietuviškas semantine prasme (žodžio reikšmės kilmės atžvilgiu), t.y. ar svarbu, kad mes sakytume ne troleibusas, o vielabraukis. Jokiu būdu. Tokiu atveju turėtume pakeisti begalę žodžių. Be to, nauja technologija, procesai ateina pamažu, iš pradžių dauguma žmonių apie ją net nežino nieko.Tik vėliau žmonėms tą technologiją įsisavinus, ateina poreikis žodį pakeisti atitikmeniu. Na pavyzdžiui, bluetooth technologija. Anksčiau buvo nemažai žmonių, kurie nežinojo, kas tai per technologija. Tai kaip būtų galima ją iškart sulietuvinti, jeigu jos esmė dar daug kam buvo neaiški, neįsisavinta.
Pamirštamas vienas esminių dalykų. Vertybių vertybė yra žmogus. Ir pirmiausiai žmogus. Vertybės tarnauja žmonių interesams. Vertybė negali būti pati savaime (egzistuoti atplėštai, nepriklausomai) nuo žmogaus. Kalba irgi yra vertybė dėl to, kad padeda istoriniais, etniniais,ekonominiais, pilietiniais ryšiais susisaisčiusiems asmenims tarpusavyje bendrauti, kurti. Kalba yra vertybė ne dėl jos formos, išraiškos, gramatinių taisyklių, bet dėl jos funkcijos. Bendros gramatinės taisyklės reikalingos tik dėl to, kad žmonės gebėtų susikalbėti, suprasti vienas kitą. Gramatinės taisyklės nėra ir jokiu būdu negali būti vertybė. Taip, mes dažnai nuvalkiojame vertybės sąvoką ir prasmę, jai priskirdami būtus ir nebūtus dalykus.
Dėl žmonių bendravimo patogumo (o tai yra esminis reikalavimas kalbai) tos taisyklės gali būti keičiamos. Todėl sveikinu lietuvių kalbos komisijos bandymus lengvinti lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą, nes ji yra per daug sudėtinga, o tas sudėtingumas neturi jokios prasmės, tik apsunkina pačius kalbos naudotojus.
Todėl nepritariu Aš nuomonei, kad žodžio semantika yra vertybė. Bandymas aiškiai ne lietuviškos kilmės žodžius, kurie lietuvių k naudojamai kaip atėję iš kitų kalbų, keisti atitikmenimis pagal žodžio esmę yra ne visada pateisinamas. Pvz, keisti žodį kompiuteris ar televizorius pagal jų esmę (tai, ką jie reiškia ar ką apibūdina) nėra jokios prasmės. Bet kokiu atveju į kalbą turi ateiti nauji žodžiai, nes pati kalba gali neturėti resursų apibūdinti naują reiškinį ar daiktą.Tai yra kalbos praturtinimas. Nes kaip ir žmonės, kalbos irgi viena su kita susisaisčiusios.
Pagarba kalbai nereiškia ir niekada nereikš: kad negalima kelti klausimų dėl kalbos reikalavimų, kad negalima kelti klausimų dėl žodžių keitimo tikslingumo, taip pat nereiškia, kad negalima kaip priežodžius ar posakius naudoti kitos kalbos. Jei tu moki kitą kalbą, natūralu, kad kartais nesąmoningai įterpi tos kitos kalbos posakius, priežodžius. Tai nėra kalbos niekinimas. Taip tegali galvoti žmonės, kurie pernelyg liguistai žiūri į pagarbą kalbai. Kurie pagarbą kalbai supranta kaip jos izoliavimą, konservavimą, kurie neigia sąryšį su kitomis kalbomis.
Pagarba kalbai nereiškia, kad turi būti šališkas. Nu jeigu man negražiai skamba Pilsotas, tai kas čia dabar- kalbos niekinimas?Tai , kad gerbi kalbą nereiškia, kad be išimties visur turi ją naudoti. Atvirkščiai, tik vartodamas kitas kalbas supranti, ką reiškia gimtoji klaba, ką reiškia galimybė laisvai reikšti savo jausmus ir visa kita gimtąja kalba. Ribojimas save reikšti gimtąja kalba turi būti itin pamatuotas, perdaug nesuraizgyti žmogaus taisyklėmis ir taisyklėlėmis, ypač jei jos neturi prasmes. Taisyklės vien dėl pačių taisyklių yra niekinės.
Žmogaus bendravimo laisvė yra labai svarbi. Ir nereikia taip agresyviai žiūrėti į kitų kalbų elementų naudojimą. Tų svetimų elementų naudojimas kyla iš to, jog žmonės turi didesnę galimybę išmokti naujų kalbų, naudoti tas kalbas, gauti tomis kalbomis informaciją. Anksčiau tokios galimybės nebuvo. Tie elementai tai prilimpa, tai vėl išnyksta. Nereikia mąstyti apokalipsiškai ir galvoti, kad va kalbai kyla grėsmė, nekyla ji ir niekada nekils. Tai rodo užsienio istorijos pavyzdžiai.
Ash (juokauju Aš) čia pabrėžė išsidirbinėjimą. Ar mes jau tokie super rimti. Ar jau nebegalime leisti sau pakvailioti, paišsidirbinėti. Atrodo, kad didžiausia mūsų baimė –išsidirbinėjimas. O gal žiūrėkime pakančiai. Kiekvienas turime silpnybių, trūkumų (nors sh vartojimą tokiu nelaikau)
Žinot, kas keisčiausia? Anksčiau Aš vadinau Ash. Taip dariau tik dėl vienos priežasties- iš pagarbos jam, nenorėjau rašyti As, nes taip nebūtų tiksliai išreikštas jo pasirinktas identifikavimo pavadinimas šiame forume. Pasirodo, Aš sh naudojimą vadina išsidirbinėjimu. Skirtingi gi tie žmonės.
Ar iš tikrųjų svarbu, kad žodis būtų lietuviškas semantine prasme (žodžio reikšmės kilmės atžvilgiu), t.y. ar svarbu, kad mes sakytume ne troleibusas, o vielabraukis. Jokiu būdu. Tokiu atveju turėtume pakeisti begalę žodžių. Be to, nauja technologija, procesai ateina pamažu, iš pradžių dauguma žmonių apie ją net nežino nieko.Tik vėliau žmonėms tą technologiją įsisavinus, ateina poreikis žodį pakeisti atitikmeniu. Na pavyzdžiui, bluetooth technologija. Anksčiau buvo nemažai žmonių, kurie nežinojo, kas tai per technologija. Tai kaip būtų galima ją iškart sulietuvinti, jeigu jos esmė dar daug kam buvo neaiški, neįsisavinta.
Pamirštamas vienas esminių dalykų. Vertybių vertybė yra žmogus. Ir pirmiausiai žmogus. Vertybės tarnauja žmonių interesams. Vertybė negali būti pati savaime (egzistuoti atplėštai, nepriklausomai) nuo žmogaus. Kalba irgi yra vertybė dėl to, kad padeda istoriniais, etniniais,ekonominiais, pilietiniais ryšiais susisaisčiusiems asmenims tarpusavyje bendrauti, kurti. Kalba yra vertybė ne dėl jos formos, išraiškos, gramatinių taisyklių, bet dėl jos funkcijos. Bendros gramatinės taisyklės reikalingos tik dėl to, kad žmonės gebėtų susikalbėti, suprasti vienas kitą. Gramatinės taisyklės nėra ir jokiu būdu negali būti vertybė. Taip, mes dažnai nuvalkiojame vertybės sąvoką ir prasmę, jai priskirdami būtus ir nebūtus dalykus.
Dėl žmonių bendravimo patogumo (o tai yra esminis reikalavimas kalbai) tos taisyklės gali būti keičiamos. Todėl sveikinu lietuvių kalbos komisijos bandymus lengvinti lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą, nes ji yra per daug sudėtinga, o tas sudėtingumas neturi jokios prasmės, tik apsunkina pačius kalbos naudotojus.
Todėl nepritariu Aš nuomonei, kad žodžio semantika yra vertybė. Bandymas aiškiai ne lietuviškos kilmės žodžius, kurie lietuvių k naudojamai kaip atėję iš kitų kalbų, keisti atitikmenimis pagal žodžio esmę yra ne visada pateisinamas. Pvz, keisti žodį kompiuteris ar televizorius pagal jų esmę (tai, ką jie reiškia ar ką apibūdina) nėra jokios prasmės. Bet kokiu atveju į kalbą turi ateiti nauji žodžiai, nes pati kalba gali neturėti resursų apibūdinti naują reiškinį ar daiktą.Tai yra kalbos praturtinimas. Nes kaip ir žmonės, kalbos irgi viena su kita susisaisčiusios.
Pagarba kalbai nereiškia ir niekada nereikš: kad negalima kelti klausimų dėl kalbos reikalavimų, kad negalima kelti klausimų dėl žodžių keitimo tikslingumo, taip pat nereiškia, kad negalima kaip priežodžius ar posakius naudoti kitos kalbos. Jei tu moki kitą kalbą, natūralu, kad kartais nesąmoningai įterpi tos kitos kalbos posakius, priežodžius. Tai nėra kalbos niekinimas. Taip tegali galvoti žmonės, kurie pernelyg liguistai žiūri į pagarbą kalbai. Kurie pagarbą kalbai supranta kaip jos izoliavimą, konservavimą, kurie neigia sąryšį su kitomis kalbomis.
Pagarba kalbai nereiškia, kad turi būti šališkas. Nu jeigu man negražiai skamba Pilsotas, tai kas čia dabar- kalbos niekinimas?Tai , kad gerbi kalbą nereiškia, kad be išimties visur turi ją naudoti. Atvirkščiai, tik vartodamas kitas kalbas supranti, ką reiškia gimtoji klaba, ką reiškia galimybė laisvai reikšti savo jausmus ir visa kita gimtąja kalba. Ribojimas save reikšti gimtąja kalba turi būti itin pamatuotas, perdaug nesuraizgyti žmogaus taisyklėmis ir taisyklėlėmis, ypač jei jos neturi prasmes. Taisyklės vien dėl pačių taisyklių yra niekinės.
Žmogaus bendravimo laisvė yra labai svarbi. Ir nereikia taip agresyviai žiūrėti į kitų kalbų elementų naudojimą. Tų svetimų elementų naudojimas kyla iš to, jog žmonės turi didesnę galimybę išmokti naujų kalbų, naudoti tas kalbas, gauti tomis kalbomis informaciją. Anksčiau tokios galimybės nebuvo. Tie elementai tai prilimpa, tai vėl išnyksta. Nereikia mąstyti apokalipsiškai ir galvoti, kad va kalbai kyla grėsmė, nekyla ji ir niekada nekils. Tai rodo užsienio istorijos pavyzdžiai.
Ash (juokauju Aš) čia pabrėžė išsidirbinėjimą. Ar mes jau tokie super rimti. Ar jau nebegalime leisti sau pakvailioti, paišsidirbinėti. Atrodo, kad didžiausia mūsų baimė –išsidirbinėjimas. O gal žiūrėkime pakančiai. Kiekvienas turime silpnybių, trūkumų (nors sh vartojimą tokiu nelaikau)
Žinot, kas keisčiausia? Anksčiau Aš vadinau Ash. Taip dariau tik dėl vienos priežasties- iš pagarbos jam, nenorėjau rašyti As, nes taip nebūtų tiksliai išreikštas jo pasirinktas identifikavimo pavadinimas šiame forume. Pasirodo, Aš sh naudojimą vadina išsidirbinėjimu. Skirtingi gi tie žmonės.
Comment