Geopolitika

[r08n]

Dar vienas pastebėjimas. Darau rinkiminį sąrašą. Vyrai – kažkokia tragedija. Muistosi, „muilinasi“, šalinasi, bėga veik ne paknopstom išgirdę apie turto ir pajamų deklaravimosi būtinybę, net ir žmonas stabdo nuo dalyvavimo politikoje. Bet ploja per petį ir veik ne glėbesčiuotis lenda su savo pozicija „Pritariu! Reikia jiems, gyvatėms!“.

Alementoriška, nugi. Ar daug pažįstamų pažįsti, kurie atvirai prisipažintų, kad balsavo už A.Valinską ir jo šoblą?

[Vaidele]

A Ten Year Forecast: Russia’s Decline, Central Europe’s Ascent

In a thought-provoking forecast, CEPA Senior Fellow Edward Lucas anticipates Russia’s palpable decline by 2020, having fallen behind Brazil, India and China. Meanwhile, Central Europe will be on the ascent, with the three Baltic States “overtaking the sluggish, debt-ridden economies of Southern Europe.”
What will Central Europe look like in 2020? For starters, NATO will be weaker. The war in Afghanistan was a big test for the alliance. If it cannot fight missions in faraway countries, it is not worth the money. NATO’s European members have largely failed that test – a failure much bigger than in Iraq. That war could be blamed on George W. Bush’s recklessness and the incompetence of Donald Rumsfeld’s Pentagon. Even in America, the Iraq War was divisive.

Afghanistan was a different matter: Toppling the Taliban had wide support in Europe. Indeed, it was leftist Europeans who were loudest in demanding international intervention against violations of basic human rights by the Taliban. Now it is Europe that is failing the test. Too circumscribed by caveats to do much fighting and too culturally distant from Afghanistan to do much training, the Europeans (with some honorable Polish, Baltic and British exceptions) look from an American point of view like a wasted asset.

Europeans return the coolness. Self-indulgently, they want a different, more appreciative America as an ally and different wars too: easy ones, preferably. Nobody is talking yet about breaking up NATO, but benign neglect is just as bad. In 2010, NATO resembles a marriage where the husband and wife have agreed to separate vacations. The next stage will be separate bedrooms and bank accounts. By 2020 they will meet only at breakfast, to haggle over the household bills. If NATO HQ and SHAPE (Supreme Headquarters Allied Powers Europe) exist at all in 2020, expect them to be shrunken, cheaper versions of their former selves. That will hurt the real-estate market in some Brussels suburbs and the personal financial planning of some military bureaucrats. But few others will notice. NATO was long past its sell-by date.

The hollowing out of NATO will not end America’s commitment to European security. But it will change it. Europe will try to deal with a lot of security issues by itself. The biggest successes will be in the western Balkans. By 2020 most bits of the former Yugoslavia and Albania will be in the European Union (EU). Even the hardest cases, such as Bosnia-Herzegovina, will be about to join. Thirty years after the first shots were fired in the wars of the Yugoslav succession, European soft power will have triumphed. America may not receive the thanks it deserves, but it will be able to declare “mission accomplished” in the western Balkans. Turkey will have dumped its EU aspirations, but will settle for a Norwegian-style association. The big challenge for the EU in 2020 will be to rekindle euro-enthusiasm in Turkey and Ukraine. Georgia will be pounding on the door too, and with a higher living standard and better government than some EU members, it will be hard to say no.

Among America’s residual European commitments, the High North and Arctic region will remain a top priority, with Norway as the most important security partner (possibly more so than Canada, which, German-style, may decide to snuggle up to Russia). Denmark, thanks to its Greenland connection, will play a significant role too, as will Britain (assuming that defense cuts don’t completely abolish the navy). Agreeing on a regime for mineral exploitation at the top of the world will be the hot topic: Expect plenty of conferences if we are lucky, international lawsuits or even naval standoffs if we are not.

Oil and Israel will ensure that America also retains a presence in the eastern Mediterranean and Black Sea. That will mean maintaining naval bases in friendly, if apathetic Italy, and perhaps elsewhere. Countries like Azerbaijan and Georgia will be the focus of continued American interest (though the tug-of-war may be with China rather than Russia). But Europe’s energy market will be in good shape. Technological change will make unconventional forms of hydrocarbons cheaper to exploit. Russia’s east-west monopoly of gas export pipelines will be a tiresome historical relic, rather than a threat. The big worry will be not Russia’s clout but its weakness. With central Asian countries exporting directly to the west and to China, Russia will be struggling to meet its export commitments.

Russia’s decline will be palpable by 2020. The military modernization will fail. On the human side, recruiting and training 100,000-plus NCOs (the single most important element in the move to a professional, flexible, deployable, modern army) will prove impossible. The military-industrial complex will continue to fail to deliver the weapons and platforms that Russia needs. Russia will buy some new weapons abroad (the Mistrals being ordered from France are a harbinger). But it will lack the money to buy everything it needs. Its petro rubles will decline too, as the lack of investment in oil and gas exploration and development begins to bite.

Having fallen behind Brazil, India and China, it will struggle to keep up with second-rank emerging economies such as Vietnam and Nigeria. It will be increasingly dependent on its dwindling arsenal of nuclear weapons (both battlefield and strategic) to compensate for the shortcomings of its conventional military. Its ability to project power beyond its borders will be weak to non-existent.

But Russia will remain a lingering threat to its neighbors. America will retain a residual security commitment in the Baltic region: Estonia, Latvia, Lithuania and Poland are the only bits of NATO that actually need defending from Russia. But by 2020 the reassurance will chiefly involve hi-tech drones, robot soldiers, anti-missile defenses, electronic jamming devices and well-resourced human intelligence rather than boots on the ground.

Europe’s security architecture will remain a mess. New plans will get nowhere; old organizations such as the Organization for Security and Co-operation in Europe will not work. Few voters will care. The big issues in security policy will be counter-terrorism, cyber security and illegal immigration, rather than the deployment of armed forces against military threats. Sooner or later, something will awaken Europe from its post-modern delusions. But I doubt it will come by 2020.

The EU will remain the best place in the world to live in terms of quality of life, health care, education and infrastructure. But its north will be in better shape than its south. The eight “ex-communist” members will, by 2020, have dropped that label. Central European countries and the three Baltic States will have overtaken the sluggish, debt-ridden economies of Portugal, Greece and Spain and will be fast catching up to Italy. These countries will be run by people with only the dimmest childhood memories of communism, or none at all. They will demand, and get, the same quality of public services they see in neighboring countries. All will have adopted the euro (though some of the southern European countries may have dumped it).

Europe will look different in 2020: More diverse and more Muslim in its younger population, still white and secular in its older echelons. But that will be a strength, not a weakness. The polarized ethnic and religious ghettoes of some cities in continental Europe will be fading: The future will look more like London is now and less like Antwerp. The biggest social problem will be in the east, not the west: The fate of the fast-growing Romany (Gypsy) populations in Bulgaria, the Czech Republic, Hungary, Romania and Slovakia. Even with enlightened policies, Europe will still be wrestling in 2020 with decades of neglect.

http://www.cepa.org/ced/view.aspx?record_id=277

[rat]

Įdėsim čia. Kiek pamenu Rusijai "pribaltai" fašistai. Tik nepamenu, kad pas mus tūkstančiai žmonių gatvėse fašistautų.

P.S. Pirmo video pradžioje įdomi vėliava...

[Wycka]

Įdėsim čia. Kiek pamenu Rusijai "pribaltai" fašistai. Tik nepamenu, kad pas mus tūkstančiai žmonių gatvėse fašistautų.
P.S. Pirmo video pradžioje įdomi vėliava...

Čia carinės Rusijos vėliava.

[rat]

Būtent pasiima multikultūrinį darinį reprezentuojančią vėliavėlę ir rėkauja "žudyk čiurkas". (Tuo tarpu valstybės galva groja pianinu ir dainuoja labdaros renginyje).

[Zorro]

Tai buvo imperijos vėliava, naudojama 1858 - 1883 metais. Vėliau tik Romanovų šeimos.
XX amžiuje šią vėliavą naudojo daugiausia monarchistai ir nacionalistai.

[rat]

I did not know that Tada nenuostabu.

[Edvard]

Apie studentų protestus Londone girdėjo visi. Viena nuotrauka man į akis įkrito ypatingai.

[dr.]

Kodėl ypatingai? Jauni reakcionieriai ir tiek, nežinantys net ką tai reiškia realybėje.

Man ypatingai krinta į akis tokių simbolių populiarumas Lietuvoje, o tai labai keista, kadangi mūsų šaliai, deja, buvo lemta iškęsti raudonąjį terorą.

[Wycka]

Apie studentų protestus Londone girdėjo visi. Viena nuotrauka man į akis įkrito ypatingai.
Atvaizdas

Aš tai siūlyčiau tokius riaušininkus ne į areštinę sodinti, o 'komandiruoti' bent savaitei į Šiaurės Korėją. Aišku, valstybei tai kainuos brangiau, bet užtat efektas bus ilgiau išliekantis.

[Edvard]

Aš tai siūlyčiau tokius riaušininkus ne į areštinę sodinti, o 'komandiruoti' bent savaitei į Šiaurės Korėją. Aišku, valstybei tai kainuos brangiau, bet užtat efektas bus ilgiau išliekantis.

Ne į Sibira, Kolima, лесоповал.

[dr.]

Ne į Sibira, Kolima, лесоповал.

Bet tik savaitei. Ir ne į Kolymą, o į sanatoriją, kur klesti lygūs tarp lygių

[Edvard]

Bet tik savaitei. Ir ne į Kolymą, o į sanatoriją, kur klesti lygūs tarp lygių

Kodėl sanatorija? Tegul padirba, kartu su tais kurie Maskvoj šeštadieni, jauni, aktyvus, nežino kur energiją dėti, Sibiras grinas oras.

[index]

Kodėl sanatorija? Tegul padirba, kartu su tais kurie Maskvoj šeštadieni, jauni, aktyvus, nežino kur energiją dėti, Sibiras grinas oras.

Gal čia vadinamoji "sanatorija"?

[Edvard]

Gal čia vadinamoji "sanatorija"?

Atvaizdas

Maždaug taip, pilnas lageris, zona, režimas, darbas, tokia ekskursija galima už pinigus organizuot, tada gal suprastu kaip Tėvine gerbti ir mylėti reikia.

[John]

Įdomi situacija Azijoje, kurią reiktų stebėti. Jau pakankamai seniai kalbama apie Pakistano ir Kinijos "draugystę". Daug kas tokias kalbas nuleisdavo, kaip paprasčiausią Kinijos diplmatinę retoriką ir atsvarą Indijai. Bet Kinija nebūtų Kinija, jei nesivadovautų anglišku posakiu "put the money where the mouth is".

Neaišku, kaip ten yra, bet aišku tik tai, kad Kinija nukreipia dešimtis milijardų USD į Pakistaną įnvesticijų ir bendrų projektų pavidalu, pradedant geležinkeliais ir uostais ir baigiant kultūros ir žemės ūkio objektais. Ir tai tik investicijos, kurios suorganizuotos valstybiniu mastu. Kas žino, kiek dar yra privačių investicijų? Kitaip tariant, Pakistanas iš esmės buvo apipiltas pinigais ir brangiais, bei daugeliu atveju, labai naudingais projektais. Daug kas Pakistano nelaiko normalia šalimi dėl siaučianio Talibano viruso ir šiaip nesugebėjimo tvarkytis. Įdomu, ką gero ten nuveiks Kinija. Jų taktika visai kitokia: ne grūmojimas pirštu ir auklėjimas, bet pamaloninimas investiciniais projektais.

Pavyzdžiui, kas numatoma per artimausius 5 metus:

Pakistan, China ink 20-bn-dollar deals in various fields

http://timesofindia.indiatimes.com/w...ow/7122342.cms

ISLAMABAD: Pakistan and China have signed around 20-billion-dollar worth of deals to boost trade and investment, as Wen Jiabao became the first Chinese premier in five years to visit Islamabad.

"Overall the Chinese investment is expected to be around 30 billion dollars," Kaira added.

Kitaip tariant, bum ir yra 20 mlrd. USD vertės investicijų vienintelio vizito metu, plius dar 10 milijardų vėliau. Tokiai šaliai, kaip Pakistanas, tai yra labai daug ir sudaro apie 6% jų metinio BVP.

[Wycka]

Lietuva padėtų Izraeliui įstoti į Europos Sąjungą
Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius per diplomatinį forumą, kuris įvyko Herzlijos tarpdisciplininiame centre, pareiškė, kad yra pasirengęs nors ir rytoj balsuoti už tai, kad Izraelis būtų priimtas į Europos Sąjungą.
„Esu pasiruošęs už tokį sprendimą balsuoti jau rytoj, visiškai palaikau Izraelio prisijungimą prie Europos Sąjungos, ir už tai balsuosiu“, – pasakė jis, atsakydamas į vieno iš forumo dalyvių klausimą apie Izraelio ir Turkijos įstojimo į ES perspektyvą.

Pirmiausia, Izraelis techniškai negali tapti ES nare tol, kol neišspręs teritorinių problemų ir nesusitaikys su visais kaimynais. O tai nutiks tikrai dar ne rytoj.
Antra, ES kuriame kaip krikščioniškas valstybių klubas, kuriame niekaip vietos neatsiranda Turkijai. Tai kuriems galams reikia judaistinio Izraelio? Priėmus Izraelį, nebeliks pagrindo nepriimti ir Turkijos.
Trečia, nė vienas Izraelio teritorijos kvadratinis kilometras nėra geografinėje Europoje. Teisybės dėlei, Kipras taip pat geografiškai nėra Europoje.

[Wycka]

Mažji Lietuva / Rytprūsiai

Yra temos skirtos Vilniaus krašto praradimui bei Vilniaus krašto atgavimui, bet, deja, nėra adekvačių temų Klaipėdos kraštui ir Mažajai Lietuvai. Jeigu tokia tema būtų sukurta, tikriausiai šis pranešimas nukeliaus į ją.

Lietuvos sudėtyje galėjo būti ir Karaliaučius

Jeigu prieš 92 metus priimta deklaracija — Tilžės aktas — būtų buvusi įgyvendinta, Lietuvos sudėtyje dabar būtų ir Karaliaučius. Akto idėja buvo įgyvendinta tik iš dalies — tad Lietuvos dalimi tapo tik Klaipėdos kraštas.
Istorijos pradžia tokia: 1918-ųjų pabaigoje Tilžėje Prūsų lietuvių tautinė taryba priėmė deklaraciją, vadinamąjį Tilžės aktą ir reikalavo prijungti Mažąją Lietuvą prie Lietuvos valstybės. Akto pasirašymo dieną Lietuvos Respublikos Seimas yra įtraukęs į atmintinų dienų sąrašą, tačiau šiandien apie šį įvykį ir jo svarbą Lietuvos visuomenė žino menkai. Kita vertus, paties Tilžės akto atsiradimo aplinkybės gana miglotos, diskutuotina ir jo istorinė reikšmė. Dokumento originalo niekas nematė, o ir šaltinių, liudijančių jo atsiradimo aplinkybes — mažai. Tad ką ir kodėl minime?
Vieno žmogaus dokumentas?
“Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes, lietuviai, čionai prūsų Lietuvoje gyvenantieji, sudarome šito krašto daugumą, reikalaujame mes, remdamiesi Vilsono Tautų paties apsisprendimo teise, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėto siekio pašvęsti”, – tokį tekstą pasirašė niekieno nedeleguoti ir neišrinkti 24 asmenys, susikūrusios Prūsų Lietuvos tautinės tarybos (PLTT) atstovai.
Šio akto atsiradimo aplinkybėmis besidomintis istorikas Vasilijus Safronovas tvirtina, kad bent jau istoriniu požiūriu, mūsų aptariamas dokumentas yra pervertintas. “Kiek rodo tyrimai, tai tebuvo vienadienė deklaracija, kurios reikėjo PLTT. O po to, kaip liudija dokumentai, vienas žmogus tai pavertė didingu įvykiu, esą “aukso raidėmis įrašytinu į istoriją”, – bent jau taip jis pats teigė”, – komentavo Klaipėdos universiteto istorikas.
Tas žmogus, išgarsinęs Tilžės aktą, – tai Jonas Vanagaitis, vienas iš Tilžės akto signatarų, kurio parašas stilizuotame Akto plakate puikuojasi pirmas. Beveik viską, ką žinome apie šį dokumentą, ir paskelbė pats J.Vanagaitis, o deklaracijos originalo neturime. Kai 1936 m. buvo išleistas Tilžės akto stilizuotas plakatas, apie jį žinota taip pat mažai. Jo atsiradimo istoriją 1938-aisiais savo knygoje “Kovos keliai” aprašė vėl minėtasis J.Vanagaitis.
Istorikės dr. Silvos Pocytės teigimu, daugelis to krašto lietuvių apie priimtą aktą beveik nieko nežinojo, o iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Mažosios Lietuvos gyventojai nei kalbėjo, nei kaip nors deklaravo savo norų “glaustis” prie Didžiosios Lietuvos. Apie tai savo knygoje užsimena diplomatas, Mažosios Lietuvos veikėjas Martynas Anysas. Vis dėlto Tilžės akto pasirašymo data buvo neatsitiktinė: Vokietija po Pirmojo pasaulinio karo jau buvo pasirašiusi paliaubų sutartį, be to, nežinota, kurias žemes ir kam reikės atiduoti. Istorikas dr. Vygantas Vareikis teigia, kad tuo ir pasinaudojo mažlietuviai, vargu ar patys būdami tikri, kad visa Mažoji Lietuva galėtų įeiti į besikuriančios Didžiosios Lietuvos sudėtį. Ir tai, anot jo, buvo daugiau būtent didlietuvių reikalas. Be to, hipotezė, kad Tilžės aktas vis dėlto buvo rengiamas Didžiojoje Lietuvoje ir daugiau jos interesams, taip pat neatmestina. Klaipėdos universiteto istorikė S.Pocytė mano, kad kai kurios detalės, kaip antai akto tekste vartojami didlietuvių kalbos žodžiai “čionai”, “šišion” tokį įspūdį tik sustiprina. Tačiau tyrimų šia tema dar trūksta.
Atgavus Klaipėdą svarbesnis tapo Vilnius
Kad Tilžėje pasirašytas dokumentas nebuvo itin svarbus nei didlietuviams, nei Mažosios Lietuvos veikėjams, rodo ir 1923 m. įvykiai. Apie aptariamą aktą beveik nė neužsimenama, kai 1923-iaisiais Klaipėdos krašte buvo rengiamas “sukilimas”. S.Pocytė primena, kad nei derantis su vokiečiais, nei su sovietais tariantis dėl diplomatinio pritarimo, Tilžės aktu niekada nebuvo remiamasi ir jo nebandyta įgyvendinti. “Tad tai ir leidžia teigti, kad tai veikiau buvo proginis (ne propagandinis) dokumentas. Didiesiems politikams jis nerūpėjo”, – mano pašnekovė.
Įvykiai po “sukilimo” Lietuvai atgavus Klaipėdą tai tik patvirtina: Lietuvos diplomatai ir visuomenė nuo trečiojo dešimtmečio vidurio jau pradėjo suvokti, kad Klaipėdos kraštas nuo Didžiosios Lietuvos nutolęs ir, bent jau kultūriškai, mažai ką su ja turėjęs bendro: prijungtos teritorijos integracija vyko sudėtingai, kupina prieštaravimų, o valdžia galiausiai įsitikino, kad klaipėdiečiai pernelyg germanizuoti. Tad neatsitiktinai “Mažosios Lietuvos” problemos nugrimzdo į antrą planą: juk Lietuvai tuomet kur kas svarbesnis buvo Vilniaus klausimas. “Tai savotiškas 1924–1938 m. lietuvių diplomatijos paradoksas. Nepaisant to, kad ir de jure, ir de facto turėjome Klaipėdos kraštą, politinis, kultūrinis ar ideologinis siekis išlaikyti jį savo rankose buvo kur kas mažesnis nei susigrąžinti Vilnių. Taip buvo dėliojami prioritetai: ką turime, iš tikro mažiau svarbu nei tai, ko neturime”, – primena istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.
Tačiau nuomonių esama įvairių: kai kurios politinės organizacijos, pavyzdžiui, iki dabar egzistuojanti Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT), Tilžės aktą bando lyginti arba gretinti net su Vasario 16-osios Aktu, nors tai apskritai nelygintini dalykai. A.Kasperavičiaus teigimu, Tilžės aktas tiesiog įteisina (legitimizuoja) tik mažos dalies lietuvių norą prisijungti prie Didžiosios Lietuvos. “Jei Vasario 16-osios aktą suvokiame kaip diktantą, tai Tilžės aktą galime laikyti jo parašte, savotišku “post scriptum”, – lygina A.Kasparavičius.
Vis dėlto lapkričio 30-ąją oficialiai minime kaip “Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto” dieną. Čia kyla klausimas, ar verta? “Galime vadovautis “patriotine mistika”, kad tai reikšmingas įvykis, tačiau, deja, taip nėra. Kitas klausimas, jei tai – atmintina diena, kokių mūsų valstybė imasi žingsnių ir ką įsipareigoja. Jei pagrindinė Akto mintis ta, kad prie Lietuvos siekiama prijungti ne tik Klaipėdos kraštą, ar tai reiškia, kad ir dabar toji mintis vis dar aktuali?”, – klausia V.Safronovas.
“Ar šią dieną verta minėti? Juokinga, ir tiek: turime dvi nepriklausomybės paskelbimo dienas, valstybės sukūrimo dieną. Visa kita – tik politikų žaidimai”,– istorikas V.Vareikis į tokias “atmintinas” dienas prisipažino žvelgiantis su šypsena.
Norai, neatitikę laikotarpio realybės – taip būtų galima apibendrinti tai, kas išdėstyta Tilžėje pasirašytoje deklaracijoje. Lūkesčiai neatitiko nei to meto tikros padėties, nei galimybių tai įgyvendinti. Žinoma, galima idealizuoti tuometę “liaudies” nuomonę, tačiau reikia pripažinti ir tai, jog didžiumai tuomečių Klaipėdos krašto gyventojų labiau rūpėjo žemiški reikalai. Aukšti ir ne taip paprastai įgyvendinami idealai, kokie buvo deklaruoti minėtame akte, galėjo rūpėti tik nedidelei prasilavinusių ir turinčių ypatingai stiprių tautinių aspiracijų žmonių grupei. Nedera pamiršti ir to, kad supratimas, kas yra tauta, tais laikas dar tik formavosi, o suprantamas jis buvo daugiau pagal konfesinę priklausomybę.
Juolab kad mažlietuviai buvo pažangesnės materialinės kultūros žmonės. Tuo metu didlietuviai, bent jau žiūrint iš Mažosios Lietuvos perspektyvos – pernelyg suslavinti ir mažiau išsivystę.

“Lietuvininkai! Pabuskit! Klausykit! Padabokit!”
Pons Dievs aiškiai nor mus visus lietuvinininkus, kaip vienos giminės draugus suvienyti į valną nei savotišką Lietuvą, kuri daugiau nebus sudraskyta, net stipri bei galinga Karalystė…
Didžioji Lietuva (…) yra vėl valna ir savotiška žemė pastojusi ir įsitaisė savo valdžią bei savo vaiskus, jeib su svieto didžiomis giminėmis stotų į Tautų Susidraugavojimą, kuriame amžinas pokajus (taika, – red.) ponavos. Diebas pats dyvinu būdu ją iškinkė iš maskolių vergystės jungo per šį išgąstingąjį karą.
Tad vokiečiai, ją užėmę, tykojo ją pasiplėšti ir suvokietinti, kaip jie su mūsų prūsiška Lietuva yra padarę, žmones Didžiosios Lietuvos jie prispaudė nežmogiškai, išplėšė jų turtus, atėmė jų galvijus bei javus, kad lietuviai badmirščiuoti turėjo.
Todėl mes be jokios širdplėšos skiriamės nuo Vokietijos: ji nebuvo mums kaip motina, bet kaip kieta, neširdinga ir svetima pamotė.
Balsuokit, kad laikas pareis, tiktai už prisiglaudimą prie Didžiosios Lietuvos. Ten mus nespaus dideli mokesniai, nes naujoji Lietuva dar neturi senų skolų.
Prūsų Lietuvos tautinė komisija. 1918 m. lapkričio 16 d. atsišaukimas

Šį atsišaukimą 100 tūkst. egz. tiražu jau pirmąją savo egzistavimo dieną išsiuntinėjo Prūsų lietuvių tautinė taryba. Tuo tarpu apie Tilžės aktą rytprūsių visuomenei nebuvo nė užsiminta.

[AIRzol]

Geras vadovas turi vadovauti šaliai tiek, kiek reikia ir gali. Ar kas po kelių kadencijų atleidžia gerai dirbančius privačių įmonių vadovus? Valstybės valdymas yra daug sudėtingesnis už įmonių ir tam reikia daug daugiau žinių bei patirties. O patirtis įgyjama dirbant. Kai prezidentas jau įgyja patirties, jį pakeičia per rinkimus kitu. Kam tai naudinga? Tik valstybei priešiškoms jėgoms.
Aš nesakau, kad rinkimai nereikalingi, aš sakau, kad dviejų kadencijų iš eilės taisyklė yra dirbtinė ir nenaudinga.

Demokratija yra universali tik tuomet, kai prisitaiko prie konkrečių realijų, valstybių, tautų ir kultūrų ypatumų, kai kuriama ne laikantis vieno modelio ar pavyzdžio, dargi primetamo per prievartą.

Ne demokratijai ginti, o interesams prastūminėti, prisidengiant demokratija.

Man neįmenama mįslė - iš kur atsiranda tokių užsispyrusių žmonių. Juk realus gyvenimas kalba pats už save: pasaulyje pačios turtingiausios ir labiausiai išsivysčiusios yra demokratinės šalys, kurios be visa ko dar turi ir kadencijų limitą, o valstybės, kurios turi vadovus "su patirtim" dažniausiai tera atsilikusios ir nuskurdusios trečio pasaulio šalys.

Bet vistiek atsiranda žmonių, kurie valgo Š ir nemirksėdami kartoja, kad skonis kaip saldainio. Turbūt aš per kvailas tą suvokti...

[John]

Man neįmenama mįslė - iš kur atsiranda tokių užsispyrusių žmonių. Juk realus gyvenimas kalba pats už save: pasaulyje pačios turtingiausios ir labiausiai išsivysčiusios yra demokratinės šalys, kurios be visa ko dar turi ir kadencijų limitą, o valstybės, kurios turi vadovus "su patirtim" dažniausiai tera atsilikusios ir nuskurdusios trečio pasaulio šalys.

Reiktų paklausti kelių klausimų.

1. Ar tų valstybių turtingumą sąlygojo demokratijos buvimas?
2. Kas tiksliai yra demokratija?
3. Ar Vakarietiška demokratija yra specifinė ar universali vertybė?


Atsakant į pirmą klausimą, panašu, kad atsakymas yra neigiamas. Ar Britų Imperija (savo laiku, pasaulio supergalybė ir be konkurencijos turtingiausia ir galingiausia pasaulio valstybė) šluodama visus savo kelyje vadovavosi kokiomis nors demokratinėmis vertybėmis ar tiesiog savo interesais? Ar kitos Europos ir kitų kontinentų šalys buvo ir liko turtingos dėl demorkatijos atsiradimo?

Kodėl demokratinė Indija (o jos demokratija yra pakankamai sena ir stabili) 1980 būdama turtingesnė ir labiau išsivysčiusi už autoritarinę Kiniją šiandien nuo tos pačios Kinijos atsilieka šviesmečiais be šansų kada nors prisivyti?

Ar nedemokratinis Singapūras, neturintis jokių ištelklių, išskyrus žmonių protus ir kvalifikacijas, netapo viena turtingiausių ir pažangiausių pasaulio valstybių?

Panašių pavyzdžių, ko gero, galima sugalvoti daugiau. Visgi, mano manymu, Indijos vs. Kinijos pavyzdys yra stipriausias, kurio ignoruoti nevalia.

Dėl antro klausimo. Demokratija iš esmės reiškia visuomenės valdymą t.y. valdančių žmonių delegavimą. Vakaruose delegavimas vyksta panaudojant tiesioginius rinkimus. Bet ar tai reiškia, kad bet kokia kitokia delegavimo forma yra neįmanoma? Šito nežinau, bet žinau, kad yra pakankamai stiprių argumentų, teigiančių, kad tai įmanoma ir veikia.

Labai svarbu suprasti šalies ir kultūros specifiką. Vakaruose (ypač Anglosaksiškuose kraštuose ir visų pirma JAV) vyrauja stiptus individualizmas ir valdžios mažareikšmiškumas. Rytuose (Kinijoje) atvirkščiai: valdžia per amžius buvo "šeimos tėvas", kuris privalo rūpintis savo vaikais. Tokių niuansų ten pilna iki šiol t.y. anglosaksiškas individualizmas ten išvis suvokiamas kaip blogybė, kurios reikia vengti ir gėdytis. Sistemos tipui ir jos efektyvumui daug įtakos turi ir tokie niuansai.

Taigi, vienintelė tvirta išeitis yra apsiriboti "Vakarietiškos demokratijos" samprata t.y. demokratijos, kuri veikia Amerikose ir Europoje. Dėl likusių demokratijų ar nedemokratijų sunku daryti kokius nors apibendrinimus.


Ir trečias klausimas dėl specifiškumo vs. universalumo. Mano supratimu sakyti, kad [Vakarietiška] demokratija yra universali visai žmonijai yra paprasčiausias siauros, neišprususios ir "pranašumo" kompleksų kamuojamos pasaulėžiūros produktas. Net jeigu kada nors bus įrodyta, kad būtent tokia sistema yra vienintelė universali, šiandien tai nėra įrodyta ir daugėja argumentų, keipiančių į visai priešingą išvadą.

Bet kokiu atveju, labai svarbus (gal svarbiausias) momentas yra konkrečios kultūros ir šalies situacija ir patirtis. Pavyzdžiui, Europos šalims, be abejo, geriausiai tinka Vakarietiškoji sistema. Baltarusiai, Ukrainai, Rusijai ir t.t. taipogi, nes labai abejoju, kad jie sugebėtų įvaldyti kinišką sistemą, o rusiškoji sistema, kaip jau seniai matėme ir vis tebematome yra visiškas "pravalas". Kinijoje vėl viskas kitaip. Tenykštė kultūra nenutrūkstamai gyvuoja mažiausiai 3000 metų (t.y., kai mes dar gyvenome urvuose) ir pakankamai sofistiškos valstybės valdymo teorijos ten sklandė gerokai prieš tai, kai mes išmokome rašyti, skaityti ar, juo labiau, ėmėme kalbėti apie politiką. Taip kad būtų tiesiog kvaila bandyti tokiai šaliai aiškinti, kad mūsų sistema yra jiems tinkamesnė, ypač, kai ta šalis auga ir tobulėja greičiau, nei bet kas kitas pasaulio istorijoje ir visai nebūdama demokratiška.

Taip kad galutinių išvadų nėra ir kol kas jų negali būti. Galime tik toliau vertinti ir žiūrėti, kas ir kur krypsta ir tai vertinti racionaliai be politinio angažuotumo.