Geopolitika

[digital]

Taip, as i said, azerai jiems yra savi, beveik Ta savuma stiprina ne "turkiskumas", bet tai, kad yra common enemy - Armenija.

O kodėl Armėnija yra priešas Turkijai? OK, dėl genocido, bet šiaip tai šiais laikais maža ir nelabai turtinga šalis. Aš kaip tik galvojau, kad turkams priešas labiausiai dėl Karabacho.

[andyour]

Betkokia putkos avantiura paremt Armenus kainuotu jam nesveikai daug, todel greiciausiai gesins konflikta, kaip tik gales, arba palaikys pusgyvi tik tam, kad galetu su abiem salim paprekiaut ginklais.

Su Ukraina irgi nebuvo rimtesnio karo. Šiuo atveju gali būti panašiai.

[ViR2]

O kodėl Armėnija yra priešas Turkijai? OK, dėl genocido, bet šiaip tai šiais laikais maža ir nelabai turtinga šalis. Aš kaip tik galvojau, kad turkams priešas labiausiai dėl Karabacho.

Turkai tiesiog labai nuosirdzia inekencia armenu ir kurdu. Pabendrauk su betkuriuo turku, uzsimink apie armenus, pvz pasakyk, kad klausai System of a Down ar kad siaip buvai Armenijoj, tai issilavines turkas uzmes kanors ir pakeis tema, o labiau emocionalus apreks ir dar pasiulys sio bei to Jie neturi kazkokiu labai speciviniu priezasciu tam

Taigi erdoganas laikosi salafizmo (galiu klysti), Turkija sekmingai virsta sh!thole

Erdoganas nera prisipazines savo pakraipu viesai (bent kiek man zinoma), bet jis labai aktyviai remia Muslim Brotherhood (pvz Egipte tai teroristine organizacija), ja funduoja ir in general, laikoma, kad tai Turku, kartu su Saudais projektas nes visa ju retorija paremta Neo-otomanizmu ir persmelkta salafizmu. Pvz ju pagrindinis sukis: "Believers are but Brothers", "Islam is the Solution", and "Allah is our objective; the Qur'an is the Constitution; the Prophet is our leader; jihad is our way; death for the sake of Allah is our wish."
Tai galima daryt prielaida, kad jis salafistiniu paziuriu, nors tiesiogiai to nei patvitino nei paneige + MHP accuses President Erdoğan of having ‘Salafi tendencies’

Jeigu tarp Azerbaidžiano ir Rusijos remiamos Armėnijos kils rimtas konfliktas ir Putinas nuspręstų remti Armėniją, tai kyla klausimas - kokia forma jis tą paramą teiks. Juk visų pirma, kad teikti paramą, tai reikėtų turėti susiekimą. Armėnija neturi susisiekimo jūra, su ja galima susisiekti tik per kitas šalis, o tai yra Turkija - čia turbūt nėra klausimų, kad Turkija Rusijos nepraleis, galima per Iraną - bet jeigu jis rems Azerbaidžianą, tai turbūt irgi nepraleis. Ir galima per Gruziją, su kuria Rusijos santykiai taip pat nelabai kokie. Taigi gali būti nesvarbu, kad Rusija Armėnijoj turi bazę, konfliktui kilus jai reikėtų pastiprinimo, kuriam gali nebūti kelių per kur suteikti. Bet lieka dar vienas niuansas, kad vakarai ir US gali panaudoti savo politinę/ekonominę įtaką konfliktui nugesinti. Taigi klausimas kokios pozicijos jie laikosi.

Vakarai visada buvo arciau Armenijos, nei Azerbaijano. Bet del tavo pastabu sutinku, daug interesu susipina ir gali kilt dideliu problemu grieztai priimti vienos ar kitos puses pozicija. Bet kilus konflikui key playeris butu Iranas. Rusai tikria nestotu piestu pries Irano pozicija.

Radau twiteryj, bet negaliu nepasidalint

#Russia 1992: #Armenia attack #Azerbaijan! Azerbaijan attack Armenia! #Russia since to both: Buy our weapons!
#Russia now: #PutinPeacemaker!

[digital]

Turkai tiesiog labai nuosirdzia inekencia armenu ir kurdu. Pabendrauk su betkuriuo turku, uzsimink apie armenus, pvz pasakyk, kad klausai System of a Down ar kad siaip buvai Armenijoj, tai issilavines turkas uzmes kanors ir pakeis tema, o labiau emocionalus apreks ir dar pasiulys sio bei to Jie neturi kazkokiu labai speciviniu priezasciu tam

Tai vat ir keista. Stambule bendravau su turku iš Vokietijos, tai pakankamai normaliai apie armėnus atsiliepė. O Vilniuje teko su pora turkų pabendrauti, tai jo, kaip tu sakai

[Aleksio]

Tai vat ir keista. Stambule bendravau su turku iš Vokietijos, tai pakankamai normaliai apie armėnus atsiliepė.

Nekalbant apie tai, kad dar prieš porą metų Antalija buvo populiari armėnų poilsio vieta (gal kažkas dabar ir pasikeitė).

[ViR2]

Tai turkai ir rusu nemegsta perdaug, dar ir pries visa situacija su lektuvu, nors pilni kurortai rusu buvo dar visai nesenai

Tai ka, pasirode pirmieji klipai, kaip Azerai tempia Armenu galvas suverynu savai saikai parodyt Tie galvu kapojimai kazkaip pradeda pavirst i sporta, daliai kebabu...
https://twitter.com/Zinvor/status/716737321069096960

[Dadis]

Tai ka, pasirode pirmieji klipai, kaip Azerai tempia Armenu galvas suverynu savai saikai parodyt Tie galvu kapojimai kazkaip pradeda pavirst i sporta, daliai kebabu...
https://twitter.com/Zinvor/status/716737321069096960

Rašo, kad čia 7-ių metų senumo video ir nuotraukos.

[ViR2]

Tikiuosi

[bato_usai]

Branduolinė Šiaurės Korėjos išlikimo diplomatija
http://vz.lt/premium/verslo-klase/20...mo-diplomatija

[bato_usai]

Nepažiūrėjau, jau prisijungęs naršiau

[bato_usai]

Branduolinė Šiaurės Korėjos išlikimo diplomatija
http://vz.lt/premium/verslo-klase/20...mo-diplomatija

Kaip norėtųsi pažvelgti per petį tiems generolams į jų užrašų knygutes, kol šitie galvas nunarinę stabmeldžiai uoliai konspektuoja Šiaurės Korėjos lyderio paistalus.

Šiaurės Korėjos užsienio politika – nepakartojamo farso kupinas vaidinimas, kuriam atsispirti dėl skirtingų priežasčių negali nei vietos gyventojai, nei „gerbėjų“ auditorijos užsienyje. Vis dėlto žemės drebėjimas sausio 6 d. nebuvo suvaidintas.

Tada šalis įvykdė ketvirtąjį branduolinės bombos bandymą. Pats režimas paskelbė, kad šį kartą išbandyta daug galingesnė vandenilinė bomba, o ekspertai kiek skeptiškesni – „gal vandenilinė, o gal ir ne“. Vakarai sukruto ir, reaguodami į atominės bombos, o vėliau ir balistinių raketų bandymus, kovą įvedė iki šiol griežčiausias sankcijas. Per daug nesispyriodama prie jų prisidėjo ir Kinija.

Šalies vadovas Kim Jong-unas, įmitęs kraugerys roko žvaigždės šukuosena, atsakydamas į tokį akiplėšiškumą dar kartą pažadėjo paleisti pelenais bent jau JAV tai tikrai. Kad būtų įtikinamiau, režimas įvykdė egzekuciją Šiaurės Korėjos armijos generalinio štabo viršininkui generolui Ri Yong-gilui. Jis buvo apkaltintas politinės opozicijos organizavimu ir korupcija.

Tokios egzekucijos – režimo klasika, pakaitinanti plunksnos meistrams vaizduotę ir skatinanti juos pasakoti kartais tikras, o kartais ir išgalvotas istorijas. Pavyzdžiui, 2013 m. įvykdžius egzekuciją Kimo dėdei Jang Song-thaekui, vienas Kinijos leidinys paskelbė neva jis buvo atiduotas sudraskyti šunims. Net suskaičiavo, kad peralkusių keturkojų buvo 120. Vėliau tokia informacija paneigta ir patikslinta, kad dėdė veikiausiai sušaudytas iš priešlėktuvinio pabūklo.

Grįžtant prie branduolinių klausimų – po pastarojo bandymo Vakarų ginkluotės ekspertai dar kartą pakartojo, kad sprogdinti didelius užtaisus požeminiuose urvuose viena, o išplėtoti technologijas, leidžiančias sukurti mažą užtaisą, kurį galėtų nešti raketa, yra jau visai kito lygio iššūkis.

Lyg atsiliepdama į kritiką dėl rafinuotumo stokos kovo mėnesį šalies vadovybė pristatė pirmąją mažą branduolinę galvutę. Tiesa – galbūt jos muliažą. Kimas nurodė, kad jau greitai bus atlikti ir pirmieji tokios modifikacijos bombos bandymai.

Vieša „užtaiso“ paroda ekspertams didelio įspūdžio nepaliko. Kaip įprasta, kalbant apie Šiaurės Korėją, atsijoti, kas yra tiesa, o kas – Vakarams pašokdinti skirtas spektaklis, yra sudėtinga. Ianas Bremmeris, didžiausios pasaulyje politinių rizikų konsultacijų bendrovės „Eurasia Group“ prezidentas, pajuokavo, kad „tai arba mažiausias Šiaurės Korėjos branduolinis užtaisas, arba didžiausias pasaulyje golfo kamuoliukas“.

Ekonominė beprotystės inžinerija

Plačiai JAV strateginiame mąstyme naudojamų racionalaus elgesio modelių specialistai neleis sumeluoti – „beprotystė“ tarptautiniuose santykiuose yra vertinga valiuta. Žinoma, tais atvejais, kai apie šiltus santykius niekas negalvoja, o nenuspėjamas elgesys pasitelkiamas siekiant sumėtyti pėdas ir iškaulyti įvairių nuolaidų bei paramos.

Andrejus Lankovas, vienas žymiausių Šiaurės Korėjos tyrinėtojų, savo knygoje „Tikroji Šiaurės Korėja: gyvenimas ir politika žlugusioje stalinistinėje utopijoje“ („The Real North Korea: Life and Politics in the Failed Stalinist Utopia“, „Oxford University Press“, 2013 m.) atkreipia dėmesį, kad krizių eskalavimas ir gesinimas yra jau dešimtmečius režimo pasitelkiama strategija. Kaip sako šis autorius – tai režimo išlikimo diplomatija, kai branduolinis ginklas naudojamas kaip šantažo priemonė.

Kad Šiaurės Korėja vykdo branduolinių ginklų plėtojimo programą, pirmą kartą suuosta dar aštuntajame dešimtmetyje. Nuo devintojo dešimtmečio prasidėjo iki šiol trunkantis lazdos (sankcijų) ir meduolio (paskatų) žaidimas. Jis dar labiau suaktyvėjo po pirmojo branduolinio užtaiso bandymo 2006-aisiais.

Receptas labai paprastas – režimas pritraukia dėmesį, tarkim, branduolinio užtaiso bandymu ir sulaukia įprastos sankcijų porcijos iš Vakarų. Tada Šiaurės Korėja toliau eskaluoja krizę įvairiomis provokacijomis. Tradiciniai pavyzdžiai – artilerijos papliūpos į Pietų Korėjos pusę ir raketų bandymai.

Idealiu atveju pasitaiko dar ir koks JAV studentas, kurį, kaip nutiko kovo viduryje, galima nuteisti 15 metų konclagerio už tai, kad, režimo teigimu, jis norėjo pavogti propagandinį plakatą. Režimo manymu, toks, nors ir neetiškas bandymas parsivežti namo suvenyrą, tolygus ardomajai veiklai šalyje.

Galiausiai ateina atomazga – įtampai pasiekus aukščiausią tašką Pchenjanas staiga iškelia rankas į viršų ir nurodo esantis pasirengęs grįžti prie derybų dėl branduolinės programos stalo. Savaime suprantama, yra sąlygų. Pastarąjį kartą baigti sodrinti uraną ir nutraukti raketų bei branduolinių ginklų bandymus Šiaurės Korėja pasižadėjo 2012 m. vasarį, netrukus po Kimo tėvo ir ilgamečio šalies vadovo Kim Jong-ilo mirties.

Mainais į tai susitarta dėl didelio masto paramos maistu programos ir kitų paskatų. Badas – dažnas reiškinys šalyje, kurio dar didesniu išplitimu „socialistinio rojaus“ vadovybė nėra suinteresuota. Naujos raketos pradėjo kilti jau 2012 m. kovą.

Nuo to laiko, nepaisydami reguliarių Šiaurės Korėjos pasiūlymų suspenduoti branduolinę programą mainais į „meduolius“, JAV administracija ir jos sąjungininkai, pirmiausia Pietų Korėja, numojo ranka į bandymą tartis gražiuoju su Šiaurės Korėjos režimu, o sankcijos pradėjo tik griežtėti.

Tačiau Kimas žino kitą triuką – jo „beprotystė“ yra tikras galvos skausmas Pekinui. Šio visai nežavi Pchenjano išsidirbinėjimas, galintis netyčia išprovokuoti ir rimtą karinę krizę pašonėje. Vis dėlto nestabilios Šiaurės Korėjos perspektyvos Kinijai priimtinos dar mažiau.

Ką Vakarai atima, Pekinas duoda

Nors nuo metų pradžios sankcijos Šiaurės Korėjai yra smarkiai sugriežtintos, specialistai vieningai sutaria, kad iš esmės viskas priklauso nuo šios šalies kaimynės ir pagrindinės ekonominės partnerės – Kinijos. Šiai nuolat priekaištaujama, kad ji nė nebando užtikrinti ekonominės Šiaurės Korėjos izoliacijos.

Kinija parėmė Jungtinių Tautų rezoliuciją, kuri apribojo gamtos iškasenų eksportą, sugriežtino Šiaurės Korėjos krovinių patikrą, įvedė laivybos ir orlaivystės apribojimus, taip pat draudimą eksportuoti į šalį produkciją, kurią galima panaudoti karyboje, įskaitant raketų degalus ir aviacijoje naudojamus įrenginius.

Bet Kinijos diplomatai griežtai nurodė, kad sankcijos yra skirtos Pchenjanui prie derybų stalo pasodinti, o ne „režimo kaitai“ išprovokuoti. Šis klausimas, be abejo, yra tabu Pekine, o Kinijos diplomatai nuolat įspėja partnerius neperlenkti lazdos spaudžiant Kimą, kad tai neišverstų jo iš valdžios.

To priežastys yra ne tik Kinijos režimo prigimtis, bet ir faktas, kad jei šalyje kiltų suirutė, jos padariniai, pavyzdžiui, pabėgėlių srautai, persilietų į Kiniją. Provakarietiška Šiaurės Korėja – dar viena dėl įtakos Rytų Azijos regione besigrumiančią šalį ne itin viliojanti alternatyva.

Šiaurės Korėjos, Vakarų ir Kinijos trikampio santykių dinamika pagrįsta principu „kai Vakarai atima, Kinija duoda“. JAV analitikos centras „Council on Foreign Relations“ nurodo, kad nuo maždaug 2009 m., kai žlugus eilinėms deryboms JAV ir Pietų Korėja pradėjo smarkiai veržti ekonominius santykius ir paramą Šiaurės Korėjai, jų vieton stojo Pekinas.

Nuo 2006 m., kai buvo atliktas pirmasis atominės bombos bandymas, iki 2014 m. Kinijos ir Pietų Korėjos prekybos apimtis išaugo nuo 1,7 mlrd. dolerių (2009 m. 2,7 mlrd. dolerių) iki 6,4 mlrd. dolerių, tai yra maždaug 70 proc. viso Šiaurės Korėjos prekybos srauto. Net optimistiškiausiais skaičiavimais, šalies BVP tesudaro apie 30 mlrd. dolerių.

Nuo 1995 m. Kinija, Pietų Korėja, JAV ir Japonija suteikė apie 75 proc. visos Šiaurės Korėją pasiekusios paramos maistu. Bet, išskyrus Kiniją, kitų valstybių parama nuo 2009 m. gerokai susitraukė. Jungtinės Tautos nurodo, kad 70 proc. šalies gyventojų patenka į rizikos susidurti su maisto trūkumu kategoriją. Piktnaudžiavimas dalijant paramą šalyje įprastas.



Bomba „agresoriams“ atbaidyti

Nepaisant branduolinių ginklų programos ekonominių motyvų, Pchenjanui bomba yra saugumo garantas ir priemonė vidiniam palaikymui mobilizuoti. Kitaip tariant, Šiaurės Korėjos strateginiame mąstyme branduolinis ginklas atgraso užsienio valstybes nuo šalies puolimo ir garantuoja režimo išlikimą.

Kaip atkreipia dėmesį jau minėtas A. Lankovas, po Saddamo Husseino režimo Irake griūties 2003 m., Šiaurės Korėjos diplomatai ir politikai kartodavo: „Jeigu Irakas būtų iš tiesų turėjęs branduolinių ginklų, šiandien S. Husseinas veikiausiai tebebūtų savo poste.“

Režimas isteriškai reaguoja ir į kasmetes JAV ir Pietų Korėjos karines pratybas. Pernai sausį Pchenjanas net pasiūlė nutraukti branduolinių užtaisų bandymus, jeigu pratybų bus atsisakyta. Dešimtis kartų girdėti pažadai tą kartą JAV nesuviliojo.

Šių metų kovo viduryje JAV ir Pietų Korėja pradėjo didžiausias istorijoje dvišales karines pratybas, kurios tęsis iki balandžio pabaigos. Galbūt norint pagąsdinti ir įtikinti režimą, kad atėjo metas kiek sumažinti apsukas, pratybose repetuojami ir vadinamieji giljotinavimo smūgiai. Taikomasi, žinoma, į režimą.

Pratybose giljotinai pakibus virš jo galvos, Kimas sureagavo labai audringai ir pagrasino priešus nubausti prevenciniais branduoliniais smūgiais.

Dėmesys branduoliniams klausimams pastaruoju metu itin išaugęs. Pirmiausia dėl to, kad jau įgyvendintas susitarimas dėl Irano branduolinės programos. Beje, Šiaurės Korėjos ir Irano bendradarbiavimas vystant branduolines ir balistinių raketų technologijas tarptautinei bendruomenei puikiai žinomas.

Ilguoju laikotarpiu branduolinių ambicijų palaidojimas (jeigu iš tiesų tai įvyks) Iranui, skaičiuojama, duos šimtamilijardinę naudą. Neabejotinai Pchenjanas labai atidžiai stebi įvykius Irane ir skaičiuoja, ką galėtų išpešti.

Vis dėlto tarp šių šalių yra esminių skirtumų. Pirmiausia sankcijos Iranui buvo griežtesnės ir daug geriau įgyvendinamos. Svarstoma, kad gal būtent dėl jų Iranas taip ir nesugebėjo sukurti branduolinio ginklo. Augant visuomenės nepasitenkinimui dėl skurstančios valstybės, bet dėl ekonominės izoliacijos atominio proveržio taip ir nepasiekiant, buvo nuspręsta rinktis kitą kryptį.

Antra, Irane dar tik vyko atominės bombos kūrimo procesas, o Šiaurės Korėja faktiškai jau yra branduolinė valstybė, į savo programą investavusi labai daug pinigų ir taip „pasirinkusi kelią“, iš kurio vargu ar ketina išklysti. Juo labiau kad Šiaurės Korėjos ekonomikos potencialas, ypač kalbant apie trumpąjį laikotarpį, yra daug mažesnis negu naftos turtingo Irano.

Bomba liaudžiai mobilizuoti

Interpretuojant Šiaurės Korėjos veiksmus svarbu suprasti ir dabartinį vidaus politikos kontekstą. Šių metų gegužę vyks Šiaurės Korėjos darbininkų partijos kongresas. Pastarąjį kartą toks suvažiavimas vyko 1980-aisiais.

Ginkluotės bandymais ir provokacijomis Kimas nori sustiprinti savo legitimumą tiek partijos vadovybės, tiek liaudies akyse. Juo labiau kad gyventojai prieš kongresą yra mobilizuoti vadinamajai 70 dienų kovai, skirtai pasirengti kongresui.

Ši „kova“ prasidėjo vasario 23 d. ir baigsis gegužės 2-ąją. Minėtu laikotarpiu apribotos šalies turgų veikimo valandos. Būtent nuo darbo juose priklauso didelės dalies žmonių pragyvenimas. Dabar jie varomi į talkas – nuo istorinių monumentų tvarkymo iki darbo statybose. Prekyvietes leidžiama atidaryti tik popiečio valandomis.

Režimas tikisi, kad gyventojams, praradusiems ir taip apverktiną gerovės šaltinį, patriotizmo įpūs „galybės“ demonstravimas ir grasinimai priešams.

Per suvažiavimą bus išdėstytos šalies raidos gairės, kurios apims sritis nuo ekonomikos iki santykių su kaimyne Pietų Korėja. Ruošdamasis šiai progai režimas pristatė apie 400 naujų šūkių.

Juose matoma ir dabartinio Šiaurės Korėjos lyderio dviejų vektorių politika. Jos esmė – koja kojon žengianti ekonominė plėtra ir branduolinio atgrasymo stiprinimas.

Vienas „The Diplomat“ cituojamų šūkių skelbia, kad šalis ketina „išplėtoti daugybę karinių smūgių priemonių, kurios galėtų sutriuškinti priešą“. Karinius raumenis režimas pademonstravo jau prieš kongresą, tačiau su ekonomika tradiciškai sekasi sunkiau.

„Padaryti užsienio prekybą daugiašalę ir įvairią“, „Išspręsti vartojimo prekių problemas“, – skelbia kiti šūkiai. Suprasti, kaip tai suderinama su griežčiausiomis iki šiol sankcijomis, įvestomis už karinių priemonių plėtojimą, sudėtinga.

[bato_usai]

Čekija užsimojo keisti šalies pavadinimą

Čekija, kurios pavadinimas angliškai iki šiol skambėjo kaip „Czech Republic“ nuo šiol norėtų būti vadinama „Czechia“. Vokiškai naujasis šalies pavadinimas turėtų būti „Tschecien“, o prancūziškai – „Tschequie“. Anot valstybės Užsienio reikalų ministerijos, naudoti trumpesnį šalies pavadinimą ant produkcijos ir drabužių būtų daug patogiau įmonėms ir sporto komandoms.

BBC duomenimis, šalis neatsisako oficialaus pavadinimo Čekijos Respublika, tačiau kasdienėje kalboje norėtų būti vadinama trumpiau. Pirmąjame etape buvo atmesti kiti pavadinimai, tarp kurių – „Czechlands“, „Bohemia“ ar „Czech“. Angliškai šalis ir dabar kartais vadinama „Czech“, tačiau kalbininkai pabrėžia, kad tai yra būdvardis, o ne šalies pavadinimas.

„Nėra gerai, kai valstybė neturi aiškių ją apibūdinančių simbolių. Būtų gerai ištaisyti šią klaidą. Tiek esame skolingi sau ir pasauliui“, – mano Čekijos Užsienio reikalų ministras Lubomiras Zaoralekas.

Lietuviškai šalį jau seniai vadiname tiesiog Čekija, todėl mums neturėtų kilti keblumų įsimenant trumpesnįjį 1993 metais įkurtos valstybės, kuri susidarė į Čekiją ir Slovakiją skilus Čekoslovakijai, pavadinimą. Pasaulyje šis atvejis irgi nebūtų pirmasis – tokį kelią kiek anksčiau yra pasirinkusi Prancūzijos Respublika, dažniausiai vadinama tiesiog Prancūzija, Slovakija, kurios oficialus pavadinimas išlieka Slovakijos Respublika ar Rusijos Federacija, vadinama Rusija.

Idėjos kritikai tikina, kad pavadinimas „Czechia“ – pernelyg panašus į Rusijai priklausančios Čečėnijos (angliškai – „Chechnya“). Čekijos diplomatai jau buvo ne juokais sunerimę, kai 2013 metais kai kurie žurnalistai ėmė aiškinti, kad Bostono maratono sprogdintojas kilęs ne iš Čečėnijos, o iš Franzo Kafkos gimtinės. Taip pat yra manančių, jog naujas pavadinimas tinkamai atspindi tik čekiškąjį Bohemijos regioną, tačiau pamirštama apie kitus du: Moraviją bei Čekijos Sileziją. Visgi, siūlymui ketvirtadienį jau pritarė prezidentas Milošas Zemanas bei ministras pirmininkas Bohuslavas Sobotka. Idėjos šalininkai netgi įkūrė tinklalapį www.go-czechia.com, kuriame pateikiama informacijos apie šalį ir sklaidomi skeptikų mitai. Naują pavadinimą dar turi patvirtinti šalies parlamentas ir apsvarstyti Jungtinės Tautos.

[nomad]

/\ Geras nepilnavertiškumo komplekso pavyzdys. Eilinė valstybė, pasimetusi tarp mitologijos (tipo buvo 'turtingesni už vokiečius iki karo ...) ir realybės (labai vidutinė valstybė su labai vidutiniais gebėjimais ir pajamomis). Bet aišku ten atsiranda gera kritinė masė idiotų, kurie balsuoja už marginalus politikus, propaguojančius pan-slavizmo idėjas su įgimta tendencija puoselėti konspiracines teorijas ir ekonomines 'trečiojo kelio' alternatyvas, praskiestas įgimtomis anti-amerikonizmo ir prorusiško infantilizmo tendencijomis.

[bato_usai]

Berlynas: „G8 mirė“
http://vz.lt/verslo-aplinka/2016/05/01/berlynas-g8-mire

„G8 mirė“ – tokią Vokietijos kanclerės Angelos Merkel poziciją per jos atstovus gavo vokiečių laikraštis „Der Spiegel“. Berlynas nesitiki, kad Rusija kada besugrįš į didįjį aštuonetą.

Pasak Vokietijos kanclerės, nesitikima, kad dabar egzistuojantis septynių didžiųjų šalių susitikimų formatas (G7) kada plėsis, nes Rusija, iš didžiojo aštuoneto išmesta po įvykdytos Krymo aneksijos, neįgyvendins sąlygų, kurios jai iškeltos, jei Maskva nori sugrįžti į svarbiausiųjų aštuntuką. Be to, Rusijos sugrįžimui prieštarauja ir JAV.

Frankas Walteris Steinmeieris, Vokietijos užsienio reikalų ministras dar balandį yra išreiškęs viltį, kad G7 formatas išliks neilgam ir Rusijai bus sudarytos sąlygos greitai sugrįžti į svarbiausiųjų pasaulio šalių klubą.

Tačiau G8 perspektyva niūriai piešiama ir Maskvoje. Dimitrijus Peskovas, Kremliaus atstovas spaudai, rusų dienraščiui „Kommersant“ sako, kad grįžimo į G8 formatą nėra tarp Kremliuje svarstomų klausimų. Pasak jo, daugiau dėmesio skiriama G20 formatui.

Marija Sacharova, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė, yra sakiusi, kad Rusijai anksčiau iškeltos sąlygos – Minsko susitarimų įgyvendinimas ir Ukrainos krizės suvaldymas – yra „nepagrįstos“, nes už šiuos dalykus esą atsakinga yra Ukrainos valdžia. Be to, pažymėjo ji, sąlygos pasipildė ir su padėtimi Sirijoje ir Libijoje susijusiais elementais.

[Zorro]

[QUOTE=http://vz.lt]Berlynas: „G8 mirė“
Marija Sacharova[/QUOTE}
Gal ne Sacharova, o Zacharova - Захарова.

[Lettered]

Berlynas: „G8 mirė“
http://vz.lt/verslo-aplinka/2016/05/01/berlynas-g8-mire

Galbūt Kinija užims laisvą vietą G8?

[bato_usai]

Gal ne Sacharova, o Zacharova - Захарова.

Vertimo klausimais kreiptis į verslo žinių redakciją. Aš jau ir taip kartais patvarkau jų rašybos klaidas keldamas čia straipsnių ištraukas, vertimo tikslumo pradėti tikrinti neketinu.

[Zorro]

Na tai, mano priekaištai ne tamstai...

[ViR2]

Pasikeis Merkel ir pamatysim nauju dyvu Italija labai aktyviai pradejo reikstis ES politikoj ir net G7, o jie kind of "putin-friendly"

[bato_usai]

Pasikeis Merkel ir pamatysim nauju dyvu Italija labai aktyviai pradejo reikstis ES politikoj ir net G7, o jie kind of "putin-friendly"

Ir tai yra visos Vokietijos ir Europos problema... Vienas vertus Merkel ir Vokietijos ilgalaikis konservatyvus valdymas garantuoja stabilumą ir neleidžia visokiems populistiniams judėjimams griauti ilgalaikės ES vizijos, kita vertus tai, kad atsitikus bet kokiai rimtesnei problemai ir ilgiau nesugebant jos išspręsti viską į savo rankas perima vienas žmogus, erzina , net jeigu logiškai supranti, kad tie sprendimai ilgalaikėje perspektyvoje atneša naudą...