Geopolitika

[Eimantas]

Sėskis, du. Suomija ne NATO šalis.

[evvt]

Sėskis, du. Suomija ne NATO šalis.

O velnias tokiu atveju pult rekia estus kad per daug arti suomiu, kurie nepuola rusu

[Eimantas]

Tarpukariu ir buvo standartinė vėžė.

[senasnamas]

Dėl šių priežasčių reikalingos dvi geopolitinės linijos. Viena vertus, svarbūs ryšiai su JAV, deja – dabartinės prezidentės politika mus vis labiau tolina. Maivymasis prieš Baraką Obamą, kalbos apie JAV diktatą – čia pat pataikaujant tiek Europos Sąjungai, tiek Rusijai, tariamų CŽV kalėjimų skandalas ir jo kurstymas vargiai prisideda prie draugystės su NATO aljanso lyderiais, o NATO kol kas – svarbiausias mūsų geopolitinio saugumo garantas, gal ir ne tobulas, bet kito kol kas nėra. Antra ir dar svarbesnė kryptis – geopolitinio, kultūrinio ir ekonominio bloko kūrimas savo regione, pirmiausia – su Latvija ir Estija, paskui – su Ukraina, o galiausiai galbūt kviečiant ir Baltarusiją.
Šis blokas – sąlyginai galima jį vadinti Baltokarpatija – būtų ganėtinai stiprus atsilaikyti tiek prieš Maskvos, tiek prieš Varšuvos, tiek prieš Briuselio imperializmą. Šias šalis sieja istorija, geopolitiniai iššūkiai, artimos moralės ir kultūros sampratos. Sėkmės atveju galėtume mažiau rūpintis vis labiau ryškėjančiomis vidaus problemomis NATO aljanse ir pačiose JAV. Šis blokas galėtų tapti rimtu veiksniu ir kalbantis su Karaliaučiaus krašto gyventojais, kurie vis mažiau nori likti Rusijos imperijoje, bet Vakarų Europos dekadansas – taip pat menkai viliojanti perspektyva.

Fasadiniai patriotai daug kalba apie globalią, modernią, konkurencingą Lietuvą. Globalios Lietuvos konceptas jau savaime kelia šypseną: vienas kolega juokais pasiūlė klajojančios Lietuvos konceptą. Atsisakome atgyvenusių ryšių su žeme, buriamės į mobilias grupes, hunų pavyzdžiu beldžiamės į bet kurio pasaulio miesto vartus ir sakome: duokite pinigų! Jei ne – čia ir liksime, su visomis pasekmėmis. Vietiniai viską pasveria ir sumoka, o mes keliaujame toliau. Projektas?

http://www.ekspertai.eu/patriotizmas-kieno-ir-kam/

[John]

Kliedesiai. Ypač antroji pastraipa. Žmogus akivaizdžiai pykstasi su sveika nuovoka.

[keen]

Sakyciau, autorius akivaizdziai nera isvaziaves uz Lietuvos ribu O ka jau kalbeti apie menkiausia zinojima kaip save suvokia mazos, bet sekmingos, Europos valstybes, tiksliau ju pilieciai

[Tomas]

Ko norėti. Autorius - žmogus su prisiūta galva:
https://www.google.lt/search?q=Mariu...w=1419&bih=815

[Sula]

Iš kur tie tautininkų kliedesiai dėl mistinės Baltokarpatijos, ypač antiglobalistinės politikos šviesoje?
Man rodos, prie A.Smetonos tautininkai vykdė kur kas labiau realistinę politiką.

[senasnamas]

1909 m. A. Smetonos tekstas:

Bet yra dvi tauti, su kuriom lietuviai daugiau amžių, nekaip su lenkais, yra tikrai broliškai gyvenę – gudai ir ukrainiečiai. Su jom lietuviai drauge kovodavo prieš totorių puolimus, su jom kelis amžius spyrėsi vokiečių galybei. Šios trys tautos nesipešdavo, nesaikstydavo viena kitą ryti. Ir dabar jų buitis labai panaši: lietuvių, gudų ir ukrainiečių siekimai – pirmoje vietoje liaudies reikalai. Priešininkai ir vargai visų trijų tie patys, visi esame turėję ir tebeturime tų pačių kliuvinių kultūros kelionėje, visi galime pasimokyti vieni iš kitų, vieni kitiems padėti, o mūsų nesutikimams pamato nėra. Svetimo daikto imti nesikėsiname, taigi mokėsime šalimais broliškai gyventi. Likimo spaudžiami, esame vieni kitus nutolę. Reikia vėl suartėti, arčiau susipažinti. Ukrainiečiai savo kultūra ir susipratimu yra pranešę lietuvius su gudais. Kai Lietuva, baudžiavos kamuojama, dar tebemiegojo, Ukraina jau buvo susilaukusi garsiojo poeto Ševčenkos. Kilęs iš baudžiauninkų, jis savo dainomis kurstė tautiečių širdyse laisvės ugnelę, sielojosi savo tautos vargais. Ukraina (bent Galicijos) turi daugelį mokytų žmonių, literatų, turi savo literatūrą. Ukrainiečių vadai atsimena ir lietuvius. Pakaks nurodžius Kostomarovą ir profesorių Antonavičių. Antonavičiaus monografija apie Algirdą ir Kęstutį įdomu kiekvienam lietuviui pasiskaityti. Taip palankiai rašyti apie Lietuvos praeitį tegali žmogus tos tautos, kuri yra broliškai amžius gyvenusi su lietuviais.
Ukrainiečius vargina tie patys klausimai, kurie ir mus; ukrainiečiams, kaip ir mums, tenka kovoti prieš istorinę Lenkiją, tenka rūpintis savo liaudies gerove. Formuluodami savo tautos siekimus, mes galėtume jų pavyzdžiu naudotis. Ukrainiečių literatūra, muzika ir iš viso menas mums būtų, rasit, daugiau įmanoma, nekaip lenkų.

http://alkas.lt/2014/02/08/a-smetona...ments#comments

[nomad]

/\ Dar vienas įrodymas, kad A. Smetona buvo etnocentristinis idiotas, kurio istorinių įžvalgų vaikiškai romantišką ribotumą lenkė tik jo beribė ksenofobija - ypač lenkams ir žydams

[John]

Apie "broliškas" tautas ar "poreikį venitis" su "x tauta" dažniausiai ir kalba visokie prietrankos, besivadovaujantys savo primityviomis emocijomis ar supaprastintu ir ideologizuotu pasaulio suvokimu bei nuliu ekonomikos žinių, racijos ir sveiko proto. Panašiai, kaip ri tipiškas "referendumo" rėmėjas. Kaži kodėl serbai nesivienija su kroatais? Anie juk tokie panašūs, kad be jų pačių (o kartais ir įskaitant juos pačius) niekas neatskiria. O kaip su ukrainiečiais ir rusais?

"Vienitis" reikia su tais, iš kurių galima pasipelnyti ir nuo kurių nėra rizikos nukentėti. T.y. reikai rasti balansą tarp "daugiausiai pinigų" ir "mažiausiai rizikos". Išsiaiškinę, kas geriausiai atitinka šituos kriterijus, galėsime pradėti su jais "vienitis" (t.y. darytis iš jų $, €, £ ar netgi skirtingų rūšių ¥). Taip pat galima vienitis su tais, kurie siūlo ir garantuoja karinį saugumą (kaip kad NATO alijansas). Bet koks kitas "vienijimasis" yra kliedesiai.

O tai, kokie klausimai labiausiai vargina x ar y tautas, arba kokie ten buvo "garsūs poetai", mums turėtų rūpėti mažiausiai, nes tai niekaip negerina mūsų gyvenimo, pajamų, saugumo ir tvarumo. Vienas protingas dėdė labai taikliai pasakė: "Can you bank that?"

[oranger]

Apie "broliškas" tautas ar "poreikį venitis" su "x tauta" dažniausiai ir kalba visokie prietrankos, besivadovaujantys savo primityviomis emocijomis ar supaprastintu ir ideologizuotu pasaulio suvokimu bei nuliu ekonomikos žinių, racijos ir sveiko proto. Panašiai, kaip ri tipiškas "referendumo" rėmėjas. Kaži kodėl serbai nesivienija su kroatais? Anie juk tokie panašūs, kad be jų pačių (o kartais ir įskaitant juos pačius) niekas neatskiria. O kaip su ukrainiečiais ir rusais?

"Vienitis" reikia su tais, iš kurių galima pasipelnyti ir nuo kurių nėra rizikos nukentėti. T.y. reikai rasti balansą tarp "daugiausiai pinigų" ir "mažiausiai rizikos". Išsiaiškinę, kas geriausiai atitinka šituos kriterijus, galėsime pradėti su jais "vienitis" (t.y. darytis iš jų $, €, £ ar netgi skirtingų rūšių ¥). Taip pat galima vienitis su tais, kurie siūlo ir garantuoja karinį saugumą (kaip kad NATO alijansas). Bet koks kitas "vienijimasis" yra kliedesiai.

O tai, kokie klausimai labiausiai vargina x ar y tautas, arba kokie ten buvo "garsūs poetai", mums turėtų rūpėti mažiausiai, nes tai niekaip negerina mūsų gyvenimo, pajamų, saugumo ir tvarumo. Vienas protingas dėdė labai taikliai pasakė: "Can you bank that?"

Pirmiausiai reikia paklausti, ar kas nors su lietuviais nori vienytis, išskyrus Putiną?

[John]

Pirmiausiai reikia paklausti, ar kas nors su lietuviais nori vienytis, išskyrus Putiną?

Mums tai irgi neturėtų pernelyg rūpėti. Mums turėtų rūpėti, ar su mumis kas nors nori daryti biznį ir, jei taip, kokiomis sąlygomis.

Panašu, kad norinčių yra daugiau, nei Putinas ir tai galime pagrįsti statistiniais duomenimis, kurie laisvai prieinami Statistikos departamento ir kituose statistinę informaciją teikiančiuose puslapiuose beigi įvairiuose straipsniuose.

[Tomas]

Būtent tie statistiniai duomenys aiškiai parodo, kad Lietuva labiausiai nori daryti biznį su Putinu

Panašu, kad norinčių yra daugiau, nei Putinas ir tai galime pagrįsti statistiniais duomenimis, kurie laisvai prieinami Statistikos departamento ir kituose statistinę informaciją teikiančiuose puslapiuose beigi įvairiuose straipsniuose.

[balietis]

Iš akies tai eksportas į Latviją su Estija (gyventojų kartu sudėjus yra gerokai mažiau nei, pavyzdžiui, Sankt Peterburge) yra panašus kaip į Rusiją.

[fredis]

Išsiaiškinę, kas geriausiai atitinka šituos kriterijus, galėsime pradėti su jais "vienitis" (t.y. darytis iš jų $, €, £ ar netgi skirtingų rūšių ¥)

"Can you bank that?"

Jūs esate pinigų vergas ir jums tautininkų mąstysenos neįkirsti

Šiaip versle visiems seniai dzin kur eksportuoti, svarbiausia ten kur apsimoka, tik mūsų valdžiai kartais atrodo kitaip...

[senasnamas]

Net 100 metų senumo tekstas sugeba suerzinti šiandieninius globalizuotagalvius . O kaip dėl dar senesnių laikų?
Eurointegracija viduramžiais ir šiandien: ar sugebame mokytis iš praeities?

Ar Lietuva ko nors pasimokė iš praeities, ir jeigu taip, tai ko?
Sąmoningo mokymosi, be abejo, nebuvo, tačiau 1918 m. atkurta Lietuvos valstybė savo herojumi neabejotinai laikė Vytautą Didįjį, galbūt dėl to jos politika įgijo tam tikrų „vytautinių“ bruožų: pirmaisiais savo egzistavimo metais – nepriklausomybės kovų laikotarpiu – ji buvo linkusi aktyviai keisti sąjungininkus ir prie nieko pernelyg neprisirišti. Būtent tai tapo jos sėkmės laidu. Kaip pamename, 1918 m. Lietuva atkūrinėjo savo nepriklausomybę po vokiečių erelio sparnu: vokiečiai jai teikė paramą prieš bolševikinę Rusiją. Bet vos tik rusų bolševikai buvo išstumti, Lietuva ryžtingai atsisuko prieš bermontininkus – Vokietijos sukurtą „Rusijos vakarų savanorių armiją“, kurios tikrasis tikslas buvo pajungti vokiečių valdžiai Lietuvą, Latviją ir Estiją. Lietuvos užsienio politikos vektorius krypo į I pasaulinį karą laimėjusias Antantės šalis, kurios pagrįstai buvo laikomos jos nepriklausomybės garantėmis, tačiau tai nesutrukdė 1923 m. išvyti prancūzus iš Klaipėdos. 1939 m. atgavusi Vilnių iš bolševikų, Lietuva vėlgi netapo nuolankia Sovietų Sąjungos tarnaite ir neatsisakė orientacijos į anglosaksiškąjį pasaulį, kuri iš esmės pasiteisino, tik viskas užtruko penkiasdešimt metų.

Tačiau atkūrus nepriklausomybę 1990 m. kultiniu viduramžių valdovu tapo nebe Vytautas, o Mindaugas, ir, regis, mūsų valdžiažmogiai „užsiprogramavo“ pakartoti visas jo klaidas. Matome tą patį trumparegiškumą – tą patį nuolankumą strateginiams partneriams, kuris ilgainiui gali pakirsti Lietuvos saugumo pamatus.

[balietis]

Tai kad mes ir taip Vytauto Didžiojo politiką varom - valstybės vadovas dėvi moteriškus rūbus.

[John]

Net 100 metų senumo tekstas sugeba suerzinti šiandieninius globalizuotagalvius . O kaip dėl dar senesnių laikų?
Eurointegracija viduramžiais ir šiandien: ar sugebame mokytis iš praeities?

Pats, spėju, rašai savo pranešimus iš Lietuvoje sukurto ir pagaminto smartphono, laptopo ar tableto?

Globalizacija yra šis tas daugiau, nei įsivaizduoja referendumininkai, violetiniai ar panašūs prietrankos.

[Sula]

Net 100 metų senumo tekstas sugeba suerzinti šiandieninius globalizuotagalvius . O kaip dėl dar senesnių laikų?
Eurointegracija viduramžiais ir šiandien: ar sugebame mokytis iš praeities?

Čia I.Baranauskienė kažkaip pabandė susieti nesietinus dalykus.
Kiek turiningas būtų straipsnis: "Bevielis ryšys viduramžiais ir šiandien - ar sugebame mokytis iš praeities?"