Europos Sąjungos reikalai

[suoliuojantis]

Šis pranešimas rodo ypatingą šiuolaikinių verslininkų/politikų cinizmą. Vienas pagrindinių Brexit lobistų ir anti-EU kampanijos rėmėjų, Londone gyvenantis Naujoje Zelandijoje gimęs milijardierius Christopher Chandler nusipirko ES pilietybę. Malta jam pardavė Maltos ir tuo pačiu ES pilietybę. Pats Chandleris nelabai ir slepia, kad jam reikia Es pilietybės ... Malta ES pilietybę pardavė ir dar grupei Brexit kampanijos rėmėjų, tarp kurių ir Mark Stoleson, Chandlerio fondo vykdantysis direktorius ... Malta grants EU citizenship to Legatum backer

https://www.ft.com/content/110f57ee-...0-9c0ad2d7c5b5

Yra tokia ES valstybė kaip Malta, kuri sugalvoja pardavinėti savo pilietybę puikiai suprasdama, kad potencialiems pirkėjams rūpi ne tiek Maltos, kiek ES šalies pilietybė. Kitas veikėjas rūpinasi kaip išstumti šalį kurioje gyvena iš Es, o paskui skubiai rūpinasi kaip gauti tą ES pilietybę. O tempora, o mores ....

[R.D.]

Darbuotojai Vokietijoje sukilo: išsikovojo tai, apie ką kiti tik svajoja
https://verslas.lrytas.lt/rinkos-pul...ajoja-4570390/

Milijonai Vokietijos darbuotojų džiaugiasi – jie išsikovojo didesnes algas bei trumpesnę darbo savaitę, rašo CNN. Nuo kitų metų didžiųjų Vokietijos inžinerijos įmonių – tokių kaip „Mercedes-Benz“ - darbuotojai du metus galės dirbti trumpiau: 28 valandas per savaitę vietoje įprastų 35. Profsąjungos dėl savo reikalavimų derėjosi su daugiau kaip 700 kompanijų. Teigiama, kad iškovotos naujovės gali tapti norma visoje Vokietijos pramonėje. „Tai nustato standartus visiems“, - įsitikinusi Vokietijos ekonomistė Megan Greene. „Mercedes-Benz“ valdančios kompanijos „IG Metall“ teigė, kad lankstumas bus itin patogus tiems darbuotojams, kurie nori rūpintis savo vaikais ar artimaisiais.

Plačiau, angliškai:
http://www.bbc.com/news/world-europe-42959155

In return, the companies will have the possibility to increase to up to 40 hours the week of those willing to work more. The employees will also be given a 4.3% pay rise from April, against their demand of a 6% increase. The pay deal stretches over 27 months and also sees additional one-off payments.

[sankauskas]

Such wow, išsikovojo 3.8% algų pakėlimą.

Lietuvoje be jokių streikų beveik po 10% kasmet kyla.

[senasnamas]

Tikiuosi supranti, kad nuo didesnio atlyginimo tie procentai reiškia daugiau . Būtų nestreikavę, nebūtų gavę nė tiek.

[andyour]

Such wow, išsikovojo 3.8% algų pakėlimą.

Lietuvoje be jokių streikų beveik po 10% kasmet kyla.

Tik vokiečiai dirba 7h per dieną, o dabar du metus dirbs 5.6h. Kaip suprantu, algą gaus tą pačią, nes kitu atveju kaip ten rašė daug kas mėgsta imti 8h per dieną.

[sankauskas]

Tikiuosi supranti, kad nuo didesnio atlyginimo tie procentai reiškia daugiau . Būtų nestreikavę, nebūtų gavę nė tiek.

Bet tai kokie godūs tie Vakarų verslinykai (apsimyžę, jeigu cituoti R.D.).

Tik po streikų išsikovojo varganu kelis procentėlius. Tai ne dosnieji lietuvių veeslininkai, keliantys algas po 8-9% be jokių streikų.

[R.D.]

1. Apsimyžę mūsų, o ne vakarų;
2. O davai palyginkime vokiečių pragyvenimo lygį, tarkime, suvirintojo algas LIetuvoje ir Vokietijoje.

Bet taip, sutinku, pas mus žymiai geriau negu Vokietijoje!

[sankauskas]

1. Apsimyžę mūsų, nes kelia po 10%. Vakarų neapsimyžę, nes kelia po 4%. Na, gal ir teisingai, galėtų ir mūsų kelti po 4%.

2. Tema apie algų kėlimą. Tai gal palyginkime, kiek pakilo suvirintojų algos Lietuvoje per paskutinius 10 metų, ir kiek Vokietijoje?

[R.D.]

Taigi sutinku su viskuo. Pas mus darbininkui dayg geriau, negu Vokietijoje. Jeigu taip toliau, reikės statyti Lietuvoje bendrabučius vokiečiams, Patiks jiems ir algos, ir darbo sąlygos, darbdavių mentalas.


O šiaip, jeigu rimtai, giminaitis mano (šeimos narys) yra suvirintojas; virina argono dujomis. Dirbo daug metų Vilniuje 3-se įmonėse. Žinote, išvažiavo į DE. Grįžti nenori. Bet ne dėl algos (kuri, žinoma, nepalygti didesnė. Jau amžiuje žmogus, neturi ko plėšytis, tai padirbtų ir už mažiau), bet del darbo sąlygų ir darbdavių bendravimo kultūros. Kai palygina, tai atrodo mes dar kokius 20 metų atsiliekam, o juokingiausia, kad Lietuvoje vieoje įmonėje virino tam pačiam vokiškam kapitalui, tik valdžia lietuviška.
Tad atsiprašau, bet proto p*sti man nereikia, kaip čia puiku ir kokios puikios algos.

[sankauskas]

Pezalai apie tai kaip Vakarų darbdaviai myli ir gerbia juodnugarius gastarbeiterius iš rytų Europos tai yra viena iš topinių temų kalbant apie emigraciją.

O apie vokiečius darbininkus kurie jau tuoj plūs į Lietuvą, tai čia wow koks sarkazmas kietas. Pats sugalvojai?

[mantasm]

o juokingiausia, kad Lietuvoje vieoje įmonėje virino tam pačiam vokiškam kapitalui, tik valdžia lietuviška.

Tas pats ir kitose srityse. IT paslaugų centruose viskas būna gražu kol vadovauja iš už jūrų marių atvažiavę. Kai jie grįžta namo ir vietiniai perima vadovavimą - dažniausiai atmosfera pasikeičia

[R.D.]

Taip, tikrai. Sunku su jumis. Lietuva yra nuostabi šalis ir jūs esate teisus. Vėlgi, eilini kartą. Kaip drįsau suabėjoti Lietuvos darbdaviais, algomis ir šiaip ekonomine situacija.
Atsiprašau, mea culpa. Sekmadienį eisiu į bažnyčią ir pasimelsiu už tai, kad suabejojau išsivažinėjančios ir apverkintos Lietuvos situacija.
Sėkmės.

[sankauskas]

Aha. Paskutinis išvažiavęs tegu išjungia šviesą, pamiršai parašyti.

[A.C.A.B.]

Lietuviai yra neblogi darbuotojai, tik svarbu yra jų neprileisti prie vadovaujamo darbo.

Man pačiam emigracijoje teko nueiti kelią nuo sandėlio darbuotojo iki software developerio ir visais atvejais darbdaviai tikrai gražiai elgdavosi ir jokių nesąmonių nesu pastebėjęs. Nors emigracijos pradžioje (sandėlyje) teko pastebėti tam tikrų keistų dalykų (dėl to kad vadovai būdavo babajai), bet iš esmės nieko rimto.

Emigracijoje taip pat teko eiti į darbo interviu (programerio pozicija), tai interviu turėjau su mergina ir vaikinu (lietuviu), tai nemandagumas, lochiškumas ir šiaip toks tipinis rytų Europos budulizmas iš kart pasimatė. Iš vaikino, ne iš merginos (matyt todėl, kad ji nebuvo lietuvė).

[sankauskas]

Lietuviai yra neblogi darbuotojai, tik svarbu yra jų neprileisti prie vadovaujamo darbo.

Man pačiam emigracijoje teko nueiti kelią nuo sandėlio darbuotojo iki software developerio ir visais atvejais darbdaviai tikrai gražiai elgdavosi ir jokių nesąmonių nesu pastebėjęs. Nors emigracijos pradžioje (sandėlyje) teko pastebėti tam tikrų keistų dalykų (dėl to kad vadovai būdavo babajai), bet iš esmės nieko rimto.

Emigracijoje taip pat teko eiti į darbo interviu (programerio pozicija), tai interviu turėjau su mergina ir vaikinu (lietuviu), tai nemandagumas, lochiškumas ir šiaip toks tipinis rytų Europos budulizmas iš kart pasimatė. Iš vaikino, ne iš merginos (matyt todėl, kad ji nebuvo lietuvė).

Darbdavys danas tave mato būtent tokį, koks tu ir esi - atėjūnas, svetimšalis gastarbeiteris juodnugaris.

Tiesiog ilgametė tavo taip nekenčiamo politinio korektiškumo dvasia taip įaugusi visuomenei į kraują, kad neištreniruota akimi to lengvai nepastebėsi.

[andyour]

Tas pats ir kitose srityse. IT paslaugų centruose viskas būna gražu kol vadovauja iš už jūrų marių atvažiavę. Kai jie grįžta namo ir vietiniai perima vadovavimą - dažniausiai atmosfera pasikeičia

Vien nuėjus į pokalbį jau pajunti pagal aplinką ir bendravimą tą akivaizdų skirtumą. Tipinio lietuvio verslininko įmonė - psichologinis klimatas tiesiogine ta žodžio prasme šūdinas, ofisas piguva, visur nesveikas taupymas, darbo priemonės nepatogios, atlyginimai daug mažesni, pasinaudojus progai apgaus. Pirmoje vietoje tik pinigai, o darbuotojai tik pigi darbinė mėsa. Gal kiek sutirštinau spalvas, bet maždaug taip ir yra.

[andyour]

Darbdavys danas tave mato būtent tokį, koks tu ir esi - atėjūnas, svetimšalis gastarbeiteris juodnugaris.

Taip, jie žiūri į Lietuvą kaip į pigią, bet tai vis tiek nepalygamai geresnis požiūris nei lietuvio. Gali pats į save pasižiūrėti

[sankauskas]

Taip, jie žiūri į Lietuvą kaip į pigią, bet tai vis tiek nepalygamai geresnis požiūris nei lietuvio. Gali pats į save pasižiūrėti

Tai aš pernelyg ilgai gyvenau supuvusioje geiropoje, ir esu labai politkorektiškas. Todėl maloniai ir pagarbiai elgiuosi net ir su tokiais prasčiokais valstiečiais pajuodusiomus panagėmis kaip tu.

[Eikantas X]

Negaliu susilaikyt nepacitavęs:

Lietuviškąjį kultūrinį kvapą identifikavo ir ėmėsi tirti prieš dešimtmetį,
pirmąsyk prasibrovęs pro tuomet jau perrūdijusią ir apirusią
geležinę uždangą. Kruopščiai rengėsi tai pirmajai užjūrio kelionei,
tačiau, atsidūręs milžiniškame rašytojų kongrese, vis vien pajuto
metafizinę baimę. Rimas bijojo tyliai urzgiančių kondicionierių, elektroninių
viešbučio spynų ir neregėtos konstrukcijos vandens maišytuvo
vonioje. Sis tikrai buvo pavojingas: visąlaik taikėsi jį nuplikinti,
kad ir kaip sukiotų visus reguliatorius.
Prie kruvinų mechanizmų išpuolių Rimas jau buvo pratęs Vilniuje.
Bet dar pavojingesni buvo visi tie prakeikti rašytojai, užplūdę
viešbučio sales ir koridorius. Visi Toronto kongreso dalyviai permatė
jį kiaurai, iškart be menkiausios dvejonės atpažindavo, kad
jis atsibastė čia iš anapus geležinės uždangos. Žvelgė į Rimą ir kalbėjosi
su juo tarsi su vilkų išaugintu Maugliu ar senovės romėnų
vergu: perdėm lipšniai ir neva draugiškai, tačiau kiekvieną mirksnį
išlaikydami saugų atstumą. Rimas pagaliau suprato, ko taip niršta
negrai ar puertorikiečiai Amerikoje - juk nėra atvirai niekinami,
juk su jais elgiamasi lipšniai ir perdėm mandagiai. Kaip su juo pačiu
Toronto kongrese. Jis nė negalėjo paaiškinti, ko taip niršta - gal todėl,
kad iš anksto labai apgalvotai prisipirko padorių europinių rūbų
ir gerų batų, bet apsimesti savu žmogumi vis vien nepajėgė. Jis apdairiai
nerūkė lietuviškų cigarečių: į jų dūmo dvoką net atvirame
ore siaubo apimtais veidais atsigręždavo pusė gatvės. Užsirūkius
„Kastytį" viešbutyje, tikriausiai būtų suveikusi automatinė priešgaisrinė
apsauga. Jis ėmėsi visų maskuotės būdų, tačiau vis tiek nepasislėpė,
buvo paženklintas tarsi džiunglių Mauglis ar romėnų vergas.
Nejučia net ėmė ieškotis savo kaktoje vergo žymės. Praleisdavo koliokviumus,
stovėjo prieš veidrodį ir tyrinėjo savo veidą, savo akis -
gal ten įspaustas koks neįžiūrimas nevisaverčio padaro ženklas. Veidrodiniame
savo atvaizde nieko reikšmingo nerado, tačiau jo tyrimai
nebuvo bergždi. Rimas vis dėlto išsiaiškino paslaptį, savo paieškose
netyčia užklydęs į kolegos Vitulio kambarį.

Pirmiausia jį pribloškė kambario vaizdas. Nebuvo matęs tokio
mįslingai iškrypėliško muziejaus nuo pat vaikystės: šitaip atrodė
nebent jo senelio namų palėpė. Gal tik senelio palėpėje visi įmanomi
ir neįmanomi daiktai buvo išdėlioti taip pat beprasmiškai ir be
tvarkos. Vitulio kambaryje Toronto „Harbour Castle" buvo apgyvendinti
visiškai kitokie daiktai, tačiau su tokia pat metafiziška beprasmybe,
kuri tiesiog akyse virto aukštesniąja tvarka. Ant neklotos
Vitulio lovos draugiškai prisiglaudė panešiotos kojinės, p rakąstas
sūrio luistas, kelios knygos ir kongreso dokumentai. Ant stalelio
stovėjo prasegtas didysis Vitulio lagaminas ir trys buteliai lietuviško
alaus. Ant grindų prie lovos glaudėsi nedidelė šiaudų gniūžtė
ir vieniša arkliuko formos molinė švilpynė. Ja Vitulis tikriausiai
kviesdavosi ar varydavo šalin piktąsias lietuviškas dvasias.
- Griežčiausiai uždraudžiau toms negrėms tvarkyti mano kambarį,
- džiugiai paaiškino Vitulis. - Apsieisim ir be jų.
- Esi rasistas?
- Net savo žmonai draudžiu ką nors liesti savo kabinete. Tai nedaloma
mano teritorija.
Vitulis užsidarė vonios kambaryje, o Rimas Vizbara ėmė nervingai
tyrinėti tą pavojingą chaosmosą, nors perprasti šio mažo pa saulėlio
dėsnius buvo neįmanoma. Nedaloma Vitulio teritorija atrodė
lyg išplėšta iš Rimo senelio stebuklingosios palėpės, atnešta ir
numesta čia, kanadietiško ežero pakrantėje, kur ji visiškai nederėjo.
O dar labiau ji nederėjo modernaus viešbučio vienuoliktame
aukšte. Suglamžyti Vitulio rūbai, jo mėgiami namų daiktai ir lietuviškas
alus draskė kanadietišką erdvę į beprasmius skutus. Rimas
įsistebeilijo į dešiniame kilimo kampe gulintį nuklaipytą Vitulio batą
ir pagaliau suvokė, kaip klaikiai visas kambarys dvokia. Tą suplėkus}
kvapą užuodė visąlaik, tačiau tik dabar atskyrė jį nuo kambario
vaizdo, tik dabar suprato, kad kvapas - tai nedalomos Vitulio
teritorijos esmė. Kambarys dvokė specifišku, sunkiai nusakomu kvapu,
jo neįveikė nė moderniausias kanadietiškas kondicionierius. Vitulis
šūkčiodamas tebesiturškė vonioje, o Rimas Vizbara nervingai
viską uodė tarsi koks mąstantis šuo. Dvokė nepaklotos lovos patalai,
nors viešbutis juos keisdavo kasdien. Spėjo sudvisti net langų
užuolaidos, net kilimai - aitrus lietuvių rašytojo kvapas įsismelkė net
į baldų gobelenus, net į sienų tinką, net į ledo gabalėlius baro šaldytuve.
Rimui pagailo viešbučio savininkų: po Vitulio apsilankymo šį
kambarį teks kapitaliai remontuoti arba nuomoti vien lietuvių rašytojams.
Joks kitas Visatos padaras negalės čia tverti - nuo to kvapo jį
apims šėlas, o paskui ir nepakeliamos savižudiškos mintys.
Rimas skubiai perjungė kondicionierių pačiam smarkiausiam vėdinimui,
nors gerai suvokė, jog šitai nepadės. Lietuviškas kultūrinis
kvapas buvo grynai metafiziškas, taigi neįveikiamas banaliu vėdinimu.
Vitulis skelbėsi esąs pirmoji karta nuo žagrės, todėl visos
jo ląstelės dvokė pūvančia žeme, gimtąja kaimo troba ir visais visais
jo gyvenimo naminiais gyvuliais iškart. To kvapo negalėjai tiesiog
nuplauti ar panaikinti, jis buvo Vitulio esmė - net jo lavonas
veikiausiai dar ilgai skleis tą metafizišką aromatą. Kaip tik šį lietuviškos
kultūros kvapą ir užuodė nelemtieji kongrese lėbaujantys
rašytojai, kaip tik nuo jo net patys mandagiausieji suko nosį, išlaikydami
saugų atstumą.
Rimas buvo senamiesčio grindinio kūdikis, neturėjo nė giminių
kaime, kur būtų leidęs vasaras. Vaikystėje iš viso gal trissyk užlipo
į stebuklingą senelio palėpę, tačiau vis vien amžiams liko persmelktas
to nelemto lietuvių rašytojo kvapo. Vien iš to kvapo visokie nususę
švedai, prancūzai ir net išverstakės vengrės jį iškart atskirdavo.
Jo viešbučio kambarys nedvokė lavonu, bet metafizinė lietuvių
rašytojo kvapo dedamoji smelkė ir Rimą - tas niekingas dvelksmas
ir buvo vergo ženklas, kurį kiekvienas laisvas žmogus neklysdamas
atpažindavo.
Tik tuomet stebuklingai atsivėrė jo šnervės, jis visai apkvaito nuo
slaptųjų aplinkos kvapų. Tik „Harbour Castle" viešbutyje pagaliau
suvokė, kad uoslė yra slaptieji vartai į kitokį, labai reikšmingą ir
svarbų kosmosą. Tik nuo to akimirksnio ėmė viską uosti ir naujaip
užuosti. Bemat įsigyveno į anksčiau nuo jo slėptą a romatų pasaulį.
Rašytojai Toronto kongrese kvepėjo egzotiškomis žolėmis arba abstrakčių
elektroninių iškrovų ozonu. Tik kinai ir vietnamiečiai dvelkė
puriomis senoviškų saugumo bylų dulkėmis.
Vėliau pamėgo uosti absoliučiai viską - net moteris pirmiausia
apuostydavo. Pasaulis kvepėjo kuo įvairiausiai - nebūtinai švelniai
ir maloniai. Manhetenas tolydžio padvelkdavo krauju ir vėmalais -
o ką jau kalbėti jau apie Pietų Bronksą. Rudeninis Paryžius kvepėjo
anaiptol ne keptais kaštonais, o tik arabiškų žydrųjų naktų prakaitu
ir nesprogusių bombų plastitu.
Tačiau vien tik lietuvių rašytojai kvepėjo dvasios tvartu. Visi jie
dvokė metafiziniu mėšlu, tačiau patys to nesuvokė. Rimas identifikavo
šį kvapą per patį pirmąjį apsilankymą anapus irstančios geležinės
uždangos, gerai užuodė tą metafizinį dvoką, tačiau negalėjo
jo lengvai ir paprastai atsikratyti. Galėjo nustelbti tik fizinę šio kvapo
dedamąją: šlakstėsi geriausiais tualetiniais vandenimis ir atsidėjęs
tyrinėjo jų aromatus. Jis net buvo parašęs trumpą vadovą kelionėms
po kvapsnių pasaulį.
Deja, joks išorinis aromatas negalėjo nustelbti tikrojo lietuvių rašytojo
kvapo, tos genetinės vergo žymės. Dešimtis kartų šitai patyrė:
labiausiai geranoriški užsienio leidėjai svarbiausiu momentu
ūmai suraukdavo nosį ir niūriai pasišalindavo. Nelemtas lietuviškasis
kvapas niekur nedingo, jis netgi nesilpo. Griuvo Berlyno siena
ir visa geležinė uždanga, o tas kvapas nesilpo. Rimas tapo europinių
rašytojų konferencijų senbuviu, tačiau nelemtasis jo dvokas
veikiausiai tik sustiprėjo. Jokiems rimtiems leidėjams nereikėjo lietuvių
rašytojų: lietuvių rašytojai lavoniškai dvokė, o leidėjai garbino
gerus kvapus ir gerą virtuvę.
Jis pasijuto atsidūręs tarp dviejų ugnių, likęs suvis be tikros vietos
šitame pasaulyje. Jokia banda nesutiko jo priimti. Abstrakčiomis
žolėmis ar kalnų sniegynais dvelkiantys europiečiai nepakentė
metafizinio tvarto, o lietuvių rašytojai ėmė nekęsti Rimo Vizbaros
kaipsyk už tai, kad jis visąlaik stengėsi kvepėti bent jau pakenčiamai.
Tą kastos paslaptį jam išdavė perkaręs didžiaakis plunksnos
brolis, gerdamas Rimo sąskaita rašytojų knaipėje. Per visą gyvenimą
daugiausiai nemalonios tiesos į akis jam pasakydavo, labiausiai
jį apdergdavo būtent geriantieji jo sąskaita.
- N u gerai - tu kvepi! - paskelbė gatavutis, bet vis vien išraiškių
akių liegena. - Tai kas, kad kvepi? Juk vis vien esi lietuviškas šūdas.
Tai ir būk šūdas! Išdidžiai ir lietuviškai! O tu kvepi. Tu visus įžeidi.
Įžeidi mus visus. Įžeidi protėvių vėles ir vaidilučių ugninį pasiaukojimą.
Nes tu skaniai kvepi.

Ričardas Gavelis. Septyni savižudybės būdai, 1999

[haveimooed]

Tai aš pernelyg ilgai gyvenau supuvusioje geiropoje, ir esu labai politkorektiškas. Todėl maloniai ir pagarbiai elgiuosi net ir su tokiais prasčiokais valstiečiais pajuodusiomus panagėmis kaip tu.

Tai jo, geriausias būdas ginti apsimyžusius Lietuvos verslininkus yra pačiam apsimyžti.