Svetimų kalbų vardų ir žodžių rašyba lietuvių kalboje

[c2h5oh]

Asmenvardžiai taip pat yra kalbos dalis, nors kai kurie veikėjai bando atradimą padaryti ir įrodyti, kad tai ne kalbos dalis, o asmens nuosavybė. Juokinga.

Bet taip ir yra. Vardas ir pavardė yra žmogaus nuosavybė.

Norėtum būti vadinamas ne savo vardu ir pavarde, o valdžios nustatyta "klička"?

[Sula]

Taip, "polščiznos litevskos" (vietinis lenkų kalbos dialektas, o ne gogel' mogel') arealas yra nedidelis. O visa kita kaip ir mnėjai.

Ar ne todėl, kad anot šaltinių iki 1830m. Vilnijoje lenkų buvo tik salos (neskaitant pačio miesto), pagrinde aplink stabius dvarus? Be to, teko skaityti, kad iki to laiko dabartinėje Baltarusijoje 97% gyventojų kalbėjo ne rusiškai ir vargiai susikalbėdavo su maskvėnais.

[oranger]

teko skaityti, kad iki to laiko dabartinėje Baltarusijoje 97% gyventojų kalbėjo ne rusiškai ir vargiai susikalbėdavo su maskvėnais.

Iki to laiko ir dabartinės rusų kalbos nebuvo. Ji atsirado tik Žukovskio, Batiuškovo ir, žinoma, Puškino reformos dėka kaip tik XIX amžiaus pradžioje.

[Al1]

Visai ne. Jei tai lietuviškas žodis, tai gal pateiktum pavardės Leklerkas lietuvišką etimologiją?

Bet koks žodis užrašytas pagal lietuvių kalbos gramatikos taisykles yra lietuvių kalbos žodis. Leklerkas yra tikrinis daiktavardis, asmenvardis, užrašytas lietuviškai. Kas dar neaiškaus? Taip, žodžio kilmė yra prancūziška. O prancūziška pavardė Le Clerc yra kilusi iš tikrinio daiktavardžio clerc (vyr. g., todėl dar ir artikelis le priekyje; daugumoje pavardžių, kilusių iš tikrinių daiktavardžių, artikeliai tiesiog buvo atmetami, bet ne visose), kuris reiškia:

1. Klerkas-dvasininkas (viduramžių Prancūzijoje);
2. Išsilavinęs žmogus, mokslinčius;
3. Klerkas-raštininkas (notaro, advokato).

O išlikę litavakai, man iš tikro yra judėjų tikėjimo lietuviai. Taip pat, kaip LDK laikais rusinai buvo slaviakalbiai, stačiatikiai lietuviai.

Tu pasakyk Lietuvos litvakui (žydui), kad jis lietuvis...

Net nežinau. Kodėl galvojat, kad lenkakalbis negali būti patriotu. Ta prasme, kad žmogaus gimtoji kalba yra lenkų. Be abejonės lietuvių kalbą jis irgi privalo žinoti... Sakyčiau pvz. Mykolas Romeris (Michal Romer) visada pabrėždavo, kad yra lenkas ir Lietuvos patriotas.

Vokiečių (pavardė tai vokiška) kilmės lenkas, Lietuvos patriotas

Lituanizacijos procesas savaime vyksta - per lietuviškas mokyklas, mišrias santuokas, darbovietes.

Per mišrias santuokas nebūtinai vyksta lituanizacija.

Kilęs iš Zalavo žemaitis Pilsudskis, su savo tapusiais jau legendiniais išsireiškimais tipo "Jestem Litwinem, upartym Litwinem" (Esu lietuvis, užsispyręs lietuvis) byloja, kad reik aukštai iškėlus trispalvę visam pasauliu rodyt, kad mes esam stipriausi, geriausi ir nuostabiausi, nors mūsų yra tiek nedaug!

Na žinoma, buvo lietuviu, o kovojo už didžiają Lenkiją...

Svetimkilmių tikrinių žodžių rašymas lietuvių kalboje išties didelė problema. Tai nemažai lemia ne tik tautiškumo klausimai, bet ir pati lietuvių kalbos vartojimo specifika. Lietuvių kalbos rašyba yra tiksliai atitinkanti tariamus žodžius. Pati lietuvių kalba yra labai susijusi su tariamu žodžiu, pamatę nelietuvišką žodį mes lietuviai iškart jį bandome suvokti garsiškai, o ne vaizdiškai. Galbūt tai vėlyvos lietuviško rašto kultūros pasekmės. Lietuvių raštas suformuotas vėlai, tiksliai šnekamajai kalbai, tariamiems žodžiams.

Ir kas čia blogo, kad rašomas žodis atitinka tariamą. Daugelio kalbų rašyba remiasi fonetiniu pagrindu ir tai nėra vėlyvos rašto kalbos susiformavimo pasekmė.

Žinoma šaunu, kad užsieniečių autorių pavardės ant Lietuvoje išleistų knygų rašomos originaliai. Knygose pavardės, vietovardžiai rašomi originaliai. Spaudoje, dienraščiuose irgi daug originaliai vartojama. Nueikite į knygyną Latvijoje, pasižiūrėkite latvių spaudą, internetinius žinių portalus - visur užsienietiški vardai "perkramtyti" latviškai Gerai, kad Lietuvoje to nėra.

Blogai, kad Lietuvoje to nėra.

Želigovskis pradėjo ir sovietai pratesė lietuvių nacionalizmo skatinimą, ko pasekoje mes ir turime taip plačiai vartojamą lietuvių kalbą (gal būt net daugiausia vartojama lyginant su paskutiniais 100 metų).

Ar tai blogai?

Bet taip ir yra. Vardas ir pavardė yra žmogaus nuosavybė.

Norėtum būti vadinamas ne savo vardu ir pavarde, o valdžios nustatyta "klička"?

Tai tik lietuviškas "išradimas". Prieš kelis mėnesius tyčia perrausiau internetą (anglakalbį, lenkakalbi ir rusakalbį). Tokios nesąmonės, kaip asmenvardžio nuosavybė nei kvapo neaptikau.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje visi šalyje gimę vaikai gali gauti tik tokį vardą, koks yra specialiame vardų registre (o jame tik prancūziški vardai arba sugramatinti). Ir nesvarbu, ar tėvai turi Prancūzijos pilietybę, ar neturi.

[Kecal]

Vokiečių (pavardė tai vokiška) kilmės lenkas, Lietuvos patriotas

Nesuprantu, kas čia juokingo. Riomeris - didžiai nusipelnęs Lietuvai žmogus, kuris meilę Tėvynei rodė ne žodžiais, o darbais...
O šiaip - patriotas neprivalo būti nacionalistu... Dauguma nacionalistų, mano giliu įsitikinimu, apskritai yra labai abejotini patriotai - jiems svarbiausia pasijusti mistifikuotos, "prigimtiniais ryšiais" susietos minios dalimi ir bent trumpam pamiršti asmenines pscihologines problemas... O noras "pjautis" su kitataučiais, laikyti juos antrarūšiais piliečiais, visaip išjuokti ir žeminti, tik kenkia valstybei, ir tikrai jos niekaip nestiprina.

[Romas]

Į šią temą reikėtų perkelti pusę diskusijų iš temos "Lietuvių kalba", kur smarkiai diskutuojama apie svetimų kalbų žodžių ir ypač raidžių cz ir č rašybą. Reikės laiko, kol ten atrinksim, ką perkelti į šitą temą.


Šiandien paskelbtas neblogas apžvalginis straipsnis

Eglė Samoškaitė, www.DELFI.lt 2010 balandžio mėn. 16 d. 09:19

Svetimų raidžių labiausiai bijo lietuviai ir latviai

Kalbai nebūdingų raidžių rašymo asmenvardžiuose labiausiai bijo Lietuva ir Latvija. Šiose valstybėse tautinių mažumų atstovų bei už užsieniečių ištekėjusių moterų pavardės asmens dokumentuose rašomos tik tų kalbų raidėmis bei yra perrašomos pagal skambesį. Švedai ir suomiai turi techninių problemų rašydami samių kalbos raides, tuo tarpu kai kurios kitos šalys jų kalbai nebūdingų ženklų nesibaimina. Tai ypač pasakytina apie tas valstybes, kurių tautinės mažumos yra stiprios ir turi autonomiją.
Tokias tendencijas atskleidžia Seimo Parlamentinių tyrimų departamento surinkta informacija apie kai kurioms Europos valstybėms būdingas asmenvardžių rašybos dokumentuose tradicijas. Informacija buvo surinkta prieš šešerius metus, tačiau duomenys atnaujinti pernai spalį.

(...) nemaža dalis Europos valstybių stengiasi užtikrinti, kad mažumų vardai ir pavardės dokumentuose būtų rašomi originaliai, nors pasirinkti sprendimai tarpusavyje skiriasi.

Tarkime, Austrijoje asmenų pavardės turi būti registruojamos lotyniško pagrindo, bet nebūtinai vokiškais rašmenimis, o žmonės, kurių pavardės laikui bėgant buvo suvokietintos gali nemokamai susigrąžinti savo senąją pavardę.

Čekijoje (...) asmenvardžius dokumentuose taip pat leidžiama rašyti tautinės mažumos kalba ir pagal šios mažumos vartojamos kalbos taisykles. Už užsieniečio ištekėjusi moteris, taip pat ne čekų kilmės šios šalies pilietė, užsienio pilietė arba užsienyje gyvenanti čekė gali prašyti, kad registruojant santuoką jos pavardė būtų įrašoma tiksliai tokia pat, kaip vyro, be čekų kalbai būdingos galūnės „ova“ arba „a“. (...)

Danijoje vokiečių tautinės mažumos atstovų vardai ir pavardės rašomi originaliai bet kokiomis aplinkybėmis, panaši situacija vyrauja ir Italijoje. Ši šalis taip pat ėmėsi atitaisyti padėtį regionuose, kurie buvo prijungti prie Italijos fašistinio režimo metu ir kuriuose mažumų vardų ir pavardžių rašyba buvo pakeista.

Kaip rašoma Seimo Parlamentinių tyrimų pateiktoje medžiagoje, rašyti asmenvardžius tautinės mažumos kalba su jai būdingais ženklais galima ir kaimyninėje Lenkijoje. Savo vardus ir pavardes originaliai rašo ir Nyderlanduose gyvenančios fryzų mažumos atstovai.

Svetima kalba pavardes galima rašyti ir Slovakijoje, šioje valstybėje kitų tautybių moterys savo pavardes laisvai gali rašyti ir be slovakų tradicijai būdingų galūnių.

Tuo metu Slovėnijoje, kur gyvena nemažos italų ir vengrų bendruomenės, asmens dokumentai gali būti užrašomi dviem, trimis ar net keturiomis kalbomis – slovėniškai, vengriškai, itališkai, angliškai arba dar ir prancūziškai, tačiau pavardės rašomos originalo ženklais, jeigu asmuo nereikalauja daryti priešingai.

Vengrijoje tautinės mažumos atstovų pavardės dokumentuose gali būti rašomos ir ne vengriškomis raidėmis, o piliečiai gali prašyti dokumentų, kur būtų įrašyta ir originalus asmenvardis, ir vengriška jo forma.

Mūsų kaimynai estai neestiškas savo šalies piliečių pavardes rašo lotyniškais estų kalbos raidyno simboliais, tačiau, kai to reikia, taiko kitų kalbų taisykles asmenvardžių perrašymui. Vardai ir pavardės, kuriuose yra tik užsienio kalbose vartojamų raidžių yra transkribuojami pagal tarptautines taisykles ir, kiek įmanoma, paliekamos originalios raidės.
Teisės aktais Estijoje taip pat atsižvelgiama į tautinių mažumų pavardžių darybos tradicijas, todėl Estijos pilietybę įgijusi lietuvė, ištekėjusi už savo tautiečio, galėtų tapti „-iene“.
(...)
Latviai tikras pavardes leidžia rašyti kitame paso puslapyje
Kaimynai latviai, kaip ir mes, asmenvardžius rašo remdamiesi savo kalbos tradicijomis – todėl tautinių mažumų bei piliečiais tapusių užsieniečių pavardės yra perrašomi pagal skambesį naudojant tik latviškos abėcėlės raides.

Šios valstybės įstatymuose yra įtvirtinta, kad pase arba gimimo liudijime šalia pagal galiojančias latvių kalbos taisykles parašyto vardo ir pavardės, gali būti užrašoma ir istorinė arba originali pavardės forma lotyniškais rašmenimis. Pase originali asmenvardžio forma gali būti įrašoma tik kitame dokumento puslapyje.
(...)
Rašyti asmenvardžius originaliomis raidėmis galima ir Švedijoje bei Suomijoje, tačiau šios valstybės turi techninių sunkumų įgyvendindamos savo įsipareigojimus samių tautinei mažumai.
Šiuo metu laikoma, kad yra likusios 9 gyvos samių kalbos, iš kurių gausiausiai šnekama Šiaurės samių kalba, joje yra tokių raidžių, kaip č, đ, ŋ, š, ŧ ir ž. Beveik visos samių kalbos naudoja lotynišką abėcėlę, išskyrus Kildino samius, kurie rašo kirilica.
(...)

Svetimų raidžių nebijo federacinės valstybės
Nepaisant gana liberalaus kai kurių valstybių požiūrio į jų kalbai svetimų asmenvardžių rašybą dokumentuose, vis tik drąsiausios šiuo klausimu tos valstybės, kuriose tautinės mažumos yra didelės, turi autonomiją arba kartas nuo karto pademonstruoja savo separatistines nuotaikas.

Pavyzdžiui, Ispanijoje asmens vardas ir pavardė dokumente rašomi ispaniškai bei kuria nors viena iš Ispanijos kalbų – tarkime, baskų, katalonų, galisų ir kitomis. Be to, užrašant pavardes laikomasi tradicijų. Pavyzdžiui, Katalonijos regiono tradicija reikalauja, jog tarp pavardžių būtų jungtukas „i“. Tokia nuostata galioja ir Arano slėnio gyventojams, kurie kalba araniečių kalba.
Rašyti vardus ir pavardes originalo kalba galimybės neribojamos ir Didžiojoje Britanijoje, kurią sudaro tokie skirtingi regionai kaip Šiaurės Airija, Velsas, Škotija ir panašiai. Šiaurės Airijoje airiški asmenvardžiai yra pripažįstami visomis aplinkybėmis, Škotijoje neribojama galimybė vartoti gėlų kalbos pavardžių versijas, Velse tėvai taip pat gali tikslinti savo vaikų pavardes pagal kalbos ar kultūros reikalavimus.

Vokietijoje nevokiškos pavardės turi būti užrašomos tiksliai, su tos kalbos diakritiniais ženklais, o asmeniui pageidaujant pavardę galima išversti į tautinės mažumos kalbą, jei ji turi kokią nors apibrėžtą reikšmę.

Lietuvos Seimas nutarė ginti lietuviškas raides
Lietuvoje šiuo metu nelietuviški asmenvardžiai rašomi tik lietuviškos abėcėlės raidėmis asmenvardžius perrašant pagal lietuvių kalbos taisykles pagal skambesį. Vyriausybė buvo pateikusi Seimui teisės akto projektą, kuriuo norėta leisti asmenvardžius dokumentuose rašyti visais lotyniško pagrindo rašmenimis – su x, q ir w, o vėliau ir su visais diakritiniais ženklais. Tačiau Seimas ministrų kabineto pastangas sumalė į miltus – įstatymo projektas buvo atmestas ir net negrąžintas tobulinti.
(...)
http://www.delfi.lt/news/daily/lithu....d?id=31125313

[praetor]

O tai nebūtų visi laimingi, jeigu paso pagrindiniam puslapy būtų vardas pavardė lietuviškais rašmenim, o skliausteliuose taip, kaip asmuo pageidauja?

Realiai, tai apskritai, lietuvių kalba - Lietuvos reikalas, o ne kitų valstybių, bet va kad prisižadėta jau lenkam per metų metus, kad reikalas bus sprendžiamas. Iš anksto būtų buvę sakoma, kad "ne, tai mūsų kalba, tai neesminis reikalas, kalbėkim apie ką kita" ir kietakiašiškumas būtų susiformavęs. O dabar vis ta pati neįdomi gaidelė.

[Romas]

Net nežinau. Kodėl galvojat, kad lenkakalbis negali būti patriotu. Ta prasme, kad žmogaus gimtoji kalba yra lenkų. Be abejonės lietuvių kalbą jis irgi privalo žinoti... Sakyčiau pvz. Mykolas Romeris (Michal Romer) visada pabrėždavo, kad yra lenkas ir Lietuvos patriotas.

Vokiečių (pavardė tai vokiška) kilmės lenkas, Lietuvos patriotas

Nesuprantu, ko čia juoktis, nebent iš savo ribotumo.
Juk mes taip pripratę prie visokių -avičių ir -auskų, kad net nejaučiame, kad 70 proc. lietuvių pavardžių yra slavų kilmės.

Pavardė, net ir išlaikiusi autentišką formą, ne visada susijusi su tautine savimone.
Tuo konkrečiu atveju Römeris pagal kilmę yra Livonijos bajoras, kuris kaip ir lietuvių bajorai, perėmė Lietuvos - Lenkijos valstybės tapatybę.
Kuršo bajorai buvo lojalūs caro Rusijos šalininkai. Pvz., I pasaulinio karo metais vienai Vokietijos armijai vadovavo gen. von Below, o Rusijos - gen. Renenkapf.

Lenkijoje, Čekijoje ar net Slovakijoje yra pilna Gott'ų, Schmidt'ų kurie yra savo šalies patriotai:
Zbigniew Messner - buv. Lenkijos prejeras
Zbigniew Wasserman - neseniai lėktuvo katastrofoje žuvęs Lenkijos Seimo narys
Jan Fischer - dabartinis Čekijos premjeras
Rudolf Schuster - buv. Slovakijos prezidentas
galų gale Klement Gottwald - čekų komunistų vadas (bet kolaboravo su sovietais, o ne vokiečiais) .
Beje, čekų kalboje nėra w.

Vokietijoje ir ypač Austrijoje irgi yra daug žmonių lenkiškomis (daugiausia iš Poznanės krašto persikėlusiųjų palikuonys) ar čekiškomis pavardėmis (Vienoje prieš I pas. karą gyveno ~ 10 proc. čekų) - Prohaska, Havlicek, Schabowski.

Prancūzijoje, Elzase ir Lotaringijoje yra ištisai vokiški vietovardžiai ir vokiškos pavardės, bet ten gyvena labai aršūs Prancūzijos (o ne Vokietijos) patriotai
Vokietijoje.
Vokietijoje daug žmonių prancūziškomis pavardėmis. Pvz. pora pasitaikiusių pavyzdžių:
Paskutinis VDR ministras pirmininkas Lothar de Maiziére (tada pas mus jis vadinosi Lotaras de Mezjeras).
Buv. Vokietijos finansų ministras Oskar Lafontaine
Yra net itališkomis pavardėmis - buv. VFR užsienio reikalų ministras Heinrich von Brentano di Tremezzo (1955-1961).

[praetor]

M. Romerio paminėjimas neaiškiame kontekste tikrai kad netikęs. Jis tikrai labai daug nuveikė Lietuvai. Yra visa info internete, bet faktai apie teisės mokslus ir prašytus veikalus, davusius pradžią konstitucinės teisei Lietuvoje, profesoriavimą, vadovavimą Lietuvos universiteto Teisių fakultetui, ad hoc teisėjavimą Nuolatiniame Tarptautinio Teisingumo Teisme tikrai rodo neeilinį asmens atsidavimą šaliai.

[Al1]

Neaiškus kontekstas? Taigi Micku pavadino jį lenku.

[Al1]

Į šią temą reikėtų perkelti pusę diskusijų iš temos "Lietuvių kalba", kur smarkiai diskutuojama apie svetimų kalbų žodžių ir ypač raidžių cz ir č rašybą. Reikės laiko, kol ten atrinksim, ką perkelti į šitą temą.


Šiandien paskelbtas neblogas apžvalginis straipsnis

Eglė Samoškaitė, www.DELFI.lt 2010 balandžio mėn. 16 d. 09:19

Straipsnis pritemptas.
Man tai vis dar neaišku, kas valdo Lietuvą, jei vyksta toks oficialus ir aukščiausio lygio puolimas prieš valstybinę kalbą?

[Romas]

/\ Ne straipsnis pritemptas, tiesiog Europoje taip ir yra su svetimais vardais.

Didžiausios grėsmės lietuvių kalbai:
- Angliškų ch, sh, zh naudojimas raSHyboje
- SMSinė rašyba
- Angliškų konstrukcijų skverbimasis (pvz., pasyvas "by" - ne "Petras mato Joną", o "Jonas matomas Petro"
- Visų Žodžių Rašyba Didžiosiomis Raidėmis Antraštėse

Svetimų kalbų žodžių lotyniškais rašyba (lygiagrečiai esant ir tradicinėms formoms) originaliomis raidėmis:
- pagarba tam žmogui
- juridinių dviprasmybių išvengimas (keista, kai vyras ir žmona turi visiškai skirtingas pavardes)
- lengvumas surandant šaltinį visomis kalbomis

Aišku, per vieną dieną (o gal ir niekada) originalios rašybos :
- mes jau apsipratome, kad knygų antraštės ir autoriai rašomi originalia rašyba, bet veikėjai rašomis adaptuotomis raidėmis
- jei padarysi vieną lentelę su užrašu "Kaczyńskio", bus neaišku, kaip daryti su tokiais lietuviais, kaip Vrublevskiu (Wróblewski), Kosciuška (Kosciuszko), Jasinskiu (Jasiński) ar net Mickevičiumi (Mickiewicz).

Viskas būtų gerai su tomis tradicinėmis vardų formomis, bet:
- kažkodėl tos tautinės mažumos pas mus neišnyko, o kuo labiau jos puolamos, tuo labiau kažko nori;
- mes nesame Albanija-1980, ir vieniems dažniau, o kitiems rečiau, bet tenka bendrauti su aplinkiniu pasauliu.

[micku]

Neaiškus kontekstas? Taigi Micku pavadino jį lenku.

Ne as ji pavadinau, i jis pats save vadino

[Al1]

/\ Ne straipsnis pritemptas, tiesiog Europoje taip ir yra su svetimais vardais.

Straipsnis pritemptas, nes nutylima, kokiomis aplinkybėmis kai kuriose šalyse yra taikomas asmenvardžių rašymas nevalstybine kalba. T.y. kai šalyje yra ne viena valstybinė kalba; kai šalyje mažumų kalbos turi specialų statusą.
Kodėl pas mus norima daryti taip, kaip yra kitur? Gal savo galva primiausia reikia gyventi. Jei jiems taip gerai, tai jų reikalas. O mums taip yra blogai.

/
Didžiausios grėsmės lietuvių kalbai:
- Angliškų ch, sh, zh naudojimas raSHyboje
- SMSinė rašyba
- Angliškų konstrukcijų skverbimasis (pvz., pasyvas "by" - ne "Petras mato Joną", o "Jonas matomas Petro"
- Visų Žodžių Rašyba Didžiosiomis Raidėmis Antraštėse

Dėl to aš sutinku.
Pastaruoju metu net rusiškas pavardes imama rašyti pagal anglų kalbos transkripcijos taisykles. Ir tokių "iškrypimų" vis daugėja.

/
Svetimų kalbų žodžių lotyniškais rašyba (lygiagrečiai esant ir tradicinėms formoms) originaliomis raidėmis:
- pagarba tam žmogui
- juridinių dviprasmybių išvengimas (keista, kai vyras ir žmona turi visiškai skirtingas pavardes)
- lengvumas surandant šaltinį visomis kalbomis

Kokia dar pagarba? Kodėl nereikia pagarbos asmenims, kurių vardai ir pavardės užrašyti ne lotyniško pagrindo raidėmis ar hieroglifais?
Jokių juridinių dviprasmybių nėra, nes vienoda pavardė dar nieko apie giminystę ar šeimyninį ryšį nepasako. Užsieničiams mūsų pavardės gali pasirodyti keistos, kai reikia nustatyti šeimyninius ar giminystės ryšius. Vyras, tarkim, Petraitis, žmona - Petraitienė, o duktė - Petraitytė. Ką pasakys koks portugalas?
Šaltinio suradimas čia iš viso ne prie ko. Specialioje literatūroje niekas nedraudžia naudoti originalių asmenvardžių ar bent nurodyti skiaustuose originalą.

/
Aišku, per vieną dieną (o gal ir niekada) originalios rašybos :
- mes jau apsipratome, kad knygų antraštės ir autoriai rašomi originalia rašyba, bet veikėjai rašomis adaptuotomis raidėmis
- jei padarysi vieną lentelę su užrašu "Kaczyńskio", bus neaišku, kaip daryti su tokiais lietuviais, kaip Vrublevskiu (Wróblewski), Kosciuška (Kosciuszko), Jasinskiu (Jasiński) ar net Mickevičiumi (Mickiewicz).

Ant viršelio ir tituliniame puslapyje turėtų būti rašoma lietuviškai. Dažniausiai antrajame puslapyje (kartais knygos gale) visada būna nurodyta iš kokio originalaus leidimo knyga yra išversta. Net ir tarybiniais laikais taip buvo daroma. Taip kad originaliai užrašytą autoriaus vardą ir pavardę bei knygos pavadinimą visada galima sužinoti.
Reikai pripažinti, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija dirba ne lietuvių kalbos labui.

/
Viskas būtų gerai su tomis tradicinėmis vardų formomis, bet:
- kažkodėl tos tautinės mažumos pas mus neišnyko, o kuo labiau jos puolamos, tuo labiau kažko nori;

Niekas mažumų nepuola. Tai jos pačios puola, turėdamos tvirta užnugarį kaimyninėje šalyje (suprantama, kokioje). Lenkai turi geriausias sąlygas savo tautinei kultūrai, švietimui Lietuvoje puoselėti. Jokioje kitoje Europos šalyje jie to neturi. Ar bet kurioje kitoje Europos šalyje tautinės mažumos turi tokias sąlygas savo kultūrai, švietimui, kokias turi lenkai Lietuvoje?
Žinant tai, lenkų nacionalistų reikalavimai yra akiplėšiški ir įžeidžiantys. Jie elgiasi kaip chamai. Kiek dar galima toleruoti tokį jų elgesį? Kodėl LR valdžia jiems netgi pataikauja?

[Kecal]

Straipsnis pritemptas, nes nutylima, kokiomis aplinkybėmis kai kuriose šalyse yra taikomas asmenvardžių rašymas nevalstybine kalba. T.y. kai šalyje yra ne viena valstybinė kalba; kai šalyje mažumų kalbos turi specialų statusą.
Kodėl pas mus norima daryti taip, kaip yra kitur? Gal savo galva primiausia reikia gyventi. Jei jiems taip gerai, tai jų reikalas. O mums taip yra blogai.

Kas tie "mes" ir kodėl blogai? Niekaip nesiteiki to paaiškinti... Jau pabodo laukti.

[Al1]

Tie, kam svarbi Lietuvos ir lietuvių tautos, kalbos ir kultūros dabartis ir ateitis. Tie, kas nepataikauja užsieniečiams ir kitataučiams. Tie, kas neužsikrėtęs globalizmo ir kosmopolitizmo bacilomis.

[index]

Tie, kam svarbi Lietuvos ir lietuvių tautos, kalbos ir kultūros dabartis ir ateitis.

O kuo kitataučių pavardžių rašymas originalia forma kenkia "Lietuvos ir lietuvių tautos, kalbos ir kultūros dabartis ir ateičiai"? Ir kaip tam kenkė Basanavičius, savo laikraštį pavadinęs "Auszra", o ne "Aušra"?

Tie, kas nepataikauja užsieniečiams ir kitataučiams. Tie, kas neužsikrėtęs globalizmo ir kosmopolitizmo bacilomis.

O nepastebėjai, kad geriausiai gyvena tos valstybės, kurios, cituoju "neužsikrėtę globalizmo ir kosmopolitizmo bacilomis.". Užsidaręs savo siauroje tautinėje erdvėje ir būdamas marginalu nacionalistu daug prarandi.

[Kecal]

Man atrodo, mes su Al1 sutariame nesutarti

[lietus]

Įdomu, vardas (pavardė)-tai garsas ar užrašas ? Nes raštas tai yra garsų užrašymas sutartiniais toje kalboje ženklais, pavyzdžiui daugumoje kalbų garsas [k] koduojamas ženklu c, bet lietuvių kalboje jis visada koduojamas ženklu k. Taigi jeigu vardas garsas tai jį manau reiktų ir koduoti pagal susitarimą, bet jeigu vardas tai užrašas, tai būtų puiki idėja pereiti prie vardų (pavardžių) užrašymo skaičiais, kurie visame pasaulyje suprantami vienodai, vistiek rašant pavyzdžiui Bush aš turiu žinot, kad čia [buš], taip pat vienodai žinočiau, kad tarkim 0001 yra [buš].

[Tomas]

Tie, kam svarbi Lietuvos ir lietuvių tautos, kalbos ir kultūros dabartis ir ateitis. Tie, kas nepataikauja užsieniečiams ir kitataučiams. Tie, kas neužsikrėtęs globalizmo ir kosmopolitizmo bacilomis.

Pvz. gal ne visai į temą, bet vis tiek. Mano žmonos brolio klasiokas. Rusas. Vardas ir pavardė rusiški, net be prikabintų lietuviškų galūnių "-as" ar pan. Laisvalaikiu dainuoja vietiniame lietuvių tautinių dainų ansamblyje. Kaip vertinti tokį žmogų?