Skelbimas

Collapse
No announcement yet.

RU, UA, BY. Rytų slavų istorija, religija ir kultūra

Collapse
X
 
  • Filtrai
  • Laikas
  • Show
Clear All
new posts

    Parašė manometras Rodyti pranešimą

    Visi puikūs rusijos ir rusų rašytojai rašė apie tokią rusiją, kuria reiktų baisėtis, kurią reiktų keisti, o ne žavėtis ja, bet dauguma rusų, kurie didžiuojasi tais rašytojais, nesupranta, neįsisąmonina ir neprisimena, kad jie rašė apie jų rusijos baisybes, ligas, psichologiškai traumuotus ir pakeistus į bloga žmones, o ne nuostabumą.
    yra daug kliše, kur daug žmonių tiesiog su to gyvena. Viena yra, kad rusų literatūra yra didinga (pnš kaip, kad U2 yra labai gera grupė). iš principo nieko ypatingo liginant su to laikotarpio literatūra, o lyginant per gyventojų skaičiumi gan skurdoka.

    Comment


      Ambasadoriaus Vaitiekūno interviu apie rusų, gudų ir ukrainiečių mentalitetą

      LRT 2024.11.04
      Rusai – nelaiminga tauta, jie nusiteikę griauti tuos, kurie yra sėkmingi
      Nepriklausomybės akto signataras P. Vaitiekūnas dirbo įvairiose diplomatijos srityse: buvo Lietuvos ambasadorius Latvijoje, Baltarusijoje, iš arti jautė Ukrainos gyvenimo pulsą, o už Lietuvos užsienio politiką buvo atsakingas 2006–2008 metais, kai dirbo užsienio reikalų ministru. (...)

      Dabar daug diskusijų yra, kad Baltarusija yra grėsmė Lietuvai, kai kurie žmonės kalba apie litvinizmo pavojų. Kaip jūs tai matote?
      – Nėra čia jokio litvinizmo, tai yra išpūstas reikalas kelių isteriškų asmenybių. Nei lietuviai, nei baltarusiai jokiu litvinizmu netiki. 50 metų Lietuvos okupacijos ar 70 metų Baltarusijos, pavadinkime, okupacijos, – nors jie nesutiktų gal su tuo, – atrodo nedidelis skirtumas. Milžiniškas skirtumas. 20 metų nepriklausomybės, kurią turėjo Lietuva, ir sukūrė tas prielaidas, kad mes vienareikšmiškai galėjome atsakyti į patį svarbiausią klausimą 1990-aisiais – kas mes esame? Ko mes norime? Iš kur mes ateiname ir kur einame? Nei baltarusiai, nei ukrainiečiai negalėjo į šitą klausimą atsakyti, nei kas jie yra, nei kas su jais atsitiko, nei iš kur jie eina ir kur jie eina, ko jie nori po 20–30 metų. Nieko, nulis visiškas. Mums buvo aišku, kad mes esame europiečiai ir mes grįžtame į Europą.

      – Ukrainiečiai, atrodo, dabar atsakinėja į tą klausimą. O kaip Baltarusija?
      – Dabar jau taip. Baltarusiai, ne, manau, kad ne. Jeigu ir jų lyderė, kuri gyvena Lietuvoje, Cichanouskaja tik po metų išdrįso pasakyti, kad baltarusiai tai europiečiai... O sakė „ne, mes negalime to sakyti, nes baltarusiai mūsų nesupras ir nepalaikys“. Vis tik, tas ūsuotas tarakonas Baltarusijos lyderis įtikino baltarusius atsakydamas į klausimą, kas tie baltarusiai yra. Jis labai vaizdžiai pasakė: baltarusiai yra tie patys rusai, tik su kokybės ženklu. Ir jie iš tikro tampa ir tapo. Aš manau, kad Baltarusija tampa Rusijos provincija ir neturi šansų.

      https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvo...e-yra-sekmingi

      Comment


        Šita gera vieta:

        Click image for larger version

Name:	IMG_0972.jpeg
Views:	307
Size:	183,8 kB
ID:	2163311

        Comment


          Apskiritai geras intervju. Ypač neramina ir jaudina tos mintys dėl jaunimo, vaikų. Kad jiems teks patirti karo naštą.

          Mes patys to tiesiogiai nepraėjome, bet tėvai gavo sočiai. O ir sovietinis gyvenimas ne šiltnaminis buvo daugumai.

          Kad Orda brausis į Europą, tai kaip dieną aišku, tai tiesiog jų prigimtis. Milijonai nomadų su kalašais ant bėėmpė ir "buchankių" su tikslu bele nudvėsti už carą ir deržavą ne savo žemėj.
          Paskutinis taisė Sula; 2024.11.04, 16:28.

          Comment


            Ukrainiečių žurnalistas Eristavis – apie rusų knygas šiukšliadėžėje ir kolonializmą

            „Nesu naivus, netikiu ir nemanau, kad būtų veiksminga tiesiog priversti žmones išmesti rusų knygas į šiukšliadėžę, nors tai būtų idealu“, – sako ukrainiečių žurnalistas, rašytojas Maksymas Eristavis, kurio knyga „Rusijos kolonializmo ABC. Iliustruotas gidas“ (vertė Vytas Dekšnys, išleido „LAPAS“) apie Rusijos manipuliaciją, propagandą ir kolonializmą visai neseniai pasirodė ir lietuvių kalba.

            Kolonializmas liaujasi tada, kai tie kolonizuoti žmonės pradeda vadovautis savo pačių istorija: kas jie yra, iš kur jie kilę, ko nori, kokias vertybes turi, kodėl nusipelno orumo ir laisvės. Grįžimas atgal prie savo gimtosios, autentiškos istorijos yra esmė.

            Buvau auginamas kaip rusiškai kalbantis vaikas ukrainiečių šeimoje, tai labai keistas ir absoliučiai pribloškiantis dalykas. Grįžimas prie savo gimtosios istorijos man įvyko daugeliu atžvilgių, sužinojus daugiau apie savo šaknis ir kalbant savo kalba.

            Manau, kad sugrįžimas prie savo istorijos Ukrainoje ir ne tik vyksta kasdien. Žmonės Sakartvele ar Kazachstane pradeda kelti tuos pačius klausimus, grįžti prie savo istorijų, kurias Rusija šimtmečius bandė ištrinti ar pertvarkyti.

            Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl likęs pasaulis buvo ir galbūt tam tikra prasme vis dar yra aklas, yra beprotiškai didelės lėšos, kurias Rusija skyrė savo įvaizdžiui užsienyje formuoti, finansuodama didžiules viešųjų ryšių kampanijas ir bandydama pateikti save kaip kažką kitokio dėl labai paprastų priežasčių, kad išvengtų atsakomybės.

            Nesu naivus, netikiu ir nemanau, kad būtų veiksminga tiesiog priversti žmones išmesti rusų knygas į šiukšliadėžę, nors tai būtų idealu. Bet prieš tai noriu, kad jie suprastų, kodėl tos knygos nusipelnė būti šiukšliadėžėje. Jei skaitysi kritiškai, protingas žmogus įžvelgs tą patį ir pamatys pranašumo kalbą, ksenofobiją, imperialistinio požiūrio sklaidą šiuose kūriniuose, pradedant Tolstojumi, Dostojevskiu, baigiant rusų baletais.

            Vienas pavyzdys. Esu kilęs iš regiono Ukrainoje, kurį neseniai okupavo Rusija. Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos rusų kariuomenė padarė mano krašte, buvo vietinių bibliotekų ir archyvų apiplėšimas ir knygų ukrainiečių kalba sudeginimas. Tada jie sunkvežimiais atvežė daugybę knygų rusų kalba, pripildė ištuštėjusias bibliotekas Puškino, Dostojevskio, o archyvus – imperinių žinių.

            Iš šio paprasto pavyzdžio galima matyti, kad net per vieną kartą žmonės, gyvenantys šiose žemėse, praranda galimybę naudotis vietinėmis žiniomis, intelektine galia. Kita karta nepažinos savo rašytojų, nemokės kalbos. O tada antrai ar trečiai kartai bus sakoma, kad knygos visada buvo rusiškos. Ir galiausiai ne tik vietiniai negalės įvardyti savo rašytojų ar kultūros veikėjų, bet ir užsienyje gyvenantys žmonės sunkiai įvardys bent kelis.

            Knygoje pabrėžiu tai, kaip dalį Rusijos kolonizacijos instrukcijų. Jie siekia, kad vietinė kultūra būtų ištrinta, neliktų jokių jos pėdsakų arba kad ji būtų sumenkinta, išjuokta ir taptų karikatūra.

            Comment


              Gal čia, kaip papildoma Eristavio knygos minčių “iliustracija”, tiks Dominyko Kubiliaus pokalbis su Algiu Ramanausku apie Ukrainos vaikų grobimą ir apgyvendinimą perauklėjimo stovyklose (lageriuose).

               
              ПТН ПНХ
              «Русский военный корабль, иди нахуй!»

              Comment

              Working...
              X