RU, UA, BY. Rytų slavų istorija, religija ir kultūra

[Tomas]

Leftistas.

[CWave]

Dangoraižistas - dėkui už nuostabiai plėtojamą istorinę temą! Ypač įdomūs požiūriai ties what if perspektyva.

Ir iš ties - kas ten žino, gal nebūtų Rusijos, o būtų LDK valstybė nuo Baltijos/Juodosios iki Ramiojo vandenyno, o gal būtume turėję minaretus Vilniuje, kaip ten bebūtų tą ką turim šiandien yra geriausia ką esame turėję istorijoje (žiūrint ne iš valdovo, o iš vidutinio piliečio perspektyvos), tikiuosi išsaugosim tai.

[Tomizmas]

Džiaugtis reikia kad gyvename šiais laikais, kai į dalykus labiau nei bet kada istorijoje žiūrima ne iš valdovo, o iš vidutinio piliečio perspektyvos.

Jeigu žmonės dar tais laikais būtų suvokę, kad gerovės valstybė yra svarbiau už ambicijų demonstravimus, pasaulis būtų daug ko išvengęs.

[CWave]

Džiaugtis reikia kad gyvename šiais laikais, kai į dalykus labiau nei bet kada istorijoje žiūrima ne iš valdovo, o iš vidutinio piliečio perspektyvos.

Jeigu žmonės dar tais laikais būtų suvokę, kad gerovės valstybė yra svarbiau už ambicijų demonstravimus, pasaulis būtų daug ko išvengęs.

Tiesos tame tikrai yra, bet galiu suprasti ir iš kur tos ambicijos kilo - valstybėm fatiškai būnant feodalinėm diktatūrom karaliaus ir kunigaikščio interesai = valstybės interesai, piliečiai/baudžiauninkai tebuvo įrankiai. Dėl to ypač vertinu demokratijas kur yra teisės viršenybė, kur piliečių interesai yra maksimaliai arti valstybės interesų. Matyt tam ir reikėjo kelių šimtmečių, karų ir revoliucijų, kad tai suprasti. Kitur (pvz Rusijoje) tai taip ir neliko suprasta.

[dangoraižistas]

O kam iš viso reikia tų plėtimųsi ir statusų? Turim savo etninę teritoriją ir gerai. Reikia dar ten kažko - Novgorodo, Juodosios jūros, ordų... Gyventi ir taip galima. Labai ten eiliniams žmonėms reikėjo visų šitų kunigaikščių, karalių, carų ir sultonų intrigų? Dar kariauti kažkur, kraują lieti už svetimas ambicijas... Eiliniam žmogui to mažiausiai reikia. Svarbu saugumas, sotumas ir ramybė.

Pripažink, kad visai NEBLOGAI būtų gyventi valstybėje su kokiais 300 mln. gyventojų ir jaustis jos dalimi?

Tiesiog kitoks potencialas. Net nereikia 300, galim palygint kai valstybė 30 mln. kaip Malaizija, tai jie pasistato didingą Kvala Lampūrą su Petronas Twin bokštais, buvusiais aukščiausiais pasaulyje. Vilnius toks nebus, nes mes gana mažiukai.

Čia kalbu apie LDK, jei būtų išlikusi ar 1429 metų formate, ar dar didesnė. Būtume kieti. Gal net kokią savo kosminę programą turėtume.

https://mapijoziai.lt/ldk-kokia-ji-b...434-m-sienose/


Kita vertus, galima galvoti ir kitaip. Pavyzdžiui Liuksemburgo Didžioji kunigaikštystė yra maža. Bet turtinga ir gera valstybė. Arba Austrija, pavadinimas reiškia Imperija, Rytų Imperija (Öster Reich). Ji tokia ir buvo, o dabar vos penktadaliu didesnė už Lietuvą plotu, bet 80% sudaro kalnai – nenaudojama teritorija. Tai faktiškai mes net „didesni“ už austrus, jei žiūrėt pagal „naudingą“ teritoriją. Bet Austrija nepaisant nieko yra kieta ir jai nereikia kažin kokio ploto, nors praeityje ji buvo imperija. Mažos Belgija, Nyderlandai, Šveicarija yra sėkmingos valstybės.

Abu variantai, būti dideliais ir kietais, arba mažais ir sėkmingas, turi savų pliusų ir minusų. Blogiausia, be abejo, yra būt mažais ir kuriem nesiseka.

[Deus]

Mažos Belgija, Nyderlandai, Šveicarija yra sėkmingos valstybės.

Taip, jos sėkmingos bei mažos dabartiniais laikais, o ju sėkmė lėmė geopolitika, resursai bei situacija su kaimynais. Tai, kodėl jos sėkmingos?

Belgija bei Nyderlandai yra mažos valstybės Europoje, bei neturi pakankamai resursu, ypač reikalingų resursu šiais laikais. Bet, jos abi buvo valstybės kurios kolonizavo ar kontroliavo resursus, prekyba (pvz. prieskoniai) Afrikoje arba Azijoje. Nors Belgija teritorijų svetur neturi, bet Nyderlandai vis dar turi kelias teritorijas Karibuose. Kolonijos bei prekyba su vietiniais ar kaimynais padėjo pasipelnyti šioms valstybėms. Geografinė padėtis prie jūros/vandenyno taipogi atvėrė duris prekybai su JK, Ispanija, Portugalija bei valstybėmis už jūrų marių - pvz. Roterdamo bei Antverpeno uostai yra vieni iš didžiausi Europoje vien dėl geros pozicijos žemyne.

Šiaip, ši istorija dėl Novgorodo labai sudomino mane, kadangi as nežinojau kad jie patys prašė prisijungti bei tapti LDK dalimi. O, kaip būtų buvo iš tikro, yra sunku pasakyti, nes mano akimis, Novgorodo prisijungimas labai keičia Europos, bei pasaulio istorija - jeigu Maskva susilpnėtu, tai leistu LDK užgrobti daug teritorijų iki Uralo kalnų. Vis dėlto, kaip LDK atsiremtu prieš Aukso Orda, Osmanų imperija? Jeigu vakarų Europos istorija nesikeičia - ar Napoleonas eitu kariaut į LDK territorija? Jeigu LDK išgyventu iki 20a. - kaip ji būtų industrializuota ar, ir nesuirtu dėl etninių, idealoginių bei religinių konfliktu (pvz. Rusijos Imperija 1917m, Austrija-Vengrija ir t.t) ?

[Tomizmas]

Nyderlandai žemėlapyje atrodo maži, o realiai tai yra valstybė su beveik Kazachstano gyventojų skaičiumi. Tai yra nesulyginamai svarbiau, nei tetitorija.

Tais laikais, kai vyko kolonizacija, Europoje gyveno gal trečdalis pasaulio gyventojų. Šiais laikais nerealu atrodo, kad pvz. kokia UK užimtų tokias teritorijas. Šiais laikais UK prasileistų nuo vieno Pakistano.

O jeigu Novgorodas būtų prisijungęs prie LDK, tai LDK taptų Rusijos atitikmeniu galimai su ta pačia plėtra į taigas ir stepes ir rezultate - panašia teritorija. Bet tai garantuotai nebūtų lietuvių etnoso dominuojama valstybė. Iš viso kyla klausimas, ar lietuviai būtų išlikę kaip tauta, neištirpę slavuose. Realiai tai būtų rezultate tiesiog kita Rusija, tik susiformavusi aplink kitą centrą.

[dangoraižistas]

Nyderlandai žemėlapyje atrodo maži, o realiai tai yra valstybė su beveik Kazachstano gyventojų skaičiumi. Tai yra nesulyginamai svarbiau, nei teritorija.

Nebūtinai gyventojų skaičius svarbus. Liuksemburgas dabar turi gyventojų kaip Vilnius.

Šveicarija, Suomija, Singapūras ir kt. sėkmingos valstybės susikūrė klestėjimą ir didelę pasaulinę įtaką kai turėjo panašų į Lietuvos gyventojų skaičių.

Tiesa, vėliau jose gyventojų labai padaugėjo.

Tais laikais, kai vyko kolonizacija, Europoje gyveno gal trečdalis pasaulio gyventojų. Šiais laikais nerealu atrodo, kad pvz. kokia UK užimtų tokias teritorijas. Šiais laikais UK prasileistų nuo vieno Pakistano.

Šiaip lemia ne skaičiai, o AGRESYVUMAS (karingumas, įžūli diplomatija, kišimąsis). Geras žodis yra NAGLUMAS. Angliškai būtų ASSERTIVENESS.

Anglų irgi visada buvo 10 kartų mažiau nei indų. Dėl šito pavyzdžio esu ne kartą trolinęs internete licvinystus kai pradeda pasakot "letuvysų buvo labai mažai“.

Abejotina ar leičių buvo labai daugiau nei slavų karių, nes skaičiuojama, kad lenkų XIII a. buvo 3 mln., rusėnų, rusų 5-10 mln., bet lietuvių tik 250-300 tūkst.

Bet LDK išsiplėtė iš lietuvių genties (kokie 2/3 dabartinės Lietuvos) iki beveik 1 mln. km², arba dvidešimt kartų. Gediminas valdė apie 2-3 mln., o Vytautas valdė jau 4-5 mln. žmonių.

Pietuose, praradę „pasionarumą“ (yra tokia ruso pseudoteorija, beje, gana įdomi), LDK mokėjome Krymo totoriams išpirkas, kad laikinai negrobtų vergų, bet jie tai sėkmingai darė iki 1783 m. O kiek bebuvo Krymo totorių? Labai mažai! Vos šimtas ar keli šimtai tūkstančių gyventojų turinti vasalinė valstybėlė šokdino LDK, paskui ATR imperiją su 10 mln. gyventojų ir nieko negalėjo padaryti... Kas gaunasi? Šimtą kartų mažesnė valstybėlė, tačiau ŽIAURIAI agresyvi.

Beje, rusai TAIP PAT mokėjo duokles Nogajų ordai. Nogajai buvo maža tautelė iš keliasdešimt tūkstančių, bet YPAČ karinga ir rengė reidus iš stepių, niokodami Rusijos imperiją. Jiems buvo VISIŠKAI TAS PATS, tiesiog darė reidus, plėšė miestus, grobė gyventojus ir tiek. Tas pats su skandinavais (vikingais) seniau. Kentėjo britai, prancūzai, ispanai ir kiti net Viduržemio jūroje. Kiek buvo skandinavų? Labai mažai. Yra istorijų kaip ispanai su 300 ar panašiai konkistadorų paimdavo Centrinės, Pietų Amerikos imperijas net nenulipę nuo žirgo. Su indais buvo bajeris, kad keli anglai atvyko ir jie pamatė AUKŠTUS, BALTAODŽIUS, tai pas juos mituose buvo tokie dievai, todėl nesipriešino (pasakojo per radiją Indijos žinovas), taip kad.

O jeigu Novgorodas būtų prisijungęs prie LDK, tai LDK taptų Rusijos atitikmeniu galimai su ta pačia plėtra į taigas ir stepes ir rezultate - panašia teritorija. Bet tai garantuotai nebūtų lietuvių etnoso dominuojama valstybė.

GAL taip būtų, JEI pavyktų pajungti musulmoniškas ordas, kurios prasidėjo 400 km. į rytus nuo Maskvos. Ne faktas, kad pavyktų pasijungti visokias Kazanes, gal būtume žlugę ir 1655 m. chanas jodinėtų po Vilnastaną, įsakydamas statyti mečetes ir minaretus, statyti pirtis ir gražius haremus.

Tas pats Mykolas Lietuvis skundėsi kokie mes silpni, apgirtę, tingūs, kad totoriai doresni, tvirtesni, nepasileidę, tai kodėl negalėjome nuo jų pasikrauti? Tokią grėsmę neutralizavo carai (patye mums tapę grėsme), tačiau ar įsivaikinę Novgorodą ir apsupę Maskvos kniažėstvą, apsigintume nuo totorių, kazachų, turkų, čia nėra visai aišku.

Senieji rusai tas chanatų valstybes klasta, melais ir žabangomis prigavo ir aneksavo, nemažai gyventojų tiesiog tuose miestuose išpjaudavę kuo žiauriausiai ir apgyvendinę savo tautiečiais, paliko įtvirtintus fortus su nuolatinėmis karinėmis įgulomis. Ar tikrai tolerantiški ir nekalti lietuviai būtų taip darę?

Pavyzdžiui, Astrachanės chanato likvidavimo ir galutinio prijungimo prie Maskvos valstybės aprašymas: "Astrachanė buvo labai sutvirtinta pačios gamtos, perpildyta ir aprūpinta ginklais, po kelių dienų buvo užpulta, visi vyrai ir moterys buvo sunaikinti kardu, taip pat vaikai, o šis užkariavimas įvyko liepos trečiąją pagal senojo stiliaus, 1554 m.; ir taip buvo be jokio gailesčio sugriauta iki žemės."
http://www.hist.msu.ru/ER/Etext/massa.htm

Iš viso kyla klausimas, ar lietuviai būtų išlikę kaip tauta, neištirpę slavuose. Realiai tai būtų rezultate tiesiog kita Rusija, tik susiformavusi aplink kitą centrą.

Kad nebūtinai, priklauso kas tuo metu valdytų. Jei valdytų kažkoks, kuris kurtų lietuviškos šnekos PRESTIŽĄ, dvaras jį mėgdžiotų, o liaudis mėgdžiotų ponus. Vat ir viskas. Tada LAISVAI per edukacinę sistemą visi išmoktų tą kalbą.

[oranger]

lenkų XIII a. buvo 3 mln., rusėnų, rusų 5-10 mln., bet lietuvių tik 250-300 tūkst.

Nebuvo XIII a. jokiu dar rusų iš viso. Atsirado tik Petrui I juos taip pavadinus 17 a. pabaigoje.
Ir Vilniaus Senamiestyje turi būti Rusėnų arba Rusios gatvė, o ne "Rusų".

[dangoraižistas]

Nebuvo XIII a. jokiu dar rusų iš viso. Atsirado tik Petrui I juos taip pavadinus 17 a. pabaigoje.
Ir Vilniaus Senamiestyje turi būti Rusėnų arba Rusios gatvė, o ne "Rusų".

Buvo nuo IX amžiaus, po to kai kuopelė švedų (visokių Hraerigų, Askoldrų ir Dirrų) vėl užgrobė teritorijas nuo Baltosios Jūros iki Juodosios ir viską tarp jų pavadino Ruotsi („švedų valda“), o taip pat paplatino švediškus vardus, visokius Olgas (Helga) ir Olegus (Helgi), Vladimirus (Valdemar). Po kelių šimtų metų jau buvę pavaldiniai ėmė ginčytis kurie yra „tikresni“ švedai ir jų paveldėtojai.

Šiaip švedai vikingai daug kur plaukiojo. Baltų užimt NEĮSTENGĖ, tik kelis prekybinius miestus ir kolonijas įkūrė: Gruobinia, Trusas, Kaupas ir kt.

https://www.vle.lt/straipsnis/norman...baltu-krastus/

Viena iš jų buvo RUSNĖ. Palei Nemuną žemiau yra Rosė, prie Dauguvos – Rosonė ir kt.

Dėl to Rusnės pavadinimo, suklaidintas (ar politinių motyvų turėdamas) Lominosovas netgi skiedė, kad pirmapradė Rusija, nuo kur kilo pavadinimas, buvo Nemuno žemupyje (o ne Rusija Vakarų Ukrainoje, žinoma bent nuo XIII amžiaus). Dabar tai skamba pavojingai dėl dabartinės Rusijos revizionistinio ekspansionizmo... Beje, ATR atsisakė teisių valdovo titulatūroje minėti Rusiją tik S. Poniatovskiui užėmus sostą arba kitaip tariant, 65 metus GRIEŽTAI PRIEŠTARAVO Rusijos teisę vadintis Rusija.

Nes Rusija tai buvo ATR! Rusija buvo popiežiaus pripažinta XIII amžiaus Rusijos karalystė (Haličo–Voluinės), Lenkijos karalystės Rusijos vaivadija ir t.t. Rusija ir Rusia šiuo atveju – TAS PATS. Tiesiog Rusija yra lotyniškai (Russia), rus, Rusia – lenkiškai, ukrainietiškai, baltarusiškai ir... Rusiškai. Lenkai, pavyzdžiui, iki šiol rusus vadina rosijaninais, o ne rusais.

Grįžtant prie švedų arba „tikrųjų rusų“ mūsų žemėse...
Vistik manoma, kad prūsų diduomenėje skandinavai asimiliavosi, nes prūsai su gotais GRAŽIAI prasimaišė. Tas AIŠKIAI yra suprantama per Brutenio ir Vaidevučio mitą, archeologinius radinius Lietuvos ir Latvijos pajūryje ir kitus duomenis. Net mūsų žodžiai kaip pinigai, turgus, gatvė yra skandinavų, pirmas miestas – Apuolė IX a. minėta kai mušėmes su švedais ir danais ir panašiai. Keista, bet vikingai X a. NESUKŪRĖ baltų valstybės. Matyt per silpni buvo mus pajungti. Tik dabar „pajungė“, nes Švedijos TUI – beveik 6 milijardai.

O kalbant apie XII-XVI a., VISOS stačiatikių teritorijos, priklausiusios kažkada Kijevui, vadintos Rusia, iš kurių kilo baltarusiai, rusai, ukrainiečiai. Pavyzdžiui, LDK priklausiusiame Smolenske ar Aukštutinės Okos kunigaikštystėse, Novgorode gyveno žmonės, kurių palikuonys dabar yra rusai. Ir nors kalbos labai skyrėsi, novgorodiečiai (jei LDK būtų juos apgynę ir leidę vystyti kalbą) net būtų skiriami Šiaurės slavų grupei, ir jie, ir smolenskiečiai, ir baltarusiai, ir kijeviečiai, ir kiti raštuose vadino save rusais, rusėnais, ruskais (rusy, rusiny, ruski). Tuo tarpu rossijanai yra vėlyvas lotyniškas pavadinimas. Bet čia jau labai nukrypstam į filologines etimologijas, kas bent man mažiau įdomu nei istorija.

[oranger]

Rusija buvo popiežiaus pripažinta XIII amžiaus Rusijos karalystė (Haličo–Voluinės), Lenkijos karalystės Rusijos vaivadija ir t.t. Rusija ir Rusia šiuo atveju – TAS PATS. Tiesiog Rusija yra lotyniškai (Russia), rus, Rusia – lenkiškai, ukrainietiškai, baltarusiškai ir... Rusiškai. Lenkai, pavyzdžiui, iki šiol rusus vadina rosijaninais, o ne rusais.

Rusia, o ne Rusija. Rusia dabar vadinasi Ukraina, o Moskovija (dabartinė Rusija) nieko bendro su ta istorija neturi.
Ukrainiečiai irgi nevadina Moskovijos gyventojus rusais. Tik rosijany.

[digital]

Tomas Sinickis. Pagaliau rusofobų nebeliko
Gana ilgas ir įdomus straipsnis apie rusus, jų identitetą ir pan.:

Kiekviena tauta turi sumokėti kainą už laisvę, galimybę rinktis, galimybę gyventi ir progresuoti. Būtent taip tauta formuojasi. Kitaip suartėti, pajausti tautos dvasią yra sunku. Mes mokėjom. Lenkai mokėjo. Latviai mokėjo. Net amerikiečiai kažkada mokėjo. Kažkodėl rusų tauta tos kainos mokėti nenori. Gali būti, kad taip yra todėl, kad jie yra, supranti, labai vertingi žmonijos egzemplioriai (kiekvieno vertė yra maždaug tiek, kiek Šoigu už lavoną motinoms sumokės). Jie yra geri. Tik jų caras – amžinai blogas. Ir čia, supranti, ne jų kaltė. Jie gi jo nerinko. Ar rinko?

„Kodėl man atjungia korteles? Aš gi nieko blogo nepadariau. Tai Putinas blogai daro. Kodėl aš turiu mokėti?!“, rėkia rusė į paskutinį iPhone’ą savo gyvenime. „Kodėl manęs neaptarnauja kavinėje? Kodėl už Putino nesąmones aš turi mokėti?“, – rėkia kita rusė, kurios ką tik neaptarnavo Vokietijos miestelio kavinėje. Na, taip. Kodėl tu – tinginė – turi mokėti? Tegul ukrainietis sumoka: savo turtu, ašarom, sveikata, gyvybe. O tu, didingos tautos atstove, sėdėk ir lauk, kol kiti tau išspręs tavo problemas: pašalins carą, grąžins caro išdalintas įmones, atveš investicijų vagoną, pamaitins, mimozą sumaišys, migdolų latte pagirdys, manikiūrą padarys, pabučiuos, apklos, pamigdys ir nežadins iki pietų, nes tu gi mldc, gimei tokia. Ir dar atsiprašys, jei vaikelis nepatenkintas bus. Štai tokia didi tauta, su minimaliais, visiškai baziniais, absoliučiai suprantamais lūkesčiais. Ne. Ne lūkesčiais. Reikalavimais!

Grįžtant prie rusrealizmo, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kokį palikimą didi tauta mums sukrovė per visą savo istoriją. Pradėkime nuo literatūros. Kas per literatūra, kur kokie 90 proc. visos gamybos (kitaip pavadinti visa tai sunku) yra juoda propaganda, o likusi dalis – visokių disidentų, tremtinių, politinių kalinių, persekiojamų autorių kūryba? Čia toji garsioji rusiška dvasia taip gimsta? Du kultai. Pirmas – sufabrikuotos, netikros didybės. Antras – skausmo. Kam mums viso to reikia? Į ką tai veda? Ką tai aukština? Ką tai skatina? Štai paskutinysis jų literatų išstojimas. Ten – viskas, ką jums reikia žinoti apie literatų požiūrį į šių dienų įvykius.

Sportas. Kiek olimpiadų, tiek skirtingų vėliavų. Nė vienos žaidynės neapsieina be dopingo. Senelis kažko pribėrė. Bobutė kažką įdėjo. Kai kitą kartą nuvažiuos, kaltins prostitutes. Dėka Rusijos, žiūrovai nusisuka nuo olimpinio sporto. Kam žiūrėti, stebėti, sirgti, jei tik po kelerių metų sužinosim, kas iš tikrųjų laimėjo. Ačiū, didi tauta, už tai, kad padarei ir šią sferą geresne.

Vargšas Putinas dabar „kentės“ už tai, kad rusai jo laiku nepakeitė, nenuvertė, nesurado kito. Ar taip elgiasi didi tauta? Išmintinga tauta? Atlaidi tauta? O gal ši didybė ir išmintis – tik marketingas, propaganda, t.y. sena, gera, rusiška pakazūcha?

Kai visa tai baigsis, mes turėsime švęsti trumpai ir be pagirių. Nes po Putino ateis jo kopija. Naujas vadas (vargu, ar tai bus vadė) kils iš tų pačių, kurie „vojne net“ rėkia tik tada, kai dešra pabrangsta arba telefonas pasensta, t. y. iš tų, kurie nori permainų, kai jachtas ir vilas atiminėja. Tai bus vienas iš dabartinių pimpačkiukų, kuris „atneš taiką“ ir prieš kurį balsuot bus iš pradžių neįmanoma, o vėliau – negalima. Kitaip nebus. Būtent todėl turime išlikti rusrealistais ir neleisti rusrealizmui numirti.

Kažkada jos bent jau kažkas bijojo. Dabar jau net nebijo. Rusofobų nebėra. Ukrainiečiai – ne rusai – visus išgydė. Slava Ukraini!

[digital]

Be jokios abejonės tai vienas svarbiausių tekstų apie šiuolaikinę Rusiją. Jį parašė Vladimiras Jakovlevas, žurnalistas, "Komersanto" leidinio įkūrėjas. Nepatingėkite, kas dar mokate rusiškai, perskaityti.

Меня назвали в честь деда.
Мой дед, Владимир Яковлев, был убийца, кровавый палач, чекист. Среди многих его жертв были и его собственные родители.
Своего отца дед расстрелял за спекуляцию. Его мать, моя прабабушка, узнав об этом, повесилась.
Мои самые счастливые детские воспоминания связаны со старой, просторной квартирой на Новокузнецкой, которой в нашей семье очень гордились. Эта квартира, как я узнал позже, была не куплена и не построена, а реквизирована — то есть силой отобрана — у богатой замоскворецкой купеческой семьи.
Я помню старый резной буфет, в который я лазал за вареньем. И большой уютный диван, на котором мы с бабушкой по вечерам, укутавшись пледом, читали сказки. И два огромных кожаных кресла, которыми, по семейной традиции, пользовались только для самых важных разговоров.
Как я узнал позже, моя бабушка, которую я очень любил, большую часть жизни успешно проработала профессиональным агентом-провокатором. Урожденная дворянка, она пользовалась своим происхождением, чтобы налаживать связи и провоцировать знакомых на откровенность. По результатам бесед писала служебные донесения.
Диван, на котором я слушал сказки, и кресла, и буфет, и всю остальную мебель в квартире дед с бабушкой не покупали. Они просто выбрали их для себя на специальном складе, куда доставлялось имущество из квартир растрелянных москвичей.
С этого склада чекисты бесплатно обставляли свои квартиры.
Под тонкой пленкой неведения, мои счастливые детские воспоминания пропитаны духом грабежей, убийств, насилия и предательства. Пропитаны кровью.
Да что я, один такой?
Мы все, выросшие в России — внуки жертв и палачей. Все абсолютно, все без исключения. В вашей семье не было жертв? Значит, были палачи. Не было палачей? Значит, были жертвы. Не было ни жертв, ни палачей? Значит, есть тайны.
Даже не сомневайтесь!
Оценивая масштаб трагедий российского прошлого, мы обычно считаем погибших. Но ведь для того, чтобы оценить масштаб влияния этих трагедий на психику будущих поколений, считать нужно не погибших, а — выживших.
Погибшие — погибли. Выжившие — стали нашими родителями и родителями наших родителей.
Выжившие — это овдовевшие, осиротевшие, потерявшие любимых, сосланные, раскулаченные, изгнанные из страны, убивавшие ради собственного спасения, ради идеи или ради побед, преданные и предавшие, разоренные, продавшие совесть, превращенных в палачей, пытанные и пытавшие, изнасилованные, изувеченные, ограбленные, вынужденные доносить, спившиеся от беспросветного горя, чувства вины или потерянной веры, униженные, прошедшие смертный голод, плен, оккупацию, лагеря.
Погибших — десятки миллионов. Выживших — сотни миллионов. Сотни миллионов тех, кто передал свой страх, свою боль, свое ощущение постоянной угрозы, исходящей от внешнего мира — детям, которые, в свою очередь, добавив к этой боли собственные страдания, передали этот страх нам.
Просто статистически сегодня в России — нет ни одной семьи, которая так или иначе не несла бы на себе тяжелейших последствий беспрецедентых по своим масштабам зверств, продолжавшийся в стране в течение столетия.
Задумывались ли вы когда-нибудь о том, до какой степени этот жизненый опыт трех подряд поколений ваших ПРЯМЫХ предков влияет на ваше личное, сегодняшнее восприятие мира? Вашу жену? Ваших детей?
Если нет, то задумайтесь.
Мне потребовались годы, на то, чтобы понять историю моей семьи. Но зато теперь я лучше знаю, откуда взялся мой извечный беспричинный страх. Или преувеличенная скрытность. Или абсолютная неспособность доверять и создавать близкие отношения.
Или постоянное чувство вины, которое преследует меня с детства, столько, сколько помню себя.
В школе нам рассказывали о зверствах немецких фашистов. В институте — о бесчинствах китайских хунвейбинов или камбоджийских красных кхмеров.
Нам только забыли сказать, что зоной самого страшного в истории человечества, беспрецедентного по масштабам и продолжительности геноцидана была не Германия, не Китай и не Комбоджа, а наша собственная страна.
И пережили этот ужас не далекие китайцы или корейцы, а три подряд поколения ЛИЧНО ВАШЕЙ семьи.
Нам часто кажется, что лучший способ защититься от прошлого, это не тревожить его, не копаться в истории семьи, не докапываться до ужасов, случившихся с нашими родными.
Нам кажется, что лучше не знать. На самом деле — хуже. Намного.
То, чего мы не знаем, продолжает влиять на нас, через детские воспоминания, через взаимоотношения с родителями. Просто, не зная, мы этого влияния не осознаем и поэтому бессильны ему противостоять.
Самое страшное последствие наследственной травмы — это неспособность ее осознать. И, как следствие — неспособность осознать то, до какой степени эта травма искажает наше сегодняшнее восприятие действительности.
Неважно, что именно для каждого из нас сегодня является олицетворением этого страха, кого именно каждый из нас сегодня видит в качестве угрозы — Америку, Кремль, Украину, гомосексуалистов или турков, «развратную» Европу, пятую колонну или просто начальника на работе или полицейского у входа в метро.
Важно — осознаем ли мы, до какой степени наши сегодняшние личные страхи, личное ощущение внешней угрозы — в реальности являются лишь призраками прошлого, существование которого мы так боимся признать?
P. S. В 19-ом, в разруху и голод, мой дед-убийца умирал от чахотки. Спас его от смерти Феликс Дзержинский, который приволок откуда-то, скорее всего с очередного «специального» склада, ящик французских сардин в масле. Дед питался ими месяц и, только благодаря этому, остался жив.
Означает ли это, что я своей жизнью обязан Дзержинскому?
И, если да, то как с этим жить?"

[Tomizmas]

Kažkas turi tikrai būti labai keisto šalies kultūroje, paplitusiame mentalitete ar dar kažkur, kad turint visas galimybes klestėti, vystyti technologijas, sukurti pavyzdingą valstybę kuri kitus pritrauktų savo išsivystymu ir su tuo artimai susijusiu "soft power", sugebėti taip viską praš*kti ir dar netgi "su trenksmais", dėl kažkokių durnų ambicijų, teritorijos ir kitos tautos kontroliavimo aiškiai žinant kad ji priešiška ir t. t. Ir tas kartojasi jau ne pirmą kartą. Man vis norisi lyginti su Vokietija, kuri kažkada irgi mėgo išsidirbinėti ir demonstruoti jėgą, kol neprisidirbo vieną kartą aukščiau ausų. Nuo to laiko, kai nukreipė savo jėgas kitur, tapo pavyzdinga valstybe, kuri tarkim turi ES dominuojančią įtaką, bet ta įtaka yra per ekonomiką ir "soft power", o ne per jėgą. Nesuvokiama, kodėl Rusija nenori eiti tokiu keliu, nors tikrai turi tam milžinišką potencialą - ir ji pati iš to laimėtų NESULYGINAMAI daugiau! O kaip parodė naujausi įvykiai, netgi ta su visokiais "možem pavtarit" išreklamuota Rusijos "hard power" yra tokia, švelniai tariant, apgailėtino lygio.

Labai norėčiau, kad šitas karas Rusijai taptų tuo pačiu, kuo WW2 tapo Vokietijai - kad būtų nusivilta ankstesniais "idealais" ir pagaliau suprasta, kad netgi ta labai pageidaujama įtaka yra statoma kitais būdais. Taikesniais, o ne prievartiniais - padarant save pavyzdžiu, kuriuo kiti nori sekti, įtakingais ekonomiškai, kultūriškai, patraukliais gyvenimo lygiu ir t. t. Bet tikrai ne per prievartą. Yra labai geras pačių rusų liaudyje paplitęs posakis "per jėgą mielas nebūsi".

[Gator]

Vokietija mažiau bijo neturėti hard power, nes nelabai kas kėsintűsi į ją iš Europos.
Rusijoj tai ten visokios respublikos atiminėtų žemes jei Rusija neturėtų hard power.

[MedinisStrazdas]

Tai kad reikia. Rusai, kaip ir visi žmonės, labai nori maigyti smartfonus, valgyti visokias mocarelas ir šokoladus, važinėti "inomarkomis", atostogauti prie Viduržemio jūros. Ir jie tą turėjo, dar visai neseniai.

Problema tame, kad jie labiau už visą tai nori Lebensraum

[Romas]

Skaitantiems lenkiškiai (tegu ir su robotu-vertėju)

Rzeczpospolita 2022.03.03
Ukraina kontra Rosja

Rusijos neapykantos kaimynei prie Dniepro istorija yra gilesnė, nei manome. Ankstesnis Kremliaus propagandos karas tai įrodė. Putinas puolė Ukrainą, ir dėl to kad Maskvos nepilnavertiškumo kompleksas Kijevo atžvilgiu turi civilizacines šaknis. (...)

Tačiau, kai žiūrime giliau, iš po istorinių apgauliųir politinių manipuliacijomis slypi stiprus kompleksas.
Alergiją į ukrainiečių samostijnost kyla dėl susirūpinimo savo tapatybe.
Ką daryti, norint paslėpti stipresnio, bet jaunesnio brolio vaidmenį? Kur gauti teisę atkurti imperiją?
Be teigiamų atsakymų, rusiškas mitas apie Bizantijos ir šventosios Rusijos įpėdinį žlunga. Atskiros civilizacijos struktūra kliba, o tai juk yra Maskvos vaidmens ir vietos pasaulyje pamatas. Tuo tarpu ukrainietiškumas, paremtas savo pasiekimais, nuplėšia Rusiją nuo pasisavintų svetimų plunksnų ir demaskuoja „nuogą carą“.

https://www.rp.pl/historia-swiata/ar...a-kontra-rosja

[manometras]

Štai humoreska-nehumoreska apie daugumos [sovietinių ir dabartinių] rusų kultūros esmę:

Михаил Жванецкий, "Наш способ"


"– Не хотим хорошо жить! Никто не заставит нас хорошо жить! Не подсовывайте нам собственность! Хотим жить без имущества и работать без зарплаты! Пусть за всю жизнь мы накопили шестнадцать рублей и детям ничего не завещаем, кроме рецептов, мы отстаиваем свой гибельный путь и рвем каждого, кто хочет вытащить нас из капкана!
– Не трожь! – И лижем стальные прутья. – Не подходи, не лечи! Оставь как было! Нам нравится как было, когда ничего не было, ибо что-то было. Нас куда-то вели. Мы помним. Мы были в форме. Мы входили в другие страны. Нас боялись. Мы помним. Нас кто-то кормил. Не досыта, но как раз, чтоб мы входили в другие страны. Мы помним. Нас кто-то одевал. Зябко, но как раз, чтоб нас боялись. Наши бабы в желтых жилетах таскали опоки, мы у мартена в черных очках... Помним и никому не дадим забыть.
Умных, образованных, очкастых – вон из страны, со смаком, одного за другим. Пока все не станут одинаковыми взъерошенными, подозрительными. При виде врача – оскал желтых зубов: «Не трожь!»
Подыхаем в тряпье на нарах: «Не трожь!» – и последний пар изо рта.
Копаемся в помоях, проклиная друг друга: «Как лечат, суки! Как строят, гады! Как кормят, падлы!»
Один толчок земли – и нету наших городов.
А не трожь!
Наш способ!"

https://dinoza-yats.livejournal.com/1128802.html

[digital]

Skiriama visiems dostojevskių ir tolstojų fanams. https://www.facebook.com/1553600102/...7443212376670/

Rusų kultūra ir vardas vakar mirė. Už mano daug geresnis Olena Pshenychna tekstas apie visų rusų atsakomybę už ukrainiečių genocidą. Trimis kalbomis. Padėkite jam pasklisti, gal bent jo neištrins.

LT//
"O dėl ko kalta didžioji rusų kultūra? Už ką ją puolate?" reguliariai virkauja naujai nukaldinti rusų disidentai, pabėgę iš savo didžios ir galingos šalies jau pirmuoju skrydžiu.

„Didžioji rusų kultūra, žinoma, neturi nieko bendra. Taip pat geri rusai. Mes ką nors dėl to padarysime“, – atsakydami linkteli sielvartaujantys europiečiai.

Mieli gailestingieji europiečiai ir kiti didžiosios rusų kultūros žinovai (įskaitant ukrainiečius), šiandien visą dieną žiūriu nuotraukas ir vaizdo įrašus iš išlaisvintų Kijevo srities miestų ir kaimų. Mano gimtoji Kijevo sritis. Ir štai ką aš noriu pasakyti:

Kiekvieną kartą, kai kalbėsite apie didįjį rusų baletą, pasakosiu istoriją apie jauną mokytoją iš Brovarų, kuri buvo ne kartą išprievartauta tėvų akivaizdoje, o vėliau pagrobta rusų pabaisų. Apie dešimtis, o gal šimtus išprievartautų ukrainiečių moterų. Dažnai savo vaikų akivaizdoje. Apie 15-16 metų mergaites iš Borodyankos, kurios patyrė baisią kadyrovcų prievartą. Apie penkias išžagintas ir nužudytas merginas, kurių kūnai palikti tiesiai ant kelio. Apie šitą niekšišką „išp..ime chocholes“ iš perimtų rusų kareivių telefoninių pokalbių. Štai ką aš jums pasakysiu atsakydama į “persekiojamą” didįjį rusų baletą.

Kaskart, kai pasakosite apie didžiuosius rusų kompozitorius, pasakosiu istoriją apie mergaitę, kurios mama ne vieną dieną merdėjo Mariupolio rūsyje jos ir jos mažojo broliuko akivaizdoje. Ir tada su mirusios motinos lavonu vaikai buvo priversti toliau slėptis rūsyje nuo apšaudymo. Apie berniuką iš Gostomelio, kurio akivaizdoje rusų kareiviai nušovė jo tėvą. Tada jie norėjo nužudyti ir sūnų, bet jis išgyveno.

Apie mergaitę, kuriai rusas kareivis šovė tiesiai į veidą. Apie mažylį, kuris bėgo su močiute valtimi. Močiutė nuskendo. O mažylio ieško beveik mėnesį. Štai ką aš jums pasakysiu, atsakydama į “persekiojamus” didžiuosius rusų kompozitorius.
Kiekvieną kartą, kai pasakosite apie didįjį Rusijos meną, aš pasakosiu apie Ukrainos civilius, sušaudytus į nugaras Makarovskio rajone. O prieš šaudydami orkai surišo rankas. Apie šimtus lavonų Bučos, Irpino, Gostomelio gatvėse. Apie masines kapavietes gyvenamųjų rajonų kiemuose. Masinės civilių kapavietės dar visai neseniai buvo jaukūs ir saugūs miestai. Masinės brolių kapavietės. XXI amžiuje. Štai ką aš jums pasakysiu atsakydama į “persekiojamą” didįjį rusų paveikslą.

Kaskart, kai pasakosite apie didįjį rusų teatrą, aš pasakosiu istoriją apie moterį iš Brovarsko rajono, iš kurios namų traukdamiesi rusų plėšikai nusirinko stogo čerpes. Apie „antrosios pasaulio armijos“ tankus ir šarvuočius, iki kraštų prikrautus grobio pavogto iš ukrainiečių namų. Pavogti telefonai, planšetės, televizoriai, skalbimo mašinos, kilimai, papuošalai, alkoholio buteliai, keptuvės, drabužiai, žaislai, batai – viskas, kas šiems niekšams pasitaikė pakeliui. Apie tai, kaip, pasiekę Baltarusiją, jie lenktyniavo išsiųsti grobį savo šeimoms į Rusiją. Apie tai, kaip buvo prekiaujama vogtomis prekėmis Baltarusijos turguose. Štai ką aš jums pasakysiu, reaguodama į “persekiojamą” didįjį Rusijos teatrą.

Kaskart, kai pasakosite apie didįjį Rusijos kiną, aš pasakosiu apie žiauriai paskerstus arklius Kijevo srities arklidėse. Apie Jasnogorodkos zoologijos sode badaujančius ir ištroškusius gyvūnus. Apie po sprogimo apdegusią elnio odą. O dabar maksimalus žiaurumas... Apie rusų okupantų nužudytus ir suvalgytus Vidurinės Azijos aviganius. Taip, aviganius. Taip, šunis. Taip, suvalgytus. Štai ką aš jums pasakysiu, reaguodama į “persekiojamą” didįjį Rusijos kiną.

Kaskart, kai pasakosite apie didžiąją rusų literatūrą, aš pasakosiu apie dešimtis rusų kareivių ir jų motinų bei žmonų pokalbių. Pokalbiai, kuriuose nėra nieko, išskyrus blet ir naxui. Pokalbiai, kurių metu kareivių žmonos pataria ką vogti ukrainiečių namuose. Pokalbis, kuriame mamos juokiasi, kai jų sūneliai pasakoja, kaip jų būrio Draugas prievartauja “chocholkes”. Ir jei visos keiksmažodžiai bus pašalinti iš šių pokalbių, juose liks tik „labas“ ir „iki“. Štai ką aš jums pasakysiu atsakydama į “persekiojamą” didžiąją rusų literatūrą.

Nebėra didelės rusų kultūros, literatūros, kino, tapybos, teatro ir baleto. Liko tik išsigimėlių, plėšikų, prievartautojų ir žudikų šalis. Laukiniai žmonės, kuriems nėra vietos civilizuotame pasaulyje!

O “kankiniai” naujai iškepti rusų disidentai jaukiuose Berlyno, Londono, Larnakos, Milano, Tbilisio, Astanos, Vienos ir kitose laikinose prieglaudose tegul seka rusų laivo maršrutu, išdidžiai nešdami savo rankose didžią rusų kultūrą!

[Tomizmas]

Na, dėl nacių žiaurumų niekas vokiečių kultūros nenurašė. Reikia skirti pelus nuo grūdų.

Pripažinimas, kad Rusijoje (kaip ir visur) buvo ir yra talentingų žmonių, NEREIŠKIA karo palaikymo.
Natūralus priešiškumas karo žiaurumams NEREIŠKIA, kad tos tautos atstovai nėra sukūrę nieko gero.

Kodėl daug kam šitie dalykai būtinai turi eiti išvien?