Arun' - tai buvo tavo jaunystė ir suprantu, kad tau visą laiką kils noras į ją žiūrėti per kiek romantiškesnę prizmę, nei leistų objektyvumas 
. Net neabejoju, kad tais laikais buvo daug puikių žmonių ir, kad jų tarpe atsirasdavo genijų. Viena, ką reiktų paminėti, yra tai, kad dažniausiai menininkai būna komplikuotos, vienišos asmenybės, nepritapusios prie visuomenės ir neretai kenčiančios nuo depresijos. Būtent tai tas asmenybes ir padaro išskirtinėmis - joms nereikia išskirtinių drabužių ar šukuosenų, jų išskirtinumas tampa akivaizdus vos su jais pakalbėjus. Pvz. tas pats Šarūnas Sauka dabar gyvena Dusetose, kur, manau, sąlygos "buriuotis" į "chebras" ir visiems kartu "laipioti ant stogų" nėra pačios geriausios. Tą pačią tendenciją gali pastebėti tarp daugybės meno žmonių visame pasaulyje. Būtent dėl to manau, kad darai klaidą, kai dedi lygybės ženklą tarp to meto Vilniaus žinomiausių menininkų ir to visuomenės sluoksnio, kuris būriais per naktis gerdavo kabakuose, dažydavosi žaliai plaukus ir rengdavosi iki tol Lietuvoje nematytais ir itin akį patraukiančiais rūbais.
Manau sutiksi, kad daugiausia įtakos pasaulio meno scenai yra padarę menininkai iš šalių, kuriose dominuoja individualizmas. Lietuvoje tuo laiku individualizmo, iš esmės, nebuvo. Vietoje to, vyko homogeniškos visuomenės skilimas į homogeniškas grupes, kurios vis smulkėjo (ir smulkėja) ir turėtų, ilgainiui, privesti prie vakarietiškojo individualizmo. Ta grupė, apie kurią dabar kalbame, nebuvo sukurta individų, tai buvo noro buriuotis ir būti išskirtiniais homogeniškoje visuomenėje pasekmė. Jei, paviršutiniškai žiūrint, Vilniaus "boheminiai" barai galėjo būti gana panašūs į vakarietiškuosius, mentaliteto skirtumas tarp jų lankytojų buvo milžiniškas! Dėl ko? Dėl to, kad vakaruose tokiuose baruose lankosi individai, o Lietuvoje daugiausia lankėsi žmonės, kurie tiesiog vieną dieną tarė "mes būsim Vilniaus bohema" ir visi kartu, grupėje pradėjo mėgdžioti vakarus (kartais labai neblogai). Tavo minėti trys žmonės buvo išimtys, o ne taisyklė. Ne visus juos mėgstu, bet tikiu, kad jei Vilniaus baruose būtų dominavę tokie žmonės, kaip jie, visa ta scena būtų buvus visiškai kitokia, t.y. gerokai draugiškesnė, mažiau pagrįsta elementariais gaujos instinktais ir mažiau nusiteikusi prieš likusį pasaulį, net ir tas pačias "varšovkes". Taip, jūs turėjote Vilniaus stogus, "varšovkės" turėjo Laisvės Alėją, o "forsai" turėjo Panevėžį. Skaudi tiesa ta, kad visos grupės susibūrė dėl labai panašių priežasčių ir pylė srutas vienos ant kitų labai panašiais terminais. Visos grupės rengėsi ir bandė elgtis pagal savo grupės sukurtus stereotipus, vedimi bandos instinkto, ar tai būtų žali plaukai, ar "miniakas", ar Jordan'o kedai. Svarbiausia tai, kad realiai, nei viena grupė nesukūrė nieko, kas būtų pripažinta vertingu tarptautiniame lygmenyje, o visas šitas "konfliktas" buvo itin provincialus ir primityvus.
Nemanau, kad gerų menininkų dabar Vilniuje yra mažiau ir, kad jie yra prastesni, nei buvo tais laikais. Greičiausiai yra atvirkščiai. Viena, kas pasikeitė, tai išnyko ta pseudo-bohema, visada vaikščiojusi pranašiškais veidais ir viską žinojusi geriau nei likęs pasaulis, o jos vietoje atsirado tuštybė ir materializmas, kuris, būkim biedni, bet teisingi - nors neša ekonominę naudą. Galima idealizuoti Lietuvos postsovietinę visuomenę, bet realiai, ji buvo pavydi ir agresyvi, o tos gaujos "boheminininkų" tikrai nebuvo pavertusios Vilniaus iš postsovietinio užkampio į "meno sostinę".
. Net neabejoju, kad tais laikais buvo daug puikių žmonių ir, kad jų tarpe atsirasdavo genijų. Viena, ką reiktų paminėti, yra tai, kad dažniausiai menininkai būna komplikuotos, vienišos asmenybės, nepritapusios prie visuomenės ir neretai kenčiančios nuo depresijos. Būtent tai tas asmenybes ir padaro išskirtinėmis - joms nereikia išskirtinių drabužių ar šukuosenų, jų išskirtinumas tampa akivaizdus vos su jais pakalbėjus. Pvz. tas pats Šarūnas Sauka dabar gyvena Dusetose, kur, manau, sąlygos "buriuotis" į "chebras" ir visiems kartu "laipioti ant stogų" nėra pačios geriausios. Tą pačią tendenciją gali pastebėti tarp daugybės meno žmonių visame pasaulyje. Būtent dėl to manau, kad darai klaidą, kai dedi lygybės ženklą tarp to meto Vilniaus žinomiausių menininkų ir to visuomenės sluoksnio, kuris būriais per naktis gerdavo kabakuose, dažydavosi žaliai plaukus ir rengdavosi iki tol Lietuvoje nematytais ir itin akį patraukiančiais rūbais. Manau sutiksi, kad daugiausia įtakos pasaulio meno scenai yra padarę menininkai iš šalių, kuriose dominuoja individualizmas. Lietuvoje tuo laiku individualizmo, iš esmės, nebuvo. Vietoje to, vyko homogeniškos visuomenės skilimas į homogeniškas grupes, kurios vis smulkėjo (ir smulkėja) ir turėtų, ilgainiui, privesti prie vakarietiškojo individualizmo. Ta grupė, apie kurią dabar kalbame, nebuvo sukurta individų, tai buvo noro buriuotis ir būti išskirtiniais homogeniškoje visuomenėje pasekmė. Jei, paviršutiniškai žiūrint, Vilniaus "boheminiai" barai galėjo būti gana panašūs į vakarietiškuosius, mentaliteto skirtumas tarp jų lankytojų buvo milžiniškas! Dėl ko? Dėl to, kad vakaruose tokiuose baruose lankosi individai, o Lietuvoje daugiausia lankėsi žmonės, kurie tiesiog vieną dieną tarė "mes būsim Vilniaus bohema" ir visi kartu, grupėje pradėjo mėgdžioti vakarus (kartais labai neblogai). Tavo minėti trys žmonės buvo išimtys, o ne taisyklė. Ne visus juos mėgstu, bet tikiu, kad jei Vilniaus baruose būtų dominavę tokie žmonės, kaip jie, visa ta scena būtų buvus visiškai kitokia, t.y. gerokai draugiškesnė, mažiau pagrįsta elementariais gaujos instinktais ir mažiau nusiteikusi prieš likusį pasaulį, net ir tas pačias "varšovkes". Taip, jūs turėjote Vilniaus stogus, "varšovkės" turėjo Laisvės Alėją, o "forsai" turėjo Panevėžį. Skaudi tiesa ta, kad visos grupės susibūrė dėl labai panašių priežasčių ir pylė srutas vienos ant kitų labai panašiais terminais. Visos grupės rengėsi ir bandė elgtis pagal savo grupės sukurtus stereotipus, vedimi bandos instinkto, ar tai būtų žali plaukai, ar "miniakas", ar Jordan'o kedai. Svarbiausia tai, kad realiai, nei viena grupė nesukūrė nieko, kas būtų pripažinta vertingu tarptautiniame lygmenyje, o visas šitas "konfliktas" buvo itin provincialus ir primityvus.
Nemanau, kad gerų menininkų dabar Vilniuje yra mažiau ir, kad jie yra prastesni, nei buvo tais laikais. Greičiausiai yra atvirkščiai. Viena, kas pasikeitė, tai išnyko ta pseudo-bohema, visada vaikščiojusi pranašiškais veidais ir viską žinojusi geriau nei likęs pasaulis, o jos vietoje atsirado tuštybė ir materializmas, kuris, būkim biedni, bet teisingi - nors neša ekonominę naudą. Galima idealizuoti Lietuvos postsovietinę visuomenę, bet realiai, ji buvo pavydi ir agresyvi, o tos gaujos "boheminininkų" tikrai nebuvo pavertusios Vilniaus iš postsovietinio užkampio į "meno sostinę".
, nors galbūt tu ir teisus rašydamas, jog žmogui būdinga "anus laikus" vadinti geresniais. Kai esi labai jaunas, puoli stačia galva į viską, kas sukasi aplink, vėliau pradedi daug ką tik stebėti iš šalies, tad man sunku ką ir benumanyti kuo gyvena šiandieniniai jauni menininkai Vilniuje. Ar jie dar karstosi senais Užupio stogais? Vilnius, atrodo, tokių stogų šiandien jau nebeturi. 
:
Comment