Straipsnio autorė tą supranta ir lygina Vokietijos patirtį rusijos nenaudai, t.y. sako, kad Vokietijoje buvo sunku, o rusijoje bus žymiai sunkiau. Ji sako, kad Vakarai po truputį tą pradeda suprasti:
Laikantis įsitikinimo, kad už Rusijos karą prieš Ukrainą atsakingas vien V. Putinas, didėja rizika, kad panašūs nusikalstami karai kils ir ateityje. Norėdami to išvengti ir pasiekti reikšmingą atskaitomybę, Vakarų politikos formuotojai turi spręsti giliai įsišaknijusio Rusijos gyventojų šovinizmo problemą.
Vis dėlto Rusijos visuomenės laukia ilgesnis kelias į vidines transformacijas, kurios privalo įvykti, kad Ukraina ir daugelis NATO šalių galėtų jaustis saugios jos kaimynystėje. Akivaizdu, kad net ir pralaimėjusi karą bei nustumta atgal prie 1991 m. tarptautiniu mastu pripažintų sienų su Ukraina, Maskva nepatirs visiškos kapituliacijos ar užsienio valstybių okupacijos, kaip pokario Vokietija.
Nors išoriniai veiksniai, tokie kaip ekonominės sankcijos ir politinė izoliacija, yra būtinos Vakarų atgrasymo priemonės, mažai tikėtina, kad jie taps lemiamais, siekiant reikšmingų geopolitinių pokyčių ir kitokios Rusijos nei ta, kurią pažįstame šiandien. Istorija rodo, kad esminės vidaus politinės permainos Rusijos okupuotuose kraštuose visada kildavo iš vidaus. Tai pasakytina ir apie 1904–1905 m. revoliuciją, ir apie bolševikų perversmą, ir apie Sovietų Sąjungos žlugimą. Istorija paprastai turi nenuginčijamas trajektorijas ir tendencijas, įkūnijančias tam tikrą Zeitgeist. Neabejotina, kad imperijų epocha yra 20 a. reliktas ir Rusijai, kaip 21 a. imperijai, lemta eiti transformacijos keliu. Kokią formą įgaus šis procesas ir kokie vidiniai pokyčiai jį paskatins, kol kas nėra aišku, tačiau Vakarai jau dabar turėtų ruoštis įvairiems scenarijams. Rimtas planas nenumatytiems atvejams būtų esminė priemonė, kuri neleistų greitiems pokyčiams Rusijoje mūsų užklupti nepasiruošusių. Šis planas turėtų bandyti atsakyti į klausimą, kokia politika galėtų padėti pakeisti giliai įsišaknijusius Rusijos žmonių įsitikinimus. Juk tai ir yra tikrasis Rusijos grėsmės šaltinis.
Vis dėlto Rusijos visuomenės laukia ilgesnis kelias į vidines transformacijas, kurios privalo įvykti, kad Ukraina ir daugelis NATO šalių galėtų jaustis saugios jos kaimynystėje. Akivaizdu, kad net ir pralaimėjusi karą bei nustumta atgal prie 1991 m. tarptautiniu mastu pripažintų sienų su Ukraina, Maskva nepatirs visiškos kapituliacijos ar užsienio valstybių okupacijos, kaip pokario Vokietija.
Nors išoriniai veiksniai, tokie kaip ekonominės sankcijos ir politinė izoliacija, yra būtinos Vakarų atgrasymo priemonės, mažai tikėtina, kad jie taps lemiamais, siekiant reikšmingų geopolitinių pokyčių ir kitokios Rusijos nei ta, kurią pažįstame šiandien. Istorija rodo, kad esminės vidaus politinės permainos Rusijos okupuotuose kraštuose visada kildavo iš vidaus. Tai pasakytina ir apie 1904–1905 m. revoliuciją, ir apie bolševikų perversmą, ir apie Sovietų Sąjungos žlugimą. Istorija paprastai turi nenuginčijamas trajektorijas ir tendencijas, įkūnijančias tam tikrą Zeitgeist. Neabejotina, kad imperijų epocha yra 20 a. reliktas ir Rusijai, kaip 21 a. imperijai, lemta eiti transformacijos keliu. Kokią formą įgaus šis procesas ir kokie vidiniai pokyčiai jį paskatins, kol kas nėra aišku, tačiau Vakarai jau dabar turėtų ruoštis įvairiems scenarijams. Rimtas planas nenumatytiems atvejams būtų esminė priemonė, kuri neleistų greitiems pokyčiams Rusijoje mūsų užklupti nepasiruošusių. Šis planas turėtų bandyti atsakyti į klausimą, kokia politika galėtų padėti pakeisti giliai įsišaknijusius Rusijos žmonių įsitikinimus. Juk tai ir yra tikrasis Rusijos grėsmės šaltinis.
Comment