Labai geras straipsnis, verta perskaityti visą, net nežinau į kokią temą geriau dėti:
Lesia Ogryzko. Kodėl tai nėra vien Putino karas – kokia kolektyvinė rusų atsakomybė
Lesia Ogryzko. Kodėl tai nėra vien Putino karas – kokia kolektyvinė rusų atsakomybė
Nors karo Ukrainoje tema ir toliau dominuoja naujienų sraute, Vakarų žiniasklaidos priemonės ir politikai vis dar nepastebi pagrindinės karo priežasties. Siekdami užtikrinti, kad toks konfliktas ateityje nebepasikartotų, privalome suprasti giliai įsišaknijusias visuomenės normas, leidusias Rusijai užpulti kaimyninę šalį.
Nuo tada, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, Vakarų žiniasklaida sumirgėjo antraštėmis, skelbiančiomis, kad tai – „Putino karas prieš Ukrainą“. Toks klaidinantis suvokimas suponuoja vien asmeninę šalies vadovybės kaltę. Atrodo, kad daugelis Vakarų stebėtojų yra pasirengę atleisti Rusijos visuomenei, atmesdami kolektyvinės atsakomybės sąvoką kaip iššauktą užaštrintų ukrainiečių emocijų. Tačiau Vladimiras Putinas yra Rusijos visuomenės, pasaulėžiūros ir vyraujančių įsitikinimų atspindys bei kūrinys, o ne atvirkščiai.
Putinas neegzistuoja vakuume. Jis veikia per šimtmečius susiformavusiame kultūriniame kontekste ir yra jo produktas. Jo režimo ideologija grindžiama tikėjimu Rusijos dvasiniu pranašumu prieš „pūvančius Vakarus“ – idėja, kurios intelektinės šaknys siekia slavofilų ir eurazijiečių naratyvus, dominavusius Rusijos geopolitiniuose debatuose 19 a. ir 20 a. pradžioje. Siekis paneigti ukrainiečių teisę egzistuoti kaip atskira, suvereni tauta visą laiką juntamas Rusijos politikoje ir visuomenės nuotaikose. 2021 m. liepą pasirodžiusi V. Putino esė apie „istorinę ukrainiečių ir rusų tautų vienybę“ nėra niekuo novatoriška – tai tėra įsišaknijusio Rusijos visuomenėje suvokimo atkartojimas.
Nuo tada, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, Vakarų žiniasklaida sumirgėjo antraštėmis, skelbiančiomis, kad tai – „Putino karas prieš Ukrainą“. Toks klaidinantis suvokimas suponuoja vien asmeninę šalies vadovybės kaltę. Atrodo, kad daugelis Vakarų stebėtojų yra pasirengę atleisti Rusijos visuomenei, atmesdami kolektyvinės atsakomybės sąvoką kaip iššauktą užaštrintų ukrainiečių emocijų. Tačiau Vladimiras Putinas yra Rusijos visuomenės, pasaulėžiūros ir vyraujančių įsitikinimų atspindys bei kūrinys, o ne atvirkščiai.
Putinas neegzistuoja vakuume. Jis veikia per šimtmečius susiformavusiame kultūriniame kontekste ir yra jo produktas. Jo režimo ideologija grindžiama tikėjimu Rusijos dvasiniu pranašumu prieš „pūvančius Vakarus“ – idėja, kurios intelektinės šaknys siekia slavofilų ir eurazijiečių naratyvus, dominavusius Rusijos geopolitiniuose debatuose 19 a. ir 20 a. pradžioje. Siekis paneigti ukrainiečių teisę egzistuoti kaip atskira, suvereni tauta visą laiką juntamas Rusijos politikoje ir visuomenės nuotaikose. 2021 m. liepą pasirodžiusi V. Putino esė apie „istorinę ukrainiečių ir rusų tautų vienybę“ nėra niekuo novatoriška – tai tėra įsišaknijusio Rusijos visuomenėje suvokimo atkartojimas.
Vokietijos atvejis: praeities pamokos
Kalbėdami apie kolektyvinę rusų kaltę, apžvalgininkai dažnai ją lygina su kolektyvine vokiečių kalte po Antrojo pasaulinio karo. Pokario „denacifikacijos“ procese vokiečiai buvo suskirstyti į penkias atsakomybės kategorijas: išteisintieji, simpatizavusieji, nereikšmingai kalti, kaltieji ir pagrindiniai kaltininkai. Kol teismai vykdė teisingumą, tarp teologų ir filosofų vyko daug įdomesnė diskusija.
...
Nepaisant to, Vokietijos pavyzdys aiškiai rodo, kad tokiems visuomenės pokyčiams reikalingas kelių kartų pasikeitimas ir tai ne visada jie duoda norimą rezultatą. 20 a. šeštojo dešimtmečio viduryje trečdalis Vokietijos gyventojų žydų žudymą laikė pateisinamu. Kaip savo garsiajame veikale „Pokaris“ rašo Tony Judtas, šeštajame dešimtmetyje kaltę jautė tik 5 procentai Vakarų Vokietijos gyventojų. Tai nesuteikia didesnių vilčių, kalbant apie Rusijos visuomenės psichikos pokyčius trumpuoju laikotarpiu.
Kalbėdami apie kolektyvinę rusų kaltę, apžvalgininkai dažnai ją lygina su kolektyvine vokiečių kalte po Antrojo pasaulinio karo. Pokario „denacifikacijos“ procese vokiečiai buvo suskirstyti į penkias atsakomybės kategorijas: išteisintieji, simpatizavusieji, nereikšmingai kalti, kaltieji ir pagrindiniai kaltininkai. Kol teismai vykdė teisingumą, tarp teologų ir filosofų vyko daug įdomesnė diskusija.
...
Nepaisant to, Vokietijos pavyzdys aiškiai rodo, kad tokiems visuomenės pokyčiams reikalingas kelių kartų pasikeitimas ir tai ne visada jie duoda norimą rezultatą. 20 a. šeštojo dešimtmečio viduryje trečdalis Vokietijos gyventojų žydų žudymą laikė pateisinamu. Kaip savo garsiajame veikale „Pokaris“ rašo Tony Judtas, šeštajame dešimtmetyje kaltę jautė tik 5 procentai Vakarų Vokietijos gyventojų. Tai nesuteikia didesnių vilčių, kalbant apie Rusijos visuomenės psichikos pokyčius trumpuoju laikotarpiu.
Comment