Ekonomikos naujienos (archyvas)

[Wycka]

Niekas nebenori dirbti „for free“.

O gal apskritai nebenori dirbti?

[John]

Niekas nebenori dirbti „for free“.

Teisybės yra. Kam dirbti už 800Lt, kai nuskridęs iki UK ar Airijos tą patį darbą dirbsi už 5000Lt?

O tai reiškia tik vieną: darbdaviai turės didinti algas. Kad būtų įmanoma tai pasiekti, teks didinti darbo našumą ir gerinti valdymą. "Vyarslynykų" laikai baigėsi ir, kuo greičiau visi tai supras, tuo geriau.

[Wycka]

Teisybės yra. Kam dirbti už 800Lt, kai nuskridęs iki UK ar Airijos tą patį darbą dirbsi už 5000Lt?

Bet kodėl tas 1/3 bedarbių, arba ~100.000 žmonių per pastaruosius 2 metus nei Lietuvoje neįsidarbino, nei išskrido į Vakarų Europą ar JAV, nei savo verslo sukūrė?

[Wycka]

Beveik tinka į „Šiaip linksma“

Skolų slegiama Graikija moka pensijas numirėliams

Didžiulių skolų slegiama Graikija iššvaistė milijonus eurų senatvės pensijų išmokoms seniai mirusiems pensininkams, pripažino šalies darbo ministerijos pareigūnai.
Darbo ministerija pranešė šiuo metu mokanti pensijas maždaug 500 vyresnių nei 110 metų amžiaus pensininkų, bet visai neseniai nustatė, kad daugiau kaip 300 iš jų jau seniai mirė.
„Vienu atveju pensija mokėta žmogui, kuris mirė dar 1999 metais“, - spaudos konferencijoje pareiškė darbo viceministras Georgios Koutroumanis.
„Nustatėme, kad žmonės gaudavo pensiją, nors mirė prieš penkerius septynerius metus“, - tęsė jis.
Nustatyta atvejų, kai lėšos buvo tvarkingai pervedamos į sąskaitas bankuose ir jose taip ir likdavo, pareiškė pareigūnas.
Ministerija šiuo metu bando sudaryti išsamų pensininkų registrą, o sukčiautojai bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Pasak G. Koutroumanio, dėl tokio „lėšų švaistymo ir vagysčių“ per metus prarandama apie 80-100 mln. eurų.
Valstybės lėšos Graikijoje švaistomos ištisus dešimtmečius, nes atskaitomybės sistema šalyje yra itin chaotiška. Pavyzdžiui, dėl išrašomų išpūstų gydymo ligoninėse sąskaitų ir padirbtų kompensuojamų vaistų receptų valstybė kasmet praranda milijardus eurų.

[Lettered]

Bet kodėl tas 1/3 bedarbių, arba ~100.000 žmonių per pastaruosius 2 metus nei Lietuvoje neįsidarbino, nei išskrido į Vakarų Europą ar JAV, nei savo verslo sukūrė?

Tai emigruoja, turim vieną didžiausių emigracijų Europos sąjungoje. Juk neišvažiuos visi taip greit, kai kurie susitaiko su blogesniu gyvenimu, arba tiesiog iš principo nenori palikti namų ir emigruoti.

[Wycka]

Tai emigruoja, turim vieną didžiausių emigracijų Europos sąjungoje. Juk neišvažiuos visi taip greit, kai kurie susitaiko su blogesniu gyvenimu, arba tiesiog iš principo nenori palikti namų ir emigruoti.

Emigruoja iš tų likusių 2/3, kurie nori dirbti. Likę iš principo ne tik savo namų palikti, bet ir dirbti nenori. Tokių „darbininkų“ virš 10 kasdien matau pro savo namų langą. Trinasi kiekvieną dieną aplink kioską ir praeivių cigarečių prašinėja.

[Lettered]

Emigruoja iš tų likusių 2/3, kurie nori dirbti. Likę iš principo ne tik savo namų palikti, bet ir dirbti nenori. Tokių „darbininkų“ virš 10 kasdien matau pro savo namų langą. Trinasi kiekvieną dieną aplink kioską ir praeivių cigarečių prašinėja.

Ar daug tokių? Realiai visuomenėje tikrai tokie nedidelią dalį sudaro. Plius jie nelabai ką ir sugebėtų dirbti.

[Wycka]

Ar daug tokių? Realiai visuomenėje tikrai tokie nedidelią dalį sudaro. Plius jie nelabai ką ir sugebėtų dirbti.

Daug ar mažai — priklauso nuo požiūrio. Aš manau, kad daug. Kokiu lodariumi reikia būti, kad daugiau negu 2 metus nerasti JOKIO darbo Lietuvoje ir neišvykti dirbti kitur??? Akivaizdu, kad su valstybės mokamų pašalpų sistema yra ne viskas gerai.

[John]

Bet kodėl tas 1/3 bedarbių, arba ~100.000 žmonių per pastaruosius 2 metus nei Lietuvoje neįsidarbino, nei išskrido į Vakarų Europą ar JAV, nei savo verslo sukūrė?

Tikrai įdomu kodėl. Spėju, kad paprasčiausiai nemoka jokios užsienio kalbos, dėl ko tiesiog bijo. Taip pat, tikriausiai, ir Lietuvoje būdami nebadauja, nes gauna pašalpas ar artimųjų paramą. Taip pat sunkiau vyresniems ir tai suprantama.

Žodžiu, yra ne vienas faktorius. Nors šiaip, nemanau, kad tokia bedarbystė tęsis ilgai. Visi arba išsivažinės po Europą arba kažk visvien ims dirbti, nes ilgą laiką nieko neveikiant neišvengiamai kils didelių problemų (depresija, alkoholizmas ir pan., o vėliau galbūt ir ankstyva mirtis).

[blitz]

Tai rodo, kad Lietuvoje nėra normalaus verslumo. Lietuvos kompiuteristai prasisuko kažkiek, be jų dar keletas eksportuotojų, bet iš esmės tai Lietuvoje nėra normalaus verslo, kuris galėtų konkuruoti su ES. Juk esame ta pati rinka, lietuviai turi tas pačias sąlygas pardavinėti savo produkciją kokioje Britanijoje kaip ir britai, bet net su nepalyginamai pigesne darbo jėga jie nesugeba pagaminti produktų/paslaugų, kurie būtų konkurencingi užsienio rinkose. Tai parodo, kad Lietuvoje vis dar dominuoja "viarslinykai", o ne verslininkai. Aišku apskritai neigiamas požiūris į verslininkus davatkiškoje visuomenėje irgi nepadeda, kaip nepadeda ir mokesčių politika (apie kurią, turiu pripažinti, daug nežinau).

[Wycka]

Spėju, kad paprasčiausiai nemoka jokios užsienio kalbos, dėl ko tiesiog bijo. Taip pat, tikriausiai, ir Lietuvoje būdami nebadauja, nes gauna pašalpas ar artimųjų paramą. Taip pat sunkiau vyresniems ir tai suprantama.
Žodžiu, yra ne vienas faktorius. Nors šiaip, nemanau, kad tokia bedarbystė tęsis ilgai. Visi arba išsivažinės po Europą arba kažk visvien ims dirbti, nes ilgą laiką nieko neveikiant neišvengiamai kils didelių problemų (depresija, alkoholizmas ir pan., o vėliau galbūt ir ankstyva mirtis).

Tam, kad dirbti pačius paprasčiausius darbus, paprastai jokios užsienio kalbos nereikia, nes vis tiek ten nuvažiavęs gyvensi su tokiais pačiais kaip ir tu. Gal pamenate, kaip pirmoji darbo ieškančių banga plūstelėjo į Ispaniją? Kiek iš jų išvažiuodami mokėjo ispanų kalbą?
Vyresnieji galėtų emigruoti, jeigu jų vaikai jau dirba užsienyje. Sutinku, tokių nebus daug. Tačiau pripažinkime ir kitą tiesą — vyresniuosius sunkiau ir atleidžia iš darbo. Galiu aiškinti kodėl, bet tai užtruks.
Visiškai sutinku, kad bedarbiai Lietuvoje nebadauja ir namus turi, komunalinius šiaip ne taip susimoka, nes gauna kompensaciją už šildymą + pašalpa + sveikatos draudimas ir kitos privilegijos. Jeigu būčiau be aukštojo išsilavinimo ir netrukdytų mano išdidumas, aš irgi norėčiau taip gyventi
Bedarbystė greitai baigsis dėl kelių objektyvių priežasčių: a) pasaulio ekonomikos lygis kyla, Lietuvos įmonės vis daugiau eksportuoja ir didina apyvartas, todėl natūraliai daugėja darbo vietų; b) vienų žmonių emigracija atlaisvina darbo vietas čia pasiliekantiems; c) ateina nauji nemaži investuotojai, kurie kuria čia darbo vietas, ryškiausias pvz — Barclay's.

[Wycka]

Tai rodo, kad Lietuvoje nėra normalaus verslumo. Lietuvos kompiuteristai prasisuko kažkiek, be jų dar keletas eksportuotojų, bet iš esmės tai Lietuvoje nėra normalaus verslo, kuris galėtų konkuruoti su ES. Juk esame ta pati rinka, lietuviai turi tas pačias sąlygas pardavinėti savo produkciją kokioje Britanijoje kaip ir britai, bet net su nepalyginamai pigesne darbo jėga jie nesugeba pagaminti produktų/paslaugų, kurie būtų konkurencingi užsienio rinkose. Tai parodo, kad Lietuvoje vis dar dominuoja "viarslinykai", o ne verslininkai. Aišku apskritai neigiamas požiūris į verslininkus davatkiškoje visuomenėje irgi nepadeda, kaip nepadeda ir mokesčių politika (apie kurią, turiu pripažinti, daug nežinau).

Nu kodėl taip kategoriškai? Savo vietą po Europos saule rado tolimųjų krovinių pervežimų verslas, įmonė „Fermentas“ ir t.t., nors iš esmės stambaus lietuviško kapitalo apart VP Market ir Achemos grupės kaip ir nėra. Dauguma verslininkų yra jauni ir savamoksliai, dar nėra verslo tradicijų. Juk pats palygink, kas geriau — viarslinykas ar gariūnčikas?

[ACC]

Tai rodo, kad Lietuvoje nėra normalaus verslumo. Lietuvos kompiuteristai prasisuko kažkiek, be jų dar keletas eksportuotojų, bet iš esmės tai Lietuvoje nėra normalaus verslo, kuris galėtų konkuruoti su ES. Juk esame ta pati rinka, lietuviai turi tas pačias sąlygas pardavinėti savo produkciją kokioje Britanijoje kaip ir britai, bet net su nepalyginamai pigesne darbo jėga jie nesugeba pagaminti produktų/paslaugų, kurie būtų konkurencingi užsienio rinkose. Tai parodo, kad Lietuvoje vis dar dominuoja "viarslinykai", o ne verslininkai. Aišku apskritai neigiamas požiūris į verslininkus davatkiškoje visuomenėje irgi nepadeda, kaip nepadeda ir mokesčių politika (apie kurią, turiu pripažinti, daug nežinau).

Yra tų eksportuotuojų, pvz. baldų pramonė, turiu keletą pažystamų baldininkų, tai sako daug eksportuoja, pvz. į Skandinavijos šalis. Tiesiog Lietuva nedidelė šalis ir ta produkcija paskęsta tarp kitų šalių eksporto. Kiek UK esi matęs prekių 'Made in Slovenia' ar 'Made in Austria'? O kažkokių globalių kompanijų kaip Nokia ar Samsung nesukursim. Be to koks skirtumas iš kur pinigus gauti, tas eksportas nebūtinai turi būti nukreiptas į ES, ex-sovietinės respublikos irgi didelė rinka, o jose neretai paprasčiau išsikovoti pozicijas nei vakarų šalyse. Be to mūsų vidaus rinka nedidelė, kas irgi trukdo išsukti didelius ir žinomus brand'us.

[Combat]

Tam, kad dirbti pačius paprasčiausius darbus, paprastai jokios užsienio kalbos nereikia, nes vis tiek ten nuvažiavęs gyvensi su tokiais pačiais kaip ir tu. Gal pamenate, kaip pirmoji darbo ieškančių banga plūstelėjo į Ispaniją?

Na, tie paprasčiausi darbai – šiukšles rinkti, langus, indus plauti, ir pan. Ir tų be kokio pusmečio negausi, pvz., kokiame Londone net kalbą žinodamas (žinantiems kalbą atsako suprantamai – tokių kaip jūs, mes turime šūsinis prašymų). Apart to, turėdamas gerą išsilavinimą, ar galėtumei tokius darbus dirbti? Be to, kažkas turi pačiam padėti vietoje, bent jau stogą virš galvos kad turėtumei. Turėdamas pinigų, žinodamas kalbą, „stogą“ susiorganizuosi, bet be kalbos, pinigų ar giminaičių paramos, nakvynė parke ant suoliuko garantuota. Šviesiaplaukei mergai paprasčiau – kris į lovą su kokiu pasiturinčiu negru, ir ateitis kuriam laikui garantuota. Galų gale reikia žinoti ir laikraštį kokį nusipirkti, kuriame yra darbo skelbimai tavo suprantama kalba, jei vietinės kalbos nežinai.

Jei už pusmečio ir gausi kokį darbelį, tai jį praradęs, kito gali tikėtis vėl už kokio pusmečio, jei ne ilgiau. Kvalifikuotų darbų negausi – visur reikalaujama nacionalinių kvalifikacijų, kad, pvz., ir elektriku dirbti. Mūsiškės netinka.

Sėkmė užsienyje aplanko tik tuos, kuriems sekasi ir be užsienio.

Daug ar mažai — priklauso nuo požiūrio. Aš manau, kad daug. Kokiu lodariumi reikia būti, kad daugiau negu 2 metus nerasti JOKIO darbo Lietuvoje ir neišvykti dirbti kitur??? Akivaizdu, kad su valstybės mokamų pašalpų sistema yra ne viskas gerai.

Darbas nėra vertybė, jei:
1. Jis neatitinka tavo pomėgiams (hobiui);
2. Už atliekamą darbą moka nepakankamai.

Turi būti bent vienas aukščiau įvardintų komponentų, kad būdamas blaivaus proto, eitumei dirbti darbą. Antru atveju namuose produktą susikursi didesnį (augini triušius, vištas, skaldai malkas, pjauni žolę, kasi grioviu, tvarkai aplinką, stogą, tvarkai vamzdynus, ir pan.), nei gausi už darbą min. atlyginimo pavidale. Aišku, šiokios tokios piniginės lėšos reikalingos. Vienas „kurkulas“ (bet žmogus, iš esmės, geras), pavadinęs save „kolkozniku“, gyrėsi: maistui išleido 10Lt per mėnesį, namo eksploatacijai (elektra ir pan.) – 60Lt. Parduok porą vištų, keliasdešimt kiaušinių, ir susirinksi tą 70Lt/mėn. Ir čia jau pasirinkimas; ari kitam juodai ir turi tą patį rezultatą, ką ir ardamas sau, bet irgi juodai. Aišku, geriau sau. Tik nepainiokim sąvokų: „dirbti darbą“ ir „dirbti samdomą darbą“.

Pamatytumei, kiek vietinių lodarių yra TENAIS (užsienyje)! Tai jau tikrai su žmogaus socialine apsauga Lietuvoje pas mus dar ne viskas tvarkoj; pas mus „lodarių“ dar pernelyg mažai.

Emigruoja iš tų likusių 2/3, kurie nori dirbti. Likę iš principo ne tik savo namų palikti, bet ir dirbti nenori.

Ne viskas taip. Yra artimieji, kuriuos reikia prižiūrėti, slaugyti, yra vaikai, kurie nori augti kartu su tėvais (visiškai nepateisinu tėvų, kurie, nusispjovę į vaikus, paliko juos močiutėms ir seneliams, išvažiavo savo geresniu gyvenimu rūpintis! Vaikams, kiek pastebėjau, auksiniai ir brangūs žaislai įdomūs pirmą pusvalandį; jiems labiau reikia artimųjų šilumos, reikia, kad TĖVAS ragatkę padarytų, kad MOTINA paguostų, ir pan.). Gal dar ir sveikata šlubuoja, o dirbti ten tenka sunkiausius darbus – 40 laipsnių karštyje patalpose, arba nemenką laiko dalį lauke, vėjyje, šaltyje, ilgą laiką atsitūpus arba klūpant ant kelių, pasilenkus, taip pat kilnoti ir pernešti didžiulius svorius; jau ne vieną žinau grįžusį į Lietuvą „susivarius“ sveikatą dėl minėtų faktorių. Trumpalaikiai „užsidirbti“ nepavažinėsi. Jei jau išvažiuoji, tai jau išvažiuoji.

Jei ten jau taip kas lauktų išskėstom rankom, tai tie 2/3 bemat ištirptų (pvz., tarybinės santvarkos laikais bedarbystės lygis buvo 0 procentų; ir save prisimenu – susikroviau „tašę“, be kvalifikacijų ir išsilavinimo atvykau į įmonę, sutiko veik ne išskėstom rankom, įdarbino ir davė lovą bendrabutyje tą pačia dieną). Per tuo 20 metų žmonės nei tinginiais, nei lodariais tikrai netapo. Sistema kalta; ir pinigų kitiems uždirbinėti nesinori. Kodėl normaliose valstybėse min. atlyginimas kasmet didėja (žvilgterėk Google „National Minimum Wage“), o Lietuvoje – nei krust, nekalbant jau apie atlygio didinimo „žirklių“ palyginimą Eurais ir perspektyvas, kada min. atlygiu pavysime, pvz., UK (nes kažkas čia esančių sakė, kad į Skandinavijos šalis nežiūrėtume)?

Galų gale, kodėl reikia priimti saujelės naujųjų kapitalistų ir jų statytinių valdžioje mums primestas taisykles ir gyvenimo normą, kad dirbti užsienyje ir atostogauti gimtinėje – normalu? Normalu – pabėgti, pasiduoti, kapituliuoti, tapti komformistu ir prisitaikėliu; jei esi kvalifikuotas, bučiuoji į šikną valdantiesiems arba dingsti iš čia. Tai taip ir lakstysi iš valstybės į valstybę visą gyvenimą, vėliau ir vaikams neturėsi jokio pavyzdžio pateikti, kodėl reikia nebėgti iš savos valstybės, kodėl ją nereikia atiduoti suinteresuotiems šunsnukiams.

Yra ir dar vienas kelias – priešinimosi sistemai kelias. Bet tai taikytina tik sąmoningiems pilietiniu aspektu drąsiems piliečiams.

Vienu metu buvau pradėjęs manyti, kad jauniems žmonėms emigracija – nieko blogo. Iš tikrųjų – nieko gera. Grįžta dezorientuoti, praradę pilietines, tautines ir nacionalines vertybes. Yra didesnis kąsnis – gerai, lieku Lietuvoje. Nėra – maunu iš čia. Kam tokie mums, likusiems čia, reikalingi? Tegul važiuoja lauk iš Lietuvos ieškoti skalsesnio kąsnio ir tegul niekada nei jie, nei jų vaikai čia negrįžta.

Kas kita, nuvažiuoti neilgam laikotarpiui užsidirbti pinigų (keista, čia dirbi tokį pat darbą, bet neuždirbi) tikslu materialiai įsitvirtinti Lietuvoje, kad čia likęs galėtumei „laužti“ sistemą Lietuvoje gyvenančių žmonių, o ne saujos dydžio grupuotės, naudai.

Bet kodėl tas 1/3 bedarbių, arba ~100.000 žmonių per pastaruosius 2 metus nei Lietuvoje neįsidarbino, nei išskrido į Vakarų Europą ar JAV, nei savo verslo sukūrė?

Dėl savo verslo. Vienu metu Ūkio ministerijos raštu užklausiau, kokias priemones jie turi nuosavam verslui pradėti, jei neturiu nei pinigų, nei patalpų, nei kitokio turto, kurį galėčiau bankui užstatyti reikiamam pradiniam kapitalui įsigyti. Jų atsakymas buvo maždaug toks: „spjaudyk ir gaudyk“. Taigi, iš oro nuosavo verslo nesukursi, o pardavinėti virtas pupas ar voveruškas šalikelėje – ne verslas.

Taigi, tuos 360 000 bedarbių Lietuvoje pavadinti tiesiog lodariais yra didžiulė klaida. Pastovėk ir pakalbėk su iš darbo biržos išeinančiais, ir pamatysi, kad tie žmonės šiandien jau nebe tie, kurie, gal būt, buvo 2007 metais. Pagrindinė masė šiandieninių bedarbių – kvalifikuoti, turintys profesijas, tvarkingi, ne tinginiai ir ne lūzeriai, visą gyvenimą dirbę samdomus darbus. Patirtis – regioniniu principu bandėm kurti politinę partiją. Per porą valandų dvidešimt bedabių užsirašė. Per dvidešimt dienų gali surinkti reikiamą skaičių žmonių naujai politinei partijai įkurti praktiškai kiekviename rajone. Ir jie būtų ne prastesni nei LSDP. Tik reikia ryžto, kantrybės, tikėjimo ir bendražygių.

[Wycka]

Na, tie paprasčiausi darbai – šiukšles rinkti, langus, indus plauti, ir pan. Ir tų be kokio pusmečio negausi, pvz., kokiame Londone net kalbą žinodamas (žinantiems kalbą atsako suprantamai – tokių kaip jūs, mes turime šūsinis prašymų). Apart to, turėdamas gerą išsilavinimą, ar galėtumei tokius darbus dirbti?

Nebūtinai. Dauguma žemės ūkio darbų nereikalauja jokios ypatingos kvalifikacijos. O lietuviai, kaip žinia, vis dar yra žemdirbių tauta. O kas dėl išsilavinimo, tai per dienas į diplomą žiūrėdamas nuo to sotesnis nebūsi. tenka pripažinti savo profesijos nepopuliarumą ir eiti dirbti bet kokį darbą, kad tik pragyventum.

Darbas nėra vertybė, jei:
1. Jis neatitinka tavo pomėgiams (hobiui);
2. Už atliekamą darbą moka nepakankamai.

Turi būti bent vienas aukščiau įvardintų komponentų, kad būdamas blaivaus proto, eitumei dirbti darbą. Antru atveju namuose produktą susikursi didesnį (augini triušius, vištas, skaldai malkas, pjauni žolę, kasi grioviu, tvarkai aplinką, stogą, tvarkai vamzdynus, ir pan.), nei gausi už darbą min. atlyginimo pavidale. Aišku, šiokios tokios piniginės lėšos reikalingos. Vienas „kurkulas“ (bet žmogus, iš esmės, geras), pavadinęs save „kolkozniku“, gyrėsi: maistui išleido 10Lt per mėnesį, namo eksploatacijai (elektra ir pan.) – 60Lt. Parduok porą vištų, keliasdešimt kiaušinių, ir susirinksi tą 70Lt/mėn. Ir čia jau pasirinkimas; ari kitam juodai ir turi tą patį rezultatą, ką ir ardamas sau, bet irgi juodai. Aišku, geriau sau. Tik nepainiokim sąvokų: „dirbti darbą“ ir „dirbti samdomą darbą“.
Pamatytumei, kiek vietinių lodarių yra TENAIS (užsienyje)! Tai jau tikrai su žmogaus socialine apsauga Lietuvoje pas mus dar ne viskas tvarkoj; pas mus „lodarių“ dar pernelyg mažai.

Darbas yra tol vertybė, kol iš jo gali pragyventi. Visiškai nieko nedirbdamas degraduosi daug greičiau, negu dirbdamas nekvalifikuotą ar labai nemėgstamą darbą. O dėl nepakankamo apmokėjimo, tai prisimink vieno seimūno pasakymą po kanceliarinių išlaidų apkarpymo, kai jis savo darbą prilygino kiemsargiui. Bet niekas nerado kiemsargio, kuris nekontroliuojamai gautų į rankas po 2000Lt/mėn vien darbo priemonėms įsigyti. Taigi alga visiems bus per maža, kad ir kiek ją bedidintum.
Tamstos pateiktas pavyzdys apie kurkulą yra taiklus, bet suveikia tik kaimo ar mažo miestelio vietovėje. Vilniuje prie Baltojo tilto nei sėsi, nei pjausi, nei vištas auginsi. Taip tie kurkulai kaimuose ir tarpsta, maistą patys pasigamindami, gaudami kompensacijas ir dar pašalpas kaip bedarbiai ar invalidai. O kiti dirbantieji lenkia nugaras kad tokius išlaikytų. Atrodo, kad mes net nepastebime, kad de facto gyvename socializme, tik valstybė nebeaprūpina darbu.

Ne viskas taip. Yra artimieji, kuriuos reikia prižiūrėti, slaugyti, yra vaikai, kurie nori augti kartu su tėvais (visiškai nepateisinu tėvų, kurie, nusispjovę į vaikus, paliko juos močiutėms ir seneliams, išvažiavo savo geresniu gyvenimu rūpintis! Vaikams, kiek pastebėjau, auksiniai ir brangūs žaislai įdomūs pirmą pusvalandį; jiems labiau reikia artimųjų šilumos, reikia, kad TĖVAS ragatkę padarytų, kad MOTINA paguostų, ir pan.). Gal dar ir sveikata šlubuoja, o dirbti ten tenka sunkiausius darbus – 40 laipsnių karštyje patalpose, arba nemenką laiko dalį lauke, vėjyje, šaltyje, ilgą laiką atsitūpus arba klūpant ant kelių, pasilenkus, taip pat kilnoti ir pernešti didžiulius svorius; jau ne vieną žinau grįžusį į Lietuvą „susivarius“ sveikatą dėl minėtų faktorių. Trumpalaikiai „užsidirbti“ nepavažinėsi. Jei jau išvažiuoji, tai jau išvažiuoji.

Jei ten jau taip kas lauktų išskėstom rankom, tai tie 2/3 bemat ištirptų (pvz., tarybinės santvarkos laikais bedarbystės lygis buvo 0 procentų; ir save prisimenu – susikroviau „tašę“, be kvalifikacijų ir išsilavinimo atvykau į įmonę, sutiko veik ne išskėstom rankom, įdarbino ir davė lovą bendrabutyje tą pačia dieną). Per tuo 20 metų žmonės nei tinginiais, nei lodariais tikrai netapo. Sistema kalta; ir pinigų kitiems uždirbinėti nesinori. Kodėl normaliose valstybėse min. atlyginimas kasmet didėja (žvilgterėk Google „National Minimum Wage“), o Lietuvoje – nei krust, nekalbant jau apie atlygio didinimo „žirklių“ palyginimą Eurais ir perspektyvas, kada min. atlygiu pavysime, pvz., UK (nes kažkas čia esančių sakė, kad į Skandinavijos šalis nežiūrėtume)?

Galų gale, kodėl reikia priimti saujelės naujųjų kapitalistų ir jų statytinių valdžioje mums primestas taisykles ir gyvenimo normą, kad dirbti užsienyje ir atostogauti gimtinėje – normalu? Normalu – pabėgti, pasiduoti, kapituliuoti, tapti komformistu ir prisitaikėliu; jei esi kvalifikuotas, bučiuoji į šikną valdantiesiems arba dingsti iš čia. Tai taip ir lakstysi iš valstybės į valstybę visą gyvenimą, vėliau ir vaikams neturėsi jokio pavyzdžio pateikti, kodėl reikia nebėgti iš savos valstybės, kodėl ją nereikia atiduoti suinteresuotiems šunsnukiams.

Yra ir dar vienas kelias – priešinimosi sistemai kelias. Bet tai taikytina tik sąmoningiems pilietiniu aspektu drąsiems piliečiams.
Kas kita, nuvažiuoti neilgam laikotarpiui užsidirbti pinigų (keista, čia dirbi tokį pat darbą, bet neuždirbi) tikslu materialiai įsitvirtinti Lietuvoje, kad čia likęs galėtumei „laužti“ sistemą Lietuvoje gyvenančių žmonių, o ne saujos dydžio grupuotės, naudai.

Taip taip taip, norėdamas šunį mušti lazdą visada rasi, o norėdamas nedirbti priežasčių visada atsiras O iš mano asmeninių pastebėjimų daugiau negu pusė „ligonių“ tik imituoja savo ligas. Kaip tau atsrodo, ar normalu, jeigu žmogus 20 metų skundžiasi nugaros skausmais? Daktaras sako — operuokis, valstybė tau kaip dirbančiajam ir apdraustam apmokės gydymo išlaidas. O tas atsako — ne, nereikia, paskui negalėsiu biuletenio kada panorėjęs pasiimti. pasidarysiu operaciją jau išėjęs į pensiją.

Taigi, tuos 360 000 bedarbių Lietuvoje pavadinti tiesiog lodariais yra didžiulė klaida. Pastovėk ir pakalbėk su iš darbo biržos išeinančiais, ir pamatysi, kad tie žmonės šiandien jau nebe tie, kurie, gal būt, buvo 2007 metais. Pagrindinė masė šiandieninių bedarbių – kvalifikuoti, turintys profesijas, tvarkingi, ne tinginiai ir ne lūzeriai, visą gyvenimą dirbę samdomus darbus. Patirtis – regioniniu principu bandėm kurti politinę partiją. Per porą valandų dvidešimt bedabių užsirašė. Per dvidešimt dienų gali surinkti reikiamą skaičių žmonių naujai politinei partijai įkurti praktiškai kiekviename rajone. Ir jie būtų ne prastesni nei LSDP. Tik reikia ryžto, kantrybės, tikėjimo ir bendražygių.

Jokia ne klaida, nes vadinu ne visus bedarbius, o tik 1/3, t.y. 'amžinus bedarbius', arba 'bedarbius-profesionalus'.
Kiek žinau, lietuvoje yra tik viena regioninė partija — Žemaičių partija. O gal Combat kuria visai naują partiją?
Bet ką politinės partijos steigimas turi su ekonomika, sunku suprasti. Nebent ekonominės krizės pagimdo naujus populistus.

[Wycka]

Patikslintas BVP augimas — dar didesnis

Statistikos departamentas, remdamasis naujesniais ir išsamesniais verslo ir kainų statistikos duomenimis, patikslino 2010 m. antrojo ketvirčio bendrojo vidaus produkto (BVP) pirmąjį įvertį ir įvertino BVP komponentus gamybos, išlaidų ir pajamų metodais. Patikslintais duomenimis, antrąjį ketvirtį BVP galiojusiomis kainomis sudarė 24 527,4 mln. litų ir, palyginti su 2009 m. antruoju ketvirčiu, padidėjo 1,3 procento, o palyginti su 2010 m. pirmuoju ketvirčiu, – 6,9 procento. (Anksčiau skelbtas antrojo ketvirčio pirmasis BVP įvertis sudarė 24 286,4 mln. litų ir, palyginti su tuo pačiu 2009 m. ketvirčiu, padidėjo 1,1, o palyginti su ankstesniuoju 2010 m. ketvirčiu, – 6,6 proc.).
Įvertinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką, 2010 m. antrąjį ketvirtį BVP, palyginti su 2009 m. antruoju ketvirčiu, padidėjo 1,4 procento, o palyginti su pirmuoju šių metų ketvirčiu, – 3,2 procento.
Kiek spartesnį nei anksčiau skelbtą BVP augimo tempą lėmė patikslinti pramonės, transporto, statybos ir vidaus prekybos rezultatai. 2010 m. antrąjį ketvirtį teigiamas bendrosios pridėtinės vertės pokytis fiksuotas keturiose iš šešių pagrindinių ekonominės veiklos rūšių grupių. Pramonėje buvo sukurta 2,9, paslaugų sektoriuje – 2,4 procento daugiau pridėtinės vertės nei per tą patį 2009 m. laikotarpį. Sparčiai tebemažėjo statyboje sukuriama pridėtinė vertė (15,3 proc.), o žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje pridėtinė vertė sumažėjo nedaug (0,4 proc.).
Galutinio vartojimo išlaidos 2010 m. antrą ketvirtį, palyginti su 2009 m. tuo pačiu laikotarpiu, sumažėjo 5,7 procento. Namų ūkių vartojimo išlaidos sumažėjo 7,5 procento, o valdžios sektoriaus – išliko tokios pačios. Antrąjį 2010 m. ketvirtį lėčiau mažėjo bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas (8,6 proc.), ankstesniais ketvirčiais smukęs 30 ir daugiau procentų. Bendrą nuosmukį švelnino didėjančios ūkio subjektų investicijos mašinoms ir įrenginiams įsigyti (21,4 proc.).
Antrąjį 2010 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2009 m. laikotarpiu, prekių ir paslaugų eksportas didėjo 21,1, o importas – 16,5 procento. Tai leido užsienio prekybos deficitą, 2008 m. siekusį net 11,4 procento BVP, išlaikyti nedidelį – tik 2,2 procento BVP.

[Wycka]

Nedarbo lygis šalyje stabilizavosi

Šių metų rugpjūčio 26 d. šalyje buvo registruota 323,6 tūkst. bedarbių. Tai sudaro 14,97 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų, arba 0,07 procentinio punkto mažiau negu prieš savaitę ir 0,32 procentinio punkto mažiau negu rugpjūčio 1 dieną.
Didžiausią dalį darbo ieškančiųjų sudaro bedarbiai, nedirbę nuo pusės iki dvejų metų.
"Liepos pabaigoje nedarbas šalyje buvo pasiekęs aukščiausią tašką - Lietuvos darbo biržos duomenų bazėje registruota 330,6 tūkst. bedarbių. Pastarosiomis savaitėmis atliekama darbo rinkos stebėsena rodo, kad nedarbas stabilizavosi, ir kas svarbu, taip pat ir didžiųjų miestų darbo rinkose", - sako Lietuvos darbo biržos direktorius Mindaugas Petras Balašaitis.
Rugpjūčio 20-26 dienomis vidutiniškai per dieną šalyje buvo registruojama apie tūkstantį bedarbių. Pastarosiomis savaitėmis darbo biržose labai sumažėjo besiregistruojančių jaunų bedarbių, lyginant su praėjusiais vasaros mėnesiais, kai jaunimas sudarė apie pusę registruotų bedarbių.
Šią, kaip ir paėjusią savaitę, tik kas keturioliktas bedarbiu įregistruotas asmuo - jaunesnis kaip 25 m. amžiaus. Tokių bedarbių įregistruota 391. Didžiausią dalį darbo ieškančiųjų sudaro bedarbiai, nedirbę laikotarpį nuo pusės iki dvejų metų - 80,1 proc. (4,3 tūkst.).
"Įsigaliojus naujai darbo rinkos stebėsenos tvarkai, darbo biržų specialistai daugiau dėmesio gali skirti tiesioginiam aktyviam ir motyvuotam bendravimui su klientais, taip nustatydami tikruosius jų lūkesčius, - sako M. P. Balašaitis. - Šią savaitę pasiekti aukštesni įdarbinimo tarpininkavimo, laisvų darbo vietų paieškos ir nusiuntimo į užimtumo rėmimo priemones rodikliai."
Rugpjūčio 20-26 dienomis padėta įsidarbinti 3,8 tūkst. asmenų, darbdaviai registravo per 3 tūkst. laisvų darbo vietų. Į aktyvios darbo rinkos politikos priemones nusiųsta 1,3 tūkst. asmenų - daugiausia į viešuosius darbus, įdarbinti pagal įgūdžių rėmimo priemonę ar subsidijuojant.

[URBANISTAS]

BVP šoko dar aukščiau


Patikslintais duomenimis, antrąjį ketvirtį bendrasis vidaus produktas (BVP) augo dar daugiau. Jis sudarė 24,5 mlrd. litų. Palyginti su 2009 m. antruoju ketvirčiu, BVP padidėjo 1,3 procento, o palyginti su 2010 m. pirmuoju ketvirčiu, – 6,9 procento. Didesnį šuolį lėmė pramonės, transporto, statybos ir vidaus prekybos rezultatai.

Statistikos departamentas, remdamasis naujesniais ir išsamesniais verslo ir kainų statistikos duomenimis, patikslino 2010 m. antrojo ketvirčio BVP pirmąjį įvertį ir įvertino BVP komponentus gamybos, išlaidų ir pajamų metodais.

Anksčiau skelbtas antrojo ketvirčio pirmasis BVP įvertis sudarė beveik 24,3 mln. litų ir, palyginti su tuo pačiu 2009 m. ketvirčiu, padidėjo 1,1, o palyginti su ankstesniuoju 2010 m. ketvirčiu, – 6,6 proc.

Įvertinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką, 2010 m. antrąjį ketvirtį BVP, palyginti su 2009 m. antruoju ketvirčiu, padidėjo 1,4 procento, o palyginti su pirmuoju šių metų ketvirčiu, – 3,2 procento.

Kiek spartesnį nei anksčiau skelbtą BVP augimo tempą lėmė patikslinti pramonės, transporto, statybos ir vidaus prekybos rezultatai. 2010 m. antrąjį ketvirtį teigiamas bendrosios pridėtinės vertės pokytis fiksuotas keturiose iš šešių pagrindinių ekonominės veiklos rūšių grupių. Pramonėje buvo sukurta 2,9, paslaugų sektoriuje – 2,4 procento daugiau pridėtinės vertės nei per tą patį 2009 m. laikotarpį.


Sparčiai tebemažėjo statyboje sukuriama pridėtinė vertė (15,3 proc.), o žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje pridėtinė vertė sumažėjo nedaug (0,4 proc.).

Galutinio vartojimo išlaidos 2010 m. antrą ketvirtį, palyginti su 2009 m. tuo pačiu laikotarpiu, sumažėjo 5,7 procento. Namų ūkių vartojimo išlaidos sumažėjo 7,5 procento, o valdžios sektoriaus – išliko tokios pačios. Antrąjį 2010 m. ketvirtį lėčiau mažėjo bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas (8,6 proc.), ankstesniais ketvirčiais smukęs 30 ir daugiau procentų. Bendrą nuosmukį švelnino didėjančios ūkio subjektų investicijos mašinoms ir įrenginiams įsigyti (21,4 proc.).

Antrąjį 2010 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2009 m. laikotarpiu, prekių ir paslaugų eksportas didėjo 21,1, o importas – 16,5 procento. Tai leido užsienio prekybos deficitą, 2008 m. siekusį net 11,4 procento BVP, išlaikyti nedidelį – tik 2,2 procento BVP.


http://www.delfi.lt/news/economy/bus....d?id=35880025

[zajcik]

Latvijoje dujos kainuoja 30% brangiau, gal ne ant tiek brangiau bus? Prarasime dalį konkurencinio pranašumo dėl pigesnių energetinių išteklių?
Priminsiu: Lietuva ir Estija planuoja atskirti magistralinius dujotiekius ir statyti dujų terminalus.

Lietuvai - "Gazprom" botagas, Latvijai - meduolis

Rusijos valstybinio dujų koncerno "Gazprom" ir Baltijos šalių vyriausybių žaidimai dujų rinkos smėlio dėžėje tęsiasi. Vienintelei Latvijai iš Baltijos trijulės nukėlus "Gazprom" nepalankius rinkos pertvarkos planus, rusai gali suteikti nuolaidų Lietuvos kaimynei.

[Wycka]

Viešbučių ir kitų apgyvendinimo įstaigų verslas dar jaučia praėjusių metų padarinius

Viešbučiai bei kitos apgyvendinimo įstaigos Lietuvoje antrąjį šių metų ketvirtį, Statistikos departamento duomenimis, sulaukė beveik dvigubai daugiau svečių negu per pirmuosius tris 2010 metų mėnesius.
Tačiau kol kas daugiau nei du trečdaliai šios srities įmonių pasižymi silpnais mokėjimų pajėgumais - tai, remdamasis ekonometriniu vėlavimo atsiskaityti reitingu, nustatė kreditų biuras "Creditinfo".
"Kalbant apie viešbučių ir kitų apgyvendinimo įstaigų verslą šalyje, teigiamų veiklos tendencijų galima būtų tikėtis iš trečiojo šių metų ketvirčio - dėl įprastai vasaros metu išaugančių pajamų. Šiuo metu viešbučių verslas vis dar jaučia praėjusių metų pasekmes, kai susidūrė su rimtais iššūkiais - buvo panaikinta PVM lengvata, krito atvykstamasis turizmas, projektas "Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" nepateisino lūkesčių, krito vidaus paklausa", - teigia kreditų biuro "Creditinfo" kredito rizikos vadovė Alina Buemann.
8 proc. viešbučių ir kitų apgyvendinimo įstaigų šiuo metu patenka į žemos rizikos grupę, t.y. yra pajėgios artimiausiu metu vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Netvirtą sektoriaus įmonių padėtį lemia neigiama mokumo istorija, kuri susiformavo per pastaruosius metus.
Finansiniai šios verslo srities rodikliai rodo mažėjančias apyvartas, pelningą veiklą vykdančių įmonių dalis taip pat mažėjanti. Remiantis bankroto reitingo prognozėmis, ketvirtadalis viešbučių srityje veikiančių įmonių svyruoja ties bankroto riba.
Per septynis pirmuosius šių metų mėnesius penktadaliui šioje srityje veikiančių įmonių buvo įregistruoti turto areštai. Tačiau įvertinus santykinius rodiklius, sektoriuje įregistruoti turto areštai nesudaro net 5 proc. nuo visų Lietuvos versle įregistruojamų turto areštų. Be to, šiais metais, lyginant su 2009 m., viešbučių sektoriuje bankroto bylų skaičius mažėjo.
"Kai kurie veiksniai, kurie galėtų teigiamai paveikti viešbučių ir kitų apgyvendinimo įstaigų verslą, pradeda ryškėti jau dabar. Tai pagerėjęs susisiekimas su Europos miestais oro transportu, iniciatyvos dėl supaprastinto vizų režimo kaimynių Rytų valstybių turistams bei Europos Sąjungos lėšų panaudojimas. PVM lengvatos sugrąžinimas taip pat šios srities įmonės nenuginčijamai leistų lengviau įkvėpti oro", - teigė A. Buemann.
Skolininkų administravimo informacinės sistemos duomenimis, viešbučiai ir kitos viešbučių tipo apgyvendinimo įstaigos šiuo metu iš viso yra pradelsę daugiau nei 20 mln. litų mokėjimų. Vidutinis vienos skolos dydis siekia 80 tūkst. litų.
Daugiau nei kas antra įmonė šio sektoriaus turi pradelstų įsiskolinimų. Tačiau viešbučių ir kitų apgyvendinimo įstaigų pradelsti finansiniai įsipareigojimai, palyginti su visais verslo pradelstais finansiniais įsipareigojimais, tesudaro kelis procentus.

Mano komentaras. Kilo mintis, kad toks PVM tarifas (21%) viešbučiams nebus visada toks, nes net regioniniu mastu tai yra anomalija — anksčiau ar vėliau reikės jį mažinti, gal net drąstiškai. Ar nebūtų galima pasinaudoti tokia situacija ir pirmiausia PVM apgyvendinimo ir viešojo maitinimo įstaigoms sumažinti provincijoje, taip skatinant vietinį atvykstamąjį turizmą bei kaimo verslus? PVM dydis galėtų priklausyti nuo NT kainų toje savivaldybėje, kas pasireikštų per NT mokestį. Kitaip tariant, kuo daugiau savivaldybė gauna pajamų iš NT, tuo didesnis PVM (ar kitokio mokesčio) tarifas minėtų paslaugų teikėjams. Natūralu, kad didžiausi mokesčiai galiotų Vilniuje ir kurortuose (Nidoje, Druskininkuose, Palangoje), o rajonų centruose ir miesteliuose (tarkim Vievyje, Kupiškyje, Lazdijuose, Skuode) šie mokesčiai būtų labai nedideli, gal net simboliniai. Tai paskatintų pirmiausia vietinius, o taip pat ir užsieniečius lankytis ir nakvoti Lietuvos kaimuose ir miesteliuose (kaimo turistinės sodybos irgi siūlo nakvynės paslaugas), skatintų vietinius verslus (viešasis maitinimas, muziejai, rankdarbiai, ekologiška ž.ū. produkcija, etc.) ir keltų probleminių regionų ekonominį lygį. Tik klausimas, ar tai suderinama su Lietuvos teisės aktais ir laisvos bei teisingos konkurencijos principais.