Labai neblogas straipsnis, nors ir nevisai viskas apie ekonomiką
"Valstybė", Andrius Tapinas, Aistė Kameneckė
"Valstybė", Andrius Tapinas, Aistė Kameneckė
Baronas de Coubertinas tikrai apsiverstų karste matydamas, kas dabar darosi šiuolaikiniame sporte. Jo tėviškas pamokymas "svarbiausia dalyvauti" – jau apsitraukė voratinkliais ir nuėjo į praeitį. "Laimėti bet kokia kaina" – štai dabartinio sporto moto. Ir nesvarbu, ar tai "Manchester United", ar vidurinės mokyklos trečiokų rinktinė.
Pergalė svarbiausia – dėsto pagrindiniai ekonomikos dėsniai, nes tik pergalės yra tas mechanizmas, kuris generuoja klientų susidomėjimą, atneša pajamų ir pelno klubų vadovams.
Šiuolaikinis sportas jau seniai liovėsi buvęs kūną ir dvasią stiprinantis užsiėmimas, kaip buvo priimta senovės Graikijoje. Netgi meškiukas Miša su savo šūkiu "O, sporte, tu – taika" išskrido apsikabinęs balionus iš Lužnikų stadiono ir nežadėjo sugrįžti. Nes sportas yra verslas. Didelis verslas, žaidžiantis pagal visas verslo taisykles. Pataisa. Deja, turintis žaisti pagal visas verslo taisykles.
"Be abejo, sporto statusas pasikeitė, – sutinka Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Algirdas Raslanas. – Jis tapo didele ekonominės srities dalimi. Europos Sąjungoje apskaičiuota, kad sportas sukuria 3 proc. bendrojo Europos nacionalinio produkto. Vadinasi, tai ekonominis reiškinys."
O ekonominiai reiškiniai turi tam tikras taisykles, kurių nelabai nori laikytis sportas. Na, sakykim, aš esu Lietuvos verslininkas ir kepu bandeles. Man labai gerai sekasi – turiu kepyklų didžiuosiuose šalies miestuose, prekiauju visoje Lietuvoje ir užimu tokią rinkos dalį, kad galiu save vadinti vienu iš rinkos lyderių.
Tačiau ar man šautų į galvą mintis tapti Europos bandelių rinkos lyderiu? Įveikti Anglijos, Prancūzijos ar Vokietijos bandelių milžinus? Vargu. O jei ir šautų, tada reikėtų greitai palįsti po šaltu dušu, kad tokios destruktyvios mintys praeitų ir negrįžtų.
Žinoma, galima eksportuoti bandeles ir netgi užimti kokią nors promilėmis įvertintą rinkos dalį, bet apie kažkokias triuškinamas pergalės europinėje bandelių rinkoje geriau net negalvoti. O mes valgysime bandeles, nes jos minkštos bei skanios, ir visiškai nesuksime galvos, kad Lietuvos vardas negarsinamas pasaulyje.
Dabar sportas. Visa sporto verslo piramidė ir kuriama tam, kad būtų užkariauta Europa. Arba dar daugiau. Vilniečiai džiaugiasi, kai "Lietuvos rytas" tampa LKL čempionu, bet visiems įdomu, kaip jam seksis Eurolygoje.
Kauniečiams gal net ne taip svarbu, ar Kauno FBK taps Lietuvos futbolo čempionu, bet sėkminga dvikova su "Rangers" – ir visi ima svaičioti apie Čempionų lygą. Apie Virgilijų Alekną, Edviną Krungolcą ar Vytautą Janušaitį – iš viso kita kalba, niekas net nežino, ką jie daro Lietuvoje, kol ko nors neiškovoja pasaulyje.
Sporto pergalės leidžia lietuviams žiūrėti iš aukšto į Europą ir jaustis ją parklupdžius ant kelių. Europai, aišku, nuo to nei šilta, nei šalta. Neklūpi ji ir ant kelių, tiesiog mes akimirką iššokame į viršų ir kabėdami ore manome, kad esame aukščiau už visus milžinus. Tik bėda, kad milžinas yra milžinas, jis buvo, yra ir bus didelis, o štai nykštukas, iššokęs į orą, anksčiau ar vėliau turės paklusti gravitacijos dėsniams ir kristi žemyn.
Tačiau nukritusį žemyn jį pasitiks pasipiktinusių produkto vartotojų minia – kaip jūs čia, vyrai, na, kaip taip pasi***kot, kažkokiam varganam lenkų (rusų, prancūzų, vokiečių ar dar kitų tūkstančius kartų finansiškai stipresnių valstybių – galite išbraukti tai, kas nereikalinga) klubui pralaimėjot, taigi negalima taip.
Ir mūsų sportas, vis dar remdamasis verslo taisyklėmis – vartotojas visada teisus ir pan., – lipa ant batuto (kaip vienoje juokingoje banko reklamoje) ir vėl stengiasi iššokti. Ne tik aukščiau bambos, bet dar ir aukščiau "Olympiakos". O vėl krisdamas žemyn jau girdi darnius riksmus "Gėda, gėda". Ir vėl mėginimas šokti kartu su normalaus verslo ir valstybinėmis struktūromis, įsitraukiančiomis į šiuos gimnastikos pratimus.
Tačiau ateina krizė. Ir batutus kažkas "susivynioja", pasideda į spintą geresniems laikams. Tad belieka trenktis į žemę...
"Iš tikrųjų pagrindinė bėda – mūsų rinkos siaurumas, – sako A. Raslanas. – O sporto plėtra tokia greita, kad mūsų klubai paprasčiausiai neturi vidinių resursų nuo jos neatsilikti."
Lietuvos sporto vadovui pritaria ir naujasis Kauno "Žalgirio" direktorius Paulius Motiejūnas.
"Investuotojų nelabai domina Lietuvos sporto rinka, be to, ir jos įkainiai yra ne tokie, kurie galėtų patenkinti mūsų poreikius, kad būtume konkurencingi", – teigia jis.
Tačiau tai – nedidelė naujiena. Nori varžytis vienoje lygoje su "Barcelona" ir CSKA – būk pasirengęs ir didelių berniukų žaidimo sąlygoms. Pastaraisiais metais vis dar atsirasdavo vietinių įmonių, kurios investuodavo į sportą labiau vedinos patriotiškumo nei sausais skaičiais išreikštų rinkodaros tikslų.
Pasak viešųjų ryšių agentūros "VRP | Hill & Knowlton" direktoriaus Mykolo Katkaus, Lietuvos verslininkai negali remti sporto turėdami ekonominių išskaičiavimų vidinėje rinkoje.
"Rinkodaros tikslus atspindinti parama vidinėje rinkoje gali siekti daugiausia kelis šimtus tūkstančių litų. Tuomet tai galima įvardyti kaip investicijas, skirtas prekių ženklui pristatyti ir populiarinti, – sako M. Katkus. – Tačiau sporto, ypač krepšinio, klubams reikia milijoninės paramos, todėl šie pinigai ateina labiau dėl patriotinių ar asmeninių priežasčių."
Kaip pavyzdį M. Katkus pamini "Snoro" banką, kuriam reikėjo parodyti save kaip patikimą Lietuvos bankininkystės dalį, todėl jis nusprendė prisišlieti prie Kauno "Žalgirio", tapusio tarsi inkaru, parodančiu banką rinkoje kaip priimtiną ir vietinės rinkos subtilybes suprantantį verslo subjektą.
Tačiau dabar, kai nemažai verslo bendrovių skubiai mažina sąnaudas ir ieško būdų išgyventi, kai mūsų minėtasis bandelių pardavėjas jau pradeda dėti nebe pirmos, o antros rūšies įdarą, kai "Snoro" logotipas kažkaip tyliai nunyko nuo "Žalgirio" marškinėlių, kai batutai patraukti ir visi supranta, jog tokiu metu sporto rėmimas verslininkams nėra prioritetas, sporto klubams ir organizacijoms ateina iš tiesų juodos dienos.
"Keletas stambių futbolo rėmėjų jau yra pasakę: atleiskite, dabar negalime, – sako Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Liutauras Varanavičius. – Jeigu įmonei kyla klausimas – ar mokėti atlyginimus darbuotojams, ar remti sportą, aišku, kad bus pasirinkti atlyginimai."
"Taip, vietiniai rėmėjai traukiasi, – nelinksmai kalba Kauno "Žalgirio" direktorius P. Motiejūnas. – Jie sako tiesiai šviesiai – tokia situacija. Ir nieko negalime kaltinti, nes mes žvelgiame į ateitį ir esame suinteresuoti, kad jie atsigautų ir galėtų pas mus grįžti kažkada vėliau."
Pasak Kauno "Žalgirio" vadovo, net ir ištikimieji rėmėjai supranta, kad šiuo metu tai nėra atsiperkanti investicija. Jie žiūri į Kauno "Žalgirį" kaip į vertybę, kuriai dabar labai reikia pagalbos. Tačiau ir pats P. Motiejūnas suvokia, kad sportui gali tekti sulaukti ir dar nemalonesnių dienų.
"Reikia suvokti, kad tai, ką mes matome, tik krizės pradžia, – sako jis. – Įmonės jau susiveržė diržus, tad negalime tikėtis, kad kitais metais jos duos daugiau pinigų. Greičiausiai – dar mažiau."
Viešųjų ryšių specialistas M. Katkus mano, kad vis dėlto sporto rėmimas neturėtų visiškai pasibaigti, nes net ir per ekonominį sunkmetį įmonės ieškos būdų, kaip paveikesnėmis priemonėmis patraukti vartotoją savo pusėn, tačiau, pasak jo, patriotinio ar altruistinio rėmimo apimtys mažės drastiškai.
"Anksčiau klubams buvo skiriami milijonai, kurie iš esmės neatsipirkdavo, dabar jų neliks, – tiesiai šviesiai sako jis. – Galbūt kai kur parama sumažės iki minimalios rinkodaros biudžetams priimtinos sumos, bet didžiosioms mūsų sporto organizacijoms tai nepadės."
O juk būtent didžiajam sportui labiausiai kirs krizė ir bėgantys rėmėjai. Balandžių sporto mėgėjai ar bočios entuziastai taip pat skundžiasi, kad neturi pinigų, bet jų problemos šiek tiek kitokio masto nei Kauno ir Vilniaus "Žalgirių".
"Nėra abejonės, kad blogiausia bus dviem sporto šakoms – krepšiniui ir futbolui", – teigia KKSD vadovas A. Raslanas.
LFF vadovas linkęs su tuo nesutikti. Pasak L. Varanavičiaus, per ekonominį pakilimą krepšinio klubai tapo pernelyg išlepinti rėmėjų dėmesio ir pinigų.
"Manau, kad krepšinį ši krizė palies tiek, kiek visas kitas sporto šakas kartu paėmus, – tvirtina jis. – Futbolas buvo įpratęs beveik viską daryti savo pinigais, o krepšinis – be rėmėjų nė iš vietos."
"Žinoma, krepšiniui ir abiem didiesiems krepšinio klubams, rungtyniaujantiems milžiniškų pinigų reikalaujančiose lygose, bus sunkiausia, – nesiginčija Kauno "Žalgirio" direktorius P. Motiejūnas. – O juos rėmė daugiausia vietinės bendrovės."
Lietuvos verslo taurė
Vieni Lietuvos verslininkai naudojasi proga pabrėžti, kad lieka ištikimi sportui, kiti skubiai ieško įtikinamų priežasčių, kodėl "tepa slides" toliau nuo sporto, treti – sprendžia savas problemas.
"Esame oficialūs nacionalinės krepšinio rinktinės rėmėjai. Krepšinio vertybės puikiai atitinka mūsų banko vertybes, ir jokių sumų, skiriamų komandoms, pokyčių kitais metais neplanuojame, – tikina "DnB Nord" banko Komunikacijos skyriaus vadovas Andrius Vilkancas. – Mes toliau vykdome įsipareigojimus ir tuo didžiuojamės. Tai ir yra partnerystė, kai savo partnerį palaikai ne tokiais gerais laikais."
"Mes nelabai remiame sportą", – sako Andrius Baranauskas, bendrovės "Tele2" viešųjų ryšių vadovas. Toks tiesus pareiškimas nuskamba prieštaringai, tačiau viešųjų ryšių vadovo pareigos bendrovėje tam ir įsteigtos, kad šis akimirksniu atrastų visiškai galiojančią priežastį, dėl kurios toks elgesys atrodo visiškai kitaip. Pasak A. Baranausko, "Tele2" nesiekia trumpos rinkodaros naudos, ji nori įgyvendinti tam tikrus pokyčius visuomenėje.
"Prisidedame prie veiklų, kurių reikia pažeidžiamiausiam visuomenės sluoksniui, – tęsia "Tele2" atstovas. – Norime surinkti lėšų Santariškių kūdikių reanimacijos skyriui, todėl mūsų įsipareigojimas visuomenei – ne sporto rėmimas. Ieškome grupių, kurioms mūsų pagalba daug reikšmingesnė."
Lietuvos aludariai tebesprendžia įsisenėjusias reklamos ribojimo problemas, ir tai dar vienas storas pagalys sporto rėmimo ratuose.
"Mūsų paramą sportui mažina ne ekonomikos lėtėjimas, o Seime priimti reklamos draudimai, "nubraukę" nemažus pinigus, – sako bendrovės "Švyturys-Utenos alus" korporacinis direktorius Dainius Smailys. – Priimdami draudimus Seimo nariai kalbėjo, kad rėmėjų gretos begalinės ir išbraukus aludarius sportas nenukentės, gal tik laimės. Laikas parodė, kad šis argumentas laužtas iš piršto."
Teisybės yra. Štai, pasikapsčius archyvuose rasta Seimo nario Antano Matulo nuomonė, esą uždraudus alkoholio reklamą sporto rėmėjų skaičius tik padidės.
"Žinoma, esame lėtėjančio ūkio dalis, tačiau sportui lėšų turime, – tvirtina D. Smailys. – Štai visai neseniai pasirašėme rėmimo sutartį su Klaipėdos "Neptūnu". Bet juk negalime remti, kai mums draudžiama viešinti net patį rėmimo faktą."
Korporacijų lyga
Atkreipkime dėmesį – VALSTYBĖ ką tik tikino kalbinusi Lietuvos bendrovių vadovus. Bet kokios gi jos Lietuvos bendrovės – visas kapitalas, stovintis joms už nugaros, yra iš užsienio. Tačiau tai ne klaida. Jos taip stipriai įsitvirtino lietuvių mintyse, kad tapo tarsi neatsiejama vietinio gyvenimo dalis. Ir įsitvirtino tikrai ne pirkdamos reklamos sekundes populiarių TV serialų metu.
O kaipgi tos didžiosios tikros tarptautinės bendrovės, sėkmingai dirbančios Lietuvoje? Visi žino, kad jų smegenų centrai kitur ir dėmesys nukreiptas visai ne čia. Labai grubiai skaičiuojant, didžiųjų prekių ženklų, tokių kaip "Samsung", "Nokia", "Siemens" ir dar dešimtys kitų, lietuviai kasmet nuperka už kelis milijardus litų. Šie pinigai išplaukia iš Lietuvos. Kodėl kauniečiai negalėtų rinktis "Nokia" telefono žinodami, kad būtent ši bendrovė sunkiu metu Kauno "Žalgiriui" tiesia ranką.
"Pirk "Nokia" – padėk "Žalgiriui" – primityvu, bet veiksminga.
"Jeigu nori, kad tavo ženklą lietuviai priimtų kaip vietinį, jeigu nori, kad tave gerbtų už tai, ką darai, – atiduok dalį iš Lietuvos gautų pajamų sportui remti, – neabejoja viešųjų ryšių specialistas M. Katkus. – Juk "Švyturys" irgi nėra lietuviško kapitalo įmonė, bet visi ją gerbia ir laiko lietuviška bendrove, ir jeigu "Švyturys" nustotų remti krepšinį, tai būtų savižudybė."
Tačiau VALSTYBĖS kalbinti sporto visuomenės atstovai, deja, su dideliu nusivylimu kalba apie tarptautinių bendrovių planus grąžinti vadinamąją "verslo garbės skolą" šalies, kurioje jos dirba, visuomenei.
"Jau akivaizdu, kad įmonės, įsikūrusios ne Lietuvoje, yra gavusios iš savo būstinių aiškių nurodymų mažinti biudžetus ir pamiršti sportą, – sako LFF prezidentas L. Varanavičius. – Kadangi užsieniečiai anksčiau planuoja biudžetus, rėmėjų tirpimas pasijuto jau pavasarį, o dabar ypač išryškėjo."
"Skirtumas – didžiulis, – pritaria Kauno "Žalgirio" direktorius P. Motiejūnas. – Vietinės įmonės mažina biudžetus ir mėgina suktis iš padėties, o tarptautinės bendrovės nesuka galvos – pasako, kad joms uždraudė reklamuotis ir sportui remti pinigų nebus."
Didžiosios tarptautinės įmonės, pasak A. Raslano, remia didžiausius pasaulio sporto renginius ir tikisi, kad taip jų rinkodara turės poveikį visų šalių auditorijoms, o padaliniams nereikės teptis rankų, grąžinti "verslo garbės skolų" ir domėtis tuo, kas joms visiškai neįdomu – sportu. To visiškai neslepia Lietuvos mobiliųjų telefonų rinkos lyderės – bendrovės "Nokia" – atstovai mūsų šalyje. Net ir VALSTYBĖS klausimai jiems atrodo primityvūs ir neverti komentarų.
"Kodėl "Nokia" neremia Lietuvos sporto?" – "Nokia" Lietuvoje neremia sporto komandų ir renginių", – glaustai ir tiksliai į pateiktą klausimą atsako "Nokia Lietuva" rinkodaros vadovė Raivara Šemetulskytė. – "Kitaip tariant – kodėl?" – "Todėl."
Štai po tokių žodžių ir kyla noras šveisti savo "Nokia" į šiukšlių dėžę. Atsidarau "Nokia" tinklalapį ir dar labiau susinervinu – tekstas apie korporacijos atsakomybę prieš visuomenę papuoštas nuotrauka, kurioje vaikas varo krepšinio kamuolį. Tad kuriam galui jūs tada iš viso reikalingi Lietuvoje? Connecting people? Ar connecting money to head office?
Tik nereikia kalbėti apie netiesioginę paramą šaliai mokamų mokesčių forma. "Tele2" bent jau sugeba išsisukti naudodamasi tam tikrais deklaruojamais moraliniais prioritetais.
Ir dar vienas kuklus pastebėjimas: "Nokia" – oficialusis NBA krepšinio lygos telefonas. Reaguodami į tai, užsienio verslo analitikai rašė, esą "Nokia" turėjo skirti nesveikai didelę pinigų sumą, kad gautų oficialiojo NBA ir WNBA lygų telefono statusą. "Nokia" pernai taip pat rėmė ir Eurolygos finalo ketverto rungtynes. O juk pagrindinis tarptautinių bendrovių padalinių vadovų argumentas, kodėl jie neremia sporto, tas, kad pagal bendrąją korporacinę politiką pinigų skiriama kitoms sritims. "Nokia" atveju – štai remiamas krepšinis, o kur pinigai lietuviškam krepšiniui? Kur?
"Mūsų bendrovės sprendimai dėl paramos – vietiniai ir organizuojami lokaliai, atsižvelgiant į visuotinius "Nokia" strateginius tikslus bei praktiką", – dar glausčiau paaiškina "Nokia Lietuva" rinkodaros vadovė.
"Siemens" Ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovas Ramūnas Gaukštas teigia, kad Lietuvoje bendrovės parama suskirstyta į tris dalis – menui ir kultūrai, mokslui ir švietimui bei sportui. Tačiau į sporto paramos dalį pretenduoja tik Lietuvos teniso sąjunga ir kažkodėl "Siemens" arena Vilniuje, jau labai liūdnai pagarsėjusi sporto bendruomenėje, nes už arenos nuomą nemažai daliai masinio sporto renginių reikalauja milžiniškų pinigų. Naujų planų remti sportą "Siemens" neturi.
Planas B – valstybiniai pinigai sportui
Nieko nenustebinsi pasakęs, kad, išsekus privataus kapitalo pinigų šaltiniui, sporto organizacijos ir klubai kreipiasi į valstybines institucijas. Vieni tai daro glamžydami kepures ir trypčiodami prie durų, kiti naudojasi savo "legendų" statusais, spardo duris, baugina bei užsiima veikla, iš pirmo žvilgsnio labiau panašia į šantažą. Visa tai iš nevilties. Tačiau ir valstybinės piniginės vis labiau veržiamos.
"Atsitraukiant rėmėjams, valstybės parama nedidės, – sako KKSD generalinis direktorius A. Raslanas. – Greičiausiai ji mažės apie 15–20 proc., jeigu panašiai bus mažinamos visos biudžeto išlaidos."
Galbūt tas mažinimas ir nebūtų dar vienas švininis varpo dūžis Lietuvos sportui, bet žinant, kokiais "keistais" ir kartais visiškai neveiksmingais metodais perskirstomi sporto pinigai, darosi labai neramu. Nesigilindama į biudžeto eilutes ir labai nesiplėsdama, VALSTYBĖ norėtų pabrėžti kelis pagrindinius niuansus, kurie bus ypač svarbūs kelerių artimiausių metų sporto visuomenei.
Veltėdžiavimas
Vieša paslaptis, kad nemažai KKSD vadovybės ir jam prijaučiančių federacijų juoda liepsna nekenčia futbolo ir krepšinio. Nekenčia dėl renkamų pinigų. Nekenčia dėl uždirbamų pinigų. Nekenčia dėl visuomenės dėmesio. Ir nors KKSD vadovas kruopščiai slepia piktdžiugą, vis dėlto...
"Bus problemų futbolui ir krepšiniui, – sako A. Raslanas. – Kitoms sporto šakoms taip blogai nebus, nes jos gyvena tik iš biudžeto lėšų, tad jų sportininkų parengimas neturėtų nukentėti. Bet federacijos, gaunančios pinigų iš rėmėjų, mažės ir siaurės, turės atsisakyti kai kurių kelionių, galbūt mažinti rinktinių sportininkų skaičių."
Pasak KKSD generalinio direktoriaus, geras pavyzdys – estai. Jų sportas buvo laikomas labai pažangiu, nes buvo ugdoma daug gabių sporto vadybininkų, mokančių dirbti su verslo struktūromis, ir didžioji dalis lėšų ateidavo iš privačiojo sektoriaus. Dabar šis ekonominis smūgis būtų dar stipresnis.
Kitaip tariant, dabartinė valstybinė sporto politika akivaizdžiai skatina veltėdžiavimą. Kam ieškoti, kam stengtis, kam bandyti pritraukti ar užsiauginti progresyviai mąstančių sporto vadybininkų, jeigu daugumai sporto struktūrų gerai ir taip. Svarbu gauti tą valstybinio pinigo kąsnelį, kad ir koks mažas jis būtų.
Sustabarėję prioritetai
Ne sykį ir ne du kalbėta, kad ne valstybės ir ne mokesčių mokėtojų reikalas – iš visų jėgų kalti čempionus. Tai jau seniai pastebėjo Vakarų valstybės, pasukusios masinio sporto, visuomenės sveikatinimo keliu ir palikdamos čempionų kalimą privačiajam verslui. Mūsų valstybinio sporto doktrina kol kas, atrodo, perrašyta iš sovietinių planų. Daugiau medalių, daugiau čempionų, milijonas už ketvirtą vietą. Pavyti ir aplenkti. Ką aplenkti? Latvius?
"Net ir mažėjant biudžetui, mėginsime išlaikyti buvusį finansavimo lygį didelio meistriškumo sportininkams rengti, – tvirtina A. Raslanas. – Kitas programas bandysime mažinti ir siaurinti."
"Krizė atneša permainų, kurių būtinai reikia Lietuvos sportui", – pastebi LFF prezidentas L. Varanavičius.
"Dabartiniai pinigai panaudojami visiškai neefektyviai, – teigia šalies futbolo vadovas. – Viskas apsiriboja viena sritimi ir atrodo, kad mes nieko nedarom, tik kovojam dėl medalių."
KKSD direktorius su tuo griežtai nesutinka. Jo teigimu, Lietuvos sportininkų rengimo sistema – viena geriausių pasaulyje.
"Pažiūrėkite, ką pasiekėme per Pekino olimpines žaidynes, – siūlo A. Raslanas. – Penki medaliai. Palyginkime, kiek jų tenka kitoms valstybėms pagal gyventojų skaičių, ir pamatysime, kad esame pirmajame pasaulio penketuke pagal lėšų panaudojimo efektyvumą."
Tik dar vienas niuansas – sporto pasaulyje vieša paslaptis, kad mažiausiai trys iš tų penkių pelnytų medalių buvo labai didelis netikėtumas Lietuvos sporto vadovams. O tie, iš kurių medalių lyg ir buvo tikėtasi pagal į juos investuotas lėšas, liko už borto. Tai kur čia efektyvumas?
"Pažiūrėkime, ką pasiekėme per pastaruosius dešimt metų, – siūlo L. Varanavičius. – Lietuvoje liko tik 24 proc. vaikų, kurių sveikata nekelia pavojaus, o prieš 15 metų tokių vaikų buvo apie 60 procentų. Štai kuo turėtų užsiimti šalies sporto vadai, užuot skaičiavę medalius."
Naujosios valdžios metai
Krizė tikrai atneš permainų, būtinų Lietuvos sportui. Jau niekas neabejoja, kad geležiniu socialdemokratų bastionu laikytos KKSD viršūnės kris. Ateis naujų žmonių, galbūt priversiančių mūsų visų pinigus dirbti veiksmingiau.
LFF, kartu su kitomis sporto federacijomis parengusi naująją Lietuvos sporto strategiją, tikisi, kad naujoji valdžia, savo programose sudėjusi ir žiniasklaidoje viešai deklaravusi meilę Lietuvos sportui, sugebės pasinaudoti iš sporto bendruomenės vidaus ateinančiomis idėjomis ir inicijuoti permainas.
Naujosios sporto strategijos gairės
Valstybinis finansavimas dalijamas į tris dalis. Pirmoji – profesionalams ir nugalėtojams skatinti.
Antroji dalis pinigų skiriama kiekvieno vaiko sportiniam rengimui. Tai paskatins valstybinių ir privačių sporto mokyklų konkurenciją.
Trečiosios dalies lėšos turėtų išjudinti masinį sportą ir sveiką gyvenimo būdą, nes vienas litas, investuotas į sportą, sutaupo dešimt litų, skirtų sveikatos apsaugai.
Įstatymų bazės keitimas, sudarant palankesnes sąlygas privačiam kapitalui remti sportą
"Nereikia daugiau pinigų. Reikia dabar esančius išnaudoti kaip įmanoma efektyviau, – siūlo LFF prezidentas L. Varanavičius. – Juk šimtas litų, papildomai sumokėtų kokio nors mažo miestelio treneriui, – kur kas naudingesnė investicija nei keliasdešimt tūkstančių, skirtų sporto valdininkų tobulinimosi kursams."
Pergalė svarbiausia – dėsto pagrindiniai ekonomikos dėsniai, nes tik pergalės yra tas mechanizmas, kuris generuoja klientų susidomėjimą, atneša pajamų ir pelno klubų vadovams.
Šiuolaikinis sportas jau seniai liovėsi buvęs kūną ir dvasią stiprinantis užsiėmimas, kaip buvo priimta senovės Graikijoje. Netgi meškiukas Miša su savo šūkiu "O, sporte, tu – taika" išskrido apsikabinęs balionus iš Lužnikų stadiono ir nežadėjo sugrįžti. Nes sportas yra verslas. Didelis verslas, žaidžiantis pagal visas verslo taisykles. Pataisa. Deja, turintis žaisti pagal visas verslo taisykles.
"Be abejo, sporto statusas pasikeitė, – sutinka Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Algirdas Raslanas. – Jis tapo didele ekonominės srities dalimi. Europos Sąjungoje apskaičiuota, kad sportas sukuria 3 proc. bendrojo Europos nacionalinio produkto. Vadinasi, tai ekonominis reiškinys."
O ekonominiai reiškiniai turi tam tikras taisykles, kurių nelabai nori laikytis sportas. Na, sakykim, aš esu Lietuvos verslininkas ir kepu bandeles. Man labai gerai sekasi – turiu kepyklų didžiuosiuose šalies miestuose, prekiauju visoje Lietuvoje ir užimu tokią rinkos dalį, kad galiu save vadinti vienu iš rinkos lyderių.
Tačiau ar man šautų į galvą mintis tapti Europos bandelių rinkos lyderiu? Įveikti Anglijos, Prancūzijos ar Vokietijos bandelių milžinus? Vargu. O jei ir šautų, tada reikėtų greitai palįsti po šaltu dušu, kad tokios destruktyvios mintys praeitų ir negrįžtų.
Žinoma, galima eksportuoti bandeles ir netgi užimti kokią nors promilėmis įvertintą rinkos dalį, bet apie kažkokias triuškinamas pergalės europinėje bandelių rinkoje geriau net negalvoti. O mes valgysime bandeles, nes jos minkštos bei skanios, ir visiškai nesuksime galvos, kad Lietuvos vardas negarsinamas pasaulyje.
Dabar sportas. Visa sporto verslo piramidė ir kuriama tam, kad būtų užkariauta Europa. Arba dar daugiau. Vilniečiai džiaugiasi, kai "Lietuvos rytas" tampa LKL čempionu, bet visiems įdomu, kaip jam seksis Eurolygoje.
Kauniečiams gal net ne taip svarbu, ar Kauno FBK taps Lietuvos futbolo čempionu, bet sėkminga dvikova su "Rangers" – ir visi ima svaičioti apie Čempionų lygą. Apie Virgilijų Alekną, Edviną Krungolcą ar Vytautą Janušaitį – iš viso kita kalba, niekas net nežino, ką jie daro Lietuvoje, kol ko nors neiškovoja pasaulyje.
Sporto pergalės leidžia lietuviams žiūrėti iš aukšto į Europą ir jaustis ją parklupdžius ant kelių. Europai, aišku, nuo to nei šilta, nei šalta. Neklūpi ji ir ant kelių, tiesiog mes akimirką iššokame į viršų ir kabėdami ore manome, kad esame aukščiau už visus milžinus. Tik bėda, kad milžinas yra milžinas, jis buvo, yra ir bus didelis, o štai nykštukas, iššokęs į orą, anksčiau ar vėliau turės paklusti gravitacijos dėsniams ir kristi žemyn.
Tačiau nukritusį žemyn jį pasitiks pasipiktinusių produkto vartotojų minia – kaip jūs čia, vyrai, na, kaip taip pasi***kot, kažkokiam varganam lenkų (rusų, prancūzų, vokiečių ar dar kitų tūkstančius kartų finansiškai stipresnių valstybių – galite išbraukti tai, kas nereikalinga) klubui pralaimėjot, taigi negalima taip.
Ir mūsų sportas, vis dar remdamasis verslo taisyklėmis – vartotojas visada teisus ir pan., – lipa ant batuto (kaip vienoje juokingoje banko reklamoje) ir vėl stengiasi iššokti. Ne tik aukščiau bambos, bet dar ir aukščiau "Olympiakos". O vėl krisdamas žemyn jau girdi darnius riksmus "Gėda, gėda". Ir vėl mėginimas šokti kartu su normalaus verslo ir valstybinėmis struktūromis, įsitraukiančiomis į šiuos gimnastikos pratimus.
Tačiau ateina krizė. Ir batutus kažkas "susivynioja", pasideda į spintą geresniems laikams. Tad belieka trenktis į žemę...
"Iš tikrųjų pagrindinė bėda – mūsų rinkos siaurumas, – sako A. Raslanas. – O sporto plėtra tokia greita, kad mūsų klubai paprasčiausiai neturi vidinių resursų nuo jos neatsilikti."
Lietuvos sporto vadovui pritaria ir naujasis Kauno "Žalgirio" direktorius Paulius Motiejūnas.
"Investuotojų nelabai domina Lietuvos sporto rinka, be to, ir jos įkainiai yra ne tokie, kurie galėtų patenkinti mūsų poreikius, kad būtume konkurencingi", – teigia jis.
Tačiau tai – nedidelė naujiena. Nori varžytis vienoje lygoje su "Barcelona" ir CSKA – būk pasirengęs ir didelių berniukų žaidimo sąlygoms. Pastaraisiais metais vis dar atsirasdavo vietinių įmonių, kurios investuodavo į sportą labiau vedinos patriotiškumo nei sausais skaičiais išreikštų rinkodaros tikslų.
Pasak viešųjų ryšių agentūros "VRP | Hill & Knowlton" direktoriaus Mykolo Katkaus, Lietuvos verslininkai negali remti sporto turėdami ekonominių išskaičiavimų vidinėje rinkoje.
"Rinkodaros tikslus atspindinti parama vidinėje rinkoje gali siekti daugiausia kelis šimtus tūkstančių litų. Tuomet tai galima įvardyti kaip investicijas, skirtas prekių ženklui pristatyti ir populiarinti, – sako M. Katkus. – Tačiau sporto, ypač krepšinio, klubams reikia milijoninės paramos, todėl šie pinigai ateina labiau dėl patriotinių ar asmeninių priežasčių."
Kaip pavyzdį M. Katkus pamini "Snoro" banką, kuriam reikėjo parodyti save kaip patikimą Lietuvos bankininkystės dalį, todėl jis nusprendė prisišlieti prie Kauno "Žalgirio", tapusio tarsi inkaru, parodančiu banką rinkoje kaip priimtiną ir vietinės rinkos subtilybes suprantantį verslo subjektą.
Tačiau dabar, kai nemažai verslo bendrovių skubiai mažina sąnaudas ir ieško būdų išgyventi, kai mūsų minėtasis bandelių pardavėjas jau pradeda dėti nebe pirmos, o antros rūšies įdarą, kai "Snoro" logotipas kažkaip tyliai nunyko nuo "Žalgirio" marškinėlių, kai batutai patraukti ir visi supranta, jog tokiu metu sporto rėmimas verslininkams nėra prioritetas, sporto klubams ir organizacijoms ateina iš tiesų juodos dienos.
"Keletas stambių futbolo rėmėjų jau yra pasakę: atleiskite, dabar negalime, – sako Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Liutauras Varanavičius. – Jeigu įmonei kyla klausimas – ar mokėti atlyginimus darbuotojams, ar remti sportą, aišku, kad bus pasirinkti atlyginimai."
"Taip, vietiniai rėmėjai traukiasi, – nelinksmai kalba Kauno "Žalgirio" direktorius P. Motiejūnas. – Jie sako tiesiai šviesiai – tokia situacija. Ir nieko negalime kaltinti, nes mes žvelgiame į ateitį ir esame suinteresuoti, kad jie atsigautų ir galėtų pas mus grįžti kažkada vėliau."
Pasak Kauno "Žalgirio" vadovo, net ir ištikimieji rėmėjai supranta, kad šiuo metu tai nėra atsiperkanti investicija. Jie žiūri į Kauno "Žalgirį" kaip į vertybę, kuriai dabar labai reikia pagalbos. Tačiau ir pats P. Motiejūnas suvokia, kad sportui gali tekti sulaukti ir dar nemalonesnių dienų.
"Reikia suvokti, kad tai, ką mes matome, tik krizės pradžia, – sako jis. – Įmonės jau susiveržė diržus, tad negalime tikėtis, kad kitais metais jos duos daugiau pinigų. Greičiausiai – dar mažiau."
Viešųjų ryšių specialistas M. Katkus mano, kad vis dėlto sporto rėmimas neturėtų visiškai pasibaigti, nes net ir per ekonominį sunkmetį įmonės ieškos būdų, kaip paveikesnėmis priemonėmis patraukti vartotoją savo pusėn, tačiau, pasak jo, patriotinio ar altruistinio rėmimo apimtys mažės drastiškai.
"Anksčiau klubams buvo skiriami milijonai, kurie iš esmės neatsipirkdavo, dabar jų neliks, – tiesiai šviesiai sako jis. – Galbūt kai kur parama sumažės iki minimalios rinkodaros biudžetams priimtinos sumos, bet didžiosioms mūsų sporto organizacijoms tai nepadės."
O juk būtent didžiajam sportui labiausiai kirs krizė ir bėgantys rėmėjai. Balandžių sporto mėgėjai ar bočios entuziastai taip pat skundžiasi, kad neturi pinigų, bet jų problemos šiek tiek kitokio masto nei Kauno ir Vilniaus "Žalgirių".
"Nėra abejonės, kad blogiausia bus dviem sporto šakoms – krepšiniui ir futbolui", – teigia KKSD vadovas A. Raslanas.
LFF vadovas linkęs su tuo nesutikti. Pasak L. Varanavičiaus, per ekonominį pakilimą krepšinio klubai tapo pernelyg išlepinti rėmėjų dėmesio ir pinigų.
"Manau, kad krepšinį ši krizė palies tiek, kiek visas kitas sporto šakas kartu paėmus, – tvirtina jis. – Futbolas buvo įpratęs beveik viską daryti savo pinigais, o krepšinis – be rėmėjų nė iš vietos."
"Žinoma, krepšiniui ir abiem didiesiems krepšinio klubams, rungtyniaujantiems milžiniškų pinigų reikalaujančiose lygose, bus sunkiausia, – nesiginčija Kauno "Žalgirio" direktorius P. Motiejūnas. – O juos rėmė daugiausia vietinės bendrovės."
Lietuvos verslo taurė
Vieni Lietuvos verslininkai naudojasi proga pabrėžti, kad lieka ištikimi sportui, kiti skubiai ieško įtikinamų priežasčių, kodėl "tepa slides" toliau nuo sporto, treti – sprendžia savas problemas.
"Esame oficialūs nacionalinės krepšinio rinktinės rėmėjai. Krepšinio vertybės puikiai atitinka mūsų banko vertybes, ir jokių sumų, skiriamų komandoms, pokyčių kitais metais neplanuojame, – tikina "DnB Nord" banko Komunikacijos skyriaus vadovas Andrius Vilkancas. – Mes toliau vykdome įsipareigojimus ir tuo didžiuojamės. Tai ir yra partnerystė, kai savo partnerį palaikai ne tokiais gerais laikais."
"Mes nelabai remiame sportą", – sako Andrius Baranauskas, bendrovės "Tele2" viešųjų ryšių vadovas. Toks tiesus pareiškimas nuskamba prieštaringai, tačiau viešųjų ryšių vadovo pareigos bendrovėje tam ir įsteigtos, kad šis akimirksniu atrastų visiškai galiojančią priežastį, dėl kurios toks elgesys atrodo visiškai kitaip. Pasak A. Baranausko, "Tele2" nesiekia trumpos rinkodaros naudos, ji nori įgyvendinti tam tikrus pokyčius visuomenėje.
"Prisidedame prie veiklų, kurių reikia pažeidžiamiausiam visuomenės sluoksniui, – tęsia "Tele2" atstovas. – Norime surinkti lėšų Santariškių kūdikių reanimacijos skyriui, todėl mūsų įsipareigojimas visuomenei – ne sporto rėmimas. Ieškome grupių, kurioms mūsų pagalba daug reikšmingesnė."
Lietuvos aludariai tebesprendžia įsisenėjusias reklamos ribojimo problemas, ir tai dar vienas storas pagalys sporto rėmimo ratuose.
"Mūsų paramą sportui mažina ne ekonomikos lėtėjimas, o Seime priimti reklamos draudimai, "nubraukę" nemažus pinigus, – sako bendrovės "Švyturys-Utenos alus" korporacinis direktorius Dainius Smailys. – Priimdami draudimus Seimo nariai kalbėjo, kad rėmėjų gretos begalinės ir išbraukus aludarius sportas nenukentės, gal tik laimės. Laikas parodė, kad šis argumentas laužtas iš piršto."
Teisybės yra. Štai, pasikapsčius archyvuose rasta Seimo nario Antano Matulo nuomonė, esą uždraudus alkoholio reklamą sporto rėmėjų skaičius tik padidės.
"Žinoma, esame lėtėjančio ūkio dalis, tačiau sportui lėšų turime, – tvirtina D. Smailys. – Štai visai neseniai pasirašėme rėmimo sutartį su Klaipėdos "Neptūnu". Bet juk negalime remti, kai mums draudžiama viešinti net patį rėmimo faktą."
Korporacijų lyga
Atkreipkime dėmesį – VALSTYBĖ ką tik tikino kalbinusi Lietuvos bendrovių vadovus. Bet kokios gi jos Lietuvos bendrovės – visas kapitalas, stovintis joms už nugaros, yra iš užsienio. Tačiau tai ne klaida. Jos taip stipriai įsitvirtino lietuvių mintyse, kad tapo tarsi neatsiejama vietinio gyvenimo dalis. Ir įsitvirtino tikrai ne pirkdamos reklamos sekundes populiarių TV serialų metu.
O kaipgi tos didžiosios tikros tarptautinės bendrovės, sėkmingai dirbančios Lietuvoje? Visi žino, kad jų smegenų centrai kitur ir dėmesys nukreiptas visai ne čia. Labai grubiai skaičiuojant, didžiųjų prekių ženklų, tokių kaip "Samsung", "Nokia", "Siemens" ir dar dešimtys kitų, lietuviai kasmet nuperka už kelis milijardus litų. Šie pinigai išplaukia iš Lietuvos. Kodėl kauniečiai negalėtų rinktis "Nokia" telefono žinodami, kad būtent ši bendrovė sunkiu metu Kauno "Žalgiriui" tiesia ranką.
"Pirk "Nokia" – padėk "Žalgiriui" – primityvu, bet veiksminga.
"Jeigu nori, kad tavo ženklą lietuviai priimtų kaip vietinį, jeigu nori, kad tave gerbtų už tai, ką darai, – atiduok dalį iš Lietuvos gautų pajamų sportui remti, – neabejoja viešųjų ryšių specialistas M. Katkus. – Juk "Švyturys" irgi nėra lietuviško kapitalo įmonė, bet visi ją gerbia ir laiko lietuviška bendrove, ir jeigu "Švyturys" nustotų remti krepšinį, tai būtų savižudybė."
Tačiau VALSTYBĖS kalbinti sporto visuomenės atstovai, deja, su dideliu nusivylimu kalba apie tarptautinių bendrovių planus grąžinti vadinamąją "verslo garbės skolą" šalies, kurioje jos dirba, visuomenei.
"Jau akivaizdu, kad įmonės, įsikūrusios ne Lietuvoje, yra gavusios iš savo būstinių aiškių nurodymų mažinti biudžetus ir pamiršti sportą, – sako LFF prezidentas L. Varanavičius. – Kadangi užsieniečiai anksčiau planuoja biudžetus, rėmėjų tirpimas pasijuto jau pavasarį, o dabar ypač išryškėjo."
"Skirtumas – didžiulis, – pritaria Kauno "Žalgirio" direktorius P. Motiejūnas. – Vietinės įmonės mažina biudžetus ir mėgina suktis iš padėties, o tarptautinės bendrovės nesuka galvos – pasako, kad joms uždraudė reklamuotis ir sportui remti pinigų nebus."
Didžiosios tarptautinės įmonės, pasak A. Raslano, remia didžiausius pasaulio sporto renginius ir tikisi, kad taip jų rinkodara turės poveikį visų šalių auditorijoms, o padaliniams nereikės teptis rankų, grąžinti "verslo garbės skolų" ir domėtis tuo, kas joms visiškai neįdomu – sportu. To visiškai neslepia Lietuvos mobiliųjų telefonų rinkos lyderės – bendrovės "Nokia" – atstovai mūsų šalyje. Net ir VALSTYBĖS klausimai jiems atrodo primityvūs ir neverti komentarų.
"Kodėl "Nokia" neremia Lietuvos sporto?" – "Nokia" Lietuvoje neremia sporto komandų ir renginių", – glaustai ir tiksliai į pateiktą klausimą atsako "Nokia Lietuva" rinkodaros vadovė Raivara Šemetulskytė. – "Kitaip tariant – kodėl?" – "Todėl."
Štai po tokių žodžių ir kyla noras šveisti savo "Nokia" į šiukšlių dėžę. Atsidarau "Nokia" tinklalapį ir dar labiau susinervinu – tekstas apie korporacijos atsakomybę prieš visuomenę papuoštas nuotrauka, kurioje vaikas varo krepšinio kamuolį. Tad kuriam galui jūs tada iš viso reikalingi Lietuvoje? Connecting people? Ar connecting money to head office?
Tik nereikia kalbėti apie netiesioginę paramą šaliai mokamų mokesčių forma. "Tele2" bent jau sugeba išsisukti naudodamasi tam tikrais deklaruojamais moraliniais prioritetais.
Ir dar vienas kuklus pastebėjimas: "Nokia" – oficialusis NBA krepšinio lygos telefonas. Reaguodami į tai, užsienio verslo analitikai rašė, esą "Nokia" turėjo skirti nesveikai didelę pinigų sumą, kad gautų oficialiojo NBA ir WNBA lygų telefono statusą. "Nokia" pernai taip pat rėmė ir Eurolygos finalo ketverto rungtynes. O juk pagrindinis tarptautinių bendrovių padalinių vadovų argumentas, kodėl jie neremia sporto, tas, kad pagal bendrąją korporacinę politiką pinigų skiriama kitoms sritims. "Nokia" atveju – štai remiamas krepšinis, o kur pinigai lietuviškam krepšiniui? Kur?
"Mūsų bendrovės sprendimai dėl paramos – vietiniai ir organizuojami lokaliai, atsižvelgiant į visuotinius "Nokia" strateginius tikslus bei praktiką", – dar glausčiau paaiškina "Nokia Lietuva" rinkodaros vadovė.
"Siemens" Ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovas Ramūnas Gaukštas teigia, kad Lietuvoje bendrovės parama suskirstyta į tris dalis – menui ir kultūrai, mokslui ir švietimui bei sportui. Tačiau į sporto paramos dalį pretenduoja tik Lietuvos teniso sąjunga ir kažkodėl "Siemens" arena Vilniuje, jau labai liūdnai pagarsėjusi sporto bendruomenėje, nes už arenos nuomą nemažai daliai masinio sporto renginių reikalauja milžiniškų pinigų. Naujų planų remti sportą "Siemens" neturi.
Planas B – valstybiniai pinigai sportui
Nieko nenustebinsi pasakęs, kad, išsekus privataus kapitalo pinigų šaltiniui, sporto organizacijos ir klubai kreipiasi į valstybines institucijas. Vieni tai daro glamžydami kepures ir trypčiodami prie durų, kiti naudojasi savo "legendų" statusais, spardo duris, baugina bei užsiima veikla, iš pirmo žvilgsnio labiau panašia į šantažą. Visa tai iš nevilties. Tačiau ir valstybinės piniginės vis labiau veržiamos.
"Atsitraukiant rėmėjams, valstybės parama nedidės, – sako KKSD generalinis direktorius A. Raslanas. – Greičiausiai ji mažės apie 15–20 proc., jeigu panašiai bus mažinamos visos biudžeto išlaidos."
Galbūt tas mažinimas ir nebūtų dar vienas švininis varpo dūžis Lietuvos sportui, bet žinant, kokiais "keistais" ir kartais visiškai neveiksmingais metodais perskirstomi sporto pinigai, darosi labai neramu. Nesigilindama į biudžeto eilutes ir labai nesiplėsdama, VALSTYBĖ norėtų pabrėžti kelis pagrindinius niuansus, kurie bus ypač svarbūs kelerių artimiausių metų sporto visuomenei.
Veltėdžiavimas
Vieša paslaptis, kad nemažai KKSD vadovybės ir jam prijaučiančių federacijų juoda liepsna nekenčia futbolo ir krepšinio. Nekenčia dėl renkamų pinigų. Nekenčia dėl uždirbamų pinigų. Nekenčia dėl visuomenės dėmesio. Ir nors KKSD vadovas kruopščiai slepia piktdžiugą, vis dėlto...
"Bus problemų futbolui ir krepšiniui, – sako A. Raslanas. – Kitoms sporto šakoms taip blogai nebus, nes jos gyvena tik iš biudžeto lėšų, tad jų sportininkų parengimas neturėtų nukentėti. Bet federacijos, gaunančios pinigų iš rėmėjų, mažės ir siaurės, turės atsisakyti kai kurių kelionių, galbūt mažinti rinktinių sportininkų skaičių."
Pasak KKSD generalinio direktoriaus, geras pavyzdys – estai. Jų sportas buvo laikomas labai pažangiu, nes buvo ugdoma daug gabių sporto vadybininkų, mokančių dirbti su verslo struktūromis, ir didžioji dalis lėšų ateidavo iš privačiojo sektoriaus. Dabar šis ekonominis smūgis būtų dar stipresnis.
Kitaip tariant, dabartinė valstybinė sporto politika akivaizdžiai skatina veltėdžiavimą. Kam ieškoti, kam stengtis, kam bandyti pritraukti ar užsiauginti progresyviai mąstančių sporto vadybininkų, jeigu daugumai sporto struktūrų gerai ir taip. Svarbu gauti tą valstybinio pinigo kąsnelį, kad ir koks mažas jis būtų.
Sustabarėję prioritetai
Ne sykį ir ne du kalbėta, kad ne valstybės ir ne mokesčių mokėtojų reikalas – iš visų jėgų kalti čempionus. Tai jau seniai pastebėjo Vakarų valstybės, pasukusios masinio sporto, visuomenės sveikatinimo keliu ir palikdamos čempionų kalimą privačiajam verslui. Mūsų valstybinio sporto doktrina kol kas, atrodo, perrašyta iš sovietinių planų. Daugiau medalių, daugiau čempionų, milijonas už ketvirtą vietą. Pavyti ir aplenkti. Ką aplenkti? Latvius?
"Net ir mažėjant biudžetui, mėginsime išlaikyti buvusį finansavimo lygį didelio meistriškumo sportininkams rengti, – tvirtina A. Raslanas. – Kitas programas bandysime mažinti ir siaurinti."
"Krizė atneša permainų, kurių būtinai reikia Lietuvos sportui", – pastebi LFF prezidentas L. Varanavičius.
"Dabartiniai pinigai panaudojami visiškai neefektyviai, – teigia šalies futbolo vadovas. – Viskas apsiriboja viena sritimi ir atrodo, kad mes nieko nedarom, tik kovojam dėl medalių."
KKSD direktorius su tuo griežtai nesutinka. Jo teigimu, Lietuvos sportininkų rengimo sistema – viena geriausių pasaulyje.
"Pažiūrėkite, ką pasiekėme per Pekino olimpines žaidynes, – siūlo A. Raslanas. – Penki medaliai. Palyginkime, kiek jų tenka kitoms valstybėms pagal gyventojų skaičių, ir pamatysime, kad esame pirmajame pasaulio penketuke pagal lėšų panaudojimo efektyvumą."
Tik dar vienas niuansas – sporto pasaulyje vieša paslaptis, kad mažiausiai trys iš tų penkių pelnytų medalių buvo labai didelis netikėtumas Lietuvos sporto vadovams. O tie, iš kurių medalių lyg ir buvo tikėtasi pagal į juos investuotas lėšas, liko už borto. Tai kur čia efektyvumas?
"Pažiūrėkime, ką pasiekėme per pastaruosius dešimt metų, – siūlo L. Varanavičius. – Lietuvoje liko tik 24 proc. vaikų, kurių sveikata nekelia pavojaus, o prieš 15 metų tokių vaikų buvo apie 60 procentų. Štai kuo turėtų užsiimti šalies sporto vadai, užuot skaičiavę medalius."
Naujosios valdžios metai
Krizė tikrai atneš permainų, būtinų Lietuvos sportui. Jau niekas neabejoja, kad geležiniu socialdemokratų bastionu laikytos KKSD viršūnės kris. Ateis naujų žmonių, galbūt priversiančių mūsų visų pinigus dirbti veiksmingiau.
LFF, kartu su kitomis sporto federacijomis parengusi naująją Lietuvos sporto strategiją, tikisi, kad naujoji valdžia, savo programose sudėjusi ir žiniasklaidoje viešai deklaravusi meilę Lietuvos sportui, sugebės pasinaudoti iš sporto bendruomenės vidaus ateinančiomis idėjomis ir inicijuoti permainas.
Naujosios sporto strategijos gairės
Valstybinis finansavimas dalijamas į tris dalis. Pirmoji – profesionalams ir nugalėtojams skatinti.
Antroji dalis pinigų skiriama kiekvieno vaiko sportiniam rengimui. Tai paskatins valstybinių ir privačių sporto mokyklų konkurenciją.
Trečiosios dalies lėšos turėtų išjudinti masinį sportą ir sveiką gyvenimo būdą, nes vienas litas, investuotas į sportą, sutaupo dešimt litų, skirtų sveikatos apsaugai.
Įstatymų bazės keitimas, sudarant palankesnes sąlygas privačiam kapitalui remti sportą
"Nereikia daugiau pinigų. Reikia dabar esančius išnaudoti kaip įmanoma efektyviau, – siūlo LFF prezidentas L. Varanavičius. – Juk šimtas litų, papildomai sumokėtų kokio nors mažo miestelio treneriui, – kur kas naudingesnė investicija nei keliasdešimt tūkstančių, skirtų sporto valdininkų tobulinimosi kursams."
Comment