Lietuvių kalba

[Tomizmas]

Kažkaip nelabai girdžiu, kad lietuviai vartotų tokius žodžius, kaip hamburgeris, hot dogas ir t. t. Dabar praktiškai visi sako - mėsainis, dešrainis.

O filologija nėra pseodomokslas. Jeigu tai nebūtų rimtas mokslas, iki šiol kalbėtume "broma atverta ing viečnastį".

[Godo]

Ir iš vis - filologija yra pseudomokslas.

Pagal tai išeina, kad tuomet ir visi socialiniai mokslai, tyrinėjantys natūralius visuomenės procesus ir galimą jų reguliavimą, yra tik pseudomokslai...

[Aleksio]

Pagal tai išeina, kad tuomet ir visi socialiniai mokslai, tyrinėjantys natūralius visuomenės procesus ir galimą jų reguliavimą, yra tik pseudomokslai...

Taip. Mokslas yra fizika, chemija, mechanika, hidraulika, elektronika, termodinamika, medžiagotyra ir pan.

[LC.]

Mokslas yra fizika, chemija, mechanika, hidraulika, elektronika, termodinamika, medžiagotyra ir pan.

Koks siauras protas...

[Tomizmas]

Reiškia, visi humanitariniai mokslai yra nieko verti. Nesimokykim kalbų, nesimokykim istorijos, geografijos, socialinių dalykų, neskaitykim literatūros - kam? Matematiką kalkim, skaičiuokim visokių stūmoklinių velenų trajektorijas.

Visi mokslai reikalingi ir visi jie turi savo vietą.

[Godo]

Tai jau tikrai, kad siauras požiūris, reikia suprasti, mokslai yra tik tie, kurie neša materialinę naudą liaudies ūkiui Nors gerai pagalvojus, tai, pvz., ir kai kurios fizikos sritys, kaip astronomija, irgi nelabai duoda naudos liaudies ūkiui...

[pliumbum]

Kažkas yra mokslas tiek, kiek naudoja mokslinius metodus (kuriamos teorijos, kurios gali būti falsifikuojamos eksperimentų, stebėjimų ir pan. būdu) ir yra vertybiškai neutralus, o mokslinio tyrimo rezultatai gali būti reprodukuojami kitų mokslininkų. Mokslais Lietuvoje ir pasaulyje vadinami belenkas - nuo niekam abejonių nekeliančios fizikos ir biologijos iki visokių teosofijų ir ezoterinių marmalynių. Taip yra, nes nėra kažkokios institucijos, kuri nustato, kas gali vadintis mokslu ir kas ne. Bet turint omenyje tuos kriterijus, kuriuos paminėjau, ir arkliui aišku, kad gamtos mokslai kelia mažiausiai abejonių šiuo atžvilgiu, socialiniai mokslai žymiai daugiau, o humanitariniai - dar daugiau, nes filosofija, istorija ir visos filologijos tai jau kartais taip toli pažengia vertybiškumo keliu ir nežiūri mokslinio metodo, kad šakės.

Faktas, kad turime gražią, seną kalbą, kuri verta pagarbos ir puoselėjimo. Taip pat faktas, kad VLKK ir šiaip kalbininkai dažnai nesuvokia kalbos vartojimo realijų, aklai įsikibę gina savo tiesą, nors jiems yra šimtą kartų įrodyta atvirkščiai, turi sovietinį draudiko mentalitetą, nesupranta ir nepažįsta semiotikos ir žodžių reikšmių bei prasmių, ir net nesugeba suvokti tos pačios lietuvių kalbos gilumo ir jos specifikos, lyginant su kitomis kalbomis.

Keletas pavyzdžių, kurie visiems žinomi ir aptarti - priešdėlis "da-", kuris yra lietuviškas ir neturi pakaitalo lietuvių kalboje; žodis "jo", kuris prasmiškai yra kitoks negu "taip" (plg. anglišką "yeah" ir "yes"); tas pats "sekantis", kurį aptarė Užkalnis, ir daugybė kitų. Kartais žodis tampa neteiktinu, nes laikas, kai jis atsirado, yra netinkamas (lietuviškas žodis yra raštinė; vokiškas kontora ir prancūziškas biuras yra teiktini, o angliškas ofisas jau nebe). Ateinantys nauji žodžiai keičiami lietuviškais atsitiktine tvarka - kompiuteris taip ir liko kompiuteriu, monitorius tapo vaizduokliu - kuo vienas lietuviškesnis už kitą? Kuriami nauji žodžiai yra gremėzdiški ir vien tai sunkina jų prigijimą - kodėl "smartphone" negali būti gudrafonas, kas būtų pažodinis ir tikslus vertimas?

Dar kažkaip vat atsiminiau savo kaip pristatymą sociolingvistikos kurso metu, kai buvau tame laisvajame dalyke vienintelis sociologas tarp filologių. Tas pristatymas buvo apie keiksmažodžius, jame aš aiškinau, kaip keiksmažodžių draudimas viešojoje erdvėje didina visuomenės susiskaldymą ir yra panaudojamas distinkcijai skatinti tarp engiamųjų ir engiančiųjų. Čia buvo žmonėms šokas, kaip taip galima, sakyti, kad jei visi keiktųsi, visuomenei būtų geriau. Ideologinio bagažo pas filologus yra daug, ir tik pabandyk tą nusistatymą įžeisti..

[Al1]

Kažkas yra mokslas tiek, kiek naudoja mokslinius metodus (kuriamos teorijos, kurios gali būti falsifikuojamos eksperimentų, stebėjimų ir pan. būdu) ir yra vertybiškai neutralus, o mokslinio tyrimo rezultatai gali būti reprodukuojami kitų mokslininkų. Mokslais Lietuvoje ir pasaulyje vadinami belenkas - nuo niekam abejonių nekeliančios fizikos ir biologijos iki visokių teosofijų ir ezoterinių marmalynių. Taip yra, nes nėra kažkokios institucijos, kuri nustato, kas gali vadintis mokslu ir kas ne. Bet turint omenyje tuos kriterijus, kuriuos paminėjau, ir arkliui aišku, kad gamtos mokslai kelia mažiausiai abejonių šiuo atžvilgiu, socialiniai mokslai žymiai daugiau, o humanitariniai - dar daugiau, nes filosofija, istorija ir visos filologijos tai jau kartais taip toli pažengia vertybiškumo keliu ir nežiūri mokslinio metodo, kad šakės.

Dar ir kaip yra institucijos kurios nustato, kokie mokslai yra. Tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje. Lietuvoje tuo užsiima Lietuvos mokslo taryba. O tai, kad žiniasklaida visokias astrologijas, ezoterikas ir pan. vadina mokslu - žiniasklaidos laisvės be atsakomybės produktas.

Kas dėl vertybiškumo, tai dabar ir gamtos ar tikslieji mokslai nėra vertybiškai neutralūs, ypač biomedicinos srities (pederastijos pripažinimas "norma", abortų stūmimas, dirbtinis apvaisinimas, eksperimentai su žmonėmis ir kt.). Net ir matematika nebėra vertybiškai neutrali, nes užsiima finansinių spekuliacijų kalkuliacijomis...

Keletas pavyzdžių, kurie visiems žinomi ir aptarti - priešdėlis "da-", kuris yra lietuviškas ir neturi pakaitalo lietuvių kalboje; žodis "jo", kuris prasmiškai yra kitoks negu "taip" (plg. anglišką "yeah" ir "yes"); tas pats "sekantis", kurį aptarė Užkalnis, ir daugybė kitų. Kartais žodis tampa neteiktinu, nes laikas, kai jis atsirado, yra netinkamas (lietuviškas žodis yra raštinė; vokiškas kontora ir prancūziškas biuras yra teiktini, o angliškas ofisas jau nebe). Ateinantys nauji žodžiai keičiami lietuviškais atsitiktine tvarka - kompiuteris taip ir liko kompiuteriu, monitorius tapo vaizduokliu - kuo vienas lietuviškesnis už kitą? Kuriami nauji žodžiai yra gremėzdiški ir vien tai sunkina jų prigijimą - kodėl "smartphone" negali būti gudrafonas, kas būtų pažodinis ir tikslus vertimas?

Dar kažkaip vat atsiminiau savo kaip pristatymą sociolingvistikos kurso metu, kai buvau tame laisvajame dalyke vienintelis sociologas tarp filologių. Tas pristatymas buvo apie keiksmažodžius, jame aš aiškinau, kaip keiksmažodžių draudimas viešojoje erdvėje didina visuomenės susiskaldymą ir yra panaudojamas distinkcijai skatinti tarp engiamųjų ir engiančiųjų. Čia buvo žmonėms šokas, kaip taip galima, sakyti, kad jei visi keiktųsi, visuomenei būtų geriau. Ideologinio bagažo pas filologus yra daug, ir tik pabandyk tą nusistatymą įžeisti..

Salviškos kilmės da- turi lietuvišką pakaitalą pri-.
Kas per kalbininkas Užkalnis?
Ofisas visai nereikalingas žodis, nes lietuvių kalboje jau yra kiti žodžiai, kurie reiškia tą patį. Be to esant ypač stipriai neigiamai anglų kalbos įtakai yra būtina neleisti įsigalėti jos žodžiamas lietuvių kalboje. Lygiai taip pat, kaip anksčiau buvo kovojama su rusizmais, dabar reikia dar įnirtingiau kovoti su anglizmais. Nėra tame jokios ideologijos - rusai blogi, anglosaksai geri. Tiesiog yra pavojus lietuvių kalbai.
Smartfonas yra tik telefonas ir nereikia čia jokių naujadarų. Smartfonas iš viso yra rinkodarinis žodis tam, kad būtų išskirti nauji telefonai su kai kuriomis papildomomis funkcijomis iš daugybės kitų.
Pranešimo pradžioje rašiai apie mokslus. Taigi pats esi vieno iš tokių nelabai aiškius mokslus - sociologiją - kremtantis (ar krimtęs).
Nuo to, kad visi visur keiktųsi geriau nebūtų ir tai ne jokia filologinė ideologija.

[bebop]

Bet turint omenyje tuos kriterijus, kuriuos paminėjau, ir arkliui aišku, kad gamtos mokslai kelia mažiausiai abejonių šiuo atžvilgiu, socialiniai mokslai žymiai daugiau, o humanitariniai - dar daugiau, nes filosofija, istorija ir visos filologijos tai jau kartais taip toli pažengia vertybiškumo keliu ir nežiūri mokslinio metodo, kad šakės.

Teigti, kad humanitariai mokslai yra kvailystė, rodo tikrai gana ribotą požiūrį. Paimkime filosofiją. Filosofai kuria mąstymo kryptis. Ištisos tautos ar kultūros formuojasi filosofų sukurtų veikalų pasekmėje. Pvz. imkime anglo-saksų (ir kt.) šalis. Jų pasaulėžiūra suformuota trijų pagrindinių filosofų: Adamo Smito, Džono Stuarto Milio ir Džono Loko. Adamas Smitas - padėjo kapitalizmo pagrindus, Džonas Lokas - liberalizmo, o Milis - buvo utilitarizmo šalininkas, suformaco "žalos principą" ir t.t. O gal dar priminkime Karlą Marksą, iš kurio vėlio išsivystė socializmas ir komunizmas Net ir psichoanalizės tėvas, Zigmundas Froidas, parašė filosofinių veikalų, kurie įvedė pasąmonę, o tai padarė didžiulę įtaką žmonių mąstymui.

[Aleksio]

Filosofai kuria mąstymo kryptis. Ištisos tautos ar kultūros formuojasi filosofų sukurtų veikalų pasekmėje. Pvz. imkime anglo-saksų (ir kt.) šalis. Jų pasaulėžiūra suformuota trijų pagrindinių filosofų: Adamo Smito, Džono Stuarto Milio ir Džono Loko. Adamas Smitas - padėjo kapitalizmo pagrindus, Džonas Lokas - liberalizmo, o Milis - buvo utilitarizmo šalininkas, suformaco "žalos principą" ir t.t. O gal dar priminkime Karlą Marksą, iš kurio vėlio išsivystė socializmas ir komunizmas

Štai ką reiškia filosofai - atnešė pasauliui vien tik problemas. Be filosofų būtų daug geriau.

Net ir psichoanalizės tėvas, Zigmundas Froidas, parašė filosofinių veikalų, kurie įvedė pasąmonę, o tai padarė didžiulę įtaką žmonių mąstymui.

Tipo, be Freido žmonės būtų tokie durni-durni, kad net komputerių iki šiol nesukonstruotų.
Galima filosofuoti metus, galima analizuoti smegenis, rašyti dainas, filmuoti filmus, bet be duonos, automobilių, televizorių, namų, elektros ir kitų materialių dalykų gyvenimas būtų labai nekoks.

[bebop]

Štai ką reiškia filosofai - atnešė pasauliui vien tik problemas. Be filosofų būtų daug geriau.

Be tų tavo filosofų, žmonija nebūtų tiek išsivysčiusi, kiek yra dabar. Tikėtina, kad vis dar sėdėtum dūminėje pirkioje su kiaulėmis be išsilavinimo. O didžiausia valdžia tau būtų karalius. O kad atsirado išsigimusių įdėjų (komunizmas), tai čia jau ne filosofas kaltas, kad juos taip interpretavo. Socializmas dabar puikiai veikia Skandinavijos šalyse ir t.t.

Tipo, be Freido žmonės būtų tokie durni-durni, kad net komputerių iki šiol nesukonstruotų.
Galima filosofuoti metus, galima analizuoti smegenis, rašyti dainas, filmuoti filmus, bet be duonos, automobilių, televizorių, namų, elektros ir kitų materialių dalykų gyvenimas būtų labai nekoks.

Nelabai protinga pasiimti vieną mano teiginį ir naudoti jį apibūdinant visą pasaulį. Bet tikėtina, kad be kapitalizmo ir liberalizmo, nebūtų ir tokio progreso. Todėl nebūtų ir tų tavo filmų, automobilių, televizorių ir t.t. Pažiūrėk, kaip Kinija, P. Korėja, Japonija, Singapūras perėmę kapitalizmo ir liberalizmo įdėjas, iš atsilikusios visuomenės per dešimtis metų tapo modernaus pasaulio lyderėmis. Pavyzdys akivaizdus ir matomas dabartiniu metu.

[pliumbum]

Al1:

Taip, mokslų taryba nustato, bet baudų niekas už pasivadinimą mokslu negauna. Ilgai besivadinant mokslu, tuo galiausiai ir mokslų taryba patikėti gali. Na žinoma, vertybinio neutralumo visais laikais (ne tik dabar) kartais trūkdavo ir gamtos moksluose. Bet juk nėra net ko lyginti, kokiais mastais šitas klausimas iškyla ten ir kokiais mastais humanitariniuose ir socialiniuose moksluose.

pri- ir da- turi visiškai skirtingas reikšmes, kurių nesuvokiate nei jūs, nei didžioji dalis kalbininkų. Pavyzdys - pripilti stiklinę ir dapilti stiklinę. Pirmuoju atveju nėra jokio prasminio krūvio, ar stiklinėje jau buvo kažko įpilta, ar dar ne. Tiesiog pri- turi visai kitą funkciją. Dėl slavų-baltų kilmės - mažų mažiausiai, jei jis ir slaviškas, tai jis iš serijos "muilas" ir "miestas". Apie tai ir apie debiliškai autoritarinį ir klaidų nepripažįstantį kalbininkų požiūrį šiuo klausimu detaliau ir gerokai stipriau parašyta čia:

http://rokiskis.popo.lt/2011/02/07/k...priesdelis-da/

Užkalnis ne kalbininkas, jis tik sukritikavo draudimą naudoti žodį "sekantis", kuris yra prasmingai visiškai kitoks negu "kitas". "Kitas" - reiškia "ne tas pats", nenurodo, tas "kitas" yra prieš, po, ar visai kitoje objektų aibėje. "Sekantis" - labai aiškiai išreiškia eiliškumą. Net yra žodis "seka", kuris kažkodėl yra jau geras kalbininkams, matematikos pamokose vaikams duodamas. Labai jau smarkiai pabijota čia rusų įtakos, bet kad čia net matematiškai viskas gražiai pagrįsta, o kur jau "following" ir kitų pasaulio kalbų atitinkantys žodžiai.

Dėl "ofiso" - aš suprantu visą pagrindimą, kodėl reikia anglicizmus stumti lauk. Bet kai man sako, kad imk ir naudok vietoj to prancūzišką žodį, tai man norisi nusijuokti į akis. Yra lietuviškas, stumk lietuvišką, o tarp prancūziško ir angliško nėra skirtumo. Juolab giminingų žodžių "ofisui" lietuvių kalboje jau prisiimta - "oficialus", lygiai kaip ir "biurui" - "biurokratija".

Smartfonas yra ar nėra tiesiog telefonas - diskusijų klausimas, bet su jumis kalbininkai nesutinka, nes poreikį naujam terminui "išmanusis telefonas" rado. Iš čia ir mano argumentai, kaip reikia ir kaip nereikia vadinti.

Italai vieną keiksmažodį (vyrišką lytinį organą reiškiantį) yra tiek priėmę, kad iš to žodžio padaryti vediniai skamba per televiziją ir niekam nekelia problemų. Niekas nekelia isterijų dėl kažkokių viduramžiškų tabu.

O dabar atsakymas abiems:

Žinoma, aš esu sociologas ir politologas ir aš esu "skysto" mokslo atstovas, to neneigiu. Tačiau kur mano pasisakyme pasakyta, kad "skysti" mokslai arba ne mokslai yra nesąmonė arba kvailystė? Jie tiesiog yra kitokie, labiau pažeidžiami išankstinių nusistatymų ir noro kažką atrasti, bet nėra vien tik blogis. Taip, ir sociologija, ir filosofija, ir filologija (kalba juk esminis mąstymo įrankis) kuria mąstymo kryptis, kurios veikia visuomenę. Tačiau ar tai mokslas? Kai kuriais atvejais taip, kai kuriais atvejais su išlygomis, kai kuriais visiškai ir absoliučiai ne.

[pliumbum]

Dar vienas geras bajeris, kurį prisiminiau su priešdėliu da-

Komentatorius Tautvydas Meškonis kažkada gavo velnių, nes per čempionatą pasakė, kad futbolininkas daspyrė kamuolį į vartus. Pasiteisinimas jo buvo toks: "O ką man reikėjo sakyti, jis tikrai pribėgo ir pamušė kamuolį, kuris ir taip jau riedėjo į vartus." Visiškai suprantama - negi komentatorius turėjo sakyti "prispyrė"? "Prispyrė" turi visai kitokią, smagesnę, konotaciją

Ir dar mažas ekscesas dėl terminų vartojimo, adresuotas Al1: Jūs rašote:

pederastijos pripažinimas "norma"

Pirma, pederastija Jūs kaip suprantu vadinate homoseksualumą. Tai yra ne tas pats, ir šitaip vadindamas Jūs parodote savo išsilavinimo stygių ir pasidavimą visuotinai įsigalėjusioms, greičiausiai iš tos pačios rusų kalbos atėjusioms tendencijoms. Pederastija yra erotinis ryšys tarp suaugusio vyro ir paauglio berniuko. Jei tam berniukui iki tam tikro amžiaus, pederastija yra suprantama kaip iškrypimas ir baudžiamasis kodeksas numato bausmes tam. Homoseksualumas - kas kita. Ir nepainioti su homoseksualizmu, kaip tai buvo vadinama sovietmečiu - izmas yra ideologija, t.y. jei aš sakau, kad visi turi būti homoseksualūs, tai homoseksualizmas. Jei man tiesiog pačiam patinka vyrai, tai čia homoseksualumas.

Bet čia jau off topic, tiesiog norisi atkreipti dėmesį, kad Jūs aiškinate apie kalbą, o nelabai suprantate daugybės žodžių, kuriuos sakote. Lygiai tas pats galioja, deja, ir daugeliui kalbininkų, kuriems elementariai trūksta plataus ir universalaus išsilavinimo, kad suvoktų žodžių reikšmes ir prasmes. Taip ir atsiranda visokie vertybiškai užkoduoti žodžiai kaip "žiniasklaida", kai visas pasaulis vartoja neutralų "medija". "Medijai" irgi yra lietuviškas neideologinis atitikmuo, "terpė" arba net "tarpininkas", bet kurgi.

[Ametistas]

Kas tamstai atrodo, dar nereiškia, kad yra tiesa. Bepigu įrodinėti savas tiesas nesuprantant lingvistikos procesų. O sąvokų neadekvatumas tiek darybos, tiek vertimo atžvilgiu yra ne tik lietuvių kalboje. Galbūt ką nors žodyje ir galima pakoreguoti, bet tai reikėtų daryti ne masiškai, kaip kad bandai įrodyti...
Be to, kalba ne naudojama, bet vartojama.

[pliumbum]

Žinoma nereiškia, kad tai, ką aš sakau, yra tiesa. Jūs mane kaltinate nesuprantant lingvistikos procesų, nors nežinote, ar aš tais procesais domėjausi, ar apie juos kada nors mokiausi, skaičiau, gilinausi, o gal net tyrinėjau. Paprastumo dėlei sakykime, kad aš jų iš tiesų neišmanau, kaip jūs darote prielaidą. Nesvarbu tai. Svarbu būtų tai, kad tuos procesus, žodžių prasmes, reikšmes, funkcijas ir tai, kas iš kur ir kada atėjo, kas su kuo valgoma, kas tikrai yra svetimybė, o kas visai geras žodis, kurie žodžiai atstoja vienas kitą, o kurie ne, išmanytų tie, kurie turi kalbos taisyklių nustatymo monopolį. Bet to visiškai nėra, žodžiai uždraudžiami arba pakeičiami remiantis simpatijomis, nauji sugalvojami neatsižvelgiant į poprasmius ir neišvengiant ideologijos. Kitaip tariant, tuo užsiima diletantai, ir semiotiką, o ne vien Pupkio svaičiojimus šiek tiek pastudijavęs žmogus tokių nesąmonių nedarytų. Nebandau aš įrodyti, kad sąvokas reikia koreguoti - labiau bandau įrodyti, kad kalbininkai yra neapšviestojo absoliutizmo atstovai kalbos taisyklių srityje.

Dėl kalbos vartojimo ir naudojimo - dar viena puiki iliustracija tam, apie ką aš ir kalbu, t.y. kad kalbos jausmo pas kalbininkus dažniausiai nerasi net ir tyčia ieškodamas. Bendra taisyklė lietuvių kalboje yra tokia, kad daiktą vartojant, jo nelieka, o jį naudojant - jis lieka ir kitiems. Trumpai tariant, vartojame vaistus, maistą, narkotikus, skutimosi putas ir t.t. Naudojame prietaisus, įrankius (naudoju peilį, naudoju kompiuterinę programą ir t.t.) ir visokius kitokius daiktus. Kalba, man ja pasinaudojus, lieka kitiems. Be to, ji yra įrankis, kurie yra visuomet tik naudojami, o ne vartojami - peilis naudojamas, kompiuterinė programa naudojama. Kalbos "vartojimas" yra toks pat marazmas, kaip jau Užkalnio aptartas kalbininkų teiginys, kad "sekantis" yra tas, kas seka iš paskos, reiškia, negali būti tas, kuris priekyje, ir jeigu yra trečiadienis, tai sekanti diena bus antradienis.

[senasnamas]

Dėl kalbos vartojimo ir naudojimo - dar viena puiki iliustracija tam, apie ką aš ir kalbu, t.y. kad kalbos jausmo pas kalbininkus dažniausiai nerasi net ir tyčia ieškodamas. Bendra taisyklė lietuvių kalboje yra tokia, kad daiktą vartojant, jo nelieka, o jį naudojant - jis lieka ir kitiems.

Kas tokią taisyklę nustatė? Turintiems kalbos jausmą jokių problemų nekyla - žodžiai vartojami taisyklingai net nežinant taisyklių. Kalboje nereikia ieškoti šimtaprocentinės logikos, daug kas pagrįsta tradicija, susitarimais, išorės įtaka ir t. t. Logikos kalboje dažnai mėgsta ieškoti tiksliųjų mokslų atstovai ir tie, kuriems kalba kelia problemų. Jei bent susipažintų su kalbos norminimo pradmenimis, daug neaiškumų atkirstų. Bet domėtis sudėtingiau nei reikšti nuomonę ar pasipiktinimą.
Paaiškinimas dėl vartoti/naudoti:

Naudoti reikšmė gal kiek siauresnė, nes dažniausiai reiškia „vartoti patiriant naudą“. Tą naudą galima įvairiai suprasti, tad lengviau įsiminti tradiciškai kalboje susiklosčiusias žodžių jungtis:
vartoti – vaistus, maistą; kalbą, žodžius, pasakymus;
naudoti – gamtos išteklius; įrankius, prietaisus; įvairias medžiagas kokiam nors tikslui (pvz.: sunaudojo visą rašomąjį popierių).
Kai kada tas pats dalykas gali būti ir vartojamas, ir naudojamas – nelygu kontekstas (plg.: aliejus vartojamas maistui ir naudojamas dažams gaminti).

http://www.kalbosnamai.lt/index.php?...&catid=2&id=47
Labai neprieštaraučiau, jei būtų įteisinti daug aistrų keliantys paplitę kalbos reiškiniai, pvz., priešdėlis -da. Jis kai kada labai patogus ir norint išsiversti be jo tenka pasukti galvą ir eiti aplinkiniais keliais. Bet tegu sprendžia specialistai. Su fizikais ir matematikais kitų sričių atstovai net nedrįstų ginčytis, o dėl kalbos savo nuomonę turi visi. Mąstymas toks - moku kalbėti, vadinasi, esu kalbininkas .
Dėl sekančio, tai dar yra ir žodis paskesnis. Tikiu, kad Užkalnis tokio gali ir nežinoti . Be to, uždraustas vaisius visada saldesnis. Būtų visiems aiški žodžių pora ankstesnis-paskesnis. Jei kalbama apie trečiadienį, tai ankstesnė diena yra antradienis, o paskesnė - ketvirtadienis. O aiškinantis dėl sekančio dažnai kyla problemų mėginant suvokti, kas paskui ką seka, o kas neseka .

[pliumbum]

Na ką gi, va čia ir prieiname prie labai aiškios išvados ir paradigminio konflikto. Taip, logikos kalboje ieško tiksliųjų mokslų atstovai, nes ten ta logika yra, ir šiaip jau kalba gali būti laisvai suprantama kaip tikslusis mokslas. Skamba neįtikėtinai? Vėl kartoju, jau kokį trečią kartą - semiotika, semiotika, semiotika. Visai kitokia mokslo apie kalbą paradigma, žymiai rimtesnė už filologinius reikalus.

O tada čia pasirodo kalbininkai, ištyrinėję visokias ten tarmes, ir štai tau geležinis argumentas - kam ta logika, kam ta prasmių ir reikšmių analizė, jeigu yra tradicija O iš kur paimama tradicija? Na, sako jie, taip susiklostė, kad žmonės kalba taip. Ar tikrai? Taip jau susiklostė, kad žmonės sako "daleiskim" ir "sekantis", čia irgi tradicija. Ne, sako kalbininkai, čia svetimybės, o kas yra tradicija, nuspręsim mes patys, remdamiesi gal tuo, kaip žmonės kalba, o gal tiesiog tuo, kaip mums labiau patinka. Žiūrėkit, koks čia teiginys dabar - taisyklinga vartosena pagrįsta tradicija, susitarimais ir t.t. Kitaip tariant, jei kažkur kažkas sako, kad kalba yra vartojama, tai ir visi kiti, kurie sako, kad ji yra naudojama (tai yra realiai alternatyvi sakymo tradicija) turi sakyti "vartojama". Viena kažkuri tradicija pasirenkama ir iškeliama, kita naikinama, nors tam nėra net menkiausios priežasties.

Jūsų pateiktas paaiškinimas, deja, yra neadekvatus. Aš argumentuočiau, kad valgymas, o juolab vaistų gėrimas irgi yra vartojimas patiriant naudą. Ir štai, šalia yra aiškiai pasakyta, kad įvairūs įrankiai yra naudojami. Tai kaip čia dabar, kalba ne įrankis? Tai kas tada, po šimts? Taip, taisyklę, kad vartojami dalykai yra suvartojami (išnyksta), o naudojami yra sunaudojami (t.y. blogiausiu atveju nusidėvi) pastebėjau aš pats, ji niekur neužrašyta. Bet mano paaiškinimas geriau seka kalbos logiką ir yra geresnis, negu šitas. Vienintelis skirtumas tarp manęs ir kalbininko - tai, kad kalbininkas yra luomo atstovas, t.y. pripažintas kitų kalbininkų, gaunančių pinigus iš valstybės už žodžių galvojimą. Kalbos norminimo pradmenys.. Esu susipažinęs su jais, na ir ką? Visi ekonomiškumo, tikslingumo, gyvumo ir viso kito dažnai nesilaikoma, o visas norminimas vyksta kaip papuola.

Specialistai tegul sprendžia, bet tegul jie būna specialistai iš tiesų. Sakau dar kartą, jie turi suprasti kalbos logiką, turėti semiotikos pagrindus, būti visuotinai išprusę ir deramai konsultuotis su visuomene ir kitų sričių specialistais. O dabar turime kažkokį ideologinį luomą, kuris daro viską kaip jiems patinka ir prisidenginėja kažkokiomis tradicijomis ir balažin kuo.

O paskesnis - čia visai nieko žodis. Kaip ir tolimesnis. Bet ir sekantis yra gražus ir geras, kalbų, kurios tą žodį turi, yra visa krūva.

[John]

Na ką gi, va čia ir prieiname prie labai aiškios išvados ir paradigminio konflikto. Taip, logikos kalboje ieško tiksliųjų mokslų atstovai, nes ten ta logika yra, ir šiaip jau kalba gali būti laisvai suprantama kaip tikslusis mokslas. Skamba neįtikėtinai? Vėl kartoju, jau kokį trečią kartą - semiotika, semiotika, semiotika. Visai kitokia mokslo apie kalbą paradigma, žymiai rimtesnė už filologinius reikalus.

O tada čia pasirodo kalbininkai, ištyrinėję visokias ten tarmes, ir štai tau geležinis argumentas - kam ta logika, kam ta prasmių ir reikšmių analizė, jeigu yra tradicija O iš kur paimama tradicija? Na, sako jie, taip susiklostė, kad žmonės kalba taip. Ar tikrai? Taip jau susiklostė, kad žmonės sako "daleiskim" ir "sekantis", čia irgi tradicija. Ne, sako kalbininkai, čia svetimybės, o kas yra tradicija, nuspręsim mes patys, remdamiesi gal tuo, kaip žmonės kalba, o gal tiesiog tuo, kaip mums labiau patinka. Žiūrėkit, koks čia teiginys dabar - taisyklinga vartosena pagrįsta tradicija, susitarimais ir t.t. Kitaip tariant, jei kažkur kažkas sako, kad kalba yra vartojama, tai ir visi kiti, kurie sako, kad ji yra naudojama (tai yra realiai alternatyvi sakymo tradicija) turi sakyti "vartojama". Viena kažkuri tradicija pasirenkama ir iškeliama, kita naikinama, nors tam nėra net menkiausios priežasties.

Jūsų pateiktas paaiškinimas, deja, yra neadekvatus. Aš argumentuočiau, kad valgymas, o juolab vaistų gėrimas irgi yra vartojimas patiriant naudą. Ir štai, šalia yra aiškiai pasakyta, kad įvairūs įrankiai yra naudojami. Tai kaip čia dabar, kalba ne įrankis? Tai kas tada, po šimts? Taip, taisyklę, kad vartojami dalykai yra suvartojami (išnyksta), o naudojami yra sunaudojami (t.y. blogiausiu atveju nusidėvi) pastebėjau aš pats, ji niekur neužrašyta. Bet mano paaiškinimas geriau seka kalbos logiką ir yra geresnis, negu šitas. Vienintelis skirtumas tarp manęs ir kalbininko - tai, kad kalbininkas yra luomo atstovas, t.y. pripažintas kitų kalbininkų, gaunančių pinigus iš valstybės už žodžių galvojimą. Kalbos norminimo pradmenys.. Esu susipažinęs su jais, na ir ką? Visi ekonomiškumo, tikslingumo, gyvumo ir viso kito dažnai nesilaikoma, o visas norminimas vyksta kaip papuola.

Specialistai tegul sprendžia, bet tegul jie būna specialistai iš tiesų. Sakau dar kartą, jie turi suprasti kalbos logiką, turėti semiotikos pagrindus, būti visuotinai išprusę ir deramai konsultuotis su visuomene ir kitų sričių specialistais. O dabar turime kažkokį ideologinį luomą, kuris daro viską kaip jiems patinka ir prisidenginėja kažkokiomis tradicijomis ir balažin kuo.

O paskesnis - čia visai nieko žodis. Kaip ir tolimesnis. Bet ir sekantis yra gražus ir geras, kalbų, kurios tą žodį turi, yra visa krūva.

Puikus visos diskusijos apibendrinimas. Nėra ką pridurti.

[Godo]

Kitų mokslų liaudis taip nekritikuoja, nes nesijaučia juos išmananti, jų nevartoja kasdien. O kalbotyra šiuo atveju yra išskirtinė, nes kiekvienas dedasi geriausiu kalbininku ir viską kritikuoja, taiso, interpretuoja, nors iš tikrųjų, nelabai ką teišmano. Todėl, kad ir ką bedarytų kalbininkai, vis viena masėms bus blogai...
O kalbininkų ir jų požiūrių yra visokių, pradedant keiksmažodžiais ir baigiant priešdėliu -da (ir pats esu tarp palaikančių šį priešdėlį), ir tie stereotipai sukurti iš apgailėtinų nuogirdų, iš kurių ir daugelis kalbininkų juokiasi... Tikram kalbininkui, ne apsimetėliui "liaudies etimologui", visi žodžiai turi būti vienodai gražūs ir galintys būti tyrimų objektu - ir žargonas, ir keiksmažodžiai, ir t.t.
Plačiosioms masėms čia galima būtų pasakyti, neišmanai - geriau patylėk ir atrodysi protingesnis

[pliumbum]

Žinoma, su kalba kaip ir su politika, viskas, ką kalbininkai darytų, bus blogai. Bet taip yra ne tik todėl, kad liaudis labiau jaučiasi išmananti kalbą. Taip yra todėl, kad liaudis tą kalbą ir kuria. Ir dar labiau todėl, kad tai yra pats didžiausias žmonijos išradimas, tai, kas skiria žmogų nuo gyvulio, ir tai, be ko jokia kita kultūrinė, mokslinė ir šiaip žmogiška veikla yra neįmanoma. Kalba žmonėms yra pats, pats svarbiausias dalykas pasaulyje be jokios konkurencijos, tiesiog tiek svarbus, kad viso kito net palyginti neįmanoma. Ir todėl labai jautrus dalykas, ir kai kažkas pradeda reguliuoti tai, o dar jeigu nelabai vykusiai, tai ir prasideda priešiškumai.

Žinoma, kalbininkų yra įvairių, kaip ir politologų, matematikų ar medikų. Aš nesakau nieko apie visą profesiją. Bet jeigu kalbame apie tuos įtakingiausius asmenis, kurie turi svariausią žodį, ir apie tuos, kurie sėdi VLKK arba sudarinėja visokius kalbos norminimo principus, tai tie stereotipai ir pradeda pasireikšti. Aš nežinau, kas ten per problemos, kad nuolat kažkokių nesąmonių jie pridaro, bet faktas, kad pridaro.

Iš tiesų sveikinu visus keiksmažodžių ir žargonų tyrėjus, ir šiaip kalbos tyrinėtojus, kurie yra laisvi. Bet korifėjai ilgus metus buvo Pupkis ir Girdenis, kuriems, pavyzdžiui, priskiriama ši klaiki citata:

Neturėtų čia lemti nė kilmės tyrimai: pavyzdžiui, visais laikais taisytas priešdėlis da- netaptų norminiu faktu, net jeigu kas nors įrodytų jo baltiškumą. Antra, visiškai nenormalu, kai be specialių tyrimų keičiama įvairių nusistovėjusių bendrinės kalbos reiškinių (kirčiavimo paradigmų ir pan.) kodifikacija. Šiuo atveju ypač pabrėžtina norminimo tradicija: negalima žymiųjų kalbininkų visuotinai taisytą kalbos reiškinį staiga paskelbti norminiu, net jei ir įrodoma kita to reiškinio vertė, ir atvirkščiai – reikia atsižvelgti į tų pačių kalbininkų svyravimus, nuomonių nesutapimus ir išvadas daryti tik gerai ištyrus visą taisymo tradiciją, jos išorinius ir vidinius motyvus.

Palyginkime su kitais mokslais - čia būtų tas pats, kaip Kopernikui ir Galilėjui padarius savo išvadas kažkoks mokslininkas pasakytų: "Negalima šitaip sakyti, nes juk tiek mokslininkų visuotinai laikėsi, kad Žemė stovi vietoje, o Saulė sukasi aplink ją". Paimkime absoliučiai bet kurį mokslą, ir šitoks pasakymas būtų išjuoktas ir užbadytas pirštais. Kalbos norminimas tuo tarpu yra šventa karvė, kur net įrodžius kažką to jau nebegalima pakeisti, sprendimai yra amžini, nekintantys ir dieviški, lyg iš kokio švento rašto. Va tokie požiūriai valdė lietuvių kalbos norminimą ilgus dešimtmečius.