Kalbėk vilnietiška šnekta ir būsi percepcinamas kaip šauniausias, nes vilnietiška šnekta yra pati geriausia lietuvių kalbos atmaina, vien dėl to, kad yra iš Vilniaus.
Tokie bendrinės, vilnietiškos ir tarmiškai žymėtos tarties lokalizavimo ir kategorizavimo rezultatai veda prie išvados, kad lietuvių kalbos atmainų vertinimas priklauso ne nuo konkrečių kalbinių tos kalbos požymių, o nuo mentalinio tos atmainos kalbėtojo susiejimo su Vilniumi. Būtent įsitikinimas, kad kalbėtojas yra iš Vilniaus, paveikia kalbos atmainos vertinimą – tokia kalba vienareikšmiškai klasifikuojama kaip pati geriausia – standartinė – kalba ir tokiam kalbėtojui priskiriamos aukščiausios socialinės asmens savybės.
Ką tik išsakytą mintį, kad lietuvių kalbos atmainų prestižas mūsų bendruomenėje matuojamas, be kita ko, pagal mentalinį atstumą nuo Vilniaus ir Vilniuje vartojamos kalbos vaizdinio ir kad tam iš esmės neturi įtakos konkretūs kalbos bruožai (išskyrus netarmiškumo reikalavimą), patvirtina ir faktas, kad Vilniaus kalba apipinta ganėtinai ryškių neigiamų stereotipų. Visoje šiam tyrimui naudotoje metakalbinio diskurso medžiagoje sistemingai buvo kartojami trys „faktai“: 1) vilniečių kalba esanti žargoniškas darinys, lenkiškų ir rusiškų (kartais – dar angliškų) žodžių mišinys, 2) vilniečiai ilginantys balses ir 3) vilniečiai nemokantys kirčiuoti (trečiasis stereotipas kiek retesnis ir labiau būdingas patiems vilniečiams)
...
Tokių vaizdinių šaltinis neabejotinai yra instituciškai palaikoma standartinės lietuvių kalbos ideologija, pagal kurią norminiuose vadovėliuose aprašyta kalba yra atspirties taškas bet kokiai kitai kalbos atmainai ar stiliui vertinti. Lietuviškojo preskriptyvizmo tradicijoje įsitvirtinusios antiurbanistinės idėjos – kaip teigiama, sovietmečio pasekmė (Donskis 1997: 3–23) – Vilniaus kalbos ydingumo idėją per švietimo sistemą skleidžia jau keli dešimtmečiai, o kaip pagrindinės Vilniaus kalbos ydos pateikiamos būtent minimosios ypatybės, ypač stigmatizuojamas balsių ilginimas.
...
Tyrimas parodė, kad geriausios lietuvių kalbos idėją neabejotinai veikia asociacija su Vilniumi. Per ją „didmiesčio/miestiečių“ ir „sostinės“ kalba įgauna prestižinių socialinių reikšmių ir aukščiausią poziciją lietuvių kalbos atmainų hierarchijoje. Iš lokalizavimo didmiestyje išvedami metalingvistiniai šios kalbos predikatai netarmiška, gramatiška, taisyklinga, išsilavinusio žmogaus kalba. Kad miesto dydis koreliuoja su kalbos patrauklumu, patvirtino reitingavimo tyrimų rezultatai, išryškinantys miesto dydį esant tiesiogiai proporcingą kalbos atmainos pozicijai sąraše.
Greta miesto dydžio, „geriausios lietuvių kalbos“ sąsają su Vilniumi papildo Vilniaus kaip urbanistinio valstybės centro statusas. Iš jo išplaukia kalbos ir kalbėtojų asociacijos su jaunam žmogui imponuojančiais dinamizmo atributais „šiuolaikiškas“, „jaunatviškas“, „internacionalus“, „kosmopolitiškas“, „pažangus“, taip pat su statuso savybėmis „pasitikintis savimi“, „sėkmingas“, „pasiturintis“, „apsišvietęs“, „išsilavinęs“. Palyginus su kitur atliktais tyrimais galima manyti, kad šios prieskyros sostinės kalbai yra universalios.
Visi tyrimo duomenys rodo, kad tarp Vilniaus ir bendrinės kalbos iš esmės nesusidaro hierarchinis santykis – šios atmainos konceptualizuojamos kaip integralus aukščiausio statuso, dinamiško ir kompetentingo kalbėtojo vaizdinys.
Taip pat galima teigti, kad, nepaisant standartizavimo ideologijos skatinamų neigiamų Vilniaus kalbos stereotipų, konkretūs struktūriniai kalbos bruožai iš esmės neturi įtakos geriausios kalbos konceptui – vilniečiai ir apskritai lietuvių kalbos bendruomenė Vilniaus kalbos lingvistinį turinį ir prestižą vertina kitaip nei normatyviniai vadovėliai. Greta nuostatų, tapatų mentalinį Vilniaus ir bendrinės kalbos konstruktą patvirtina ir geriausios kalbos idėjos realizacijos per interviu: savo kalbą interviu metu informantai įvardija kaip bendrinę.
Ką tik išsakytą mintį, kad lietuvių kalbos atmainų prestižas mūsų bendruomenėje matuojamas, be kita ko, pagal mentalinį atstumą nuo Vilniaus ir Vilniuje vartojamos kalbos vaizdinio ir kad tam iš esmės neturi įtakos konkretūs kalbos bruožai (išskyrus netarmiškumo reikalavimą), patvirtina ir faktas, kad Vilniaus kalba apipinta ganėtinai ryškių neigiamų stereotipų. Visoje šiam tyrimui naudotoje metakalbinio diskurso medžiagoje sistemingai buvo kartojami trys „faktai“: 1) vilniečių kalba esanti žargoniškas darinys, lenkiškų ir rusiškų (kartais – dar angliškų) žodžių mišinys, 2) vilniečiai ilginantys balses ir 3) vilniečiai nemokantys kirčiuoti (trečiasis stereotipas kiek retesnis ir labiau būdingas patiems vilniečiams)
...
Tokių vaizdinių šaltinis neabejotinai yra instituciškai palaikoma standartinės lietuvių kalbos ideologija, pagal kurią norminiuose vadovėliuose aprašyta kalba yra atspirties taškas bet kokiai kitai kalbos atmainai ar stiliui vertinti. Lietuviškojo preskriptyvizmo tradicijoje įsitvirtinusios antiurbanistinės idėjos – kaip teigiama, sovietmečio pasekmė (Donskis 1997: 3–23) – Vilniaus kalbos ydingumo idėją per švietimo sistemą skleidžia jau keli dešimtmečiai, o kaip pagrindinės Vilniaus kalbos ydos pateikiamos būtent minimosios ypatybės, ypač stigmatizuojamas balsių ilginimas.
...
Tyrimas parodė, kad geriausios lietuvių kalbos idėją neabejotinai veikia asociacija su Vilniumi. Per ją „didmiesčio/miestiečių“ ir „sostinės“ kalba įgauna prestižinių socialinių reikšmių ir aukščiausią poziciją lietuvių kalbos atmainų hierarchijoje. Iš lokalizavimo didmiestyje išvedami metalingvistiniai šios kalbos predikatai netarmiška, gramatiška, taisyklinga, išsilavinusio žmogaus kalba. Kad miesto dydis koreliuoja su kalbos patrauklumu, patvirtino reitingavimo tyrimų rezultatai, išryškinantys miesto dydį esant tiesiogiai proporcingą kalbos atmainos pozicijai sąraše.
Greta miesto dydžio, „geriausios lietuvių kalbos“ sąsają su Vilniumi papildo Vilniaus kaip urbanistinio valstybės centro statusas. Iš jo išplaukia kalbos ir kalbėtojų asociacijos su jaunam žmogui imponuojančiais dinamizmo atributais „šiuolaikiškas“, „jaunatviškas“, „internacionalus“, „kosmopolitiškas“, „pažangus“, taip pat su statuso savybėmis „pasitikintis savimi“, „sėkmingas“, „pasiturintis“, „apsišvietęs“, „išsilavinęs“. Palyginus su kitur atliktais tyrimais galima manyti, kad šios prieskyros sostinės kalbai yra universalios.
Visi tyrimo duomenys rodo, kad tarp Vilniaus ir bendrinės kalbos iš esmės nesusidaro hierarchinis santykis – šios atmainos konceptualizuojamos kaip integralus aukščiausio statuso, dinamiško ir kompetentingo kalbėtojo vaizdinys.
Taip pat galima teigti, kad, nepaisant standartizavimo ideologijos skatinamų neigiamų Vilniaus kalbos stereotipų, konkretūs struktūriniai kalbos bruožai iš esmės neturi įtakos geriausios kalbos konceptui – vilniečiai ir apskritai lietuvių kalbos bendruomenė Vilniaus kalbos lingvistinį turinį ir prestižą vertina kitaip nei normatyviniai vadovėliai. Greta nuostatų, tapatų mentalinį Vilniaus ir bendrinės kalbos konstruktą patvirtina ir geriausios kalbos idėjos realizacijos per interviu: savo kalbą interviu metu informantai įvardija kaip bendrinę.
Pats pastebiu, kad vartoju pvz. ne "ilgas", o "ylgas" 
Comment