Jei TV tau moksliškai svarbesnis už konkrečios srities specialistus, tai laikas pas gydytoją
Matai, žodynas yra pastoviai koreguojamas pagal vartotinų žodžių tinkamumą/prigijimą, o iš to jau kyla klausimas ar fonetiškai šis vertinys atitinka normas. Vienas aspektas yra toks kad raidės Ö fonetinis vertinys yra [oe] iš to galima spręsti ir Kelno kilmę, tačiau mums tinkamesnis Ö raidės vertinys yra [io], tad, visai tikėtina, kad eilinės žodyno korekcijos metu bus pakeistas pavadinimas. O dėl televizijos, tai ten geriau net nemėgint klausyti ką jie ten tauškia, nes vertimai, o kartais net ir kalba(pranešimuose, reklamose, ir pan.) būna klaidinga, kaip pavyzdį galima pateikti nevartotinus žodžius, kurių ten abstu: "taipogi"(tai pat), "įtakoja"(turi įtakos) , "tinklapis"(tinklalapis)
Lažinuos- 2017 metais Lietuvos gyventojų skaičius didės.
Jei TV tau moksliškai svarbesnis už konkrečios srities specialistus, tai laikas pas gydytoją
Matai. Problema, kad kalbą kuria vartotojai, o ne specialistai, kurie mėgsta vieninteliu viešai naudojamu variantu (O už kitus ir baudžia ) padaryti tą, kuris niekur be jo gimtojo kaimo nevartojamas (ObamA, gEEEEEgužė, skreitinukas ir t.t.).
Köln ... pagooglinus, netrukus išsiaiškinau, kad (surprise, surpsise!) lygiai taip pat rašoma ir tariama rusiškai. Pasirodo, rusų kalboje -io garsas ne tik nevartojamas, bet žmonės jo tikriausiai ir neištaria....
Rusų kalboje yra raidė/garsas "ё", kuris beveik atitinka vokiškam "ö"... ir Köln risiškai rašosi Kёльн, о не Кельн...
Apie raides "e" naudojimo rašyboje vietoj raides "ё", čia jau kita, ne šios temos kalba... garsas vistiek lieka ё (io)...
Rusų kalboje yra raidė/garsas "ё", kuris beveik atitinka vokiškam "ö"... ir Köln risiškai rašosi Kёльн, о не Кельн...
Apie raides "e" naudojimo rašyboje vietoj raides "ё", čia jau kita, ne šios temos kalba... garsas vistiek lieka ё (io)...
Dėl šito suklydau. Bet esmės tai nekeičia. Lietuviai tiesiog panaudojo panašiausiai atrodančią raidę.
Matai. Problema, kad kalbą kuria vartotojai, o ne specialistai, kurie mėgsta vieninteliu viešai naudojamu variantu (O už kitus ir baudžia ) padaryti tą, kuris niekur be jo gimtojo kaimo nevartojamas (ObamA, gEEEEEgužė, skreitinukas ir t.t.).
Ne geeeegužė, bet gegužėėėė, jei kalbame apie vardininką geeegužę - galininke.
Taip, kalbos kūrėjai yra vartotojai, tačiau kalbininkai irgi reikalingi, antraip kalba virstų koše. Ir anglų, prancūzų bei kitos jau plačiai net ir ne tautiečių vartojamos kalbos prižiūrimos kalbininkų, tik kitokiais metodais, nes pastarosioms kalboms gresia ne nykimas, kaip lietuvių kalbai, bet kalbos žodingumo, kalbos vaizdingumo problemos... Irgi būtų galima vadinti nykimu plačiąja prasme.
Bet kuriuo atveju, kalbą turi prižiūrėti kompetentingi žmonės, o ne paprasti vartotojai, kurie vadovaujasi ne kalbotyros mokslu ir istorija, bet dažniausiai nuomonę gina savo gimtosios tarmės pagrindais - neva turi būti, kaip aš pasakiau. Gal tik pasigendame glaudesnio ryšio tarp visuomenės ir kalbininkų, siekiant visuomenei paaiškinti vienus ar kitus kalbos normatyvus.
www.nvtka.lt - Nacionalinė viešojo transporto keleivių asociacija. Tapk ir tu jos dalimi!
Matai. Problema, kad kalbą kuria vartotojai, o ne specialistai, kurie mėgsta vieninteliu viešai naudojamu variantu (O už kitus ir baudžia ) padaryti tą, kuris niekur be jo gimtojo kaimo nevartojamas (ObamA, gEEEEEgužė, skreitinukas ir t.t.).
O tu labai norėtum, kad kalbą kurtų vartotojai?
- ĖĖĖ nu davaj
- bl, nx kaip čia viskas chujovai (iš karto atsiprašau )
- savo mopaką tuoj datvarkysiu ir nupyzdysiu pas žertvikes..
- bl, nx kaip čia viskas chujovai (iš karto atsiprašau )
- savo mopaką tuoj datvarkysiu ir nupyzdysiu pas žertvikes..
Tiesiog nuostabi būtų kalba.
Kalbininkai mala mėšlą ir neskiria dėmesio tikrai aktualioms problemoms - kaip kad lietuviškų keiksmažodžių propagavimas. Visus rusiškus keiksmažodžius puikiai galėtų pakeisti nuostabiausias (po žodžio "aludė", subjektyvi nuomonė) ir universaliausias lietuviškas žodis "bi**s", kuris tinka beveik kiekvienam gyvenimo atvejui. Ir aš kalbu visiškai rimtai, visiškai rimtai.
„O kūjis su pjautuvu - juk tai paprastos liaudies, darbininkų ir valstiečių simboliai. Dabar ženkliukus, pirktus Pilies gatvėje, ir kuriuos visą laiką iki uždraudimo nešiodavausi prisisegęs prie kuprinės, turėjau pasidėti į stalčių.“ - Tomizmas
/\ Įdomu kaip šį žodį reikia taisyklingai rašyti, nes kalboje galima išgirsti "*yby*", "*ybi*"?
Šitas klausimas turbūt kyla kone kiekvienam mąstančiam tautiečiui. Atsakymą radau I-ąjame Lietuvių Kalbos Žodyno tome, išleistame Juozo Balčikonio 1941 metais Kaune. Kadangi lietuvių kalba gan turtinga savo tarmėmis, o žodžio specifika lėmė, kad jis subendrintas nebuvo, gaunasi, kad vartotinos yra abi formos.
„O kūjis su pjautuvu - juk tai paprastos liaudies, darbininkų ir valstiečių simboliai. Dabar ženkliukus, pirktus Pilies gatvėje, ir kuriuos visą laiką iki uždraudimo nešiodavausi prisisegęs prie kuprinės, turėjau pasidėti į stalčių.“ - Tomizmas
Ne geeeegužė, bet gegužėėėė, jei kalbame apie vardininką geeegužę - galininke.
Taip, kalbos kūrėjai yra vartotojai, tačiau kalbininkai irgi reikalingi, antraip kalba virstų koše. Ir anglų, prancūzų bei kitos jau plačiai net ir ne tautiečių vartojamos kalbos prižiūrimos kalbininkų, tik kitokiais metodais, nes pastarosioms kalboms gresia ne nykimas, kaip lietuvių kalbai, bet kalbos žodingumo, kalbos vaizdingumo problemos... Irgi būtų galima vadinti nykimu plačiąja prasme.
Bet kuriuo atveju, kalbą turi prižiūrėti kompetentingi žmonės, o ne paprasti vartotojai, kurie vadovaujasi ne kalbotyros mokslu ir istorija, bet dažniausiai nuomonę gina savo gimtosios tarmės pagrindais - neva turi būti, kaip aš pasakiau. Gal tik pasigendame glaudesnio ryšio tarp visuomenės ir kalbininkų, siekiant visuomenei paaiškinti vienus ar kitus kalbos normatyvus.
Kad prieš kurį laiką labai dažnai per televiziją (kuri kontroliuojama baisių baudas duodančių kalbininkų ) kartodavo būtent geeeegužė vardininko linksnyje (Kai visi žmonės normaliai sako gegužėėėėėė). Ar iš tikro taip yra pagal taisykles tai ir nežinau.
Kažkiek kontroliuoti reikia, bet problema iškyla, kai kalbininkai imasi keisti netgi visiškai lietuviškus ir prigijusius žodžius naujadarais, vien todėl kad jiems kažkodėl nepatiko. Tas pats ir su savo kaimo tarmės kirčiavimo taisyklėmis.
Kalbą reiktų saugoti tik nuo visiškai atvirų nelietuviškų žodžių atsiradimo (kaip atsitiko kokioje rusų kalboje), bet tiek lietuviški naujadarai, tiek kirčiavimo taisyklės turi būti sukurti vartotojų, o ne visokių komisijų ar institutų (jie tik turėtų tai tirti ir įtraukti į žodynus), nesvarbu, kad jie neatitinka iki šiol parašytų gramatikų. Reikia keisti gramatikas, o ne gyvąją kalbą.
Kalbininkai mala mėšlą ir neskiria dėmesio tikrai aktualioms problemoms - kaip kad lietuviškų keiksmažodžių propagavimas. Visus rusiškus keiksmažodžius puikiai galėtų pakeisti nuostabiausias (po žodžio "aludė", subjektyvi nuomonė) ir universaliausias lietuviškas žodis "bi**s", kuris tinka beveik kiekvienam gyvenimo atvejui. Ir aš kalbu visiškai rimtai, visiškai rimtai.
Universalesnis yra "pis..." su priešdėliu O Kalbant apie pačios kalbos reikšmę, reikia nepamiršti ir tarmių. Suprantu, bendrinė ir valstybinė kalba, bet kuomet švietimo įstaigose netgi tarpusavio bendravimą dažnai taiso, tai čia jau atsiprašau... Džiaugiamasi, kad kažkas kažkada kažkur aprašė bei sugramatino (muhahaha, gramatistai, žiūrėkit) tarmes, tačiau šiandien jos puoselėjamos tik iš iš lūpų į lūpas. Greit reiks tarmišką žodį kaip kontrabandines cigaretes stumdyt po Lietuvą ir taip siekt neišnykimo. Jeigu jau žiūrime lietuvių kalbos grynumo, tai žiūrėkime ir į tarmes, nes daugiau negu pusė Lietuvos tarmiškai kalba. O jeigu kažkam nepatinka Kiolnas - tegul akis ar ausis išsibeda.
Taip, kalbos kūrėjai yra vartotojai, tačiau kalbininkai irgi reikalingi, antraip kalba virstų koše.
Kalbininkai - tai mokslininkai, kurie tyrinėja kalbą, ieško joje dėsnių ir taisyklių. Tai yra aprašomasis (deskriptyvinis) mokslas.
Su lietuvių "kalbainiais" bėda ta, kad jie užsigrobė reguliavimo (preskriptyvinę) funkciją. T.y. jie ne tiria, kokia kalba yra, bet nurodinėja, kokia kalba turi būti. Jie ne mokslininkai ir ne kalbininkai.
Įsivaizduok, jeigu fizikai uždraustų tam tikrus fizikos dėsnius, nes jie prieštarauja jų teorijoms.
Kiekvienam rašančiam Lietuvių kalbos temoje būtų pravartu perskaityti bent porą straipsnių, kad atsirastų šioks toks supratimas, kas ta bendrinė kalba, kaip ji formavosi ir su kuo valgoma. Nes kai kurie "argumentai" yra užstalės šnekų lygio: mano kaimynas Vovka taip nesako, mano bobutė iš Šalčininkų sako taip ir taip ir kt. . Apie bendrinės kalbos susiformavimą: http://ualgiman.dtiltas.lt/b_k_susiformavimas.html
Apie norminimo kriterijus: http://ualgiman.dtiltas.lt/normos_ir_kriterijai.html
Kai varžosi keli kalbos reiškiniai ir reikia spręsti, kurį jų laikyti norma, vadovaujamasi universaliu tikslingumo, kitaip - funkcinio arba visuomeninio tikslingumo – principu: renkamasi tai, ką vartoti tikslinga. Tačiau sprendžiant, ką vartoti tikslinga, ką atmesti, remiamasi tam tikrais kalbos norminimo kriterijais, kitaip – pagrindais. Iš jų svarbiausias yra taisyklingumo su savo atšakomis grynumo ir sistemingumo; taip pat pastovumo, kitaip – vartosenos tradicijų; paplitimo gyvojoje kalboje, kitaip – dažnumo; tikslumo, kitaip – vienareikšmiškumo; glaustumo, kitaip – ekonomiškumo; stilistinės diferenciacijos, kitaip – funkcinės sklaidos. Yra dar skambumo, estetiškumo ir kitų - antraeilių - kriterijų (pagrindų).
Kiek kalbos normų kitimą lemia ir gali lemti visuomenė? Kai visuomenė kurios normos dažnai nesilaiko arba aiškiai nepriima kokio naujo teikinio, kalbininkai analizuoja, kodėl taip yra, ir dažnai šį tą koreguoja. Tačiau ir visuomenė gali klysti. Nekalbininkai, kaip „Kalbos kultūros pagrinduose“ užsimena kalbininkas Aldonas Pupkis, dažniausiai vertina kalbą remdamiesi ne mokslu, o skoniu, nusiteikimu: man nepatinka, nemalonu, neskamba, neestetiška, niekas taip nesako (tiksliau – aš taip nesakau). O kalbininkai – šią pastabą plėtoja žinomas stilistas Kazimieras Župerka – mato kalbos visumą, sistemą, prieš akis turi kalbos kitimą, nesusitelkia į kokį vieną iš visumos išplėštą kalbos reiškinį (kirčiavimo atvejį ar kokį žodį, kokią konstrukciją) ir nesiremia tik kokiu vienu kriterijumi, kaip daro visuomenės dauguma, kuri nepakankamai pažįsta dalyką ir neretai neįsigilinusi tvirtina ar sprendžia paviršutiniškai, net netiksliai.
Kiek pastebėjau, kuo žmogus mažiau klasių baigęs, tuo jam mažiau kyla abejonių, kaip rašyti ir sakyti. Tokie turi tvirtą nuomonę ir viską žino , o kitokios nuomonės nepakenčia. Galima pamėginti įsivaizduoti kokio statybininkų kolektyvo ir kokios nors valdžios įstaigos darbuotojų kalbą. Skirtumų bus daug, tačiau ir tie, ir tie yra kalbos vartotojai. Reikalingas kažkas trečias, kuris viską iš šono įvertintų ir priimtų sprendimus. Tam ir yra kalbininkai. Praktiškai kiekviena kalba turi savo tvarkytojus - ir visai natūralu, kad kuo kalba mažesnė, tuo tvarkytojai turi būti griežtesni. Ar be kalbininkų pastangų tikrai visi būtų susipratę nevartoti visokių kurtkių, fortkių, čiainikų, čecholų ir čerkų? Dabar panašūs žodžiai daugmaž išguiti. Kad kalbininkai ne visada dirba gerai, tai jau kita tema. Kiek apskritai Lietuvoje valdiškų institucijų, kurių darbas tenkintų visuomenę? O mąstymo "moku kalbėti, tai esu kalbininkas" geriau viešai nedemonstruoti. Pora forume pastebėtų "perlų":
Problema, kad kalbą kuria vartotojai, o ne specialistai, kurie mėgsta vieninteliu viešai naudojamu variantu (O už kitus ir baudžia ) padaryti tą, kuris niekur be jo gimtojo kaimo nevartojamas (ObamA, gEEEEEgužė, skreitinukas ir t.t.).
bet tiek lietuviški naujadarai, tiek kirčiavimo taisyklės turi būti sukurti vartotojų, o ne visokių komisijų ar institutų
Kiek pastebėjau, kuo žmogus mažiau klasių baigęs, tuo jam mažiau kyla abejonių, kaip rašyti ir sakyti. Tokie turi tvirtą nuomonę ir viską žino , o kitokios nuomonės nepakenčia.
Tiksliai aprašiai "kalbainio" poziciją - jis žino, kaip reikia kalbėti. Turi tvirtą nuomonę, patvirtintą VLKK ir ginamą VKI. O visi, kurių nuomonė neatitinka VLKK nutarimo, yra beraščiai dvejetukininkai kaimiečiai iš Šalčininkų.
Citata:
Kai varžosi keli kalbos reiškiniai ir reikia spręsti, kurį jų laikyti norma, vadovaujamasi universaliu tikslingumo, kitaip - funkcinio arba visuomeninio tikslingumo – principu: renkamasi tai, ką vartoti tikslinga. Tačiau sprendžiant, ką vartoti tikslinga, ką atmesti, remiamasi tam tikrais kalbos norminimo kriterijais, kitaip – pagrindais. Iš jų svarbiausias yra taisyklingumo su savo atšakomis grynumo ir sistemingumo; taip pat pastovumo, kitaip – vartosenos tradicijų; paplitimo gyvojoje kalboje, kitaip – dažnumo; tikslumo, kitaip – vienareikšmiškumo; glaustumo, kitaip – ekonomiškumo; stilistinės diferenciacijos, kitaip – funkcinės sklaidos. Yra dar skambumo, estetiškumo ir kitų - antraeilių - kriterijų (pagrindų).
Geras puslapis, naudingas moksleiviams. Bet atkreipsiu dėmesį, kad tai MOKYTOJO puslapis. O mokytojas nėra mokslininkas (tyrinėtojas). Mokytojas netyrinėja, mokytojas viską ŽINO ir siekia tas žinias perduoti mokiniams.
Ir lietuvių kalbos mokytojai "nesprendžia", ką "tikslinga" "laikyti norma". Jie jau gauna gatavą produktą (vadovėlius ir mokymo programas).
Kalbos norma yra kurioje nors visuomenėje pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų visuma.
Tiesa, jau antras sakinys paneigia pirmąjį:
Žvelgiant dabarties požiūriu ir sąvoką siaurinant, kalbos norma yra kalbininkų aprobuotas ir visuomenei teikiamas bendrinės kalbos reiškinys.
Jokių argumentų, kodėl "žvelgiant dabarties požiūriu" visuomenė nebegali kurti kalbos normos, kodėl reikia "siaurinti sąvoką", mokytojas pateikti nepasivargino.
Ne tik moksleiviams, bet visiems, kurie rašo "aprašiai" . Tai nėra neatidumo klaida, tai nežinojimo klaida. Paradoksas, bet kalbą kurti labiausiai ir trokšta tie kalbos vartotojai, kuriems nustatytas normas pernelyg sunku išmokti. Jie įsivaizduoja, kad jei moka kalbėti ir rašyti, tai yra kalbos žinovai, kurių nuomonė turėtų būti svarbi. Ne kiekvienas, mokantis varytis kamuolį, gali būti krepšininkas, ne kiekvienas, mokantis vairuoti automobilį, gali būti lenktynininkas.
Yra tame pačiame puslapyje ir Kalbos praktikos patarimai: http://ualgiman.dtiltas.lt/kalbos_patarimai.html
Paskaičius galima numanyti, kaip šiandien būtų kalbama, jei nebūtų jokio kalbininkų įsikišimo - rusų-lietuvių kalbos mišiniu. Ir dažnas tvirtintų, kad aš tikrai kalbu lytūviškai. Beje, pirmas tų patarimų leidimas išleistas dar sovietiniais laikais. Vadinasi, ir tais laikais kalbininkai dirbo savo darbą. Todėl atkrenta diskusijoje apie Kelną išsakyti argumentai apie "sovietinius kalbininkus", patyrusius milžinišką Rusijos įtaką. Eiliniai kalbos vartotojai patyrė daug didesnę įtaką.
Paradoksas, bet kalbą kurti labiausiai ir trokšta tie kalbos vartotojai, kuriems nustatytas normas pernelyg sunku išmokti. Jie įsivaizduoja, kad jei moka kalbėti ir rašyti, tai yra kalbos žinovai, kurių nuomonė turėtų būti svarbi.
Išties, tai tipiška "kalbos institucijų" reakciją į jų užsigrobto vaidmens neigimą - prieštaraujančiuosius laikyti nemokšomis dvejetukininkais. O dvejetukininkų argumentų galima ir neklausyti.
O "didžiųjų klaidų sąrašas", oficialiai tvirtinamas valstybinės institucijos - tai jau Kafka.
Pabaigai - viena linksma citata iš to puslapio:
http://ualgiman.dtiltas.lt/ir_gincyt...mandagiai.html
Svarbiausias būtų patarimas – niekada nesistenkite prasikišti iš kitų, nesistenkite kitų nustelbti savo gabumais, iškalba, taikliomis replikomis. O jei dar nesidrovėsite viešai tarti užgaulų ar paniekos žodį, nemanykite būsią laikomi pranašesni už kitus. Kuo labiau jūsų aštraus liežuvio strėlės smigs į kitų širdis, tuo didesnio susilauksite atšiaurumo, net ir paniekos!
Taigi svarbiausias šio mokytojo patarimas mokiniams - "Невысовываться" (neprasikišti).
Aš tikrai nesu kalbos institucija
Kas turėtų sudaryti didžiųjų klaidų sąrašą ir jį tvirtinti? Petras iš Mažeikių, anksčiau dirbęs ant samosvalo, o dabar dirbantis ant fūros? . Lietuvoje ir taip pakanka diletantizmo - šoumenai ir "bufetavos" užsimano valdyti valstybę, svarbūs postai dalijami pagal pažintis. Primena garsų pasakymą: ir melžėja gali valdyti valstybę: http://www.balsas.lt/naujiena/209368...etuva-politika
Kiekvienas turėtų dirbti savo darbą.
Žodžio prasikišti toks vartojimas galimas:
prasikišti, prasikiša, ~o
1. išsišauti į priekį: Sparnai ~ę pro uodegos galą.
2. prk. būti matomam, paaiškėti, iškilti: Menkas jo išprusimas visur prasikiša
prasikiši, praskiša, ~o http://www.lki.lt/dlkz/
Kad prieš kurį laiką labai dažnai per televiziją (kuri kontroliuojama baisių baudas duodančių kalbininkų ) kartodavo būtent geeeegužė vardininko linksnyje (Kai visi žmonės normaliai sako gegužėėėėėė). Ar iš tikro taip yra pagal taisykles tai ir nežinau.
Kažkiek kontroliuoti reikia, bet problema iškyla, kai kalbininkai imasi keisti netgi visiškai lietuviškus ir prigijusius žodžius naujadarais, vien todėl kad jiems kažkodėl nepatiko. Tas pats ir su savo kaimo tarmės kirčiavimo taisyklėmis.
Kalbą reiktų saugoti tik nuo visiškai atvirų nelietuviškų žodžių atsiradimo (kaip atsitiko kokioje rusų kalboje), bet tiek lietuviški naujadarai, tiek kirčiavimo taisyklės turi būti sukurti vartotojų, o ne visokių komisijų ar institutų (jie tik turėtų tai tirti ir įtraukti į žodynus), nesvarbu, kad jie neatitinka iki šiol parašytų gramatikų. Reikia keisti gramatikas, o ne gyvąją kalbą.
Jei nebūtų taisyklių, tai visi kalbėtų kaip kas nori. Kalbininkai paprastai įteisina labiausiai kalbiškai pagrįstą variantą. Pastaruoju metu kalbininkai liberalėja ir kalboje randasi vis daugiau išimčių (ypač kalbant apie kirčiavimą) - taip nutinka dėl to, kad kalba „įteisinama“ vadovaujantis jau ir to varianto vartojimo dažnumo aspektu. Taigi sakyti, kad kalbininkams nerūpi vartotojų nuomonė - negalima... Vartotojai dažnai klysta, sakydami, kad kalbininkai priima neracionalius, atitrūkusius nuo realybės, nevartotinus variantus. Taip atrodo tik beveik nesuprantantys lingvistikos arba nesuvokiantys galimų variantų ir kuo vienas už kitą geresnis, arba tiesiog žiūri siaurai - gina tik savo kalbėsenos formą.
„Geeeegužė“ - niekada toks variantas nebuvo vardininke. Nebent prieš daugiau nei 20 metų ir tarmėse. O TV tai reikėtų nesivadovauti. Pasitikrinti galima labai paprastai: www.lkz.lt, www.vlkk.lt ir pan. Bet daugelis tingi - jiems nerūpi - svarbu pasiginčyt.
Atsakau į klausimą, kuriems jis kartais kyla - kodėl reikia norminti ir kaustyti taisyklėmis bendrinę kalbą? Todėl, kad ji turi būti sunorminta, ji turi būti vienoda. Abejoju, ar pasaulyje rastume kurios nors tautos bendrinę kalbą, kuri nėra norminama. Kalba yra gyva, ji kintanti - tai tiesa. Bet nebūkime per daug kardinalūs - ji vis tiek turi būti norminama, nes tai yra kalbos gryninimas, tvarkymas. Manau, kad netvarkoma kalba su laiku išnyktų - ji išsiskaidytų į dialektus ir galiausiai transfomuotųsi į atskiras savarankiškas kalbeles, kurios ateity gal netgi taptų bendrinėmis O kad keičiantis kalbai, kalbininkai į tai reaguoja, tai yra faktas. O kodėl atsiradus naujadarui, netinkamam vartoti, bet plačiai vartojamam ir „staiga“ kalbininkai „sugalvoja“ naujadarą... Tai nėra - tiesiog aptingę kalbos vartotojai nepasidomi lietuviška naujadaro forma, jie kaip apsiseilėję nemąstydami griebia užsieninį variantą. Kodėl reikėtų labiau vartoti lietuviškus naujadarus, negu užsieninius, jau minėjau - nes mūsų kalbos vartotojų per mažai - taigi yra kitokia kalbos išsaugojimo strategija, negu didžiųjų kalbų atveju. Jos ne tokios jautrios ne savos kilmės naujadarams.
Kalbininkai - tai mokslininkai, kurie tyrinėja kalbą, ieško joje dėsnių ir taisyklių. Tai yra aprašomasis (deskriptyvinis) mokslas.
Su lietuvių "kalbainiais" bėda ta, kad jie užsigrobė reguliavimo (preskriptyvinę) funkciją. T.y. jie ne tiria, kokia kalba yra, bet nurodinėja, kokia kalba turi būti. Jie ne mokslininkai ir ne kalbininkai.
Įsivaizduok, jeigu fizikai uždraustų tam tikrus fizikos dėsnius, nes jie prieštarauja jų teorijoms.
Taip kalbi, nes ne viską supranti.
Lietuvoje lietuvių kalbos politikos klausimus sprendžia ir sprendimus priima tam specialiai sukurta institucija - Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kurią sudaro kalbininkai ir konkrečios srities, su kuria susiję nagrinėjami klausimai, specialistai. Apie VLKK atsiradimo istoriją - http://vlkk.lt/lit/apie/vlkk-istorija.html
Nereikėtų su kalbos norminimu sieti TIK kalbininkus. Taip, kalbininkų pagrindinė funkcija yra kita. Tačiau dalis VLKK esančių darbuotojų yra kalbininkai, nes jie ten priimti atlikti savo darbą - rūpintis norminimu. Taigi pirmiau pasiaiškink, kas yra kalbos politika ir apskritai kam to reikia, o tada suprasi, kad kalbininkai nėra tas taikinys, į kurį šaudai.
www.nvtka.lt - Nacionalinė viešojo transporto keleivių asociacija. Tapk ir tu jos dalimi!
Comment