Kiekviena sena karta turbūt per amžių amžius aimanuoja, kad liko nesuprasta jaunimo. Tačiau tai, su kuo garbaus amžiaus žmonės susiduria šiandien, peržengia visas ribas. Anot pašnekovės, susidūrusios su močiute, kurią muša savas anūkas, šiandieninė šeima praranda savo vertybių ugdymo funkciją, todėl mokyklose turėtų atsirastų dalykas, kuris būtų skirtas gerų manierų ir gero tono elgesiui formuoti. Ekonomikos mokslų daktarė Marytė Rastenytė teigia pastaruoju metu nuolat stebinti, kaip vyresni žmonės patiria didelį pažeminimą ir nepagarbą iš savo sūnų, dukrų ar anūkų. Anot jos, santykiai giminėje ir šeimoje yra pirmoji jaunosios kartos mokykla.
(...)
„Nebuvo nė sykio, kad tėvas su mama kada nors pyktųsi, o ir aplinkinių kaimynų šeimose santykiuose vyravo pagarba. Aišku, ir bažnyčia tuomet turėjo didelės įtakos, bet tos įtakos net ir nereikėjo. Pavyzdžiui, dabar viešoje erdvėje daug svarstoma, kaip visuomenėje atgaivinti savanorystės idėjas. Tuomet tokio žodžio nebuvo, tačiau savitarpio pagalba egzistavo. Šalia gyveno šeima, kurios vyras buvo miręs. Mano tėvas be jokio užmokesčio jiems yra padėjęs daugybę darbų nudirbti, nes buvo savaime suprantama padėti kaimynui“, - prisiminė M. Rastenytė.
Paklausta, kaip vertinanti šių laikų nuostatą, kad santykiai šeimoje tuomet buvo labai autoritariniai, pašnekovė prisiminė, kad į mamą kreiptis „tu“ vaikai jų šeimoje iš tiesų negalėdavo, o jei ateidavo svečių, prie stalo jiems taip pat nelikdavo vietos.
„Pas mus buvo griežta tvarka, bet man ji patiko. Juk nėra gerai, kai ateina pašalinis žmogus pasikalbėti apie kokias nors problemas, o aplink jį vaikai laksto. Štai pas mane buvo svečių su mažu vaiku, kuris man pusę kambario daiktų išmėtė“, - pasakojo moteris.
Mokslininkę susimąstyti šia tema paskatino keletas įvykių, kai jai teko padėti savo atžalų skriaudžiamoms moterims. Viena jų nuolat kenčia netgi nuo anūko, kuris prisigėręs lupa močiutę aiškindamas, kad jos vieta – kapinėse, o butas turi būti jo.
„Iš mokyklos išlėkę mokiniai tik daužosi ir keikiasi. Ar tokia turi būti švietimo įstaiga? Mano pažįstamų vaiką taip sumušė, kad šis buvo praradęs sąmonę, ir dar neaišku, ar trauma neturės liekamųjų reiškinių. Šio reiškinio šaknys, aišku, šeimoje. Bėda ta, kad jauni žmonės, neturintys bendravimo kultūros, sukūrę šeimas, nesugeba išauklėti ir savo vaikų.
Taip ir užsisuka ratas. Šiandien teisės suprantamos neteisingai. Teisė ir laisvė galima tik įstatymu nustatytų normų ribose. Tačiau ką paaugliams gamta įsako, taip jie ir elgiasi, o jei tu gerai mokaisi, iš tavęs šaiposi, stengiesi būti geras – apstumdys. Mūsų laikais mokykloje niekas nieko nesakė, bet aš žinojau, kas galima, o kas – ne“, - teigė M. Rastenytė.
(...)
„Aš pati iki šiol iš vaikystės prisimenu, kaip pas mus svečiavosi 90 metų giminaitis. Įėjusi į kambarį aš tarsi ir pasisveikinau, tačiau pernelyg nesirūpinau, kad jis beveik kurčias ir manęs negirdi. Tėtis tuomet man padarė pastabą, kad turiu ne tik su juo pasisveikinti, bet rankas tam žmogui bučiuoti, o į mano teisinimąsi, jog nesu kalta, kad jis neprigirdi, atkirto: aš turiu taip su juo pasisveikinti, kad jis girdėtų“, - atviravo pašnekovė.
(...)
„Pagaliau mokytojai ne visada pajėgūs, nes tiesioginis jų darbas – mokyti tam tikro dalyko, o socialinių pedagogų mokyklose yra per mažai. Be to, kai mokykla ugdo vienokias vertybes, o šeima – na, negalima sakyti, kad ji visai neugdo vertybių, tačiau jas ugdo arba per mažai, arba jų neakcentuoja, arba yra atvira kitoms vertybinėms nuostatoms, kažką pakeisti sunku. Vaikui visada didžiausią įtaką turi pati artimiausia aplinka. Juk šeima yra pirmoji jo socializacijos institucija. Kai vaikas ateina į mokyklą, jis iš esmės jau turi suformuotas vertybes.
Beje, mokyklose dėstomas toks dalykas, kaip dorinis ugdymas. Sutinku, kad vaikai į jį žiūri pro pirštus. Tačiau kodėl? Kai jie grįžta iš mokyklos, mes klausiame, kokius pažymius jie gavo, tačiau vargiai pasiteiraujame, ko jie mokėsi per etikos ar tikybos pamoką.
(...)
Comment