Česlovas Šimkevičius. Mokslo rezultatai reitingų labirintuose
Lietuvos valdžia jau senokai nusprendė tiksliai suskaičiuoti mokslininkų pasiekimus ir suskaičiavusi įvertinti atskiras institucijas. Tačiau šiame kelyje vis atsiranda kokių nors akibrokštų ir nenumatytų atvejų.
Ne taip seniai šoką patyrė Lietuvos universitetai, pamatę 2011 m. sausio mėnesio Ispanijos Nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos (Consejo Superior de Investigaciones Cientificas (CSIC) paskelbtus Webometrics sistemos, kuri fiksuoja universitetų matomumą internete, rezultatus. Pagal jį, pirmaujantys Lietuvos universitetai savo reitingų nepagerino, o Vilniaus universitetas nukrito į 3-čią vietą tarp Lietuvos universitetų (972 vieta), praleisdamas į priekį Kauno technologijos universitetą (923 vieta) ir Vilniaus Gedimino technikos universitetą (931 vieta).
O štai dabar paskelbtas SCImago tyrimų grupės universitetų ir mokslo institucijų reitingas. SCImago yra kelių Europos institucijų (daugiausia Ispanijos) suformuota tyrimų grupė, kuri remiasi Scopus duomenų bazėje referuojamų publikacijų analize. Dabar paskelbtas 2004–2008 m. rezultatų tyrimas. Jis taip pat taip pat gali sukelti daug prieštaringų minčių.
Kaip žinome, Scopus (oficialiai vadinama SciVerse Scopus) yra Elsevier leidyklos sukurta duomenų bazė, kurioje referuojama maždaug 18000 mokslo žurnalų. 2003–2004 m. Lietuvos mokslų akademijos ir universitetų bibliotekos galėjo nemokamai naudotis šia baze, bet vėliau, kai reikėjo mokėti už naudojimąsi, Švietimo ir mokslo ministerija kažkodėl nusprendė neprenumeruoti šios duomenų bazės. Buvo nutarta naudotis vien JAV firmos Thomson Reuters sukurta ISI Web of Science duomenų baze. Nuo to laiko Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bei atskirų mokslininkų mokslinio darbo vertinimas remiasi šia duomenų baze. Čia, be abejo, iškyla klausimas dėl skaidrumo, viešumo ir kitų dalykų, kurių nepanoro nagrinėti Lietuvos Konstitucinis Teismas, spręsdamas klausimą dėl šių duomenų naudojimo pagrįstumo, suteikiant mokslo laipsnius Lietuvoje. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ISI Web of Science duomenų bazė yra mažesnė už Scopus ir apima apie 11200 mokslo žurnalų, joje yra gerokai mažiau Rusijos, Ukrainos, Baltijos šalių mokslo žurnalų.
Minėtame SCImago reitinge pateiktos 2833 institucijos, kurios 2008 metais publikavo daugiau kaip 100 straipsnių Scopus duomenų bazėje įtrauktuose mokslo žurnaluose. Institucijos pateikiamos straipsnių skaičiaus mažėjimo tvarka. Pirmas tris vietas užima Kinijos mokslų akademija (130267 straipsniai per penkerius metus), Prancūzijos Nacionalinis mokslinių tyrimų centras (Centre National de la Recherche Scientifique – 125478 straipsniai) bei Rusijos mokslų akademija (87850 straipsnių). Ketvirtą vietą užima JAV Harvardo universitetas. Žinoma, absoliutūs skaičiai mažai ką pasako, nes tyrėjų skaičius šiose institucijose yra labai nevienodas.
Įdomesni yra tyrimo duomenys apie straipsnių kokybę ir cituojamumą. Vienas iš indeksų yra tarptautinio bendradarbiavimo indeksas IC, kuris parodo, kokia dalis (procentais) straipsnių yra parašyta bendradarbiaujant su kitų šalių mokslininkais. Čia yra tam tikra problema, nes šiame reitinge vienodai vertinamas, pavyzdžiui, straipsnis, kurio autoriai yra keturi Vilniaus universiteto darbuotojai ir vienas iš Harvardo universiteto, ir straipsnis, kurio autoriai yra keturi kitų ne Lietuvos institucijų autoriai ir vienas Vilniaus universiteto darbuotojas.
Kitas indeksas Q1 parodo, kokia dalis (procentais) visų institucijos publikuotų straipsnių yra išspausdinta pačiuose prestižiškiausiuose žurnaluose, kurie sudaro 25 procentus labiausiai cituojamų tos mokslo srities žurnalų. Indeksas NI yra apibendrintas straipsnių citavimo rodiklis, kuris nustatomas palyginant straipsnio cituojamumą su tos mokslo srities vidutiniu cituojamumu. Jei šis indeksas yra vienetas, vadinasi, straipsnis yra pacituotas tiek pat kartų, kiek ir vidutiniškai tos mokslo srities straipsnis.
Lentelėje yra pateikti visų Baltijos šalių mokslo ir studijų institucijų, įtrauktų į SCImago reitingą, duomenys. Joje yra 7 universitetai (4 Lietuvos, 2 Estijos, 1 Latvijos) ir vienas Lietuvos mokslinių tyrimų institutas – Puslaidininkių fizikos institutas. Pirmiausia krinta į akis didelis trijų didžiųjų universitetų ir minėto instituto IC indeksas, kuris yra nuo 61 % (Latvijos universitetas) iki 48 % (Tartu universitetas). Tuo tarpu techniškųjų ir medicinos universitetų IC indeksas yra gerokai mažesnis (nuo Talino technikos universiteto 36 % iki VGTU 10 %). Didelis IC pirmiausia parodo aukštą vykdomų tyrimų tarptautinį lygį. Kita vertus, galima daryti prielaidą, kad daugeliu atvejų norima pasinaudoti kitų šalių mokslininkų prestižu ir užsienio institucijų technine baze vykdant tyrimus. Tai demonstruoja ir akivaizdus ryšys tarp IC ir Q1 indeksų, atsirandantis, matyt, dėl to, kad dauguma straipsnių prestižiniuose žurnaluose yra publikuojama kartu su užsienio bendraautoriais. Tuo tarpu cituojamumo rodiklis NI neturi akivaizdaus ryšio su kitais rodikliais, nes geriausius rezultatus čia pasiekė Tartu universitetas ir VGTU, kurie yra priešingose pozicijose pagal Q1 ir IC indeksus.
Tai, kad reitinge yra tik viena mokslinių tyrimų institucija, rodo, kad Baltijos šalyse buvo sėkmingai baigta mokslo institucijų reforma, pagal kurią dauguma valstybinių mokslinių tyrimų institutų (daugiausia taikomųjų mokslų) buvo sunaikinta ir siekiama mokslą koncentruoti universitetuose (JAV ir Jungtinės Karalystės mokslo modelis). Universitetų profesoriai ir docentai, apkrauti dideliu pedagoginio darbo krūviu, nebeturi laiko moksliniams tyrimams. JAV universitetų dėstytojų pedagoginio darbo krūviai yra gerokai mažesni negu pas mus, todėl lieka daug laiko profesiniam tobulėjimui ir moksliniam darbui. Be to, JAV prie universitetų veikia daug įvairių institutų ir mokslinių laboratorijų, kurių darbuotojai visai nedėsto universitete, arba dėsto labai mažai.
Kaip jau minėjau, pats SCImago reitingas beveik nieko nereiškia, nes institucijų žmogiškasis potencialas labai smarkiai skiriasi. Visai kitaip rezultatai atrodytų, jei pabandytumėme įvertinti dėstytojų, mokslininkų ir kitų tyrėjų produktyvumą. 2 lentelėje tai bandyta padaryti, išdėstant pirmoje lentelėje pateiktas institucijas pagal produktyvumą. Darbuotojų skaičius keičiasi kasmet, bet nesmarkiai, todėl paimti 2004-ųjų duomenys, nes tų metų Lietuvos institucijų duomenis apie darbuotojų skaičių pavyko lengvai surasti (žr. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra Lietuvoje. Žinynas, Vilnius, 2004). Produktyvumui apskaičiuoti 2-oje lentelėje pateikiamas santykis NP/NT, kuris parodo, kiek vienas potencialusis straipsnių „rašytojas“ parašė jų per penkerius metus nuo 2004 iki 2008-ųjų. Paskutiniame stulpelyje parodytas tas pats santykis, padalytas iš 5, kas reikštų vidutinį straipsnių skaičių per metus.
Matome gana apgailėtinus visų „Baltijos tigrų“ rezultatus. Universitetus galima suskirstyti į dvi grupes: pirmąją sudaro TTU, VGTU ir TU (0,36–0,39 straipsnių per metus), antrąją – visi kiti (0,19–0,26 straipsnio per metus). Išsiskiria tik Puslaidininkių fizikos institutas, kurio NP/NT rodiklis siekia daugiau kaip 0,9 per metus, t. y. vienas mokslininkas parašo beveik vieną straipsnį per metus. Natūralu, kad mokslinių tyrimo institucijos mokslininkų produktyvumas yra didesnis už universitetų, bet nereikia pamiršti, jog iš 111 instituto mokslininkų ir kitų tyrėjų 2004-aisiais daugiau kaip 30 dirbo pedagoginį darbą Lietuvos universitetuose.
Palyginimui galima paimti JAV Harvardo universitetą, kurio publikacijų skaičius Scopus referuojamuose žurnaluose sudarė 60022. Faktinį NT skaičių Harvardo universitete sužinoti praktiškai neįmanoma, tačiau pasinaudojus 2004–2005 m. Harvardo universiteto Faktų knygos duomenimis, galima įvertinti, jog minėtas skaičius 2004 m. sudarė apie 9500. Tai reiškia, kad metinis NP/NT rodiklis yra 60022/9500/5 = 1,26, t. y. vienas tyrėjas per metus parašo vieną ir dar ketvirtį straipsnio.
Mokslo ir studijų reforma Lietuvoje tęsiama. Bandoma jungti universitetus ir steigti didelius Valstybinius mokslinių tyrimų institutus (centrus) sujungiant kelis anksčiau buvusiuosius. Tai gali duoti tik vieną rezultatą: atsiras daugiau institucijų, kurios patenkins SCImago reitingų reikalavimus. Tačiau mokslininkų produktyvumui tai beveik neatsilieps, nes dėstytojai ir toliau bus labai apkrauti pedagoginiu darbu, o mokslinių tyrimų institutų tyrimų bazė mažai pagerės, nes didelė dalis Europos Sąjungos struktūrinės paramos atsidurs universitetuose arba bus užkasta po slėnių pastatų pamatais.
Apibendrinant galima padaryti išvadą, kad „Baltijos tigrai“ nelabai mėgsta ir puoselėja mokslą. Kaip rodo statistika, tos šalys, kurios neskatina mokslinių tyrimų, pagal bendrojo vidaus produkto nuosmukį finansinės krizės metais yra tarp autsaiderių. Pagal JAV Centrinės žvalgybos valdybos Metų faktų knygos (World Factbook) duomenis, 2009-aisiais bendrojo vidaus produkto metinis nuosmukis pasaulyje buvo didžiausias Latvijoje (–18,0 %), antra nuo galo buvo Lietuva (–15,0 % ), o ir Estija (–14,1 % ) buvo tarp autsaiderių.
Lietuvos valdžia jau senokai nusprendė tiksliai suskaičiuoti mokslininkų pasiekimus ir suskaičiavusi įvertinti atskiras institucijas. Tačiau šiame kelyje vis atsiranda kokių nors akibrokštų ir nenumatytų atvejų.
Ne taip seniai šoką patyrė Lietuvos universitetai, pamatę 2011 m. sausio mėnesio Ispanijos Nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos (Consejo Superior de Investigaciones Cientificas (CSIC) paskelbtus Webometrics sistemos, kuri fiksuoja universitetų matomumą internete, rezultatus. Pagal jį, pirmaujantys Lietuvos universitetai savo reitingų nepagerino, o Vilniaus universitetas nukrito į 3-čią vietą tarp Lietuvos universitetų (972 vieta), praleisdamas į priekį Kauno technologijos universitetą (923 vieta) ir Vilniaus Gedimino technikos universitetą (931 vieta).
O štai dabar paskelbtas SCImago tyrimų grupės universitetų ir mokslo institucijų reitingas. SCImago yra kelių Europos institucijų (daugiausia Ispanijos) suformuota tyrimų grupė, kuri remiasi Scopus duomenų bazėje referuojamų publikacijų analize. Dabar paskelbtas 2004–2008 m. rezultatų tyrimas. Jis taip pat taip pat gali sukelti daug prieštaringų minčių.
Kaip žinome, Scopus (oficialiai vadinama SciVerse Scopus) yra Elsevier leidyklos sukurta duomenų bazė, kurioje referuojama maždaug 18000 mokslo žurnalų. 2003–2004 m. Lietuvos mokslų akademijos ir universitetų bibliotekos galėjo nemokamai naudotis šia baze, bet vėliau, kai reikėjo mokėti už naudojimąsi, Švietimo ir mokslo ministerija kažkodėl nusprendė neprenumeruoti šios duomenų bazės. Buvo nutarta naudotis vien JAV firmos Thomson Reuters sukurta ISI Web of Science duomenų baze. Nuo to laiko Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bei atskirų mokslininkų mokslinio darbo vertinimas remiasi šia duomenų baze. Čia, be abejo, iškyla klausimas dėl skaidrumo, viešumo ir kitų dalykų, kurių nepanoro nagrinėti Lietuvos Konstitucinis Teismas, spręsdamas klausimą dėl šių duomenų naudojimo pagrįstumo, suteikiant mokslo laipsnius Lietuvoje. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ISI Web of Science duomenų bazė yra mažesnė už Scopus ir apima apie 11200 mokslo žurnalų, joje yra gerokai mažiau Rusijos, Ukrainos, Baltijos šalių mokslo žurnalų.
Minėtame SCImago reitinge pateiktos 2833 institucijos, kurios 2008 metais publikavo daugiau kaip 100 straipsnių Scopus duomenų bazėje įtrauktuose mokslo žurnaluose. Institucijos pateikiamos straipsnių skaičiaus mažėjimo tvarka. Pirmas tris vietas užima Kinijos mokslų akademija (130267 straipsniai per penkerius metus), Prancūzijos Nacionalinis mokslinių tyrimų centras (Centre National de la Recherche Scientifique – 125478 straipsniai) bei Rusijos mokslų akademija (87850 straipsnių). Ketvirtą vietą užima JAV Harvardo universitetas. Žinoma, absoliutūs skaičiai mažai ką pasako, nes tyrėjų skaičius šiose institucijose yra labai nevienodas.
Įdomesni yra tyrimo duomenys apie straipsnių kokybę ir cituojamumą. Vienas iš indeksų yra tarptautinio bendradarbiavimo indeksas IC, kuris parodo, kokia dalis (procentais) straipsnių yra parašyta bendradarbiaujant su kitų šalių mokslininkais. Čia yra tam tikra problema, nes šiame reitinge vienodai vertinamas, pavyzdžiui, straipsnis, kurio autoriai yra keturi Vilniaus universiteto darbuotojai ir vienas iš Harvardo universiteto, ir straipsnis, kurio autoriai yra keturi kitų ne Lietuvos institucijų autoriai ir vienas Vilniaus universiteto darbuotojas.
Kitas indeksas Q1 parodo, kokia dalis (procentais) visų institucijos publikuotų straipsnių yra išspausdinta pačiuose prestižiškiausiuose žurnaluose, kurie sudaro 25 procentus labiausiai cituojamų tos mokslo srities žurnalų. Indeksas NI yra apibendrintas straipsnių citavimo rodiklis, kuris nustatomas palyginant straipsnio cituojamumą su tos mokslo srities vidutiniu cituojamumu. Jei šis indeksas yra vienetas, vadinasi, straipsnis yra pacituotas tiek pat kartų, kiek ir vidutiniškai tos mokslo srities straipsnis.
Lentelėje yra pateikti visų Baltijos šalių mokslo ir studijų institucijų, įtrauktų į SCImago reitingą, duomenys. Joje yra 7 universitetai (4 Lietuvos, 2 Estijos, 1 Latvijos) ir vienas Lietuvos mokslinių tyrimų institutas – Puslaidininkių fizikos institutas. Pirmiausia krinta į akis didelis trijų didžiųjų universitetų ir minėto instituto IC indeksas, kuris yra nuo 61 % (Latvijos universitetas) iki 48 % (Tartu universitetas). Tuo tarpu techniškųjų ir medicinos universitetų IC indeksas yra gerokai mažesnis (nuo Talino technikos universiteto 36 % iki VGTU 10 %). Didelis IC pirmiausia parodo aukštą vykdomų tyrimų tarptautinį lygį. Kita vertus, galima daryti prielaidą, kad daugeliu atvejų norima pasinaudoti kitų šalių mokslininkų prestižu ir užsienio institucijų technine baze vykdant tyrimus. Tai demonstruoja ir akivaizdus ryšys tarp IC ir Q1 indeksų, atsirandantis, matyt, dėl to, kad dauguma straipsnių prestižiniuose žurnaluose yra publikuojama kartu su užsienio bendraautoriais. Tuo tarpu cituojamumo rodiklis NI neturi akivaizdaus ryšio su kitais rodikliais, nes geriausius rezultatus čia pasiekė Tartu universitetas ir VGTU, kurie yra priešingose pozicijose pagal Q1 ir IC indeksus.
Tai, kad reitinge yra tik viena mokslinių tyrimų institucija, rodo, kad Baltijos šalyse buvo sėkmingai baigta mokslo institucijų reforma, pagal kurią dauguma valstybinių mokslinių tyrimų institutų (daugiausia taikomųjų mokslų) buvo sunaikinta ir siekiama mokslą koncentruoti universitetuose (JAV ir Jungtinės Karalystės mokslo modelis). Universitetų profesoriai ir docentai, apkrauti dideliu pedagoginio darbo krūviu, nebeturi laiko moksliniams tyrimams. JAV universitetų dėstytojų pedagoginio darbo krūviai yra gerokai mažesni negu pas mus, todėl lieka daug laiko profesiniam tobulėjimui ir moksliniam darbui. Be to, JAV prie universitetų veikia daug įvairių institutų ir mokslinių laboratorijų, kurių darbuotojai visai nedėsto universitete, arba dėsto labai mažai.
Kaip jau minėjau, pats SCImago reitingas beveik nieko nereiškia, nes institucijų žmogiškasis potencialas labai smarkiai skiriasi. Visai kitaip rezultatai atrodytų, jei pabandytumėme įvertinti dėstytojų, mokslininkų ir kitų tyrėjų produktyvumą. 2 lentelėje tai bandyta padaryti, išdėstant pirmoje lentelėje pateiktas institucijas pagal produktyvumą. Darbuotojų skaičius keičiasi kasmet, bet nesmarkiai, todėl paimti 2004-ųjų duomenys, nes tų metų Lietuvos institucijų duomenis apie darbuotojų skaičių pavyko lengvai surasti (žr. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra Lietuvoje. Žinynas, Vilnius, 2004). Produktyvumui apskaičiuoti 2-oje lentelėje pateikiamas santykis NP/NT, kuris parodo, kiek vienas potencialusis straipsnių „rašytojas“ parašė jų per penkerius metus nuo 2004 iki 2008-ųjų. Paskutiniame stulpelyje parodytas tas pats santykis, padalytas iš 5, kas reikštų vidutinį straipsnių skaičių per metus.
Matome gana apgailėtinus visų „Baltijos tigrų“ rezultatus. Universitetus galima suskirstyti į dvi grupes: pirmąją sudaro TTU, VGTU ir TU (0,36–0,39 straipsnių per metus), antrąją – visi kiti (0,19–0,26 straipsnio per metus). Išsiskiria tik Puslaidininkių fizikos institutas, kurio NP/NT rodiklis siekia daugiau kaip 0,9 per metus, t. y. vienas mokslininkas parašo beveik vieną straipsnį per metus. Natūralu, kad mokslinių tyrimo institucijos mokslininkų produktyvumas yra didesnis už universitetų, bet nereikia pamiršti, jog iš 111 instituto mokslininkų ir kitų tyrėjų 2004-aisiais daugiau kaip 30 dirbo pedagoginį darbą Lietuvos universitetuose.
Palyginimui galima paimti JAV Harvardo universitetą, kurio publikacijų skaičius Scopus referuojamuose žurnaluose sudarė 60022. Faktinį NT skaičių Harvardo universitete sužinoti praktiškai neįmanoma, tačiau pasinaudojus 2004–2005 m. Harvardo universiteto Faktų knygos duomenimis, galima įvertinti, jog minėtas skaičius 2004 m. sudarė apie 9500. Tai reiškia, kad metinis NP/NT rodiklis yra 60022/9500/5 = 1,26, t. y. vienas tyrėjas per metus parašo vieną ir dar ketvirtį straipsnio.
Mokslo ir studijų reforma Lietuvoje tęsiama. Bandoma jungti universitetus ir steigti didelius Valstybinius mokslinių tyrimų institutus (centrus) sujungiant kelis anksčiau buvusiuosius. Tai gali duoti tik vieną rezultatą: atsiras daugiau institucijų, kurios patenkins SCImago reitingų reikalavimus. Tačiau mokslininkų produktyvumui tai beveik neatsilieps, nes dėstytojai ir toliau bus labai apkrauti pedagoginiu darbu, o mokslinių tyrimų institutų tyrimų bazė mažai pagerės, nes didelė dalis Europos Sąjungos struktūrinės paramos atsidurs universitetuose arba bus užkasta po slėnių pastatų pamatais.
Apibendrinant galima padaryti išvadą, kad „Baltijos tigrai“ nelabai mėgsta ir puoselėja mokslą. Kaip rodo statistika, tos šalys, kurios neskatina mokslinių tyrimų, pagal bendrojo vidaus produkto nuosmukį finansinės krizės metais yra tarp autsaiderių. Pagal JAV Centrinės žvalgybos valdybos Metų faktų knygos (World Factbook) duomenis, 2009-aisiais bendrojo vidaus produkto metinis nuosmukis pasaulyje buvo didžiausias Latvijoje (–18,0 %), antra nuo galo buvo Lietuva (–15,0 % ), o ir Estija (–14,1 % ) buvo tarp autsaiderių.
Comment