Gal tai ne visai vien tik studijų reformos klausimas, kiek apskritai valstybės požiūrio į mokslą ir mokslinę visuomenę, tačiau šiai temai tiks.
Mokslininko kelias: kiauromis kišenėmis į mokslo olimpą
Straipsnyje pateikiama nuoroda į dar vieną tos tematikos straipsnį. Siūlau perskaityti ir pastarąjį.
Būtina nustatyti kiek papildomų lėšų reikalinga doktorantūros studentų stipendijoms ir lektorių atlyginimams didinti. Būtina į tai investuoti tam, kad lektoriaus profesija būtų prestižinė, kad doktoranto mokslinis potencialas neviršytų jo lektoriaus atitinkamo rodiklio. Kad iš turimų pajamų minėti asmenys galėtų pragyventi plėtodami tikslinę savo veiką. Tik tokiu būdu bus efektyviai veikianti Lietuvos aukštojo mokslo sistema.
Finansinį šio siekio šaltinį reikėtų svarstyti detaliau, tačiau milijardais litų kasmet paaugančiame Lietuvos nacionaliniame biudžete tokiam strateginiam siekiui lėšų atsirasti turėtų.
Tai gali skambėti panašiai į priešrinkiminį politikų „entuziazmą“, skirsime tiems štai tiek, o aniems va tiek. Kad to išvengti ir realioms mūsų galimybėms nustatyti siūlyčiau be pompastikos tiesiog atlikti poreikių tyrimų studiją, pradžiai. Gavus skaitinę išraišką žiūrėti, ką galime padaryti. O daryti būtina.
Gal būtų įmanomi kitokie rėmimo būdai, pavyzdžiui, būsto suteikimas tam tikrą mokslinį laipsnį pasiekusiems asmenims. Skirdama tokį būstą valstybė prarastų jo savikainai prilygstantį lėšų kiekį. Bet tai svarstytinas variantas, iki tol dauguma žmonių jau turės savo būstą. Tuomet, galbūt valstybė galėtų perimti tokių žmonių būsto paskolos įnašų mokėjimą bankams. Palyginčiau tai savotiškai „koncesijai“ ir finansinė našta valstybei bent iš pradžių nebūtų momentinė. Galima socialinė parama - važiavimas viešuoju transportu nemokamai, nemokami tam tikri renginiai, valstybės paslaugos.
Apskritai, Lietuvoje reikalinga politinė jėga užsiimanti išskirtinai mokslo lobizmu. Nesakau, kad tokia partija turėtų būti pagrindinė, tačiau ji galėtų atstovauti šios srities visuomenės veikėjų, įstaigų ir kt. dalies interesus, panašiai, kaip lenkų, rusų, žemaičių, t.t. partijos atstovauja saviems. Tik tai teiktų neabejotiną, tačiau netiesioginę, naudą ir bet kuriam likusiam Lietuvos piliečiui.
Mokslininko kelias: kiauromis kišenėmis į mokslo olimpą
Straipsnyje pateikiama nuoroda į dar vieną tos tematikos straipsnį. Siūlau perskaityti ir pastarąjį.
Būtina nustatyti kiek papildomų lėšų reikalinga doktorantūros studentų stipendijoms ir lektorių atlyginimams didinti. Būtina į tai investuoti tam, kad lektoriaus profesija būtų prestižinė, kad doktoranto mokslinis potencialas neviršytų jo lektoriaus atitinkamo rodiklio. Kad iš turimų pajamų minėti asmenys galėtų pragyventi plėtodami tikslinę savo veiką. Tik tokiu būdu bus efektyviai veikianti Lietuvos aukštojo mokslo sistema.
Finansinį šio siekio šaltinį reikėtų svarstyti detaliau, tačiau milijardais litų kasmet paaugančiame Lietuvos nacionaliniame biudžete tokiam strateginiam siekiui lėšų atsirasti turėtų.
Tai gali skambėti panašiai į priešrinkiminį politikų „entuziazmą“, skirsime tiems štai tiek, o aniems va tiek. Kad to išvengti ir realioms mūsų galimybėms nustatyti siūlyčiau be pompastikos tiesiog atlikti poreikių tyrimų studiją, pradžiai. Gavus skaitinę išraišką žiūrėti, ką galime padaryti. O daryti būtina.
Gal būtų įmanomi kitokie rėmimo būdai, pavyzdžiui, būsto suteikimas tam tikrą mokslinį laipsnį pasiekusiems asmenims. Skirdama tokį būstą valstybė prarastų jo savikainai prilygstantį lėšų kiekį. Bet tai svarstytinas variantas, iki tol dauguma žmonių jau turės savo būstą. Tuomet, galbūt valstybė galėtų perimti tokių žmonių būsto paskolos įnašų mokėjimą bankams. Palyginčiau tai savotiškai „koncesijai“ ir finansinė našta valstybei bent iš pradžių nebūtų momentinė. Galima socialinė parama - važiavimas viešuoju transportu nemokamai, nemokami tam tikri renginiai, valstybės paslaugos.
Apskritai, Lietuvoje reikalinga politinė jėga užsiimanti išskirtinai mokslo lobizmu. Nesakau, kad tokia partija turėtų būti pagrindinė, tačiau ji galėtų atstovauti šios srities visuomenės veikėjų, įstaigų ir kt. dalies interesus, panašiai, kaip lenkų, rusų, žemaičių, t.t. partijos atstovauja saviems. Tik tai teiktų neabejotiną, tačiau netiesioginę, naudą ir bet kuriam likusiam Lietuvos piliečiui.
Comment