Dabar R.Masiulis užima tokią savotišką valstybės tarnautojo poziciją. Vargu ar daug žmonių jį sieja su pvz. Darbo partija, kuri jį delegavo į ministrus.
O kad bus MP, tai galima tik viltis. Vėl gi, tam jau reikia stipriai asocijuotis prie politinės partijos. Ir tada klausimas - kurios? Koncervų? Bet Gabriukas pats norės būti praimu.
Aš tiesa sakant jį matau kaip labai aiškiai išreikštą viršpartinį asmenį. Realiai nemanau, kad apie jį ką nors blogo galėtų pasakyti bet kuri esanti politinė jėga. Tai gali reikšti du dalykus - arba jis yra toks nobody, kad nobody cares, arba sugeba kažkuo permušti velniop tą taip vadinamą partiškumą. Mano spėjimu, tai elementariai kompetencija ir lyderyste.
Šiaip jam norint tapti PM tikrai nereikia šlietis kažkur, kur jo dar nėra. Jis visą tai gali pasiekti ir su LVŽS.
Dabar tai aišku asocijuojasi, bet lygiai taip pat įsivaizduoju jį su bet kokia kita partija dirbant, tiesiog pasitaikė ant bangos valstiečiai ir pas juos nubėgo prieš rinkimus. Iki tol su jais nieko bendro neturėjo ir pagal pažiūras turbūt iki šiol neturi. Masiulis lygiai pat galėtų dalyvauti rinkimuose nebūnant partijoje, Šimonytė irgi nepartinė, bet tapo partijos kandidate į prezidentus.
Todėl, kad Širinskienė ir Minedas galėtų būti kolūkio pirmininkais nebent.
Su tokiomis ekonomikos mokslų disertacijomis Maldeikienė ten labiau tiktų.
1987 m. apgynė disertaciją tema „Pagrindinis socializmo ekonominis dėsnis intensyvios ekonomikos sąlygomis", suteiktas tuometinis ekonomikos mokslų kandidatės laipsnis.
Toks Viktoras Bachmetjevas labai puikiai apibūdino visą šitą situaciją su R. Masiuliu:
Viena didžiausių Lietuvos politinių bėdų - tai įsivaizdavimas, kad valstybės valdymas yra TIK technikos reikalas. Iš to seka kiti dalykai - manymas, kad jei tai technikos reikalas, tai tada egzistuoja teisinga, tobula, tikra technika. O tuomet piliečių/rinkėjų užduotis - valdžią rinkti ne pagal vertybes ar siūlomą viziją, o pagal „mokėjimą dirbti“. Tokio ūkininko/vadybininko/upravlenco archetipą geriausiai, be abejo, įkūnijo Algirdas Mykolas Brazauskas, o ciniškiausiai eksploatavo Uspackichas, kurio DARBO partija, mano žiniomis, buvo pirmoji partija pasaulyje oficialiai be ideologijos (t.y. vertybių sistemos), nes ji ėjo „ne politikuoti, o dirbti“. Šitas mitas, beje, skrodžia skersai Vilniaus elitų/kaimo runkelių perskyros: Tėvynės sąjunga rimtu veidu kaip kandidatus į ministrus rašė „sričių profesionalus“, kurie nebuvo „susitepę politika“: Baršauską, Abromavičių, Pundzių ir pan.
Dabartinė „profesionalų vyriausybė“ irgi remiasi ta pačia mitologema ir jei manote, kad dabar jau ši idėja patirs krachą, galvokite iš naujo: net mano, sakyčiau, pakankamai išsilavinusių žmonių rate žmonės rimtais veidais aptarinėja Roką Masiulį kaip pavyzdinį ministrą. Ministrą, kuris absoliučiai atitinka tokio „profesionalo“ archetipą: niekas nežino jo pažiūrų, visiems pakanka, kad jis auditorius, kitaip tariant, upravlencas, kitaip tariant, dirba. Svarbu dirbti. QED.
Kai politikos samprata yra taip nususinama, pirmiausia nukenčia politinės partijos - jų tiesiog nebereikia, ką ir įrodinėja rinkimų komitetų sėkmės savivaldybių rinkimuose. Dar svarbiau yra tai, kad nukenčia pati politinė sistema - joje nevyksta jokie debatai, nes nėra apie ką debatuoti. Parlamento (etimologiškai tai vieta, kurioje būtent 'kalbamasi') nebereikia - gal ir dėl to idėja Seimo narius išvaikyti ar bent per pusę sumažinti ir toliau nemažai daliai populiacijos atrodo patraukli.
Be abejo, taip negali tęstis - politinės partijos turės grįžti prie idėjų. Aš su didele viltimi žiūriu į Palucko socdemus, kuriems pavyko atsikratyti didelės dalies atviros nomenklatūros ir kurie pagaliau pradėjo kalbėti apie kairiąją politiką, ir su šiek tiek mažesne viltimi žiūriu į Armonaitės liberalus (su mažesne, nes ten reikės kurti struktūrą nuo nulio). Dar šiek tiek skeptiškiau žiūriu į Tėvynės sąjungą, nes būtent kalbant apie idėjas ir ideologijas aš nuoširdžiai nebesuprantu, kokią politinę ideologiją ji atstovauja. Daugiau darinių, bent jau turinčių aspiraciją būti politine partija, deja, nematau. Kita vertus, reikia kabintis už to, ką turim, nes partijos, skirtingai nei UABai, pagal savo sąrangą nepriklauso privatiems asmenims, o tai atveria galimybę mums visiems jose dalyvauti ir turėti ten vaidmenį.
Ir kai bandau kalbėtis su normalesniais žmonėmis ir įtikinėti dalyvauti partinėje veikloje, vienas iš didžiausių nuogąstavimų yra būtent baimė susisieti su viena pozicija ir atsistoti vienoje barikadų pusėje. Kas šiaip jau neturėtų stebinti, kai kalbam apie mąstančius žmones. Iš esmės tai žmogiška įtampa tarp savo įsitikinimų turėjimo ir suvokimo, jog tai TIK įsitikinimai. Tie, kurie pamiršta pastarąjį dėmenį, paprastai tampa partiniais kretiniais ir idėologiniais kareiviais ir būtent su jais nėra apie ką šnekėti. Tad esminis klausimas yra kaip artikuliuojant savo vertybes ir įsitikinimus palikti erdvę kitoms vertybėms, mokėti jas girdėti neatsisakant savųjų.
Dar kitaip tariant, tai mokėjimas rasti 'common ground' - bendrą pagrindą. Tai, kas JAV partinėje politikoje dažniausiai apibūdinama kaip 'bipartisan', o Lietuvoje jau irgi turi šiokią tokią tradiciją, išvirstančią į nacionalinius susitarimus.
Taip, politika Lietuvoje nususinta, vadinamasis politinis elitas tėra tik direktyvų vykdytojai, nesugebantis savarankiškai kurti ir įgyvendinti. Todėl apie kažkokias vertybes ir ideologijas naivu galbėti. Patekus į valdžią visų partijų ideologija suvienodėja. Su kokių koncernų atstovais susitikinėja partijų lyderiai, tokia ir "ideologija".
Na taip vadinamos technokratų vyriausybės buvo per jėgą išpopuliarintos Europos Sąjungoje paskutinės krizės įkarštyje. Su politikais problema ta, kad jie gali priimti dominuojančios ideologijos neatitinkančius sprendimus, o "profesionalai" paprastai griežtai laikosi politekonominiam establišmentui reikalingos linijos.
P.S. nebandau pasakyti, kad Masiulis yra blogas žmogus švietimo arklidėms mėžti. Deja būdamas tik l. e. p. daug nuveikti nespės.
It's just a circle of people talking to themselves who have no f—ing idea what's going on
Toks Viktoras Bachmetjevas labai puikiai apibūdino visą šitą situaciją su R. Masiuliu:
Tai jei Masiulis būtų partinis, viešai prisirašęs į kažkokią aiškiai autoriui suprantamą vertybių grupę po anagrama LIAŽP (Lietuvos Idėjiškai Aiškių Žmonių Partija), tada būtų galima jam ramiai leisti problemas spręsti? Jei būtų deklaravęs savo vertybes? Ar tai Masiulio ar bet kurio stipraus vadovo problema, kad mūsų partinė sistema yra vaikų darželis, kurio lyderiai yra kaip žaislais nepasidalijantys vaikai?
Ne Masiuliai ir technokratai griauna partinę sistemą. Partinė sistema tiesiog palieka aiškių ir nuoseklių idėjų vakuumą, kurį lengvai užpildo technokratai, kurie bent elementarų management'ą supranta. Ir kol nėra už juos geresnių, tol žmonės juos mėgs ir net rimtu veidu aptarinės.
Tai jei Masiulis būtų partinis, viešai prisirašęs į kažkokią aiškiai autoriui suprantamą vertybių grupę po anagrama LIAŽP (Lietuvos Idėjiškai Aiškių Žmonių Partija), tada būtų galima jam ramiai leisti problemas spręsti? Jei būtų deklaravęs savo vertybes? Ar tai Masiulio ar bet kurio stipraus vadovo problema, kad mūsų partinė sistema yra vaikų darželis, kurio lyderiai yra kaip žaislais nepasidalijantys vaikai?
Ne Masiuliai ir technokratai griauna partinę sistemą. Partinė sistema tiesiog palieka aiškių ir nuoseklių idėjų vakuumą, kurį lengvai užpildo technokratai, kurie bent elementarų management'ą supranta. Ir kol nėra už juos geresnių, tol žmonės juos mėgs ir net rimtu veidu aptarinės.
Būtent, koks skirtumas, kokios yra Masiulio pažiūros ir ką jis sekmadieniais veikia, ar į bažnyčią eina ar žolės parūkyti, tai niekaip nesusiję su geležinkelių ar uostų pertvarkomis. Ateityje klasikinės politinės partijos mirs, jau dabar jos galima sakyti miršta, ką rodo rinkimų rezultatai visoje Europoje, laimi neturinčios aiškios ideologijos partijos, Lietuvoje tas pats, valstiečiai tokie nei kairieji nei dešinieji, niekas negalėtų pasakyti, beje, tarkim tas pats TS lyderis GL, ar jį kas nors galėtų pavadinti konservatoriumi, atstovaujančiu kokias nors ten tradicines pažiūras?
Būtent, koks skirtumas, kokios yra Masiulio pažiūros ir ką jis sekmadieniais veikia, ar į bažnyčią eina ar žolės parūkyti, tai niekaip nesusiję su geležinkelių ar uostų pertvarkomis. Ateityje klasikinės politinės partijos mirs, jau dabar jos galima sakyti miršta, ką rodo rinkimų rezultatai visoje Europoje, laimi neturinčios aiškios ideologijos partijos, Lietuvoje tas pats, valstiečiai tokie nei kairieji nei dešinieji, niekas negalėtų pasakyti, beje, tarkim tas pats TS lyderis GL, ar jį kas nors galėtų pavadinti konservatoriumi, atstovaujančiu kokias nors ten tradicines pažiūras?
Partijų mirtis tai čia kaip Fukuyamos istorijos pabaiga - miršta anno 1989. Nemanau, kad tai partijų mirtis. Greičiau švietimo ir identiteto krizės pratesimas.
Masiulį skelbiam palaimintuoju ir Lietuvos globėju, prezidentu ir premjeru.
Ką jūs turit prieš Masiulį? Kaip ir sakiau, taip ir įvyko, Masiulis tyliai ramiai be didelių dramų ir rėkimo susitarė su mokytojais ir sutarė dėl etatinio apmokėjimo sistemos tobulinimo, o populistinė opozicija su Tapinu priešaky liko kvailio vietoje nieko nepešę.
Ką jūs turit prieš Masiulį? Kaip ir sakiau, taip ir įvyko, Masiulis tyliai ramiai be didelių dramų ir rėkimo susitarė su mokytojais ir sutarė dėl etatinio apmokėjimo sistemos tobulinimo, o populistinė opozicija su Tapinu priešaky liko kvailio vietoje nieko nepešę.
Nusiraminkit, Skvernelis valstybės perversmą atšaukė, nepaprastoji padėtis atšaukta ir vėl galima juokauti ir juokus suprasti.
Beje kaip čia taip gavosi kad barbarai lipantys per langus pasirodo buvo teisūs ir sistema buvo verta tobulinimo?
Comment