1991 sausio įvykiai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje

[liutass]

siandien svente ar ne svente?

[luknas]

Lietuvoje nusikaltimus 1991 metais ivykdes Golovatovas ir su savo kariais nuzudes saviski (arba jis buvo nuzudytas kitu SSSR kariskiu, dalyvavusiu televizijos boksto sturme), visaip stengiasi isplauti Rusijos zmoniu smegenis, kad nezino, kas nuzude ju Viktora Satski.
«Примерно в 4 часа утра появилась информация, что на втором объекте, в телецентре, пострадал один наш сотрудник: он шел предпоследним в группе и был ранен в спину при заходе в здание, но только на втором этаже почувствовал себя плохо. Он скончался от потери крови из-за того, что протестующие не пропустили к зданию «скорую помощь». Кто стрелял, мы не знаем. Никто в существовавшей на тот момент неразберихе не проводил никакой экспертизы», — говорил полковник Головатов.
https://www.gazeta.ru/science/2021/0....shtml?refresh

[VNS]

Tai yra suprantama. Pagalvojau tiesiog, kodėl forumiečiai nepasidalina savo atsiminimais iš to meto.

Gal kai kurie buvo paprasčiausiai per maži. Kaip piešiau piešinius į Vilnių, prisimenu Bet tikrai būtų įdomu išgirst iš vyresnių forumo dalyvių, net nebūtinai dalyvavusių įvykių sukuryje. Ką tą dieną veikė, ar sekė info, kaip reagavo ir t.t. Čia irgi yra istorija.

[taspac]

Buvo 8 metai, aiškiai pamenu kaip Kaune kaukė sirenos. Su mama gyvai žiūrėjome tą Eglės Bučelytės paskutinę transliaciją iš Vilniaus. Tėtis budėjo prie tuometinio Lietuvos telekomo Taikos pr. Pasakojo, kad tą naktį buvo atvažiavęs dengtas karinis sunkvežimis su kareiviais, pasižvalgė ir išvažiavo, nieko nedarė. Tetos ir dėdės tuo metu buvo prie Seimo rūmų.

Nors buvau vaikas, bet žiūrėdamas tą transliaciją ir girdėdamas sirenas jaučiau kažkokią baimę/nerimą. Tas matėsi ir mamos veide.

[luknas]

Golovatovo melas, kad ju Alfa nieko nenuzude:

"«Из окон телебашни мы наблюдали, как на землю падают гражданские. Стреляли с соседних зданий: с крыш, балконов и окон — мы замечали вспышки. Когда рассвело, увидели, что на улице лежат раненые и погибшие», — вспоминал альфовец Головатов.

По характеру ранений и пуль, извлеченных из жертв, специалисты сделали вывод, что в пострадавших стреляли из различных видов оружия — от винтовки Мосина времен Первой мировой войны до малокалиберного, спортивного и охотничьего оружия."

[luknas]

Golovatovo pasakojimas, kaip jis su Alfa sturmavo televizijos boksta:

Со слов экс-заместителя командира «Альфы» Головатова, штурм телецентра происходил следующим образом: «Сначала к толпе подошли два танка Т-72 и в порядке устрашения произвели по три холостых выстрела из орудий вверх. Но людская масса не дрогнула, не рассеялась, как стояла, так и стоит. Через некоторое время на помощь нам подошли четыре БМД — создать коридор для прохода нашей группы к объекту. Но их попытка пройти через массу людей тоже не удалась. Толпа, которую активисты «Саюдиса» убеждали не бояться и оказывать сопротивление военным, была спокойна и неприступна. Наше подразделение — 32 офицера — находилось не на броне БМД, не на танках, а в обычном грузовике ЗИЛ-131, крытом брезентом. Мы выждали момент и под прикрытием боевых машин зашли в тыл с заднего крыла телебашни. Затем обеспечили себе коридор посредством применения светозвуковых гранат. Такие гранаты используются для разгона демонстраций и никому повреждений либо увечий принести не могли. Нашей основной задачей было не дать экстремистам выключить электричество на ретрансляторах. Поэтому я отправил одну группу охранять тот самый контур, расположенный на 31 этаже здания. Оставшиеся задержали и разоружили «саюдистов». Их было тоже около тридцати человек. Они были на первом этаже, втором, шестом… Оружия они не применили, но им удалось активировать систему пожаротушения. Все очень быстро заполнил инертный газ — неон. Мы были в касках, бронежилетах, с противогазами. А они — нет. И когда пошел газ, они стали убегать. Но мы никого не стали удерживать. Нам пришлось обеспечить охрану объекта до утра. Снаружи, на улице, все еще стояла толпа».

[luknas]

Apie 20 000 SSSR karių vykdė Vilniuje puolimo veiksmus 1991 metų sausio mėnesį.


«Кроме группы «А», состоявшей из несколько десятков человек, в операции принимала участие Вильнюсская мотострелковая дивизия (10−15 тысяч военнослужащих), которая дислоцировалась в Вильнюсе в Северном городке. В помощь нам был переброшен Псковский парашютно-десантный полк (порядка 3 тысяч человек) и из Краснознаменска переброшены военнослужащие внутренних войск (конвойное подразделение) — около 3 тысяч человек. Они должны были взять под охрану освобожденные нами объекты», — вспоминал полковник КГЮ в отставке Головатов.

[Sula]

Įdomi suvestinė.

SSRS vidaus reikalų ministras B. Pugo raportuoja:

"Iš "Sąjudžio" atstovų pusės prasidėjo šaudymas. Buvo nušautas vienas kariškis. Kitam granatos sprogimu nurauta koja. Po to karinės formuotės atidengė ugnį pirmiau į viršų, po to - nukovimui."

Gerokai prasilenkia su vėlesnėmis Kremliaus versijomis.

Tas pats Golovatovas:

"Pro TV bokšto langus stebėjome, kaip ant žemės krenta civiliai. Šaudė iš gretimų namų: stogų, balkonų, langų - mes matėme blyksnius. Kai prašvito, pamatėme gatvėje gulinčius žuvusiuosius ir sužeistuosius".

Yra šimtai ar net tūkstančiai liūdininkų žinančių, kad tai yra visiškas melas.

.

[luknas]

Golovatovas mate blyksnius is langu, nes kai SSSR kariai ir karine technika saude, tai tas atsispindejo nuo namu langu....

[Sula]

Golovatovas mate blyksnius is langu, nes kai SSSR kariai ir karine technika saude, tai tas atsispindejo nuo namu langu....

Aš pats su tėvu buvau užlipęs ant stogo. Snaiperių neaptikom.
Tiesa, ilgai ten neužsibuvom, nes patys galėjom tapti taikiniu. Tėvas, kaip buvęs kariškis tai suprato, kai jau tapo aišku, kur krypsta reikalas.

[spirit]

Tai yra suprantama. Pagalvojau tiesiog, kodėl forumiečiai nepasidalina savo atsiminimais iš to meto.

Aš tuo metu buvau dar ketverių metų vaikas. Atsimenu tik tai, kad tą vakarą su tėvais ir sese buvom nuvažiavę prie bokšto, bet prieš atvykstant tankams buvome išprašyti namo, nerizikuoti.

[Tomizmas]

Aš tada buvau ikimokyklinis vaikas ir neatsimenu nieko. Per televizorių mačiau tuos įvykius, bet tai jau buvo vėliau.

[Briedis]

1991-ųjų sausio 13-oji: kodėl tada raudonavo Klaipėda?
https://www.atviraklaipeda.lt/2021/0...navo-klaipeda/

Tomis dienomis prieš tris dešimtmečius Klaipėdoje pavyko išvengti kraujo praliejimo, tačiau uostamiesčio gatvės vis tiek raudonavo taip, kad dėl to netgi buvo rodomos sovietinėje žinių laidoje „Vremia”. Prisiminimais apie tai, kaip gi tai nutiko, su „Atvira Klaipėda” pasidalino dizaineris, profesorius Alvydas Klimas – vienas iš šio įvykio „kaltininkų”. Keli naktiniai jo ir kolegų darbai ateities kartoms išliko tik entuziastingo istoriko, muziejininko Sauliaus Karaliaus dėka, kuris nepabijojo tada būti palaikytas jedinstvininku.

Šios jubiliejinės sukakties proga „Atviros Klaipėdos” skaitytojams – ir Nepriklausomybės Akto signataro, Krašto apsaugos departamento vadovo, o vėliau – pirmojo krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus prisiminimai apie 1991-ųjų sausio 13-ąją, kuriais jis su šių eilučių autoriumi pasidalino dar prieš aštuonerius metus.

[arturiux]

Buvau 20-metis antrakursis, studijavau Gedimino pr., tad visas tas dienas ir neretas naktis praleidau prie Seimo, Konarskio g. prie LRT. Ir nė menkiausios abejonės, kad galėtume pralaimėti...

[Sula]

Asmeniškai dar sausio 12 d. buvau kažkaip ramus, kad nieko rimto nebus. Klydau.
Nuėjau pas tėvą. Jis gyveno atskirai dabar Sausio 13-os g. 33 name (berods tuomet jis priklausė Kosmonautų pr. numeracijai). Jau ketinau eiti namo Lazdynuose. Bet link vakaro tapo aišku, kad įvykiai klostosi grėsmingai.
Visiškai kažkaip nebijojau šaudymų, gal todėl, kad neseniai buvau atitarnavęs sovietinėje kariuomenėje.
Būčiau daugiau sudalyvavęs, tačiau žmona buvo jau 7 mėn. nėščia. Pastatė ultimatumą, arba einame kartu, arba niekur neišleis.
Vis gi jau 13-os dieną nuėjom kartu ir prie bokšto ir prie Seimo.
Sutikau ir klasiokų ir pažįstamų. Pakalbėjom, kad blogai pridengėme bokšto užnugarį, todėl smogiamoji grupė gana lengvai prasiveržė.

Po viso labai nerimavau, kad tai tik pradžia, laukia didelis karas, kažkas gal šiek tiek panašaus į Ukrainą dabartyje. Viskas išsisprendė po sužlugusio pučo Maskvoje...

[luknas]

Česlovas Iškauskas. Sausio 13-oji: kas nušovė sovietų karininką?

Kas nušovė smogiką?
Kaip savo prisiminimuose rašė matematiko išsilavinimą turintis, buvęs Lietuvos žygeivių sąjungos vadovas Alfonsas Čeponis, tą naktį iš Pskovo atvykusi „Alfa“ grupė turėjo tyliai užimti TV bokštą ir TVR komiteto pastatą S. Konarskio gatvėje. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį vykdyta ataka tikėtasi, kad ir vienur, ir kitur darbuotojų bus mažiau, tad ir triukšmo bus išvengta. Tačiau sovietiniai vadai nepaisė vieno – tūkstančiai tuos pastatus supusių žmonių. Todėl tyliai tai padaryti nepavyko, ir apduję kareivos ryžosi žudynėms... Bet neapsieita ir be agresorių aukų. Tiesa, ji buvo tik viena. Ja tapo leitenantas ar vyr. leitenantas Viktoras Viktorovičius Šackichas, kurį TVR pastate (rašoma, kad lipant per langą) netyčia iš 5 cm atstumo į nugarą nušovė kitas „Alfa“ karininkas. Kulka jam pateikė po liemene į pažastį, ir jis po kiek laiko mirė. Gydytojas, kuris su greitosios pagalbos automobiliu kariškį vežė į ligoninę, neseniai pasakojo, kad kulka buvo įsmigusi į pilvą. Iš pradžių nušautasis gulėjo rūmų fojė, ir lavoną matė iš pastato varomi žurnalistai bei TVR darbuotojai. Paskui jis buvo nuneštas į valgyklą ir paguldytas ant stalo. Jau po pastato užgrobimo rugpjūtį grįžę į savo darbo vietas žurnalistai dygiai juokavo, kaip nejauku už to paties stalo gerti rytinę kavą... Netrukus kūnas buvo atgabentas į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, o iš ten jį pavyko išgabenti į Teismo ekspertizės patalpas, kad būtų galima ištirti. Ekspertai greitai nustatė, jog V. Šackichas žuvo nuo saviškių kulkos. Beje, kaip rašo K. Čeponis, SSSR KGB specialistai vėliau patys atliko labai išsamų vidinį tyrimą ir nustatė, kad jį automatu AK-74 5,45 mm kulka iš tikro atsitiktinai pašovė saviškis. Tačiau tai aprašydamas Rusijos karinių pajėgų majoras Michailas Pustobajevas (1991 m. jis buvo atleistas iš kariuomenės „už garbingo sovietų karininko vardo diskreditavimą“) 2003 m. išleistoje knygoje „Atpirkimas“ pastebi, jog tą naktį iš pastato išvaromiems redaktoriams ir TV žurnalistams įsiutę okupantai liepdavo paliesti koridoriuj paguldytą ruso kareivio lavoną – žiūrėkit, ką jūs padarėt!
Po kelių mėnesių, kaip toliau rašo M. Pustobajevas, SSRS generalinis prokuroras paskelbė ciniškiausias atlikto žudynių prie TV bokšto ir TVR pastato „tyrimo" išvadas: kariškiai į žmones nešaudę, o civiliai prie bokšto žuvę nuo Sąjūdžio „bojevikų" rankos. Tie šaudę nuo stogų, stūmę mergaites po tankais, pririnkę senų lavonų Vilniaus lavoninėse ir juos tyčia peršovę – taip rašė (ir rašo), kalbėjo (ir kalba) netgi aukšti sovietų pareigūnai, politikai, žurnalistai. Iki šiol Rusijos specialiosios paskirties tarnybos ir „Alfos“ svetainėse (žr. čia ir čia) tvirtinama, kad V. Šackichas „didvyriškai žuvo prie TV bokšto nuo lietuviškųjų nacionalistų rankos“... Po mirties jis apdovanotas Kovinės Raudonosios vėliavos ordinu.
Kas gi tas karininkėlis?
Kaip rašo portalas (žr. čia), leitenantas V. Šackichas įėjo į papulkininkio Jevgenijaus Čiudesnovo KGB „A“ padalinio grupę. Pastarasis čia ištarnavo beveik 20 metų – nuo pat „Alfos“ sukūrimo 1974-ųjų birželio 29 d. KGB vadovo Jurijaus Andropovo įsakymu. Specialaus padalinio „Bratiška“ svetainėje (žr. čia) šis jau į atsargą išėjęs pulkininkas pasakoja, kad KGB nutarimu paskelbus kovinę parengtį 65 specialios paskirties tarnybos smogikai sausio 11 d. vakare iš Vnukovo oro uosto Maskvoje išskrido į Vilnių, kur grupės vadovavimą perėmė „Alfos“ grupės viršininko pavaduotojas papulkininkis Michailas Golovatovas, dabar taip pat kaltinamasis Sausio 13-osios byloje. Smogikams buvo iškelta užduotis „išblokuoti keletą objektų, kad jų iš rikiuotės neišvestų Sąjūdžio šalininkai“. Objektas Nr. 1 – Televizijos ir radijo komitetas S. Konarskio gatvėje.
Savo atsiminimuose šis karininkas pripažįsta, kad tada Vilniuje tvyrojo didžiulė psichologinė įtampa: viena, kad reikėjo neutralizuoti „nacionalistinius teroristus ir smogikus“, kita – kai atsiduri politinių aistrų verpete. Čia J. Čiudesnovas graudenasi, kad jam buvo dvigubai sunkiau: juk jis gimęs Panevėžyje. Mieste gyvena jo artimieji, kurie po to netgi bijoję ir vengę su juo bendrauti. Paskui smogikų vadas pasakoja, kaip sunku buvo nusigauti į TVR pastatą, kaip juos gąsdino su imitacine granata kažkoks „nacionalistas“... Toje grupėje buvo saviškių nušautas tada ir 22-jų nesulaukęs V. Šackichas. Išsamios informacijos apie šį eilinį KGB karininkėlį, kuris į Vilnių pasiųstoje „Alfa“ grupėje žygiavo paskutinis („zamykajuščij“), neradome, bet ji ir nedomina. Svarbu kitkas: jaunuolis netyčia ar tyčia (galima daryti ir tokią prielaidą, nes tuomet daugelis karininkų murmėjo, kad juos siunčia į beviltiškus „karštuosius“ taškus, į politizuotas, vien Kremliaus veikėjų interesus tenkinančias pozicijas, tad tokius dvejojančius reikėjo kaip nors „neutralizuoti“) saviškio buvo nušautas, bet šito nei „Alfa“ vadai, nei kai kurie Maskvos propagandistai nenori pripažinti.
Fantastinės sovietų versijos
Grįžkime prie tos žmogžudystės. Publicistė Irena Tumavičiūtė, nagrinėjusi svarbiausius Lietuvos istorijos posūkius, laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ 2012 m. rašė, kad prieš keletą dešimtmečių rusų žurnalistams J. Čiudesnovas sakęs, jog karininkui „lietuvių nacionalistai vėliavos smaigaliu įdūrė”. Paskui, supratęs, kad vėliavos kotu vargu ar mirtinai sužeisi specialia šturmo apranga aptaisytą smogiką, ėmęs tvirtinti, jog jį patiesė „balistiniu peiliu“ (tokius „šaltuosius“ ginklus, kurių geležtė, spyruoklės arba suspaustų dujų iššauta, 60 km/h greičiu įsminga į taikinį, nešiodavosi SSRS ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos valdybos specialiųjų dalinių nariai). Vadinasi, „lietuvių nacionalistai“ tokių ginklų negalėjo turėti, ir dar užgrobtuose rūmuose... I. Tumavičiūtė rašė, kad tokių vingrybių netrūksta netgi po to, kad SSRS generalinė prokuratūra po savo atlikto tyrimo iškart padarė išvadą, jog V. Šackichas buvo nukautas 5, 45 mm kulka, atskriejusia iš apačios į viršų (priešinga kryptimi nei, anot Kremliaus propagandos ruporų, prie TV bokšto lakstė lietuvių nacionalistų iššautos kulkos). 5,45×39 mm šovinys, atėmęs gyvybę „Alfos” leitenantui, irgi buvo įtrauktas į GRU specialiųjų pajėgų ginkluotės rinkinį. Tai tarptautinių konvencijų uždrausta „kalašnikovo” automato išcentrinė kulka.
Įsiskverbusi į kūną, ji vartosi plėšydama audinius, raumenis, trupindama kaulus. Televizijos bokšto gynėjui, tuometiniam studentui biochemikui, 2012-ųjų pradžioje dar buvusiam nanotechnologijų ir medžiagotyros centro „NanoTechnas” vadovui Arūnui Ramanavičiui, kaip rašė „Ūkininko patarėjas“, labiau pasisekė – 5, 45 mm kulkos jam sutrupino tik šlaunikaulį, bet vyras visą gyvenimą šlubčios su skeveldromis kūne: gydytojai nepajėgė ir nedrįso jų išrankioti, nes pacientą būtų reikėję išmėsinėti gabalais.
....
Ar Sausio 13-osios naktinis precedentas Vilniaus S. Konarskio g. 49 nesako, kad laikas liautis galabyti savo tautiečius, nelabai nutuokiančius, kieno, kokius ir ar moralius interesus jie gina? Juo labiau, kad, žvelgiant į išsaugotas nuotraukas, po „Alfos“ šalmais matome azijietiško gymio kareivėlius... Jeigu subliūško piktybinis mitas „savi šaudė į savus“, tai gal turi teisę egzistuoti tezė „savas šaudo savą“?

https://www.delfi.lt/news/ringas/lit....d?id=86213729

[manometras]

Man tą sausį buvo 17, 12 klasė. Gyvenau Vilniaus Senamiestyje, tai prie Seimo eidavau pėsčiom ir būdavau ilgai. Į kitas vietas su drauge, kuri gyveno Žirmūnuose, nuvažiuodavom troleibusais ir pabūdavom trumpiau. Kai kur dieną, kai kur (prie Konarskio 49 pastato) - vakare. Stebėjau visus įvykius. Kai kuriuos iš tų pirmųjų, pvz., prie Spaudos rūmų, stebėjau per TV.
Nerimo buvo, nes žmonės buvo kai kur už nieką sužeidžiami, kai kur pakliūdavo į avarijas susidurdami su karine technika, kuri važinėjo po Vilnių jau kokią savaitę prieš sausio 13-ąją.
Pirmą kartą prie Seimo buvom, kai dėl pakeltų kainų ten susirinko liaudis su "Vienybė-Jedinstvo-Jedność" kaip aršiausiais ir pradėjo veržtis į Seimą (Aukščiausiąją Tarybą, bet tingiu taip rašyt).

O sausio 12 d. vėlai vakare ar net naktį teko pabūti su ta pačia drauge ir prie bokšto, bet tada dar buvo ramu, žmonės dainavo, gėrė kavą, dalinosi sumuštiniais, kalbėjosi. Mes su drauge nusprendėme važiuoti atgal prie Seimo, nes iš ten galėsime pėsčiom pareiti namo, kai jau nebevažinės joks VT.

Prie Seimo stovėjom jau naktį, išgirdom naujienas, kad prie bokšto žuvo žmonės, tokio amžiaus kaip aš irgi buvo pora vaikinų.
Tapo liūdna ir neramu. Bet prie Seimo buvo daug žmonių, tai visi tikėjosi, kad nedrįs čia žudyti ir nesiskirstė, tik kai kas meldėsi ir giedojo "Marija, Marija". Politikai, gal Landsbergis, išlįsdavo pro langus, aiškino, kad vaikams ir moterims saugiau būtų eiti namo.Žmonių nemažėjo. Iš tikrųjų tik prie Seimo ir buvo labai daug žmonių, nes ten buvo aikštė, į kurią žmonės buvo pripratę rinktis.
Mes išėjom namo pamiegoti, kai pavargom.
Grįžusi žiūrėjau TV,iš Kauno, klausiau radijo, miegojau, pabudau, kai išgirdau, kad varo tankai ir į Taliną. Paskui išgirdau, kad Taline Jellcinas ir jis baltų pusėje.
Dieną vėl ėjom prie Seimo, radom ten jau barikadas iš betono ir iš armatūros vielų (visai šalia vyko statybos), žmonių plakatus, piešinius, sovietinius pasus, susmeigtus ant tų vielų. Žmonės buvo tylūs.
Paskui minios žmonių buvo žuvusiųjų laidotuvėse (lankyme ir lydėjime į kapus). Mes su mama irgi ėjom. Verkiau.
Galvojau, jei koks vatniikas kažkuo ten garsiai piktinsis, tikrai galiu apspjaut.Bet ne, jie visi tylėjo.

[manometras]

Ant stogų žmonės lipdavo, kad galėtų pamatyti ir nufotkinti, o kartais net nufilmuoti bendrą vaizdą, visą minią. Tai ir kilo sovietiniams idėja, sakyti, kad nacionalistų snaiperiai šaudė nuo stogų į savus.

[Shernas]

... Tai ir kilo sovietiniams idėja, sakyti, kad nacionalistų snaiperiai šaudė nuo stogų į savus.

Lyg sovietams ar maskoliams kada rūpėjo jų melagysčių realus pagrindimas

[VNS]

Jie po 30 metų sugeba važiuot katedros apžiūrėt.