Čia matyt įsijungia toks požymis, jei jauti neapykantą-genocidas, jei malonumą-kriminalas.
Skelbimas
Collapse
No announcement yet.
Nusikalstamumas ir necivilizuotas elgesys Lietuvoje
Collapse
X
-
Parašė praetor Rodyti pranešimąO aš norėčiau pavyzdžio apie maniaką tipo Čikatila, kurio veikos kvalifikuotos kaip genocidas.Got sun in my face, sleeping rough on the road
Comment
-
Parašė Petrozilijus Cvakelmanas Rodyti pranešimąLogiškai prieinam Nobelio premijos vertos išvados, kad kvalifikuojant veiką svarbūs tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs jos požymiai. Excellent.Tik nepakantumas teisės pažeidimams ir optimizmo skleidimas atves mūsų valstybę į tiesos kelią :)
Comment
-
baisu
sveiki, mūsų šeimą pradėjo atakuoti gyvūnų žudikai..štai mano istorija
„Brisiaus Galas“ – žiauresnė versija
Turbūt visi esate skaitę Jono Biliūno novelę „Brisiaus Galas“. Ir daugelis buvo šokiruoti šio kūrinio pabaiga, buvo gaila nekalto šunelio, ir buvo pikta ant beširdžio šeimininko. Tai buvo tik novelė, tačiau tokie dalykai, tik dar šaltakraujiškesni, dedasi ir mūsų kasdienybėje.
Pradėsiu nuo pradžių, kai mano močiutė su tėvais Dituvos sode sugalvojo pasamdyti žmones išsikasti šulinį, nes jo labai reikėjo. Taigi rugsėjo mėnesį darbas buvo atliktas. Uždėti „stogą“ ir aptvarkyti aplink jį nusprendėme vėliau, atėjus šiltąjam sezonui. Šulinį palikome tokį koks buvo ir ramiai sau gyvenome Klaipėdoje.
Vieną žiemos dieną nusprendėm nuvažiuoti į sodą, pažiūrėti ar dar neužpustė durų. Viskas buvo gerai, sodas niekuo nepakitęs, išskyrus baltas pusnis visur aplinkui. Atėjo metas pažiūrėti ir į šulinį, ar niekas nenutrupėjo ir pan. Tačiau vos prikišus galvą arčiau šulinio angos išvydome šlykštų vaizdą. Kas ten gali būti? Katinas... Matėsi, kad jis ten įmestas neseniai, nes vis dar plūduriuoja vandens paviršiuje. Teko pririšti kibirą su virve ir ištraukti vargšo katino lavoną.
Visi buvo šoke. Pats katinas ten negalėjo įšokti, nes ant šulinio viršaus buvo uždėtos kelios lentos. Beliko vienintelis atsakymas - gyvūną į šulinį kažkas įmetė. Ar įmetė gyvą ar negyvą, šito nesužinosime, bet taip pasielgti galėjo bejausmis, be skrupulų žmogus.
Vanduo buvo užterštas katino lavono skaidulom ir jo išskyrom, todėl pavasarį teks visą vandenį išpumpuoti ir dezinfekuoti šulinį. Visi, kam papasakojom apie šį įvykį, buvo sukrėsti. Laikui bėgant pasimiršome, o štai už lango ir sniegas pradėjo tirpti - greitai prasidės paruošiamieji sodo darbai. Po kelių savaičių jau plušome sode, iš šulinio pumpavom užterštą vandenį, purenom žemę, deginom šakas ir t.t. kelis savaitgalius iš eilės.
Tą balandžio dešimtąją dieną į sodą atvykome anksti. Atlikinėjome įprastus sodo darbus, o iš šulinio vis tebepumpavome vandenį, tai truko ilgai, nes pumpavimo variklis silpnas ir vanduo per šlangą į lauką išbėga silpna čiurkšlele. Kadangi tą šeštadienį sode ruošiamės būti ilgai, tai daug daugiau vandens ir išpilsime iš šulinio.
Aš rūsyje kūrenau krosnį, kai išgirdau nuostabos kupiną riksmą. Užlipu į lauką ir matau, jog tėvai prie šulinio - nerimastingais veidais. Žiemos istorija pasikartojo, tik šį kartą šulinyje buvo šuo - gana didelis (maždaug 3 katinų dydžio). Jis jau buvo šiek tiek paskendęs, ir nesimatė kol neišpumpavome tam tikro kiekio vandens. Visi buvo sukrėsti dar kartą. Ir iškilo klausimas, ar mūsų šulinį gyvūnų kapinėms pasirenka tyčia? Juk turėtų būti tikrai didelis sutapimas, jei du skirtingi asmenys per keletą mėnesių į tą patį šulinį įmestu po gyvūną. Gal tai kerštas? Priešų mes neturėjome. Kaimynai? Tikrai ne, aplinkui gyvena padorūs žmonės. O pats gyvūnas tikrai negalėjo ten įšokti, nes po rasto katino ant šulinio viršaus uždėjome storą, tvirtą, plačią lentą, kurią pakelti galėtų tik žmogus.
Šį kartą iškilo dar didesnė problema, neturėjome kaip ištraukti lavono, todėl paskambinome vyrukams kurie kasė mūsų šulinį - jie sakė skambinti jei iškils problemų. Papasakojus jiems apie šiuos protu nesuvokiamus pasityčiojimus iš gyvūnų, šulinių specialistai nusistebėjo: "Jau daug metų dirbam šulinių versle, bet nieko panašaus neteko girdėti, ir iš kur atsiranda tokių psichų?". Vyrai pasakė, kad galės atvažiuoti tik kitą savaitę. Teks laukti, ir toliau pumpuoti vandenį, šįsyk dar labiau užterštą, nes šuns kūnas buvo apiręs.Vis dar sukrėsti dirbome sode toliau, tačiau greitai teks patirti dar vieną šoką. Po kelių valandų šulinyje vandens dar sumažėjo, ir tada išvydome bjaurų, kraupų ir net susigraudinti verčiantį vaizdą - keturių mažyčių šunelių siluetus... Kalė žuvo kartu su savo šuneliais... Ir šie gyvūnai į šulinį turbūt buvo įmesti gyvi, arba nužudyti prieš tai, o tada įmesti - juk maži šuneliai nemiršta šiaip sau. Gali būti, kad jie šeimininkui buvo tiesiog nebereikalingi ir jis rado "puikią" vietą gyvūneliais atsikratyti. Tragiškos kalės ir jos(veikiausiai) šunelių žudynės sukrėtė ne tik mus, bet ir Gyvūnų Teisių Apsaugos Tarnybą, kuri yra girdėjusi įvairiausių gyvūnų kankinimo istorijų. Mums patarė kreiptis į policiją. Kreipėmės. Pradėtas ikiteisminis tyrimas, taip pat pareigūnai išsivežė šunų lavonus. Bet tai neapsaugos nuo tolesnių išpuolių.. O kaltininkus bus be galo sunku rasti.
Scenarijus galėjo baigtis ir liūdniau. Jei žiemą apžiūrėti sodo būtume atvykę vėliau, katinas jau būtų paskendęs ir net nenutuoktume, kad šulinio dugne yra jo kūnas teršdamas vandenį... Per žiemą kūnas būtų dar labiau apiręs, tačiau pavasarį nebūtų reikalo pumpuoti vandens, nes manytume, jog jis švarus. Tada nieko nežinotume ir apie penkis šunis. Visi šulinyje esantys lavonai suirtų, o kaip žinote, kaitrią vasaros dieną dirbant sode labai troškina, ir kadangi, šulinys jau 9 mėnesius kaip iškastas, visas gruntas ir kitos dalelės nusėdo, tad ramiai galime gerti šį vandenį...Neabejotinai visa šeima, kaimynai, draugai būtų užsikrėtę Hepatitu, ar kita labai pavojinga ar net mirtina liga. Taip galėtų ir išmirti visa šeima, vien dėl kažkieno noro atsikratyti nebereikalingais gyvūnais...Blogas apie mano gyvenimą bei įspūdžius Kinijoje - kiniskai.blogspot.hk
Comment
-
Parašė Al1 Rodyti pranešimąTai reikėjo iki galo sutvarkyti šulinį. Padaryti stogeli, dureles ir užrakinti.
Be abejo tai kaimynų darbas. Na jei ne jų pačių, tai bent jau jie parekomendavo. Koks svetimas žmogus žinos, kad yra šulinys? Negi kas specialiai jo ieškos? Jei tai kaimynų darbas, stogelis būtų neapsaugojęs...Blogas apie mano gyvenimą bei įspūdžius Kinijoje - kiniskai.blogspot.hk
Comment
-
-
Metropolis
Šiaip įdomios mintys, ypač jas skaityti įdomu šiais laikais. Kaik urias citatas specialiai paryškinau. Info paimta iš čia:
http://www.kaunoti.lt/index.php/veikla
Daug ką galėtų papasakoti niūrios „Kauno Bastilijos“ mūrų sienos. Jos slėpė nuo išorės pasaulio daugelį bebaimių kovotojų už liaudies laisvę ir teises. Nemažai jų žuvo niūriuose požemiuose. Šimtai jų perėjo kraupius kazematus, karcerius, kol iškeliavo į kitus kalėjimus ar ištremtį.
Šios carizmo atramos – kalėjimo sienos saugojo ne vieną 1863 metų sukilimo vadovą ir eilinį sukilėlį. Čia apie mėnesį buvo saugomas ir tardomas Kauno gubernijos sukilėlių vadovas Antanas Mackevičius. Šio kalėjimo kazematų neišvengė ir sukilėlių būrio vadas įžymus dailininkas Elvyras Mykolas Andriolis, mokytojas Dženkovskis.
Kauno kalėjime dvejus metus kalėjo sukilėlių valdžios paskirtas Kauno apskrities sukilėlių komisaras, Z. Sierakausko ir A. Mackevičiaus draugas, Kėdainių gimnazijos matematikos mokytojas Mykolas Berkmanas su savo žmona Julija Dalevskyte – Berkmaniene. 1865 m. Berkmanai buvo ištremti į Viatką.
Vienuolika mėnesių šio kalėjimo režimą patyrė ir liepsningas revoliucionierius Feliksas Dzeržinskis. Jis ir slogioje kalėjimo aplinkoje sugebėjo palaikyti ryšius su kovos draugais laisvėje. Net buvo sumanęs pabėgimo planą. Siekdamas gerai pažinti kalėjimo aplinką, jis pasiūlė kalėjimo vadovybei pasivaikščiojimo takuose ir aplink kalėjimą sodinti gėles. Vyrų pasivaikščiojimo take, Dzeržinskiui vadovaujant, buvo įrengta gėlynai, apsodinta gėlėmis kalėjimo pašalės, bet pabėgti nepavyko. 1898 m. birželio mėnesį F. Dzeržinskis buvo išsiųstas į Viatkos guberniją.
Kauno kalėjime visais laikais netrūko politinių kalinių, o ypač jų padaugėjo 1905 - 1907 metų revoliucijos laikotarpyje. Kameros buvo perpildytos kaliniais. Kalėjimo vadovybė ir žandarai, saugoję kalėjimą, būgštavo, kad perpildytame kalėjime kas minutę gali įsiliepsnoti sukilimas, kad kaliniai gali išsivaduoti ir nusiaubti kalėjimą.
Niūrias kalėjimo kameras praėjo, pusę metų čia kalėjęs, aktyvus 1905 m. revoliucijos demonstracijos ir kitų įvykių organizatorius ir dalyvis Kaune, Boleslovas Kybartas, vėliau ištremtas į Sibirą ir eilė kitų kovotojų.
Čia, kalinių buvo nestokojama ir Stolypino reakcijos laikotarpiu bei kaizerinės Vokietijos okupacijos metais. Ir tik 1918 m. gruodžio pabaigoje susikūrusi Kauno Darbininkų Deputatų Taryba, perėmusi kalėjimą, iš jo išleido politinius kalinius.
1920 m. Kauno kalėjimo rūsyje buvo sušaudyti Kauno įgulos kareivių sukilimo komiteto nariai Petras Mickeliūnas, Domininkas Vizgirda, Maksas Kušneris, Balys Kanišauskas ir dar du kareiviai – eiliniai sukilimo dalyviai.
Iš šios kankinimo vietos mirtininkų kamerų buvo išvesti sušaudyti revoliucionieriai Petras Varkalis (1921-06-20) ir Nochimas Jubileris (1925-10-25). Čia, vienutėse praleido paskutines savo valandas karo lauko teismo pasmerkti mirti keturi komunistai – Karolis Požela, Juozas Greifenbergeris, Kazys Giedrys ir Rapolas Čarnas.
Įsigalėjus buržuazinės Lietuvos diktatūrai, jos veikėjai, sekdami carinės Rusijos kalėjimų pavyzdžiu, Kauno kalėjimą pavertė „Sunkiųjų darbų kalėjimu“. Jame kalinimo sąlygos kaskart sunkėjo. Kalinių skaičius augo. Į jį 1921 m. sugrūdo 796 kalinius.
Nuo pat Kauno kalėjimo funkcionavimo pradžios kaliniai buvo laikomi antisanitarinėmis sąlygomis. Purvinos dvokiančios kameros, nedezinfekuojami tualetai, suplyšusi, apipuvusi, retai keičiama patalynė, nešvarūs, neskalbti baltiniai – visa tai sudarė palankias sąlygas parazitams bei ligų skleidėjams veistis.
1925 m. Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas priklausė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Kalėjimo kompleksą sudarė 7 mūriniai pastatai.
1927 m. čia buvo laikoma 1290 kalinių.
Kauno kalėjime buvo uždaryti šimtai 1935 – 1936 metų Suvalkijos valstiečių streiko dalyvių, kurių keturi – Alfonsas Petrauskas, Kazys Narkevičius, Bronius Protasevičius ir Petras Šarkauskas - 1936 m. sušaudyti, o Aleksandras Maurušaitis 1937 m. nunuodytas Kauno I forto dujų kameroje.
1937 -1939 m. kalėjime buvo 1500 kalinių.
Nesuteikus medicininės pagalbos kalėjime mirė Klaudija Krastinaitė, Adelė Laukaitytė, Henrikas Baratinskas, Juozas Garelis ir kiti. Čia kalėjo Liudas Adomauskas, Pranas Libertas, Icikas Meskupas, Antanas Sniečkus, Motiejus Gumauskas, Domas Kučinskas ir daugelis kitų kovotojų už liaudies laisvę.
1940 m. birželio 18 d. Lietuvos Liaudies vyriausybė paskelbė ėjusio prezidento pareigas Justo Paleckio pasirašytą amnestijos aktą, ir visi politiniai kaliniai buvo paleisti iš kalėjimų ir koncentracijos stovyklų, nors Kauno kalėjimas po to dar funkcionavo 20 metų.Paskutinis taisė Metropolis; 2010.04.17, 21:51.
Comment
-
Parašė Metropolis Rodyti pranešimąŠiaip įdomios mintys, ypač jas skaityti įdomu šiais laikais. Kaik urias citatas specialiai paryškinau. Info paimta iš čia:
http://www.kaunoti.lt/index.php/veikla
Comment
-
Tikrai kažkas kraupaus, arba KTI yra komunistų reakcionierių irštva, arba kažkas turi labai didelių problemų su išsilavinimu ir yra nepataisomi tinginiai. Kiekvienu atveju, veikėjai, atsakingi už KTI tinklapio administravimą bei tokių nesąmonių publikavimą oficialiame valstybinės įstaigos puslapyje, turėtų atsisveikinti su savo pareigomis.
Comment
-
Parašė Hortis Rodyti pranešimąTikrai kažkas kraupaus, arba KTI yra komunistų reakcionierių irštva, arba kažkas turi labai didelių problemų su išsilavinimu ir yra nepataisomi tinginiai. Kiekvienu atveju, veikėjai, atsakingi už KTI tinklapio administravimą bei tokių nesąmonių publikavimą oficialiame valstybinės įstaigos puslapyje, turėtų atsisveikinti su savo pareigomis.
Comment
-
Parašė Kecal Rodyti pranešimąŠiaip įdomus klausimas - gal kas galėtų patarti, į ką šiuo atveju būtų geriausia kreiptis? Neturiu daug patirties bendraujant su biurokratais
Comment
-
Parašė fredis Rodyti pranešimąVolvo Santakoje
Youtube video
Comment
Comment