Mokslas ir visata

[sauls]

Cia tai kaip tik neproblema. Siltinti masina neiseis nes ji priverstinai vedinama. O autonominiai peciukai siais laikais joks stebuklas, buna ir elektriniu ir dyzeliniu ir benzininiu (Webasto/Eberspaecher).

Bet... tuomet koks skirtumas tarp elektromobilio su dyzeliniu peciuku ir hibridinio automobilio? Kur ekologija? Dyzelinis peciukas be to reikalaus ir ismetimo vamzdzio, kuris kaip kalbama straipsnyje tarsi ir nereikalingas..

[a_p]

Bet... tuomet koks skirtumas tarp elektromobilio su dyzeliniu peciuku ir hibridinio automobilio? Kur ekologija? Dyzelinis peciukas be to reikalaus ir ismetimo vamzdzio, kuris kaip kalbama straipsnyje tarsi ir nereikalingas..

Ismetimo vamzdis pats savaime nera problema, todel del jo buvimo niekas nesijaudins.

O skirtumas tame, kad hibridinis automobilis savo variklyje degina kura tam kad judetu, t.y. ne paciu efektyviausiu budu. Salono apsildymas yra viso labo svaistomos energijos nedideles dalies panaudojimas.

Peciukas gi is esmes yra ne kas kitka kaip dyzelinis/benzininis "arbatinukas", todel jo naudingumo koeficientas yra palyginti labai geras. Gal net geresnis nei kad salono sildymas elektra.

Modernios Webasto/Eberspaecher 5kW galingumo sistemos per valanda sudegina kazkas 0.5L kuro.

[a_p]

THC/vonJeek proudly presents an ePassport emulator.

Taigis, visa pompa su "biometriniais" pasais mistinio "saugumo" vardan po truputi sklaidosi.
Belieka vienintelis ir turbut nuo pat pradziu pagrindinis privalumas: tokio paso savininka galima nepastebimai identifikuoti per atstuma. Jei kam reikia, tai labai patogu.

[pauliaK]

NASA zondas Marse aptiko sniego pėdsakų

NASA zondas „Phoenix“ Marse aptiko vandens pėdsakų ir pirmą kartą užfiksavo krintantį sniegą. Dirvožemyje buvo aptikti du mineralai, kurie susiformuoja tik vandenyje. Tačiau kaip jie susiformavo, kol kas lieka paslaptis.

„Phoenix“ lazeris už dviejų mylių nuo dislokacijos vietos užfiksavo iš debesų krintantį sniegą. Snaigės išnyko dar prieš pasiekdamos žemę.

Misijoje dalyvaujantis Arizonos universiteto mokslininkas Williamas Boytonas sako, kad kol kas viskas „kabo ore“.

„Phoenix“ trijų mėnesių misiją Marso arktinėse lygumose pradėjo gegužę. Misijos tikslas buvo ištirti, ar Marso aplinka yra palanki mikrobams. Kol kas didžiausias misijos pasiekimas — patvirtinimas, kad Marse yra ledo.

Mokslininkai jau seniai įtarė, kad šiaurinėse planetos lygumose yra palaidoti ledo sluoksniai. Zondas taip pat nustatė, kad Marso dirvožemis yra silpnai šarminis, jame yra svarbių maistinių medžiagų ir mineralų. Mokslininkai mano, kad praeityje Marse buvo vandens telkinių arba ištirpęs ledas sąveikavo su mineralais.

„Ar tai gyvenamoji Marso zona? Manau, kad artėjame prie šios hipotezės, — sakė Arizonos universiteto vadovaujantis mokslininkas Peteris Smithas. — Mes suprantame, kad Marsas gali mums pateikti dar daug siurprizų. Tyrimas dar nebaigtas.“

Marsas šiandien yra užšalusi ir sausa planeta. Jokių vandens ženklų paviršiuje nebelikę, tačiau mokslininkai tiki, kad anksčiau Marsas buvo gerokai šiltesnis ir drėgnesnis.

NASA pratęsė „Phoenix“ misiją iki metų pabaigos, jei zondas tiek išlaikys. Vasara Marse jau eina į pabaigą ir zondo saulės baterijos gauna vis mažiau šviesos. „Phoenix“ trumpam išsijungs lapkritį, kai Žemė užstos saulę.

Mokslininkai skuba išnaudoti likusias keturias iš aštuonių „Phoenix“ bandymų krosnelių prieš išsijungimą. Krosnelės yra skirtos organinių arba anglies medžiagų, kurios yra pagrindiniai gyvų organizmų komponentai, pėdsakams ieškoti. Kol kas nepasisekė gauti tvirtų organinių medžiagų egzistavimo įrodymų.

[John]

Ka apie zmonijos islikimo galimybes galvoja vienas zinomiausiu musu dienu mokslininku (video)

Hawking: If we survive the next 200 years, we should be OK
http://edition.cnn.com/2008/WORLD/eu...ml#cnnSTCVideo

[Reptilias]

Galvosūkis fizikos teoretikams: eksperimento metu pavyko perduoti informaciją greičiau nei šviesos greitis

Ženevos universiteto mokslininkai (University of Geneva) vasarą atliko labai įdomų eksperimentą su kvantiškai susijusiais fotonais. Pasirodo, tokie fotonai sugeba keistis informacija greičiau nei šviesos greitis.

Kvantinis susiejimas (Quantum entanglement) yra tam tikra kvantinių dalelių (pvz. kvantų, elektronų ar fotonų) būsena, atspindinti jų tarpusavio sąryšio koreliaciją. Kvantinį susietumą tyrinėja atskira fizikos šaka – kvantinė mechanika. Kad būtų aiškiau, galima paimti paprastą pavyzdį - kuomet viena susijusi dalelė būna 0, tai kita su ja sąveikaujanti – 1, o kai pirmoji – 1, antroji – 0. Tokios dalelių susijusios būsenos teoriškai buvo numatytos dar 1930 metais, o nuo to laiko jau ne kartą tyrinėtos ir praktiškai.

Eksperimento metu mokslininkai kvantiškai susijusius fotonus sugeneravo panaudodami lazerio spindulį, kurį su kristalu išskaidė į dvi dalis. Ši procedūra buvo atliekama Ženevos moksliniame centre. Išskaidyti spinduliai nukreipti į atskirus optinius kabelius, nutiestus į skirtingose pusėse esančius Šveicarijos kaimus – Satigny ir Jusssy, nutolusius nuo miesto per 18 km.

Tyrimo metu nustatyta, jog Jusssy kaime pakeitus susijusio fotono būseną, su juo sąveikaujanti dalelė Satigny kaime būseną pakeisdavo akimirksniu. Tokios koordinuotos reakcijos greitis šviesos greitį viršijo tūkstantį kartų. Svarbu pastebėti, jog neegzistavo joks kitas papildomas klasikinis kanalas informacijai perduoti iš viename kaime esančio fotono kito kaimo susijusiam fotonui.

Tačiau eksperimentas Einšteino reliatyvumo teorijos nepaneigia, kadangi tarp susijusių fotonų vykstanti koordinuota sąsaja, pasireiškianti kaip sukinio arba poliarizacijos pokyčiu, perneša tik informaciją, bet ne energiją ar masę. Tačiau ir tai yra įdomi detalė, nes dabartinė kvantinė mechanika teigia, jog tarp kvantiškai susijusių dalelių sąveikavimas nevyksta greičiau už šviesos greitį.

Tad nekeista, jog eksperimento rezultatai sukėlė didelį susidomėjimą akademiniame sluoksnyje. Kaip pranešė žurnalas Nature, teorinės fizikos specialistas Terence Rudolph iš Imperial College London universiteto taip pakomentavo eksperimento rezultatus: „kvantinė mechanika tyrinėja tokius procesus, kurie galbūt nepilnai telpa į mūsų dabartinį erdvės ir laiko suvokimą“.

Tuo tarpu tyrimų grupės vadovas Nicolas Gisin apie gautus rezultatus atsiliepė taip: „sąžiningai kalbant, nemanau, jog šiai dienai mes esame pajėgūs išsamiai paaiškinti gautus rezultatus“. Tačiau toks reiškinys egzistuoja ir eksperimentą atlikę mokslininkai tikisi pagalbos iš teoretikų.

Na ir pabaigai turime padėkoti straipsnio Viršytas šviesos greitis – pirmas rimtas Einšteino reliatyvumo teorijos „krestelėjimas“ komentatoriams, konkrečiai Enzimui, už nuorodą apie šį įdomų tyrimą – vasaros metu mes jį praleidome pro akis ir džiugu, jog jis nepaskendo informacijos „labirintuose“.

www.technologijos.lt

[daktaras]

Ka apie zmonijos islikimo galimybes galvoja vienas zinomiausiu musu dienu mokslininku (video)

Hawking: If we survive the next 200 years, we should be OK
http://edition.cnn.com/2008/WORLD/eu...ml#cnnSTCVideo

visų pirma tai nesuvokiu, kaip jis teikia garsą tam robovoice'ui, o visų antra, kad jonai, galėtum trumpai nusakyt, kas per disaster mus gali ištikti, sunkiai eina suprasti kažkodėl man tą robo balsą...

[John]

visų pirma tai nesuvokiu, kaip jis teikia garsą tam robovoice'ui, o visų antra, kad jonai, galėtum trumpai nusakyt, kas per disaster mus gali ištikti, sunkiai eina suprasti kažkodėl man tą robo balsą...

Na katastrofu gali istikti visokiu, nuo klimato kaitos ir tarsos iki branduolinio karo. Kaip pavyzdi Hawking'as paminejo Kubos raketu krize...

[daktaras]

ai tai čia ir paprasti žmonės man tą sako, kad žmonija pati save sunaikins... nereikia būti super duper mokslininku...

[John]

ai tai čia ir paprasti žmonės man tą sako, kad žmonija pati save sunaikins... nereikia būti super duper mokslininku...

Man atrodo, kad tu arba neskaitei/neziureji reportazo, arba jo nesupratai

Hawking'as labiau akcentuoja zmoniu galimybes plestis i kitas planetas, o ne apie susinaikinima.

[daktaras]

/\ tą tai supratau čia aš apie savo pačių durnavojimus parašiau

[DeSadas]

visų pirma tai nesuvokiu, kaip jis teikia garsą tam robovoice'ui, o visų antra, kad jonai, galėtum trumpai nusakyt, kas per disaster mus gali ištikti, sunkiai eina suprasti kažkodėl man tą robo balsą...

Kiek jis pasakojo savo paskaitoje (cia cambridge jis gyvena), jis valdo akimi ( daviklis seka akies vyzdzio judesius) kompiuterine programa, kuri veikia kaip sms zinuciu rasymas ( parenki kelias raides ir tau ismeta tinkamiausia zodi). Garsas sintezuojamas sena -90 tuju garso korta (tad todel garsas toks robotiskas).

[Mjso]

5 dienu senumo naujiena.

Meteor Causes Spectacular Light Show Over Alberta, Canada

[Naujokelis]

mjso "5 senumo naujiena" <-- galetum sita isversti?

[Mjso]

Sorry istaisiau

[Aš]

Kažkas, ko seniai laukiau. Nors pavienės nacionalinės iniciatyvos pastebimos jau kuris laikas, tačiau globaliu mastu to dar nebuvo siekiama.

Pasaulis raginamas kurti kosminės gynybos sistemą

Kad pasaulis galėtų efektyviai spręsti asteroidų grėsmės problemą, būtina sukurti pasaulinį tyrimų, informacijos mainų ir gynybos tinklą, kuris, vadovaujamas Jungtinių Tautų, koordinuotų tarptautines pastangas siekiant apsisaugoti nuo kosminės katastrofos.

Straipsnyje labiau akcentuojami koviniai veiksmai susidūrus su problema. Man ne mažiau svarbi, gal net svarbesnė, atrodo galimybė sužinoti apie grėsmę laiku. Pats kažkada esu mąstęs apie tokią idėją, kurioje asteroidų grėsmei stebėti išnaudojami patys asteroidai.

Istorijoje (kalbu apie šiuos laikus) yra buvę tokių atvejų, kai pavojingu laikytas asteroidas dėl kitų kūnų gravitacijos pakeičia trajektoriją ir yra pametamas iš akiračio (visiškai). Todėl siūlyčiau identifikavus kiekvieną iš potencialiai pavojingų asteroidų jį sekti nutūpdant jo paviršiuje tam reikalingą įrangą. Ši įranga reguliariai perduotų asteroido koordinates ir jo skriejimo trajektoriją. Centrinis Žemėje esantis kompiuteris be žmogaus įsikišimo analizuotų visų asteroidų orbitas ir apskaičiuotų ateities scenarijus norimam laikui. Pasikeitus (tam tikru lygiu) bet kuriai iš dedamųjų kompiuteris automatiškai atliktų naujus skaičiavimus. Kiekvieną kartą būtų įvertinama rizika ir, esant grėsmės tikimybei, automatiškai pranešama apie pavojų.

Asteroiduose naudojamą įrangą reikėtų aprūpinti energija, todėl tam reikėtų Saulės baterijų. Yra tikimybė, kad esant tolimai nuo Saulės asteroido orbitai, gaunamos energijos nebepakaktų įrangai funkcionuoti (nors nesu tuo tikras, nes "Voyager" ir "Pioneer" funkcionuoja skirsdami gana toli). Tačiau tam, kad keltų mums grėsmę, asteroidas turi priartėti prie Žemės, o tai automatiškai reikštų ir pakankamą energijos kiekį. Todėl toks modelis turėtų veikti pakankamu diapazonu, jog būtų veiksmingas.

Be pačių asteroidų stebėjimo, tuos prietaisus galima panaudoti ir kitų kosmoso kūnų paieškai. Pavyzdžiui, galima papildyti galimybe stebėti gravitacijos laukus ieškant anomalijų. Tokia anomalija reikštų, jog yra kitas kūnas, kuriantis savo gravitacinį lauką. Todėl į tą erdvės vietą iškart būtų galima nukreipti teleskopus iš Žemės.

Būtina ir nuolat ieškoti vis naujų grėsmę keliančių kosmoso kūnų. Tai tikslinga daryti automatiškai, kas, beje, jau ir yra daroma. Todėl ir į įtarimą sukėlusį erdvės plotą teleskopus galėtų nukreipti ir objektus atpažinti pati automatinė sistema.

Dar efektyviau būtų, jei pati sistema paleistų ir sekimui bei tyrimams skirtus zondus. Pati parinktų optimaliausią momentą tam padaryti apskaičiuodama kaip arti objektas priartės prie Žemės ir kada jis tai padarys. Taip pat ir tam palankiausią vietą Žemėje, jei tokių būtų ne viena. Tam reikėtų sukurti infrastruktūrą Žemėje ir naudojamus prietaisus kaip įmanoma minimizuoti, padaryti jų paleidimą kuo paprastesniu. Todėl lieka svarstytinas papildomų pritaisų pačiam asteroidui tirti ir kt. klausimas.

Tai fantazijos reikalas. Ir, žinoma, finansų.

Darbas šia linkme man priimtinas ne vien dėl to, kad mums, kaip mąstančioms būtybėms, būtų logiška imtis prevencijos savigynai. Tai taip pat skatina kosmoso įsisavinimą, naujus tyrimus ta linkme. Kas dar svarbiau, norėčiau, kad žmonės nukreiptų savo agresiją vieni nuo kitų į bendrą tikėtiną grėsmę iš išorės ir įsisąmonintų, kad vidiniai konfliktai yra beprasmiai ir apgailėtini.

[Eidvis]

/\

Manau tavoji idėja būtų šiek tiek per brangi. Kiek aš žinau, tai mes galime laisvai matyti didžiąją dalį asteroidų. Tų, kurių mes matyti negalime yra dėl saulės, nes į saulę nukreipti teleskopai apakinami šviesos ir neleidžia matyti iš tos pusės atskriejančių asteroidų. Dar kiek žinau, tai jie dažniausiai skrieja taip, kaip žemė aplink saulę- elipsėm. Vadinasi praskrieję pro žemę jie gali sugrįžti po kažkiek metų. Dėl to, praskriejus netoli kokios nors planetos asteroidas išties gali pakeisti savo trajektoriją dėl planetos traukos, tačiau jau dabar mokslininkai apskaičiuoja tą poveikį po 1, 2 , ar net kelių praskriejimų pro žemę, įvertina jų daroma įtaka ir apskaičiuoja kokia trajektorija asteroidas grįš pas mus antrą, trečią ar net vėlesniais kartais. Žinoma, kuo vėlesnis jo grįžimas, tuo sunkiau apskaičiuoti tikslią trajektoriją dėl to, kad į skaičiavimus reikia įtraukti daug daugiau nežinomųjų. Tačiau kelis metus į priekį mes puikiai galime matyti (jeigu netrukdo saulė) ir manau beveik idealiai tiksliai apskaičiuoti. Tačiau, mano nuomone, reiktų pasiruošti tam, kad jeigu visgi koks nors asteroidas kėsinsis į žemę. Kiek girdėjau, užtektu netgi nuskraidinti kosminį laivą prie pačio asteroido ir skrisdamas šalia jis savo trauka truputį paveiktų asteroido trajektoriją, o trupučio jau užteka jo kursui pakeisti. Manau tavo pasiūlytas variantas, kad nuleisti ant asteroidų daviklius, yra netinkamas, nes jis būtų beproto brangus ir duotų tą patį efektą, kaip kad stebint jį per teleskopą. Nes pakelti bent kilogramą svorio į atmosferą, reikia galingos, gal net iki 10 aukštų aukščio siekiančios raketos. Taip yra todėl, kad reikia įveikti žemės trauką. Tik išskridus iš žemės atmosferos, visos raketos nusimetamos, lieka mažas prietaisiukas, kurio netgi varikliukas išjungiamas, o jis visvien gali skrieti 10.000 km/h greičiu, nes jis skrieja per vakumą, kur nėra jokio pasipriešinimo. Dėl to pačio vakumo, tavo minėto prietaiso saulės batareikos gautų 10 kartų daugiau saulės energijos, nei jis gautų pastatytas ant žemės paviršiaus. Beto, pakilus virš žemės atmosferos, mes galime matyti net 10 kartų toliau, dėl to dabar pradedama naujus teleskopus statyti ne ant žemės, o virš žemės atmosferos. Manau pirmiau reiktų orientuotis į juos, vien dėl to, kad jie gali stebėti tūkstančius asteroidų, o ne vieną. O tokio teleskopo kainą tikriausiai būtų lygi tavo minėtojo daviklio kainai, nes jis dar turėtų skrieti toli toli, beto tikriausiai pats ir mastyti, nes palydovus galime valdyti iš žemės, o visokie probai turi galvoti patys, nes yra toli nuo žemės ir signalas iš jų ateina tik per ilgą laiką, kurio neužtenka tiesioginiam valdymui iš žemės, o kaip žinia jiem dar sudėtinga patiems mąstyti ir priimti atitinkamus sprendimus, dėl to nutupimas ant 20.000 km/h greičiu skriejančio asteroido yra labai sudėtingas.

[Aš]

Manau tavoji idėja būtų šiek tiek per brangi.

Tai tikrai brangi idėja. Galima imt ir pabandyt ją "inventorizuot". Remiantis straipsniu, Žemės orbitą kerta nuo 500 iki 1000 masyvių asteroidų. Tuomet mums reikėtų vieno superkompiuterio, keleto antžeminių automatizuotų zondų paleidimo stočių išdėstytų skirtingose planetos pusėse. Tarkime trijų. Reikėtų administracinio sistemos centro galbūt net su visu atskiru stebėjimų padaliniu, kartu jis galėtų užsiimti ir tyrimais šia linkme. Didžiausios resursų dalies pareikalautų tūkstantis įrenginių ir keletui tūkstančių skrydžių reikalingas kuras. Todėl reikėtų akcentuoti tų įrenginių minimalizmą. Kuo kompaktiškesnė bus technologija, tuo jai bus sueikvojama mažiau materialių resursų, tuo lengviau bus organizuotų automatinį jos paleidimą. Tuo mažau ji svers ir tuo mažiau kuro reikalaus skrydžiui.

Bet kuriuo atveju, sumoje tai būtų dideli kaštų skaičiai. Tačiau atsiminkim, kad siekdami šio tikslo mes disponuojama ne vienos šalies, bet visos žmonijos ištekliai, įskaitant ir finansinius. Taip pat neribojame projekto laiko (galima skirti tam dešimtmečius). Todėl vykdant projektą pakopomis mums tai būtų tikrai įkandama užduotis. Nors aš pradėčiau ir susitelkčiau ties technologijos minimizavimu.

Kiek aš žinau, tai mes galime laisvai matyti didžiąją dalį asteroidų. Tų, kurių mes matyti negalime yra dėl saulės, nes į saulę nukreipti teleskopai apakinami šviesos ir neleidžia matyti iš tos pusės atskriejančių asteroidų. Dar kiek žinau, tai jie dažniausiai skrieja taip, kaip žemė aplink saulę- elipsėm. Vadinasi praskrieję pro žemę jie gali sugrįžti po kažkiek metų. Dėl to, praskriejus netoli kokios nors planetos asteroidas išties gali pakeisti savo trajektoriją dėl planetos traukos, tačiau jau dabar mokslininkai apskaičiuoja tą poveikį po 1, 2 , ar net kelių praskriejimų pro žemę, įvertina jų daroma įtaka ir apskaičiuoja kokia trajektorija asteroidas grįš pas mus antrą, trečią ar net vėlesniais kartais. Žinoma, kuo vėlesnis jo grįžimas, tuo sunkiau apskaičiuoti tikslią trajektoriją dėl to, kad į skaičiavimus reikia įtraukti daug daugiau nežinomųjų. Tačiau kelis metus į priekį mes puikiai galime matyti (jeigu netrukdo saulė) ir manau beveik idealiai tiksliai apskaičiuoti.

Tačiau aš paminėjau precedentą istorijoje, kai asteroidas apskritai buvo pamestas iš akiračio ir iki šiol nežinoma jo buvimo vieta. Aš suprantu, kad tokio įvykio tikimybė yra maža. Bet juk tikimybė susidurti su asteroidu dar mažesnė. Tai ne pasiteisinimas siekiui veikti. Be to, dabartinis modelis reikalauja žmogiškųjų išteklių kur kas labiau. Be to, bet kuriuo atveju tavo minimu kelių metų laikotarpiu gali įvykti mano anksčiau minėtas dedamųjų pasikeitimas, kurio mes galime ir nepastebėti. Automatizuotas veikimas ir momentinis informavimas apie bet kokius pasiketimis (tikėtus ar netikėtus) būtų neabejotinai efektyvesnis ir patikimesnis. O, be kita ko, galima tokį veikimo būdą išnaudoti ir bent minimaliems tyrimams. Keli tūkstančiai "informatorių" Žemės "apylinkėse" būtų įspūdingas žinių šaltinis.

Tačiau, mano nuomone, reiktų pasiruošti tam, kad jeigu visgi koks nors asteroidas kėsinsis į žemę. Kiek girdėjau, užtektu netgi nuskraidinti kosminį laivą prie pačio asteroido ir skrisdamas šalia jis savo trauka truputį paveiktų asteroido trajektoriją, o trupučio jau užteka jo kursui pakeisti. Manau tavo pasiūlytas variantas, kad nuleisti ant asteroidų daviklius, yra netinkamas, nes jis būtų beproto brangus ir duotų tą patį efektą, kaip kad stebint jį per teleskopą.

Na, čia tik mano pasvarstymai. Aš būčiau linkęs ieškoti išeities sprendžiant minėtas problemas, man atrodo, kad, turint dabartines galimybes, tai yra įmanoma. Taip pat esu įsitikinęs, kad tokia sistema būtų naudinga. Ar ji būtų naudinga pakankamai jos reikalaujamoms investicijoms galutinai spręsti neapsiimu. Bet priimu kritiką, galite pasiūlyti ir savas versijas

Nes pakelti bent kilogramą svorio į atmosferą, reikia galingos, gal net iki 10 aukštų aukščio siekiančios raketos. Taip yra todėl, kad reikia įveikti žemės trauką. Tik išskridus iš žemės atmosferos, visos raketos nusimetamos, lieka mažas prietaisiukas, kurio netgi varikliukas išjungiamas, o jis visvien gali skrieti 10.000 km/h greičiu, nes jis skrieja per vakumą, kur nėra jokio pasipriešinimo. Dėl to pačio vakumo, tavo minėto prietaiso saulės batareikos gautų 10 kartų daugiau saulės energijos, nei jis gautų pastatytas ant žemės paviršiaus. Beto, pakilus virš žemės atmosferos, mes galime matyti net 10 kartų toliau, dėl to dabar pradedama naujus teleskopus statyti ne ant žemės, o virš žemės atmosferos.

Tai beskaitant man kilo tokia mintis. Tuomet mums reikėtų vykdyti zondų paleidimą ne iš Žemės, bet iš jos orbitos. Skirtumas būtų tas, kad į orbitą galėtume iškelti masiškai zondus iš karto. O iš Žemės juos paleidinėti reikėtų po vieną taip sunaudojant kur kas daugiau kuro. Pavyzdžiui, „Žiulis Vernas“ gali gabenti 8 tonas krovinio. Tuomet, jei sugebėtume sukurti zondus, sveriančius ne daugiau kaip 100 kilogramų, mums užtektų 13 skrydžių. Tai tikrai nėra daug. Net jei tam reikėtų infratruktūros orbitoje, tai anaiptol nebūtų kažkas sudėtingo žmonijai ar netgi perdėm brangu naudojant tokį potencialą.

Manau pirmiau reiktų orientuotis į juos, vien dėl to, kad jie gali stebėti tūkstančius asteroidų, o ne vieną.

Savo modelyje aš minėjau ir teleskopus, bet tik kaip dalį sistemos. Aš manau, kad vien jie neatstotų tokios sistemos savo efektyvumu.

O tokio teleskopo kainą tikriausiai būtų lygi tavo minėtojo daviklio kainai, nes jis dar turėtų skrieti toli toli, beto tikriausiai pats ir mastyti, nes palydovus galime valdyti iš žemės, o visokie probai turi galvoti patys, nes yra toli nuo žemės ir signalas iš jų ateina tik per ilgą laiką, kurio neužtenka tiesioginiam valdymui iš žemės, o kaip žinia jiem dar sudėtinga patiems mąstyti ir priimti atitinkamus sprendimus, dėl to nutupimas ant 20.000 km/h greičiu skriejančio asteroido yra labai sudėtingas.

Tas mąstymas nėra sudėtingas, mikroprocesorius, davikliai, siųstuvai/imtuvai, mechatronika, energijos šaltinis. Tačiau kiekviena komponentė didina masę. Svarbu susitelkti į energijos vartojimo mažinimą. Tuomet reikėtų mažesnių Saulės elementų, atitinkamai ir visos konstrukcijos. Gal būtų įmanoma panaudoti branduolinio kuro kasetes. Įdomu, kokio dydžio kasetės reikėtų, kad toks įrenginys galėtų funkcionuoti, tarkime, 50 metų rinkdamas informaciją ir reguliariai ją perduodamas į Žemę. Nors tokį krovinį į orbitą iškelti būtų galima nebent iš naujojo Rusijos kosmodromo Sibire

Aš nesakau nei "taip", nei "ne". Negaliu spręst. Tačiau būčiau linkęs ne idėją nurašyti visiškai, tačiau pamėginti išspręsti įrenginio svorio ir dydžio problemą. Pamėginčiau naudodamasis kompetentingesnių asmenų galimybėmis tai išanalizuoti. Tai ne mano nosiai.

Galbūt tu visiškai teisus, gal pasiekti to, kad ši sistema būtų efektyvi ir verta investicijų nėra įmanoma. To aš neneigiu. Tačiau sutikęs problemą pirmiausiai bandau ją spręsti, bet ne atsisakau idėjos.

[Eidvis]

Aš nesakau nei "taip", nei "ne". Negaliu spręst. Tačiau būčiau linkęs ne idėją nurašyti visiškai, tačiau pamėginti išspręsti įrenginio svorio ir dydžio problemą. Pamėginčiau naudodamasis kompetentingesnių asmenų galimybėmis tai išanalizuoti. Tai ne mano nosiai.

Galbūt tu visiškai teisus, gal pasiekti to, kad ši sistema būtų efektyvi ir verta investicijų nėra įmanoma. To aš neneigiu. Tačiau sutikęs problemą pirmiausiai bandau ją spręsti, bet ne atsisakau idėjos.

Aš tiesiog nematau reikalo siųsti zondus į asteroidus, nes:
1) Asteroidus gali matyti teleskopai. I tuos, kurių mes nematom, zondų neišsiųsim. Gal ir buvo toks variantas, kad buvo pamestas asteroidas iš akiračio. Tačiau manau tokie variantai yra vienetiniai, o turint omeny, kad žemei grėsmę kelią tik labai labai maža asteroidų dalis, tai galimybė iš tos menkos dalies pamesti kažkokį vieną asteroidą yra beveik lygi nuliui.
2) Asteroidai nuolat keičiasi, nepamenu kokią dalį, bet kažkas apie 95% jų dėl savo milžiniškos traukos "suvalgo" Jupiteris.
3) Berods tik vienas zondas iki šiol buvo nutūpęs ant asteroido, kad jį ištirtų. Kodėl tik vienas? Nes tokių misijų kainą yra nežmoniška, o tyrinėti yra dar begalės ko. Pvz į marsą buvo pasiūsti dar tik keli zondai, dėje, bet trečdaliui jų taip ir nepavyko sėkmingai nusileisti.

Tiesa, dabar yra kuriama nauja technologija, kad apeiti žemės trauką. T.y. kuriamas naujas metalas, kuris bus 10 kartų stipresnis, bei 10 kartų lengvesnis už dabar esantį stipriausia. O tai leistų nutiesti lyną į "dangų" ir pritvirtinti jį prie skriejančio aplink žemę palydovo-stoties. Tada beliktu sukonstruoti liftą ir pakilimo virš atmosferos kaina sumažėtų šimtais kartų. Tačiau dar turi baigti kurtį tą metalą, bei išspręsti grėsmių klausimą, kas būtų, jeigu koks uraganas nutrauktų tą lyną.

[Aš]

Tiesa, dabar yra kuriama nauja technologija, kad apeiti žemės trauką. T.y. kuriamas naujas metalas, kuris bus 10 kartų stipresnis, bei 10 kartų lengvesnis už dabar esantį stipriausia. O tai leistų nutiesti lyną į "dangų" <...>

Ar kalbi apie anglies nanovamzdelių darinius?