Nu, kai aš buvau Baltarusijoje, tai su Minske sutiktais vietiniais kultūringais jaunuoliais tai įvyko maždaug toks pokalbis:
MES: Minskas nustebino savo dydžiu ir tvarka, labai didelis miestas, jaučiasi, kad milijonas gyventojų. Ir naktinis gyvenimas labai judrus.
JIE: O mums Vilnius patiko, toks mažiukas, labai jaukus
MES: Tik pas jus yra problemų su viešo maitinimo įstaigomis.
JIE: Pas mus ne tik čia problemų yra...
O dabar, atleiskit už mažą off-topic'ą, bet leisiu sau įmesti kažkada seniai seniai omni.lt publikuotą Armino Višinskio (a.k.a. Karolis Jachimavičius) rašinėlį "Lietuva - mirties šalis". Penktadieniui tinkamas toks
„Krūtinė subliūškusi, plaikstosi kaip burės, smakras apžėlęs gyvaplaukiais, o išvešėjęs tarpkojis turi atskirą ekosistemą, dantyse vėjas groja skudučiais, užsiimdama seksu ne aimanuoja, o riaugėja, užpakalio nepavadinsi net šikna, plaukais galima šveisti puodus ir net lūpų erotiškai apsilaižyti negali, nes liežuvis gelsvom samanom apaugęs! Nesexy, visiškai nesexy!“ – aimanuoja pasaulėžiūrininkai, aptarinėdami Lietuvos varganą kūnelį. Ir kur tu tokį dėsi, koks girtas turistas norės ant tokio lipt? Ne tai kad ne crazy sexy cool, bet net ne sexy.
„Žinau!“ – šūktelna sociologas Jonas Oškinis. Reikia kompleksinės įvaizdžio strategijos ir ji turi būti kaip samurajaus kardo kirtis . „Reikia!” – dar tvirčiau sukandus dantis daug klaviatūrą maigo pijarščikė Ernesta Dapkienė ir sočiai primaigius burbtelna, kad Lietuvoje nufilmuoti kokį nors blokbasterį būtų visai nieko. „Žinau, kad reikia!” – ugningai taria kitas pijarščikas Mykolas Katkus, išskleidžia savo žinojimą, pasidžiaugia barbariškais LDK užkariavimais iki Juodosios jūros, kai net kalbos užkariautojai nesugebėjo įdiegt, ir šaukia, kad reikia vieningos idėjos.
Visi trys yra daug perskaitę, visi trys gali žongliruoti kultūrinėmis kategorijomis, tačiau nė vienas iš jų nemyli Tėvynės tiek, kiek aš, tiek, kad duotų jai ką nors neprašytas ir nelaukdamas jokio konkurso. Myliu ją net ir storą baisią! Aš žinau, kokio grimo Lietuvai reikia!
„Lietuva – tai mirties šalis!“ – ciktelėjęs burnos padargais ir neišsiimdamas cigaretės iš dantų sakau ramiai. Idėja aiški kaip skausmas, universali kaip oras. Tuo metu auditorijos gale kažkas sodriai trakštelna ir visi nustėra, kai atsigrežę pamato kojomis žemės nesiekiantį pakabutį. „Nebijokit jo, jis savas, jis yra mūsų naujasis tautos logotipas, – atsargiai nuo blizgančių pakaruoklio pusbačių valydamas dulkes darau įžangą į savo kalbą. – O tas jūsų dėmesį patraukęs trakštelėjimas bus skiriamasis Lietuvos garsas. Juo prasidės vaizdo klipai, o muzikai kūriniuose atpažins kaip lietuvišką motyvą.“
Aš suprantu galimą jūsų pasipiktinimą – kaip galime tyčiotis iš savižudžių? Mes ir nesityčiosim iš konkrečių savižudžių! Juoktis iš savižudybės visai dora, jeigu tai nėra konkretūs atvejai ir neskaudinami visokie godojimais suinteresuoti artimieji. Mirties nepasirinksi, o savižudybę renkiesi pats. Ar mūsų valstybė gerbia demokratiją ir pasirinkimo laisvę? Jeigu taip, mums nėra ko varžytis ir užuot priekaištavus suicidams dėl nenoro padėti Tėvynei ir mokėti mokesčius pradėti į juos žiūrėti su ironiška meile.
Pakaruoklis juk taip tinka įvairiems suvenyrams! Ypač raktų pakabučiams! Galbūt ne visi nešioja marškinėlius (ant kurių kaklo mes nupiešim kilpą), tačiau didžioji dalis žmonių turi raktus. Ar nejaučiat nesuvaldomos poetinės aistros tarp žodžių pakabutis ir pakaruoklis? Jie tiesiog skirti vienas kitam, jie beveik sinonimai!
O toji su niekuo nesumaišoma pakaruoklio veido išraiška! „Fantos“ havajiečiai iššoka iš autobusiuko ir prieš mažules palenkę galvas kiša atpalaiduotą liežuvį ir joms aišku, kad naujoji dešros skonio „Fanta“ bambūčina į Lietuvą.
(Reklamos pertrauka )
„Kodėl norite smerkti savižudybę? Tai menas, tai saviraiškos priemonė“, – sako rašytojas Jurgis ir pasirašo savižudybės ne raštelį, o visą romantizuotą skundų knygą. Tada staigiai į kadrą įkrinta stilizuotas pakaruoklis, pasigirsta stuburo slankstelių lūžis ir galiausiai pasakomas šūkis.
(Grįžtame į auditoriją )
Nejaugi jūs buvote tokie išsiblaškę ir nepastebėjote, kad mes esame pasmerkti mirčiai? Oi, atleiskite už dviprasmybes: mes – tai lietuviai, ir mes esame mirties šalis. Kaip pavyzdį imkime Lietuvos kultūrą. Populiariausias šių dienų Lietuvos rašytojas Sigitas Parulskis! Ar pastebėjote, kad šis rūškanas macho egzistencialistas pralinksmėja tik tada, kai kalbos pasisuka apie karstuką ir skrodimuką? Parulskis - macho , egzistencialistas ir veido fatališko, jis gali vesti mirties kampaniją į priekį! Parulskis tai tau ne skystakiaušiai prancūzai (nors po Nidą besiblaškantį Sartre'ą mes irgi prikabinsim).
O Parulskio draugelis dailininkas Sauka? Pačios mirties komiksų iliustratorius! Ir ar ne Stasį Eidrigevičių turėtume girti už tai, kad vaikystėje prisižiūrėjęs jo iliustruotų knygelių šiandieninis jaunimas iškart suprato – užaugęs nori būti lavonu. Kas pas mus žymiausias kine? Taip, ranką iškėlusi vikrioji mergaite, visiškai tiksliai – kitas egzistencialistas Šarūnas Bartas, kurio filmuose herojams niekaip nepavyksta sugalvoti, ką veikti, kad užmuštų laiką iki mirties. Buvęs prezidentas ir tas norėjo galvą nusisukti po tiltu lįsdamas. O Vytis! Nejaugi sunku įrodyti, kad jo galva yra prisiūta?
(Reklamos pertrauka )
„Nieko nėra maloniau kaip grįžti vakare po darbo namo, ištiesti kojas ir žiūrint „Bėdų turgų“ krūminiais kramtyti sau liežuvį“, – sako tarnautojas Valdas. Pakaruoklis, trakštelėjimas, šūkis.
(Grįžtame į auditoriją )
Mes esam Baltijos egzistencialistai, mūsų seksas – tik S&M, nes mes pradedam žvalgytis, ar viskas gerai, jeigu mūsų kelias minutes kas nors skaužiai nebedulkina. Nagi, kamon, pažiūrėkit į mūsų Rūpintojėlį, tą tautišką Jėzaus remiksą. Lietuviai nuėmė Jėzų nuo kryžiaus, bet jam vis tiek trūksta motyvacijos ką nors nudirbti. Bavarijos Rūpintojėlis būtų palinkęs po BMW kapotu, mūsiškis tik mykia „Ai...“.
Pateliūskuokit šį miežinį alų, darytą iš depresiškiausių Lietuvos žiemkenčių (kenčia kenčia!), pauostykit jį, įtraukit plačiai, lyg bandytumėt gimti iš naujo. Jaučiat juodžemio prieskonį?
Kokia lietuvių nacionalinė virtuvė? Stiklinė gryno cholesterolio! Jei nepasikarsi, užsilenksi nuo širdies smūgio. Vyne tiesa, ar ne? Kai prisigeriam išlenda mūsų fundamentai ir slapčiausi norai. Ką lietuviai daro prisigėrę? Graibo žemę. Kužda velėnai švelniausius žodžius, kedena jos erogeninę žolę, kad tik galėtų po ja palįsti.
Jau ne kartą esame visi apkalbėję, kad per mūsų šventes liūdna, niekas neužveda. Nacionalinės šventės, kai iš kampų išlenda įgrasinti leisgyviai žiguliukai, yra trys: Kalėdos, Velykos ir Vėlinės. Kadangi šmėklos nelenda linksmintis ir neduoda mums saldainių, mes stovim ir šaldami jų tykom. Mes nemokam žiūrėt į ateitį ir džiaugtis, mes mėgstam kapstytis praeityje, toje mirties zonoje, maudytis nostalgijoje.
(Reklaminė pertrauka )
„Dabar visi pasiruoškit, ramiai, žiūrim į numirėlį... Jau tuoj... Ponia Rasa, baikit gudraut, mačiau, kaip juokėtės! Jūs iškrintat iš žaidimo“, – užkeltu balsu kleketuoja laidotuvių fotografas ir visa Europa sužino apie senobinį lietuvių žaidimą „Nesusijuok prie karstelio“.
(Užsklanda prieš anonsą )
Akivaizdžiai kankinama nuobodulio, plačiai žiovauja Jurga Ivanauskaitė.
(Grįžtame į auditoriją )
Kažkodėl auditorijoje nematau skeptikų, tik iš nekantrumo žibančias akis. Žinau, kad kažkur slepiatės, tad aš norėčiau pametėti jums špagą, o kol ji skris ore, nukirsti jums kelnių sagtį. Rumunija su savo drakulom ir vampyrais yra pats gryniausias kičas, beskonybė, šlamštas. Tai ne mirties, tai baisaus tirono ir pabaisų idėja. O jeigu jūs išrinksite mano pasiūlymus, aš jums garantuoju kultinės šalies vardą. Kultinis reiškia mažai kam suprantamą iki galo, tačiau apie tai plyšaujančią žiniasklaidą. Ar daug kas suprato „Radioshow“? Minios ten matė tik keiksmažodžius ir neplautas kiaulės žarnas. Ar tai sutrukdė Ramanauskui tapti žvaigžde? Lietuva būtų pirmoji šalis su oficialiu humoro jausmu!
(Reklamos pertrauka )
„Mirtis? Nežinau... Man tai cool“, – sako riedutininkas ir šauniai apsisuka.
(Grįžtame į auditoriją )
Be abejo, šiai nuostabiai kampanijai trūksta šūkio. Man nelabai elegentiškas atrodo „We live to die!”, tačiau samurajaus kardo kirtį tikrai primena kitas. Naujasis Lietuvos šūkis yra – vatafak!
MES: Minskas nustebino savo dydžiu ir tvarka, labai didelis miestas, jaučiasi, kad milijonas gyventojų. Ir naktinis gyvenimas labai judrus.
JIE: O mums Vilnius patiko, toks mažiukas, labai jaukus
MES: Tik pas jus yra problemų su viešo maitinimo įstaigomis.
JIE: Pas mus ne tik čia problemų yra...
O dabar, atleiskit už mažą off-topic'ą, bet leisiu sau įmesti kažkada seniai seniai omni.lt publikuotą Armino Višinskio (a.k.a. Karolis Jachimavičius) rašinėlį "Lietuva - mirties šalis". Penktadieniui tinkamas toks
„Krūtinė subliūškusi, plaikstosi kaip burės, smakras apžėlęs gyvaplaukiais, o išvešėjęs tarpkojis turi atskirą ekosistemą, dantyse vėjas groja skudučiais, užsiimdama seksu ne aimanuoja, o riaugėja, užpakalio nepavadinsi net šikna, plaukais galima šveisti puodus ir net lūpų erotiškai apsilaižyti negali, nes liežuvis gelsvom samanom apaugęs! Nesexy, visiškai nesexy!“ – aimanuoja pasaulėžiūrininkai, aptarinėdami Lietuvos varganą kūnelį. Ir kur tu tokį dėsi, koks girtas turistas norės ant tokio lipt? Ne tai kad ne crazy sexy cool, bet net ne sexy.
„Žinau!“ – šūktelna sociologas Jonas Oškinis. Reikia kompleksinės įvaizdžio strategijos ir ji turi būti kaip samurajaus kardo kirtis . „Reikia!” – dar tvirčiau sukandus dantis daug klaviatūrą maigo pijarščikė Ernesta Dapkienė ir sočiai primaigius burbtelna, kad Lietuvoje nufilmuoti kokį nors blokbasterį būtų visai nieko. „Žinau, kad reikia!” – ugningai taria kitas pijarščikas Mykolas Katkus, išskleidžia savo žinojimą, pasidžiaugia barbariškais LDK užkariavimais iki Juodosios jūros, kai net kalbos užkariautojai nesugebėjo įdiegt, ir šaukia, kad reikia vieningos idėjos.
Visi trys yra daug perskaitę, visi trys gali žongliruoti kultūrinėmis kategorijomis, tačiau nė vienas iš jų nemyli Tėvynės tiek, kiek aš, tiek, kad duotų jai ką nors neprašytas ir nelaukdamas jokio konkurso. Myliu ją net ir storą baisią! Aš žinau, kokio grimo Lietuvai reikia!
„Lietuva – tai mirties šalis!“ – ciktelėjęs burnos padargais ir neišsiimdamas cigaretės iš dantų sakau ramiai. Idėja aiški kaip skausmas, universali kaip oras. Tuo metu auditorijos gale kažkas sodriai trakštelna ir visi nustėra, kai atsigrežę pamato kojomis žemės nesiekiantį pakabutį. „Nebijokit jo, jis savas, jis yra mūsų naujasis tautos logotipas, – atsargiai nuo blizgančių pakaruoklio pusbačių valydamas dulkes darau įžangą į savo kalbą. – O tas jūsų dėmesį patraukęs trakštelėjimas bus skiriamasis Lietuvos garsas. Juo prasidės vaizdo klipai, o muzikai kūriniuose atpažins kaip lietuvišką motyvą.“
Aš suprantu galimą jūsų pasipiktinimą – kaip galime tyčiotis iš savižudžių? Mes ir nesityčiosim iš konkrečių savižudžių! Juoktis iš savižudybės visai dora, jeigu tai nėra konkretūs atvejai ir neskaudinami visokie godojimais suinteresuoti artimieji. Mirties nepasirinksi, o savižudybę renkiesi pats. Ar mūsų valstybė gerbia demokratiją ir pasirinkimo laisvę? Jeigu taip, mums nėra ko varžytis ir užuot priekaištavus suicidams dėl nenoro padėti Tėvynei ir mokėti mokesčius pradėti į juos žiūrėti su ironiška meile.
Pakaruoklis juk taip tinka įvairiems suvenyrams! Ypač raktų pakabučiams! Galbūt ne visi nešioja marškinėlius (ant kurių kaklo mes nupiešim kilpą), tačiau didžioji dalis žmonių turi raktus. Ar nejaučiat nesuvaldomos poetinės aistros tarp žodžių pakabutis ir pakaruoklis? Jie tiesiog skirti vienas kitam, jie beveik sinonimai!
O toji su niekuo nesumaišoma pakaruoklio veido išraiška! „Fantos“ havajiečiai iššoka iš autobusiuko ir prieš mažules palenkę galvas kiša atpalaiduotą liežuvį ir joms aišku, kad naujoji dešros skonio „Fanta“ bambūčina į Lietuvą.
(Reklamos pertrauka )
„Kodėl norite smerkti savižudybę? Tai menas, tai saviraiškos priemonė“, – sako rašytojas Jurgis ir pasirašo savižudybės ne raštelį, o visą romantizuotą skundų knygą. Tada staigiai į kadrą įkrinta stilizuotas pakaruoklis, pasigirsta stuburo slankstelių lūžis ir galiausiai pasakomas šūkis.
(Grįžtame į auditoriją )
Nejaugi jūs buvote tokie išsiblaškę ir nepastebėjote, kad mes esame pasmerkti mirčiai? Oi, atleiskite už dviprasmybes: mes – tai lietuviai, ir mes esame mirties šalis. Kaip pavyzdį imkime Lietuvos kultūrą. Populiariausias šių dienų Lietuvos rašytojas Sigitas Parulskis! Ar pastebėjote, kad šis rūškanas macho egzistencialistas pralinksmėja tik tada, kai kalbos pasisuka apie karstuką ir skrodimuką? Parulskis - macho , egzistencialistas ir veido fatališko, jis gali vesti mirties kampaniją į priekį! Parulskis tai tau ne skystakiaušiai prancūzai (nors po Nidą besiblaškantį Sartre'ą mes irgi prikabinsim).
O Parulskio draugelis dailininkas Sauka? Pačios mirties komiksų iliustratorius! Ir ar ne Stasį Eidrigevičių turėtume girti už tai, kad vaikystėje prisižiūrėjęs jo iliustruotų knygelių šiandieninis jaunimas iškart suprato – užaugęs nori būti lavonu. Kas pas mus žymiausias kine? Taip, ranką iškėlusi vikrioji mergaite, visiškai tiksliai – kitas egzistencialistas Šarūnas Bartas, kurio filmuose herojams niekaip nepavyksta sugalvoti, ką veikti, kad užmuštų laiką iki mirties. Buvęs prezidentas ir tas norėjo galvą nusisukti po tiltu lįsdamas. O Vytis! Nejaugi sunku įrodyti, kad jo galva yra prisiūta?
(Reklamos pertrauka )
„Nieko nėra maloniau kaip grįžti vakare po darbo namo, ištiesti kojas ir žiūrint „Bėdų turgų“ krūminiais kramtyti sau liežuvį“, – sako tarnautojas Valdas. Pakaruoklis, trakštelėjimas, šūkis.
(Grįžtame į auditoriją )
Mes esam Baltijos egzistencialistai, mūsų seksas – tik S&M, nes mes pradedam žvalgytis, ar viskas gerai, jeigu mūsų kelias minutes kas nors skaužiai nebedulkina. Nagi, kamon, pažiūrėkit į mūsų Rūpintojėlį, tą tautišką Jėzaus remiksą. Lietuviai nuėmė Jėzų nuo kryžiaus, bet jam vis tiek trūksta motyvacijos ką nors nudirbti. Bavarijos Rūpintojėlis būtų palinkęs po BMW kapotu, mūsiškis tik mykia „Ai...“.
Pateliūskuokit šį miežinį alų, darytą iš depresiškiausių Lietuvos žiemkenčių (kenčia kenčia!), pauostykit jį, įtraukit plačiai, lyg bandytumėt gimti iš naujo. Jaučiat juodžemio prieskonį?
Kokia lietuvių nacionalinė virtuvė? Stiklinė gryno cholesterolio! Jei nepasikarsi, užsilenksi nuo širdies smūgio. Vyne tiesa, ar ne? Kai prisigeriam išlenda mūsų fundamentai ir slapčiausi norai. Ką lietuviai daro prisigėrę? Graibo žemę. Kužda velėnai švelniausius žodžius, kedena jos erogeninę žolę, kad tik galėtų po ja palįsti.
Jau ne kartą esame visi apkalbėję, kad per mūsų šventes liūdna, niekas neužveda. Nacionalinės šventės, kai iš kampų išlenda įgrasinti leisgyviai žiguliukai, yra trys: Kalėdos, Velykos ir Vėlinės. Kadangi šmėklos nelenda linksmintis ir neduoda mums saldainių, mes stovim ir šaldami jų tykom. Mes nemokam žiūrėt į ateitį ir džiaugtis, mes mėgstam kapstytis praeityje, toje mirties zonoje, maudytis nostalgijoje.
(Reklaminė pertrauka )
„Dabar visi pasiruoškit, ramiai, žiūrim į numirėlį... Jau tuoj... Ponia Rasa, baikit gudraut, mačiau, kaip juokėtės! Jūs iškrintat iš žaidimo“, – užkeltu balsu kleketuoja laidotuvių fotografas ir visa Europa sužino apie senobinį lietuvių žaidimą „Nesusijuok prie karstelio“.
(Užsklanda prieš anonsą )
Akivaizdžiai kankinama nuobodulio, plačiai žiovauja Jurga Ivanauskaitė.
(Grįžtame į auditoriją )
Kažkodėl auditorijoje nematau skeptikų, tik iš nekantrumo žibančias akis. Žinau, kad kažkur slepiatės, tad aš norėčiau pametėti jums špagą, o kol ji skris ore, nukirsti jums kelnių sagtį. Rumunija su savo drakulom ir vampyrais yra pats gryniausias kičas, beskonybė, šlamštas. Tai ne mirties, tai baisaus tirono ir pabaisų idėja. O jeigu jūs išrinksite mano pasiūlymus, aš jums garantuoju kultinės šalies vardą. Kultinis reiškia mažai kam suprantamą iki galo, tačiau apie tai plyšaujančią žiniasklaidą. Ar daug kas suprato „Radioshow“? Minios ten matė tik keiksmažodžius ir neplautas kiaulės žarnas. Ar tai sutrukdė Ramanauskui tapti žvaigžde? Lietuva būtų pirmoji šalis su oficialiu humoro jausmu!
(Reklamos pertrauka )
„Mirtis? Nežinau... Man tai cool“, – sako riedutininkas ir šauniai apsisuka.
(Grįžtame į auditoriją )
Be abejo, šiai nuostabiai kampanijai trūksta šūkio. Man nelabai elegentiškas atrodo „We live to die!”, tačiau samurajaus kardo kirtį tikrai primena kitas. Naujasis Lietuvos šūkis yra – vatafak!
Comment