Nešventiškas straipsnis švenčių proga:
Sveiki nesugrįžę, nes namai – tušti
Audronė Urbonaitė
Nuoroda
Sveiki nesugrįžę, nes namai – tušti
„Sveiki, sugrįžę namo!” Graudinantis šūkis Kauno oro uoste pasitinka iš „Ryanair” lėktuvų plūstančią minią.
Pigių skrydžių lietuviai grįžta šventėms.
Nešuliai su lauktuvėmis. Išvargę veidai. Rankos be manikiūro. Chemikalai nuo svetimų klozetų šveitimo įsigraužė net per gumines pirštines.
„Nugaros skausmai mane pribaigs. Toji senutė tokia sunki”, – skundžiasi pensininkė iš Kėdainių senyvai poniai iš Alytaus.
Pačios jau tokio amžiaus, kad abi reikėtų pavėžėti per oro uosto salę patogiu vežimėliu su atrama.
Bet viena Vestfalijos žemėje kilnoja paralyžiuotą vokietę, o kita nelegaliai prižiūri išprotėjusį senį prie Diuseldorfo, kuris mėto į ją metalinius šaukštus. Tik tada, jei košė lipni.
Abiejų vaikai – Airijoje. Gimtinėje jie prarado darbus ir butus, todėl čia per šventes nė negrįžta. Čia – jau nebe namai.
Tik senutes į Lietuvą dar gena sentimentai.
Kad per šiuos metus skurdas ir benamystė nežmoniškai išaugo, Lietuvoje tiki 85 proc. žmonių. Praėjusiais metais taip manė 5 proc. mažiau. Tai – Europos Komisijos statistikos agentūros „Eurobarometras” apklausos duomenys.
Lietuviai įsitikinę, kad mūsų šalyje skursta vienas iš trijų arba vienas iš penkių gyventojų. Tokius atsakymus pasirinko 72 proc. (pernai – 60). Palyginti su kitomis šalimis, lietuvių vertinimai – niūriausi.
Daug ką paaiškina trisdešimtmečiai. Juos stebėti oro uoste – graudžiausia. Lipdamos iš lėktuvo lietuvės motinos su pradinukais savo vaikais kalbasi vokiškai.
Pigių skrydžių juodadarbė karta gėdijasi gimtosios kalbos. Arba taip keršija savo valstybei, įstūmusiai į skurdą ir benamystę.
Pigių skrydžių lietuviai grįžta šventėms.
Nešuliai su lauktuvėmis. Išvargę veidai. Rankos be manikiūro. Chemikalai nuo svetimų klozetų šveitimo įsigraužė net per gumines pirštines.
„Nugaros skausmai mane pribaigs. Toji senutė tokia sunki”, – skundžiasi pensininkė iš Kėdainių senyvai poniai iš Alytaus.
Pačios jau tokio amžiaus, kad abi reikėtų pavėžėti per oro uosto salę patogiu vežimėliu su atrama.
Bet viena Vestfalijos žemėje kilnoja paralyžiuotą vokietę, o kita nelegaliai prižiūri išprotėjusį senį prie Diuseldorfo, kuris mėto į ją metalinius šaukštus. Tik tada, jei košė lipni.
Abiejų vaikai – Airijoje. Gimtinėje jie prarado darbus ir butus, todėl čia per šventes nė negrįžta. Čia – jau nebe namai.
Tik senutes į Lietuvą dar gena sentimentai.
Kad per šiuos metus skurdas ir benamystė nežmoniškai išaugo, Lietuvoje tiki 85 proc. žmonių. Praėjusiais metais taip manė 5 proc. mažiau. Tai – Europos Komisijos statistikos agentūros „Eurobarometras” apklausos duomenys.
Lietuviai įsitikinę, kad mūsų šalyje skursta vienas iš trijų arba vienas iš penkių gyventojų. Tokius atsakymus pasirinko 72 proc. (pernai – 60). Palyginti su kitomis šalimis, lietuvių vertinimai – niūriausi.
Daug ką paaiškina trisdešimtmečiai. Juos stebėti oro uoste – graudžiausia. Lipdamos iš lėktuvo lietuvės motinos su pradinukais savo vaikais kalbasi vokiškai.
Pigių skrydžių juodadarbė karta gėdijasi gimtosios kalbos. Arba taip keršija savo valstybei, įstūmusiai į skurdą ir benamystę.
Audronė Urbonaitė
Nuoroda
Comment