Psichikos sveikata

[Tomizmas]

Klausimas yra ir dėl pagalbos prieinamumo (ypač jei gyveni kaime ar mažame meistelyje), ir dėl jos kokybės (jei gali sau leisti eit pas privatininką už 40-50 €/val., tai labai gerai, kitu atveju – loterija). Negydomi psichologiniai sutrikimai dažnai eina koja kojon su prasta ekonomine padėtimi (taip, suprantu, yra ir sovietinė stigma, ir išsilavinimo trūkumas, taip, bet tai ne vieninteliai dalykai. Kalbu apie tuos, kurie nori, bet negali).

Dar kitas dalykas yra tai, kad psichoterapija nemažai daliai žmonių nėra veiksminga. SSRI ir terapijos kombinuotas vartojimas gali padėti vėl normaliai funkcionuoti, bet toli gražu ne visada išsprendžia gilumines problemas. Gali 10 metų gydytis, bet vos nutrauki – ir būsena sugrįžta. Kartais didesnį efektyvumą turi kitos veiklos (gal galima pavadinti terapijos formomis), kaip kad pvz. šokis ar koks į amatą nukreiptas hobis, visiškas gyvenamosios aplinkos, profesijos pakeitimas ir pan. Bet vėl gi – gerai tau, jei gali sau tai leisti. O jei dar reikia pilnai išlaikyti save ir nėra artimųjų palaikymo, tada vargu. Žmogus nėra izoliuotas individas ir tikėtis, kad štai ims pats ir sutvarkys savo gyvenimą (tarsi paims ir ištrauks save už plaukų), o tada jau galės normaliai funkcionuoti ir kurti santykius, dvelkia visa ta amerikietiško individualizmo, produktyvumo ir efektyvumo kultūra. Kai kurie psichologai (kokia nors, pvz. Alice Miller), kad pagrindinis kelias į psichologinių problemų sprendimą yra buvimas tarp tave mylinčių žmonių (o jau kiek literatūros ir poezijos prirašyta apie gydančią meilės galią aš nesiplėsiu). Visa kita – tik aplinkkeliai, kurie rezultato negarantuoja, deja, pasirinkimo dažnai nėra.

Būtent todėl tas vienatvės klausimas yra toks svarbus ir sudėtingas.

Yra galimybių daryti online terapiją. Girdėjau, kad yra tokia svetainė Hedepy, gal yra ir daugiau. Įmanoma, ir privačiai bendraujant, neina įrašai į e-sveikatą (daug kas bijo šito).

Kad kainuoja tai taip, reikia susimokėti, žinoma. Bet visada gyvenime galioja tokia taisyklė. Kiekvienas žmogus VISADA suranda pinigų ir laiko tam, ko tikrai labai NORI. Kažkur pasispausdamas, atsisakydamas kažko kas jam nėra taip reikšminga, bet jeigu žmogus jaučia diskomfortą dėl savo problemų ir tiesiog dega noru pasveikti, būti kaip visi - tie 40 - 50 eurų atsiras.

Kiek veiksminga ir kiek įmanomas visiškas išgijimas ir funkcionavimas praėjus visą terapiją - labai priklauso nuo daugybės judančių dalių. Visų pirma - pačios diagnozės. tarkim, kaip pavyzdys, OCPD labai skiriasi nuo autistinio spektro (nors išoriškai yra panašūs), nes OCPD įgytas, o autistinis spektras įgimtas. Nuo OCPD galima pilnai išsigydyti (nors ir sunku), autistinis spektras gal labiau koreguojamas bet pilnai kažin ar išnyksta (bet čia geriau atsakytų specialistai). Skirtingų ligų/sutrikimų neįmanoma suvesti į vieną standartą - ar pavyks, kiek truks ir t. t. Galu gale net su ta pačia diagnoze viskas labai individualu. labai priklauso nuo psichikos savybių, traumų gilumo, paties žmogaus noro ir t. t.

Buvimas tarp tave mylinčių žmonių aišku, yra pats sveikiausias dalykas psichikai. Bet jeigu visi turėtų gyvenime tokią laimę - nebūtų nelaimingų, ir psichinių problemų gydyti tektų kur kas mažiau. Beje, per didelė "meilė" vaikystėje (nors tiksliau - hypergloba, perfekcionistiškas auklėjimas, control freakiškas drebėjimas dėl vaiko) sutraumuoja ne ką mažiau, nei neapykanta. Kas per daug, visada nesveika.

Ir jeigu žmogus dėl kažkokių bėdų nesukuria santykių... Jo galimybės būti tarp mylinčių artimųjų labai stipriai siaurėja. Belieka kraujo giminaičiai. Nei antros pusės, nei vaikų...

Giluminės problemos gali būti tiesiog smegenų veiklos biocheminis sutrikimas ir jei su vaistais žmogus gali išgyventi produktyvų ir laimingą gyvenimą tuomet - valio. Mes kažkodėl nesmerkiame žmonių su diabetu, nes jiems reikia iki gyvenimo pabaigos vartoti insuliną, tačiau tai kažkodėl normalu psichikos sutrikimams, nors smegenys n kartų sudėtingesnis organas už kasą ir su jais gali būti x kartų daugiau kažkas ne taip

Kai jau yra kažkokie smegenų sutrikimai, tai čia sunkesni variantai, bet ir tai su šiuolaikine medicina daug kas padaroma. Tarkim, yra labai plati grupė problemų kurios nesusijosios su smegenų veiklos pakitimais, ir jos netgi negydomos vaistais - asmenybės sutrikimai. Čia dėl nesveiko auklėjimo išsikreipęs elgesio modelis nuo kokiu 3 - 5 metų amžiaus kai žmogus kitokio modelio nemoka, nesupranta ir viską daro tik juo, nors jis neteisingas. Smegenų veikla normali - sutrikęs elgesys, nuo vaiksytės viskas išvystyta kreiva linkme. Dažniausiai dėl auklėjimo šeimoje, kur tėvai turi patys labai rimtų bėdų (kaip taisyklė - lygiai tokių pačių). Nuo šito vaistų negeriama. Tik terapija, ir ilga, netgi gali būti labai sunki, bet tai pagydoma.

Būtent asmenybės sutrikimai labai dažnai užpjauna visus santykius ar visai neleidžia jiems atsirasti, nes žmogus "lyg ir ne durnas, dirba, mokosi, vairuoja, adekvatus, bet vis tiek kažkoks ne toks". Visi ribiniai, vengiantys, isteriniai, obsesiniai - kompulsiniai, antisocialūs ir net sado - mazo yra iš šios serijos.

[MedinisStrazdas]

Priešingai – neteko girdėti apie vienatvės epidemiją? Būtent dabar yra tie laikai, kada vienatvė baisiausia, ir kuomet vienišų žmonių skaičius yra pats didžiausias. Na neįsivaizduoju kaip pražiūrėjote tokį dalyką. Taip, kultūrinis spaudimas gal ir mažesnis (ir tai, žiūrint, kurią kultūrą imsim), bet vienatvės poveikis niekur nedingsta. Aš suprantu, kad tikrai yra individų, kuriems būti vienam yra gerai (pvz. visas dėmesys darbui ir niekam daugiau, arba gyvena atsiskyrę kažkur kaime), bet daugumai tai yra rimtų psichologinių (ir ne tik) sutrikimų pradžia.

Nėra vienatvės epidemijos. Tiesiog kai kurie ekstravertai nesugeba suvokti kad vienas ir vienišas yra skirtingi dalykai.

[Dundorfas]

Vlad Vexler nagrinėja Trumpo asmenybės sutrikimą, ty psichologinį ligą, kurią sėkmingai eksplotuoja Elonai ir Vladimirai. Bent Putinas kaip spec tarnybų atstovas buvo apmokytas tokiems triukams, kaip išnaudoti žmonių silpnybes (eksploidinti), ty čia jo duona ir sviestas.