XIII Seimas ir XVIII Vyriausybė (po 2020 m. rinkimų)

[Lettered]

Reikia didinti pasitikėjimą partijomis, kito kelio nelabai yra.

Arba keisti rinkimų sistemą į JAV/UK.

[mantasm]

Arba keisti rinkimų sistemą į JAV/UK.

Aha, nes ten nėra problemų dėl pasitikėjimo partijomis

[mantasm]

Kitaip sakant, kas ketverius metus siūlote balsuoti už „naujuosius gelbėtojus“. Ačiū, bet gal ne.

Ar geriau balsuoti už „senus ir patikrintus gelbėtojus“?

Balsuojant už nepotistinius sąrašus tokia strategija yra legitimuojama. Jei rinkėjams tinka, kodėl nejudėt tokia linkme toliau?

[digital]

Arba keisti rinkimų sistemą į JAV/UK.

Jau atsakė, kodėl tai blogai.

[mantasm]

Reikia didinti pasitikėjimą partijomis, kito kelio nelabai yra.

Taip. Sunkiausias klausimas - kaip...

[Kecal]

Pagrindinėse ir seniausiose didelėse demokratijose JAV ir JK renkami tik vienmandatėse.

Ir jos dėl to turi rimtų problemų (ypač JAV, kur susipriešinimas tokioje „nugalėtojas pasiima viską“ sistemoje darosi pavojingas). Privalumų, kaip ir trūkumų, turi tiek proporcinės, tiek ir mažoritarinės sistemos. Kas bandyta padaryti Lietuvoje – jas sukombinuoti ir rasti „aukso viduriuką“, kur būtų ir regionų/atskirų rinkimų apygardų, ir proporcinis nacionalinių partijų/rinkimų sąrašų rinkėjų atstovavimas. Kad tai kuria naujų problemų, vėlgi gana akivaizdu.

Mane vis dėlto būtų sunku įtikinti, kad mažoritarinė sistema yra geriausias pasirinkimas Lietuvai. Turime parlamentarų, kurie tikrai gražiai įrodinėja, kad tai nėra panacėja. Dabartiniai vienmandatininkai Jūsų dėmesiui: Gražulis, Žemaitaitis, Valkiūnas, Pinskus, Tamašunienė, Petkevič, Olševski. Tiems, kas turi kiek kitokį politinį skonį: Pavilionis, Juozapaitis, netgi tas pats Landsbergis, jei jau kažkas apie „nepotizmą“ bando kalbėti, kas grynoje politikoje šiaip silpnokas argumentas.

Tiesa, kad daug odiozinių, ar šiaip silpnesnių, asmenybių, vienmandatėse atkrenta, bet visada atsiranda ir tokių, kurie laimi iš esmės savo bjaurumu. Tiesą sakant, neretai jiems vienintelė viltis yra prasimušti vienmandatėje apygardoje, nes jų sąrašai nacionaliniu lygmeniu neturi jokių šansų (taigi yra tam tikra kokybės kontrolė).

O štai mūsų sistemos proporcinėje dalyje pirmą kontrolės lygmenį uždeda partijos (o jos dažniausiai privengia girnapusių po kaklu, ir vengtų dar labiau, jei spaustų rinkėjai), o tada tikrai daug galios turi rinkėjai – ir pakelti, ir nuleisti kandidatus. (Reitingavimas man šiaip patinka, nors tikrai ne visada mano balsas lemia pokytį.) Galiausiai, aišku, daugiau komandinių žaidėjų išrenkama, bet tas nebūtinai yra blogai, nes politika – komandinis žaidimas.

[Kitas Džiugas]

Tai kad sąrašus užtūpę senieji šliužai, jų vaikai ir vaikaičiai (tas pats minėtas M. Maldeikis, apsaugok Viešpatie). Pasitikėjimas partijomis – nuolatiniame dugne. Apie ką jūs kalbate?

Juose duodi asmeninius balsus tiems, kam nori. Pasirinkimas didesnis, nei vienmandatėse.

[cozzamarra]

Naujausiuose savivaldybių rinkimuose visos šalies mastu reitingavimo teise pasinaudojo 53% dalyvavusių rinkėjų, nors tas skaičius aišku varijuoja tarp atskirų savivaldybių ir partijų.

O vienmandatinė balsavimo sistema yra vienas iš dviejų faktorių, kurie priveda prie dvipartinės sistemos (kitas faktorius - balsavimas be antro turo). Kadangi nebelieka prasmės balsuoti už kandidatą, kuris neturi šansų apygardoje surinkti daugumos balsų, tai padaugėja taktinio balsavimo ir visokių neaiškių koalicijų, kur mažiau svarbu vertybės ar darbų planas, o daugiau tiesiog potencialių rinkėjų skaičius. Galiausiai tai priveda prie to, kad faktiškai kiekvienuose rinkimuose galima rinktis tik iš dviejų kandidatų, ir jie abu blogi, nes atstovauja vienai iš dviejų didžiulių partijų-frankenšteinų.

Priminkite, pas mus kokia sistema? Jau trisdešimt metų arba „centro kairės“, arba „centro dešinės“ koalicijos. Nepaisant koalicijos menamos krypties, socialinė atskirtis Lietuvoje visus tuos 30 metų tik auga. Taip kad siūlau baigti juokus.

Ir jos dėl to turi rimtų problemų (ypač JAV, kur susipriešinimas tokioje „nugalėtojas pasiima viską“ sistemoje darosi pavojingas). Privalumų, kaip ir trūkumų, turi tiek proporcinės, tiek ir mažoritarinės sistemos. Kas bandyta padaryti Lietuvoje – jas sukombinuoti ir rasti „aukso viduriuką“, kur būtų ir regionų/atskirų rinkimų apygardų, ir proporcinis nacionalinių partijų/rinkimų sąrašų rinkėjų atstovavimas. Kad tai kuria naujų problemų, vėlgi gana akivaizdu.

Mane vis dėlto būtų sunku įtikinti, kad mažoritarinė sistema yra geriausias pasirinkimas Lietuvai. Turime parlamentarų, kurie tikrai gražiai įrodinėja, kad tai nėra panacėja. Dabartiniai vienmandatininkai Jūsų dėmesiui: Gražulis, Žemaitaitis, Valkiūnas, Pinskus, Tamašunienė, Petkevič, Olševski. Tiems, kas turi kiek kitokį politinį skonį: Pavilionis, Juozapaitis, netgi tas pats Landsbergis, jei jau kažkas apie „nepotizmą“ bando kalbėti, kas grynoje politikoje šiaip silpnokas argumentas.

Tiesa, kad daug odiozinių, ar šiaip silpnesnių, asmenybių, vienmandatėse atkrenta, bet visada atsiranda ir tokių, kurie laimi iš esmės savo bjaurumu. Tiesą sakant, neretai jiems vienintelė viltis yra prasimušti vienmandatėje apygardoje, nes jų sąrašai nacionaliniu lygmeniu neturi jokių šansų (taigi yra tam tikra kokybės kontrolė).

O štai mūsų sistemos proporcinėje dalyje pirmą kontrolės lygmenį uždeda partijos (o jos dažniausiai privengia girnapusių po kaklu, ir vengtų dar labiau, jei spaustų rinkėjai), o tada tikrai daug galios turi rinkėjai – ir pakelti, ir nuleisti kandidatus. (Reitingavimas man šiaip patinka, nors tikrai ne visada mano balsas lemia pokytį.) Galiausiai, aišku, daugiau komandinių žaidėjų išrenkama, bet tas nebūtinai yra blogai, nes politika – komandinis žaidimas.

O Lietuvoje susipriešinimo nėra? Net visų lietuvių išlaikomas nac. transliuotojas LRT nevyniodamos į vatą nuolat apie „dvi Lietuvas“ transliuoja. Ir čia tik vienas pavyzdys.

Argumentas, kad vienmandatėse išrenkami žiopliai skandalistai yra itin silpnas, nes:

• partiniai sąrašai (kaip lengvesnis būdas patekti Seiman) pritraukia ir stiprių kandidatų (tiesa, nebūtinai sąrašo viršuje);
• dabartinė nepotizmo ir partinio lojalumo sistema labiausiai traukia prisitaikėlius pataikūnus ir skandalistus – išties gabūs nesiteršia munduro, lieka prie savo darbų;

„Pirmą kontrolės lygmenį uždeda partijos“ frazė šalyje, kurioje būti „partiniu“ dažnai yra gėda, partijos nepritraukia naujų kadrų ir šiaip, palyginus, net didžiosios partijos yra maži darinukai, skamba kai pašaipa. Dabartinė valdančioji koalicija (didžiausia partija pagal narių skaičių Lietuvoje plius dvi mažos) vargo dabartinę Vyriausybę sudarinėdami – nėra gabių žmonių! Surinko kažką šiaip ne taip, rezultatus visi matome...

Dar reikėtų apie ant dviejų kėdžių sėdinčius (Seimo ir Vyriausybės narys viename) pakalbėti, bet tiek to, tema ne ta.

[digital]

Kaip sakiau, pažįstu vieną partinį, jokios gėdos nei aš, nei jis nejaučiame.

[sankauskas]

socialinė atskirtis Lietuvoje visus tuos 30 metų tik auga.

Skaičiai?

[Sula]

Priminkite, pas mus kokia sistema? Jau trisdešimt metų arba „centro kairės“, arba „centro dešinės“ koalicijos. Nepaisant koalicijos menamos krypties, socialinė atskirtis Lietuvoje visus tuos 30 metų tik auga. Taip kad siūlau baigti juokus.

Išeina, 1988 metais buvo gera "sistema" ?

[sankauskas]

Išeina, 1988 metais buvo gera "sistema" ?

Na, prie ruso buvo geriau, nereikėjo sukti galvos, už kuriuos čia sukčius balsuoti. Matant, kaip žmogui sunku susivokti net tokiame paprastame reikale kaip kandidatų reitingavimas, nekeista kad jam sistemoje, kur per daug galvoti nereikėdavo, buvo lengviau gyventi.

[Sula]

Na, prie ruso buvo geriau, nereikėjo sukti galvos, už kuriuos čia sukčius balsuoti. Matant, kaip žmogui sunku susivokti net tokiame paprastame reikale kaip kandidatų reitingavimas, nekeista kad jam sistemoje, kur per daug galvoti nereikėdavo, buvo lengviau gyventi.

Bet tuomet nebuvo socialinės atskirties, užtikrinta ateitis ir jokių visuomeninių konfliktų!
Liaudies deputatai buvo aiškiai ir suprantamai renkami iš vieningo partijos ir nepartinių bloko.

[Lettered]

Na, prie ruso buvo geriau, nereikėjo sukti galvos, už kuriuos čia sukčius balsuoti. Matant, kaip žmogui sunku susivokti net tokiame paprastame reikale kaip kandidatų reitingavimas, nekeista kad jam sistemoje, kur per daug galvoti nereikėdavo, buvo lengviau gyventi.

Nesunku, tiesiog pusė atėjusių rinkėjų neturi laiko gilintis į šimtų žmonių gyvenimą, kad išsiaiškinti, ką reitinguoti.

[Arunasx]

Bet tuomet nebuvo socialinės atskirties, užtikrinta ateitis ir jokių visuomeninių konfliktų!
Liaudies deputatai buvo aiškiai ir suprantamai renkami iš vieningo partijos ir nepartinių bloko.

Ir tie lygesni gaudavo maisto prekes iš spec. parduotuvių, į kurias eilinis darba liaudzies pilietis kojos per gyvenimą neįkeldavo.

[Galys]

Nesunku, tiesiog pusė atėjusių rinkėjų neturi laiko gilintis į šimtų žmonių gyvenimą, kad išsiaiškinti, ką reitinguoti.

Dažnas žmogus pirkdamas maisto produktus turi laiko paskaityti sudėtis, bet va kai reikia išsirinkti valdžią tai nėra to pusvalanduko nei namie prie telefono, nei rinkimų apylinkėje.

[Lettered]

Ir jos dėl to turi rimtų problemų (ypač JAV, kur susipriešinimas tokioje „nugalėtojas pasiima viską“ sistemoje darosi pavojingas). Privalumų, kaip ir trūkumų, turi tiek proporcinės, tiek ir mažoritarinės sistemos. Kas bandyta padaryti Lietuvoje – jas sukombinuoti ir rasti „aukso viduriuką“, kur būtų ir regionų/atskirų rinkimų apygardų, ir proporcinis nacionalinių partijų/rinkimų sąrašų rinkėjų atstovavimas. Kad tai kuria naujų problemų, vėlgi gana akivaizdu.

Mane vis dėlto būtų sunku įtikinti, kad mažoritarinė sistema yra geriausias pasirinkimas Lietuvai. Turime parlamentarų, kurie tikrai gražiai įrodinėja, kad tai nėra panacėja. Dabartiniai vienmandatininkai Jūsų dėmesiui: Gražulis, Žemaitaitis, Valkiūnas, Pinskus, Tamašunienė, Petkevič, Olševski. Tiems, kas turi kiek kitokį politinį skonį: Pavilionis, Juozapaitis, netgi tas pats Landsbergis, jei jau kažkas apie „nepotizmą“ bando kalbėti, kas grynoje politikoje šiaip silpnokas argumentas.

Tiesa, kad daug odiozinių, ar šiaip silpnesnių, asmenybių, vienmandatėse atkrenta, bet visada atsiranda ir tokių, kurie laimi iš esmės savo bjaurumu. Tiesą sakant, neretai jiems vienintelė viltis yra prasimušti vienmandatėje apygardoje, nes jų sąrašai nacionaliniu lygmeniu neturi jokių šansų (taigi yra tam tikra kokybės kontrolė).

O štai mūsų sistemos proporcinėje dalyje pirmą kontrolės lygmenį uždeda partijos (o jos dažniausiai privengia girnapusių po kaklu, ir vengtų dar labiau, jei spaustų rinkėjai), o tada tikrai daug galios turi rinkėjai – ir pakelti, ir nuleisti kandidatus. (Reitingavimas man šiaip patinka, nors tikrai ne visada mano balsas lemia pokytį.) Galiausiai, aišku, daugiau komandinių žaidėjų išrenkama, bet tas nebūtinai yra blogai, nes politika – komandinis žaidimas.

Partinė sistema iš principo yra atgyvenus, ką rodo tiek pačių partijų pasitikėjimas (žemiausias tarp visų institucijų), tiek rinkimų rezultatai, per virš 30 metų nei karto nelaimėjo ta pati partija du kartus. Šiuolaikiniame pasaulyje politikams reikia gerų vadybinių įgūdžių, išsilavinimo, o ne kažkokių kategoriškų politinių nuostatų (pvz. konkurencingos investicinės aplinkos, efektyvios gynybos, kokybiškos sveikatos apsaugos, švietimo sistemos kūrimas ar yra dešinioji ar kairioji ideologija?), todėl ir partijos dabar net prie dabrtinės sistemos iš principo tampa asmenybių kovos lauku, o ne kažkokių ideologijų.

[Sula]

Ir tie lygesni gaudavo maisto prekes iš spec. parduotuvių, į kurias eilinis darba liaudzies pilietis kojos per gyvenimą neįkeldavo.

Nesuprantu, kam tos spec.parduotuvės, jeigu paprastos lūžo nuo prekių? Ir daugelis jų buvo labai pigios ir labai ekologiškos. Paskaitykite stalinistų straipsnelius.

Šiaip tai čia off-topas.
Reikia kurti atskirą temą: "Prie Ruso buvo geriau".

[Arunasx]

Nesuprantu, kam tos spec.parduotuvės, jeigu paprastos lūžo nuo prekių? Ir daugelis jų buvo labai pigios ir labai ekologiškos. Paskaitykite stalinistų straipsnelius.
Šiaip tai čia off-topas.
Reikia kurti atskirą temą: "Prie Ruso buvo geriau".

Nereikia. Jau yra https://www.miestai.net/forumas/foru...60#post1932800
Neverta kelti kelių postų, tegul tas trolis cozzamarra persikelia ten iš čia.

[cozzamarra]

Skaičiai?

Atsiimu „tik auga“, blogai išsireiškiau. Pasitaisau: socialinė atskirtis yra viena didžiausių ES:



Pasitikėjimas partijomis – visiškame dugne, gyventojų įsitraukimas į organizacijas taip pat EU žemumose. Kokiu žmogumi reikia būti, kad nematytum problemų ir sakytum „oi ne, pas mus sistema labai gera“? Klausimas retorinis.

Išeina, 1988 metais buvo gera "sistema" ?

Sukritikavau dabartinė rinkimų tvarką, vadinasi, esu sovietafilas. Konservatinė logika 101.