Ironiška tai, kad Vilniaus urbanistinė plėtra iš karto po karo (Stalino metais), kai dominavo iš Rusijos ar Baltarusijos atvykusių architektų ir urbanistų idėjos, buvo visai pakenčiama:
- dominavo perimetrinis planavimas
- centre buvo kuriamas didžiausias tankis, tad ir pastatai ten buvo aukščiausi
- nemažai namų centre turėjo 'gyvus' pirmus aukštus komercijai
- tolstant nuo centro buvo statomi mažesni namai (kaip Antakalnyje ar Naujininkuose tarp Kapsų ir Telšių gatvės), sukuriant tą vidurinį vakarietišką variantą tarp priemiesčių ir centro statybos bei principą "kuo toliau nuo centro, tuo daugiau privačios erdvės"
- architektūroje buvo daug kičo, bet ji kur kas labiau tiko prie miesto buvusio konteksto
Jokiais būdais nelyginu Stalino laikų su kokiu Kauno modernizmu, bet, kalbant apie 'sovietinė plėtrą' reikia nepamiršti ir tų laikų, kai nei architektūra, nei ir urbanistika nebuvo tragiškos, nepriklausomai nuo aplink vykusio badmečio ar genocido. Jei Vilnius būtų vystęsis pagal tuos principus, situacija dabar būtų gerokai geresnė ir turėtume gerokai vakarietiškesnį miestą, kaip tai ironiškai beskambėtų.
Tikras Vilniaus vėžys yra komiblokizmas ir proletaro grūdimas į laukuose sustatytus kraupius daugiaaukščius pagal kažkokias distopines social engineering idėjas, kuris atėjo vėliau. Reikia būtinai nepamiršti, kad tokius ciniškus architektūros ar planavimo principus atnešti į Vilnių padėjo ir užsienietiškų žurnalų prisivartę vietiniai mikrorajoniniai modernistai, kurie ir suprojektavo daugumą tų rajonų. Būtent tie žmonės ir nustatė jau nepriklausomos Lietuvos urbanistikos ir architektūros gaires ir kryptį ir yra jau post sovietinės plėtros problemų pagrindiniai kalviai. Deja, šalis taip mikrorajonizavosi, kad tų žmonių idėjos plačiojoje visuomenėje yra laikomos geromis, o tie žmonės vis dar yra laikomi savo srities ekspertais ir autoritetais.
- dominavo perimetrinis planavimas
- centre buvo kuriamas didžiausias tankis, tad ir pastatai ten buvo aukščiausi
- nemažai namų centre turėjo 'gyvus' pirmus aukštus komercijai
- tolstant nuo centro buvo statomi mažesni namai (kaip Antakalnyje ar Naujininkuose tarp Kapsų ir Telšių gatvės), sukuriant tą vidurinį vakarietišką variantą tarp priemiesčių ir centro statybos bei principą "kuo toliau nuo centro, tuo daugiau privačios erdvės"
- architektūroje buvo daug kičo, bet ji kur kas labiau tiko prie miesto buvusio konteksto
Jokiais būdais nelyginu Stalino laikų su kokiu Kauno modernizmu, bet, kalbant apie 'sovietinė plėtrą' reikia nepamiršti ir tų laikų, kai nei architektūra, nei ir urbanistika nebuvo tragiškos, nepriklausomai nuo aplink vykusio badmečio ar genocido. Jei Vilnius būtų vystęsis pagal tuos principus, situacija dabar būtų gerokai geresnė ir turėtume gerokai vakarietiškesnį miestą, kaip tai ironiškai beskambėtų.
Tikras Vilniaus vėžys yra komiblokizmas ir proletaro grūdimas į laukuose sustatytus kraupius daugiaaukščius pagal kažkokias distopines social engineering idėjas, kuris atėjo vėliau. Reikia būtinai nepamiršti, kad tokius ciniškus architektūros ar planavimo principus atnešti į Vilnių padėjo ir užsienietiškų žurnalų prisivartę vietiniai mikrorajoniniai modernistai, kurie ir suprojektavo daugumą tų rajonų. Būtent tie žmonės ir nustatė jau nepriklausomos Lietuvos urbanistikos ir architektūros gaires ir kryptį ir yra jau post sovietinės plėtros problemų pagrindiniai kalviai. Deja, šalis taip mikrorajonizavosi, kad tų žmonių idėjos plačiojoje visuomenėje yra laikomos geromis, o tie žmonės vis dar yra laikomi savo srities ekspertais ir autoritetais.
Comment