Lietuvių tautinė savimonė ir nacionalinis charakteris. Tautos susiformavimas

[RokasLT]

tai čia ką parašėte yra atspindys to kas yra individualizmas nes Latviams buvo visa laiką nusispjaut ant bendro paveikslo (skirtingai nei Lietuvai ir Estijai), jie plovę pinigų iki kol galėjo (Latvių korumpuotą CB vadovą išmėtė 2019, palyginimui Šarkiną "pasitraukę" 2011 o veliau ir Antonovas ir Romanovas), jie ir dujas pirko ir net negalvojo kažką keisti, jei ne Lietuva ir elektrą būtų pirkę iš Astravo. Aplamai Latvija nėra Moldova matyt dėl to kad yra tarp Lietuvos ir Estijos. Todėl sakyti kad mes labiausi individualistai Baltijos šalyse yra nesąmonę.

Kita vertus, latvių genetinis fondas, tikriausiai, labiausiai nukentėjęs nuo sovietinių represijų bei buvimo nacių karinėse struktūrose. Proporcingai didžiausios etninio pakeitimo programos urbanistinėse teritorijose buvo čia vykdytos intensyviausiai.
Tai čia ne tiek protestantiška kultūra žaidžia, kaip pasikeitęs etninė sudėtis, mankurtiškumo diegimas per brutalias priemones ir, žinoma, neturėjimas didesnio brolio kuris labai (Suomija), ar ne taip daug (Lenkija) padėtu kurti ne tik tarpusavio santykius, bet ir susidėlioti įvairius prioritetus.

[Stadionas]

Kita vertus, latvių genetinis fondas, tikriausiai, labiausiai nukentėjęs nuo sovietinių represijų bei buvimo nacių karinėse struktūrose. Proporcingai didžiausios etninio pakeitimo programos urbanistinėse teritorijose buvo čia vykdytos intensyviausiai.
Tai čia ne tiek protestantiška kultūra žaidžia, kaip pasikeitęs etninė sudėtis, mankurtiškumo diegimas per brutalias priemones ir, žinoma, neturėjimas didesnio brolio kuris labai (Suomija), ar ne taip daug (Lenkija) padėtu kurti ne tik tarpusavio santykius, bet ir susidėlioti įvairius prioritetus.

šiaip Latviai ir Estai labai didelė dalimi tiek rusų gavo nes nesidaugino patys. Lietuviai nuo 1959 iki 1989 "prisidarė" +800 tūkst(+26,5proc.) žmonių, kai tuo tarpų Latviai 90tūkst (+6,5proc.) Estai 71 tūkst.(+7,3proc.). Kas dėl Lenkijos tai pas latvius nuo 1918 visad santykiai geresni su jais buvo. Kas dėl represijų tai dėl ženkliai didesnio partizanų judėjimo pas mus visad viskas vėlavo liginant su Latvija plius Lietuvą teko lipdyti iš 2 (gal net 3 gabalų). Bendrai žiūrint starto pozicijos tam tikru pjūvių vienodos buvo ir ilga laiką panašus buvom, bet paskutini dešimtmeti Lietuva artėja link Europos vidurkio, o Latvija link Rumunijos, todėl mano manymu Gruževskis neteisus.

[PoDV]

šiaip Latviai ir Estai labai didelė dalimi tiek rusų gavo nes nesidaugino patys. Lietuviai nuo 1959 iki 1989 "prisidarė" +800 tūkst(+26,5proc.) žmonių, kai tuo tarpų Latviai 90tūkst (+6,5proc.) Estai 71 tūkst.(+7,3proc.). Kas dėl Lenkijos tai pas latvius nuo 1918 visad santykiai geresni su jais buvo. Kas dėl represijų tai dėl ženkliai didesnio partizanų judėjimo pas mus visad viskas vėlavo liginant su Latvija plius Lietuvą teko lipdyti iš 2 (gal net 3 gabalų). Bendrai žiūrint starto pozicijos tam tikru pjūvių vienodos buvo ir ilga laiką panašus buvom, bet paskutini dešimtmeti Lietuva artėja link Europos vidurkio, o Latvija link Rumunijos, todėl mano manymu Gruževskis neteisus.

Lietuviškas "tautinis komunizmas" kelia įvairių minčių. Atrodo sukūrė lietuvišką sovietinę liaudį, su didesniu palankumu valdžios vertikalei (šeimininko paieškos), bet kiti variantai būtų buvę dar blogesni, pvz. Latvija, Estija tą įrodo. Buvo gan pasyvios, mažai priešinosi, gimstamumas jau pradėjo kristi (šalys modernėjo). Dar latviai kažkiek bandė push'int savo nacionalizmo po Stalino mirties, bet rusai greit suvedę galus neblogai nubaudė, praktiškai padarydamos viršūnėlės rusiškomis.

Rezultate, protestantiškas pasaulinio lygio ultra tvarkos šalis kurti darosi sudėtinga, kai kultūriškai-etniškai jos tapo pakeistos, t.y. tapo pusiau liuteroniškom, pusiau stačiatiškom šalim. Žodžiu, tiesiog sovietizacija.

Priežastis, kodėl "Estija priekyje" yra manau yra tiesiog posovietinis Liuksemburgas, aukšti pragyvenimo rodikliai, nes tiesiog dydis toks, kad primena mikro vieno miesto (tiksliau 1,5 miesto) valstybę. Jei būtų hipotetiškai Varšuvos pakto nepriklausoma šalis, turbūt nesunkiai taptų pirmąja V. Europos lygį pasiekusi Rytų bloko šalis, toks kaip Rytų Berlynas ar keli turtingesni buv. R. Vokietijos regionai. Kaip ir dabartiniam scenarijuje ji būtų pasinaudojusi Suomijos ir Švedijos artumu, kaip tuo naudojasi Čekija, Slovėnija ir buv. Rytų Vokietija. Tik gelbėtų šalies dydis, kur didelė dalis gyvena sostinėje ir keliose aiškią funkciją atliekančiose miestuose (universitetas, kurortas, etc.), o kaimiškose ar little hope vietose tik mažesnė dalis.

Lietuvą iš tikrųjų nemažai motyvuoja Lenkija. Man pvz. tikrai yra įdomu kaip Lenkija gyvena, manau tai paskui atsiliepia Lietuvai. Greitkelių ir geležinkelių jungtys su Lenkija tuos ryšius dar labiau gilins. Nepageidaujamas Rusijos imperializmas irgi nemažai prisideda, kad ryšiai stiprėtų.

Nepaisant sovietizacijos, Estiją stipriai motyvuoja Suomija ir kažkiek Švedija, ten labai daug "tobulos audros" dalykų (perfect storm), estų kultūriniai ir kalbiniai panašumais su suomiais, nedidelis atstumas tarp Talino ir Helsinkio, labai mažas gyventojų tankumas jų provincijoje.

Latvija dėl savo prieškarinio vystymosi, ekonominių ryšių su Vakarais ir liuteroniško prado nėra Moldova.
Moldova yra visai kas kita. Tai kažkas grubiai kaip lenkų įkurta Vidurio Lietuva (Litwa Srodkowa) ar latvių Latgala taptų actual "tarybine soc. respublika", tik dar be Vilniaus su sostine, o kokiu nors sovietiniu miestu kur 90% pastatų yra sovietiniai. Ir tai jaučiu mūsų lokacija net nėra tokia bloga kaip kokios Moldovos. Mes turime Baltijos jūrą šalia, Skandinavija, Vokietija beveik ranka pasiekiama.

[digital]

Priežastis, kodėl "Estija priekyje" yra manau yra tiesiog posovietinis Liuksemburgas, aukšti pragyvenimo rodikliai

O kur čia ji priekyje?

[Stadionas]

O kur čia ji priekyje?

Na jei liginti Talino biržą ir Vilniaus tai gerokai priekyje (čia jei dėl kapitalo rinkos, kad ir smulkios).

https://nasdaqbaltic.com/statistics/lt/statistics


čia už 2023

[mantasm]

tai palaiko, jei nebūtų Latvija tarp Lietuvos ir Estijos Matyt būtų antra Moldova. bet Lietuva su Estija neturi daugiau galimybių kažką padaryt.

Galėtume su estais pasidalint per pusę ties Dauguva. Jei savo laiku ordinas nebūtų atsiradęs pas lyvius, tikėtina LDK ir būtų suvienijus baltus iki rimtesnės gamtinės kliūties.

[Perfect]

Galėtume su estais pasidalint per pusę ties Dauguva. Jei savo laiku ordinas nebūtų atsiradęs pas lyvius, tikėtina LDK ir būtų suvienijus baltus iki rimtesnės gamtinės kliūties.

Jeigu nebūtų atsikraustę ordinai pas prūsus ir lyvius, dar neaišku kas ką būtų suvienijęs. Būtent vokiečių ekspancija rytų kryptimi ir paskatino lietuvių gentis imtis vienijomosi. Jeigu nebūtų buvę ordinų, tai lietuvių gentys nebūtų turėjusios paskatos imtis genčių vienijimo.

[mantasm]

Jeigu nebūtų atsikraustę ordinai pas prūsus ir lyvius, dar neaišku kas ką būtų suvienijęs. Būtent vokiečių ekspancija rytų kryptimi ir paskatino lietuvių gentis imtis vienijomosi. Jeigu nebūtų buvę ordinų, tai lietuvių gentys nebūtų turėjusios paskatos imtis genčių vienijimo.

Manau nusilpus Kievo rusiai šiaip ar taip būtų buvę bandymai užpildyti atsiradusią tuštumą. Aišku pajudinus istorijoje vieną kintamąjį, niekad nežinai kas dar pasikeistų.

[Emil]

Latvija iš tikrųjų vis labiau tampa pačia atokiausia ES valstybe. Baltijos šalys apskritai yra Vakarų apendiksas (pasižiūrėkit į žemėlapį), bet Lietuva bent jau yra labai artimai susijusi su Lenkija ir apskritai su Centrine Europa, o Estija - su Skandinavija. Čia turiu omenyje tiek istorines - kultūrines kryptis, tiek dabartines artimiausias partneres, tiek geografinį artumą ir susisiekimo patogumą. Na o Latvija... Lieka tarp 2 mažų valstybių (kurios pačios iš savęs neturi "masės", todėl turi prie kažko šlietis), ir rusijos. Ir iš tikrųjų Latvijoje labai jaučiasi ta gūduma. Ir ekonominė, ir demografinė stagnacija.

Trumpas komentaras, bet nesakyčiau, kad mes labai artimai susiję su tik Centrine Europa. Su Lenkija - taip, esam artmi. Jie yra mūsų svarbūs partneriai tiek krašto apsaugos, tiek ir ekonominėj srity, o be to ir kaimynai. Tačiau ką mes tokio artimo turim su čekais, slovakais ar vengrais tai nelabai žinau.

Kita vertus švedai manau šiuo metu mums svarbesni nei tie patys čekai, vengrai ar slovakai. Ilgą laiką šita šalis buvo top 1 investuotoja Lietuvoje, su jais turim elektros jungtį, priklausom Nordic Baltic 8, o ne Višegrado grupei, šiaip šita šalis geografiškai arčiau yra ir pavyzdžiui dėl to jos įstojimas į Nato turi reikšmingą teigiamą įtaką mūsų saugumui.

Taip kad neteigčiau, jog esam labai artimi vien tik Centrinei Europai.

[Perfect]

Manau nusilpus Kievo rusiai šiaip ar taip būtų buvę bandymai užpildyti atsiradusią tuštumą. Aišku pajudinus istorijoje vieną kintamąjį, niekad nežinai kas dar pasikeistų.

Būtent, silpni kaimynai neskatina vienijimosi, nes nėra motyvo tą daryti. Silpnas kaimynas nekelia grėsmės nei tau, nei kitiems kaimynams. Kitaip tariant niekas nesistengia nieko keisti, kol nėra tam poreikio.

[Obi-Wan Kenobi]

Savo laiku, 1990 pradžioje, latviai turėjo visas galimybes suartėti su Švedija. Bendra istorija, religija. Ne veltui Stockholm School of Economics buvo įkurta Rygoje, o ne Vilniuje. Ryga yra Stokholmo lygio miestas, dabar tai gal skamba keistai, miestas baisiai nugyventas, bet metropolio architektūra ir infrastruktūra išliko.

[mantasm]

Būtent, silpni kaimynai neskatina vienijimosi, nes nėra motyvo tą daryti. Silpnas kaimynas nekelia grėsmės nei tau, nei kitiems kaimynams. Kitaip tariant niekas nesistengia nieko keisti, kol nėra tam poreikio.

Kol Kievo buvo stipri - baltų gentys sėkmingai mokėjo duoklę. Būtų pabandę vienytis - būtų gavę per snapą. Atsiradus galios vakumui natūralu, kad atsiranda naujų ambicingų veikėjų, kurių niekas nebenugesina.

Nereikia įsivaizduoti, kad baltų gentys tarpusavyje buvo labai geri kaimynai ir nebuvo tarpusavio konkurencijos.

[Perfect]

Kol Kievo buvo stipri - baltų gentys sėkmingai mokėjo duoklę. Būtų pabandę vienytis - būtų gavę per snapą. Atsiradus galios vakumui natūralu, kad atsiranda naujų ambicingų veikėjų, kurių niekas nebenugesina.

Nereikia įsivaizduoti, kad baltų gentys tarpusavyje buvo labai geri kaimynai ir nebuvo tarpusavio konkurencijos.

Kijevo Rusia nebuvo ta galia, kuri vertė jungtis ar konsoliduoti. Duoklės mokėjimas reiškė, kad KR pripažino vietinius baltų genčių elitus kaip suverenus, tad duoklė iš esmės reiškė tik nuolankumą. Praėjo daugiau nei šimtas metų nuo išsilaisvinimo iš Kijevo Rusios ir tik atsikėlus Kryžiuočių ordinui, kuris buvo tikrai nuožmus priešininkas su bekompromisiais kolonizaciniais užmačiais, tada konsolidacika ir prasidėjo, nes nebuvo kur trauktis.

[mantasm]

Kijevo Rusia nebuvo ta galia, kuri vertė jungtis ar konsoliduoti. Duoklės mokėjimas reiškė, kad KR pripažino vietinius baltų genčių elitus kaip suverenus, tad duoklė iš esmės reiškė tik nuolankumą. Praėjo daugiau nei šimtas metų nuo išsilaisvinimo iš Kijevo Rusios ir tik atsikėlus Kryžiuočių ordinui, kuris buvo tikrai nuožmus priešininkas su bekompromisiais kolonizaciniais užmačiais, tada konsolidacika ir prasidėjo, nes nebuvo kur trauktis.

Jei būtų anksčiau prasidėjęs vienijimasis, matyt tai būtų privedę ir prie atsisakymo mokėti duoklę KR. Vargu ar KR nebūtų bandę užkardyti tokio „nenuolankumo“.

[gerietis]

Tik Raseiniai, Šiauliai ir Ryga - iskonno lietuviškos žemės. Nauja tabe atsidaro pilno dydžio.

[PoDV]

Etniniai lietuviai yra savitas kultūriškai slaviškas anklavas, kur susilieja vos ne trijų kultūrų įtaka (germaniška, rusiška/posovietinė, lenkiška).
Esame tiek posovietiniai, tiek Centrinė Europa, tiek paveikti angliškai kalbančių šalių kultūros. Nepaisant, kad turime bendrą kalbą, esame tokie skirtingi, kad galiu galvot, kad lietuvių tauta dar tik formuojasi. Sutariam gal tik vienu klausimu, kad nenorim karo.

Turime ekonomiką, bet neturime mums palankios modernesnių laikų istorijos, nelabai didžiuojames savo kultūra, kad ir kokia ji bebūtų, nes dalis visuomnenės nori pigesnio slaviško skonio, rusiškos muzikos, visus tiesiog pasiųsti nx birbindami savo auto, o dalis nori vokiškos tvarkos, tvarkingų fasadų ir gėlynų. Man Lietuva yra labai "anglosaksiška", kur visi kas kas sau kaip JAV, kur visa kultūra sukasi apie pinigų uždirbimą. Manau Užkalnio Lietuva spiria į vienus vartus Radžvilo Lietuvai ir jie neturi kur dėtis. Mūsų europiniams kaimynams pasisekė labiau su jų organizuotu nacionalizmu, labiausiai Lenkijoje. Tie mūsų kaimynai gal net nėra turtingesni, tiesiog nėra tokios nelygybės.

Aš pats nežinau kiek tas nacionalizmas atgyvena. Pradedu galvot gal net nėra nuodėmė Lietuvai būt tokiai kokia ji dabar yra, nežinau ar galėtų būti geriau, ir taip esame beveik micro nation, sunkiai palyginama su kitomis Europos šalimis. Gyvenimas suksis aplink kelis miestus, kaimuose gyvent irgi savas iššūkis. Globalizacija juk ir ryšių daugėja, kiautuose nebepavyks užsidaryt. Iš kitos pusės pati Lietuva yra iš dalies atsitiktinumas, mus ko gero labiausiai norėjo padaryt lenkais arba rusais. Latviams ar net estams buvo lengviau iki 2 pasaulinio karo. Dalis kaimynų istoriškai mus laikė mažumų mažuma. Ateitis irgi galima sakyt neaiški, gal čia karas Baltijoj bus ar kas. Tai matyt gyvename ir tiek. Tiesiog labai skirtingi lietuviai, beveik kaip atskiros savitos tautelės.

Čia aišku tik mano įspūdis po kelionių ir patirčių po įvairias Lietuvos vietas.

[Tomas]

Šiandien slankiojau po prie Darbėnų esantį žemaitiškai japonišką sodą. Spėkite kas jame garsiausiai bliovė, žviegė ir visaip iššaukiančiai elgėsi? Ogi latviai.

[PoDV]

Atrodo, kad užsibumbam taip, kad už Lietuvą jau nebegali būt prastesnių šalių pasaulyje. Visur žolė tik žolesnė, kur bežiūrėsi.

Kažkada kai buvo 2009 m. ir Lietuvai buvo sunkus laikotarpis, kalbėjau su klasioku buvo gal 6-7 klasė, jis rimtai galvojo, kad Lietuva viena skurdžiausių pasaulio šalių.
Toks jausmas, kad mums žinomos chaotiškos skurdžios šalys neegzistuoja. Tiesiog taip užsiėmę idealo siekimu.

Nesakau, kad tai tik neigiama savybė. Viskas gerai siekti aukštesnio standarto, tik kartais jaučiasi kad visa tai nusodina elementarus toksiškumas, tarsi rezultate trypčiojama vietoje.

Plius tas labai jaučiasi, kad Lietuvai geografiškai ir istoriškai sunku čia būt kažkokia geresne Europos Sąjungos šalimi. Kaimynai su kitom nei mes vizijom, reikia daugiau investicijų susisiekimo gerinimui kas nepasidarys greitai. Yra problemų, bet atrodo kad jos mus tiesiog užgraužia, menkina mūsų savivertę, žemina mus pačius.

Gerai, kad apskritai turėjom neblogą vystymosi laikotarpį po 2010 m. Gal dar ne viskas prarasta ir judėsime dar toliau.

[Romas]

Labai išsamus straipsnis su daug fotografijų apie neseniai buvusi dažną lietuvių, o dbar beveik išnykusį nacionalinio charakterio bruožą - laidotuvių fotografijas ir fotografavimąsi prie velionio.

15min.lt 2024.11.01
Fotografijos prie mirusiojo karsto – makabriška tradicija ar būdas nepamiršti išėjusiųjų?

Tarpukario laikotarpio fotografijų tyrinėtojams į akis krinta tai, kad anuomet gerokai mažiau buvo fotografuojamos vestuvės, tuo tarpu atsisveikinimas su mirusiuoju, tokiu būdu siekiant išsaugoti atminimą apie iškeliavusį Amžinybėn, buvo būtina šios ceremonijos dalis. Į laidotuves susirinkdavo ne tik artimiausi giminaičiai, bet ir kaimynai bei visa bendruomenė – tiek suaugę, tiek senoliai, tiek ir vaikai.

Šiandien tradicija fotografuotis prie mirusiojo gali pasirodyti gana makabriška ir atstumianti, tačiau tai labai gerai iliustruoja skirtingų laikmečių žmonių požiūrį į pačią mirtį. Dabar mirtis tartum išstumta iš gyvenimo, jos bijoma ir apie ją stengiamasi viešai nekalbėti. Tuo tarpu prieš šimtmetį Lietuvos kaime mirtis buvo gan natūrali gyvenimo dalis. Nors tai jokiu būdu nereiškia, kad ji nesukeldavo artimųjų sielvarto, ypač jei tai būdavo anuomet gan dažnai pasitaikydavusios kūdikių bei vaikų mirtys.
Tradicinėje pasaulėžiūroje ir kaimo bendruomenėje mirtis nelaikyta kažkuo svetimu ar bauginančiu – ji buvo arti paties gyvenimo. Po vienu stogu anuomet dažnai sugyveno kelios šeimos kartos: suaugusieji prižiūrėdavo sergančius ir mirštančius tėvus, o vaikų nestebino tai, kad kitame trobos kambaryje merdi jų senoliai

Mirusiojo išlydėtuvės taip pat vykdavo ne kur kitur, o tuose pačiuose namuose, todėl nieko neįprasto nebuvo ir visiems artimiesiems paskutinį kartą nusifotografuoti šalia jiems brangaus mirusiojo karsto. Šitaip simboliškai buvo patvirtinamas ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų, o nuotrauka tapdavo apčiuopiamu mirusiojo atminimo ženklu.
Laidotuvių nuotraukose į akis krinta ir tai, kad tarp visų įsiamžinusių gražiausiai atrodo mirusysis, kuris prieš paguldomas į karstą būdavo nuprausiamas ir aprengiamas švariomis įkapėmis. Žinoma, sukritę veidas neretai liudija ilgą ligą ir kančias, kurias jas teko patirti prieš mirtį. Tuo tarpu dauguma laidotuvių dalyvių yra apsirengę labai paprastai ir kasdieniškai, mat jie į laidotuves atskubėjo trumpam tarp savo darbų, o apeigoms pasibaigus vėl grįš prie savo gyvenimo rūpesčių.

Šioje fotografijos tradicijoje dominuoja keletas pagrindinių siužetų – tai susirinkusių žmonių fotografavimasis prie atviro karsto namuose, prie namo išlydint į bažnyčią ar kapines, taip pat prie bažnyčios bei kapo duobės. Pasitaiko ir nuotraukų, kuriose matyti gedulinga procesija per laukus ar miestelį, palydint mirusįjį į paskutinę jo kelionę. (...)

Šeimos albumuose laidotuvių fotografijos užimdavo ypatingą vietą – jos liudijo žmogaus ryšį su savo protėviais ir savo bendruomene. Tačiau ilgainiui į Amžinybę iškeliavus tiems, kas atsiminė laidotuvių fotografijų dalyvius ir jautė su jais ryšį, šių nuotraukų laukė liūdna baigtis. Paveldėtojai tokioms fotografijoms bei jose įamžintiems nepažįstamiems personažams paprastai nejaučia jokių sentimentų, todėl šios fotografijos dažnai atsiduria ugnyje.
Laidotuvių fotografijos – tai savotiškas atminties ženklas – jos svarbios ir reikalingos tol, kol yra bent vienas žmogus, kuris atsimena ir atpažįsta nuotraukose įamžintus žmonių veidus ir gali juos pavadinti vardais. (...)


Tarybiniu laikotarpiu radikaliai pasikeitus visuomenės sąrangai, o daugybei žmonių persikėlus gyventi į miestus, su naujakuriais čia atkeliavo ir kaimuose gyvavusios tradicijos. Tarp jų, žinoma, ir laidotuvių papročiai. Neatsitiktinai maždaug iki aštuntojo dešimtmečio antrosios pusės, kai miestuose imti statyti laidojimo rūmai, mirusieji buvo šarvojami daugiabučiuose, o karstai į kapines vežami tuo, ką galima buvo gauti – sunkvežimiais ar prailgintomis lengvosiomis mašinomis.
Neretai pasitaikydavo ir gan netikėtų situacijų: kadangi siaurose laiptinėse išsisukti su karstu būdavo gan sudėtinga, kartais jis būdavo iškeliamas pro langą arba nuleidžiamas stačiomis. Apie tai, kad gretimoje laiptinėje mirė žmogus, pranešdavo nuo lauko iki pat mirusiojo namų durų pabarstyti eglišakiai. Šiuo laikotarpiu fotografijos technologijoms gerokai išpopuliarėjus, laidotuvių fotografijos pasiekė iki tol neregėtą mastą.

Laidotuvių fotografijos Lietuvoje nunyko apie 2000-uosius metus. Tai galėjo nulemti daugybė faktorių: pakitusi pasaulėžiūra bei santykis su mirtimi, naujos laidojimo mados ir tradicijos. Taip pat ir pati fotografija – atsiradus skaitmenai, o nuotraukoms nugulant į kompiuterių archyvus, popierinių fotografijų spausdinimas tapo visai nebūtinas. Šitaip laidotuvių nuotraukos prarado prieš tai turėtą savo vaidmenį – gyviesiems priminti iškeliavusį jų artimąjį.

https://www.15min.lt/media-pasakojim...sejusiuju-2190

[PoDV]

Nors komentaruose soc. tinkluose radau prieštaraujančių, bet straipsnyje paminėta, kad tarpukariu laidotuvės ir Vėlinių minėjimas buvo skoningiau minimos. Užtekdavo mišių mirusiesiems, nebuvo vainikų ir žvakučių tiek nedegindavo, bet gal tai susiję su bendra ekonomine situacija atėjusia iš prieškario. Visą šį mirties kultą sukūrė SSRS bendros nuotaikos garbinti faktą, kad buvo paaukota milijonai žmonių siekiant laimėti Antrąjį pasaulinį karą. Tiesiog vėlyvuoju sovietmečiu paprasti žmonės stebėjo ką daro valdžia ir perėmė elementus. Gerėjant daiktų įperkamumui, pradėjo atsirasti galingi antkapiai, "galinga" kapų priežiūra, žvakutės, vainikai ir pan.

Antras dalykas, tai šiaip nyki ir labai suvaržyta vėlyvojo sovietmečio būtis su daugybę nepatogumų, kai tiesiog nebūdavo ką veikti, šarvojimai po tris dienas su mega ritualais, labai keistais būdais transformuojamos senosios kaimo tradicijos kaip šarvojimas ankštose butuose ir perimimos keistos naujos kaip mirusiųjų fotografavimas (nors čia irgi niuansas ką laikom "normalu", pvz. Vakarų Europoje nepriimtina fotografuoti mirusįjį, bet Rytų Europoje ir turbūt Azijoje gal tas nėra labai tabu).