Lietuvių tautinė savimonė ir nacionalinis charakteris. Tautos susiformavimas

[Tomizmas]

Po 2000 metų dar pamenu, kad būdavo fotografuojamasi prie mirusiųjų, o dabar nebe. Šitą tradicija tokia pobaisė. Namie yra atskiri albumai su giminės laidotuvių nuotraukomis, kurių atsiversti nė kiek nesinori (nors a. a. bobutė juos pavartydavo). Žmones reikia prisiminti gyvus, kai su jais buvo smagu.

[gerietis]

Pas mus albumuose yra 198x laidotuvių nuotraukų, vėliau nebuvo progų. Dar 2010 vienas bandė fotkinti stovinčius prie karsto, bet buvo nuvytas piktais žvilgsniais.

[PoDV]

Pagalvojus jei gražiai aprengtas mirusysis, neišdarkytas kūnas, tai nebūtų problemos jį nufotografuoti, nes mirusiajam nei šilta nei šalta turėtų būti, o artimieji galbūt jei nori prisiminti, tegul turi nuotraukas. Čia jau susiję su tradicija ir kultūra. Kita kalba tai visokie nepatogūs ir galimai kenksmingi ritualai, kai mirusiojo bučiavimas, ilgas mirusiojo laikymas ankštame bute, makabriškos situacijos bandant laiptais išnešti mirusįjį su karstu ir taip toliau.

[Tomizmas]

Ar negalima ta pilka spalva Lietuvoje uždrausti. 90% pastatų Lietuvoje pilki.

Tai pas mus gi viskas, kas nėra pilka, ruda ar balta, iš karto sukelia sekančias reakcijas:

O sĘubas, taigi per ryšku!
Nu ir kam čia reikėjo šito margumyno?
Kokios rėkiančios spalvos, tuoj išprotėsiu!!!
Kaip taip galima išsišokt?
Mama gelbėk, kokia čia kakofonija!
Vaikų darželis, jau visai!
Jokio solidumo!
Kas čia pas mus, Lenkija?
Lyg nebuvo kokių ramesnių, jaukesnių spalvų! Pvz pilka su balta, su ruda...
Dar džiaugtis pradėsiu per tą ryškumą, o kaip mano draugė melancholija?

Neįsivaizduoju, kas kultūriškai sąlygoja tokią neapykantą spalvoms, ryškumui, drąsiems sprendimams (kas beje, labai ryškiai atsiskleidė ir diskusijose prieš statant Artery - "nu kokia nesąmonė, koks išsišokimas, negi negalima paprasčiau, nu kur matyta tokios formos"), bet deja, tam tikras mentaliteto nesąmones ir masinius kompleksus, tas pilkumas tikrai atspindi. Kaip bebūtų gaila.

Praėjusią žiemą apturėjau įdomią situaciją prie Katedros. Mano žieminė striukė yra 4 spalvų - oranžinė, žalia, tamsiai mėlyna, su geltonais Puma užrašais. Kažkoks veikėjas dalino skrajutės, ir į mane kreipėsi angliškai. Kai atsakiau lietuviškai, labai nustebo: "Tai jūs lietuvis? Galvojau kad užsienietis. Lietuviai taip ryškiai nesirengia".

Darbe kai būna susirinkimai ir ateinam ne su darbine, bet savo kasdiene apranga, aš vienintelis ateinu su raudonu ar žaliu džemperiu. Visi kiti - juoda, tamsiai mėlyna, ruda

KODĖL?

[Obi-Wan Kenobi]

Dėl rūbų spalvų, tai tas pats ir Vokietijoje. 99 % juoda, tamsiai pilka, ruda. Ir ne kokiuose kaimuose, o Berlyne. O juk daugelis rūbų brandų pas mus yra vokiški.

[mantasm]

Dėl spalvų ir vokiečių, galima prisimint lietuvių santykį su po eilinio maro atkeltais zalcburgiečiais. Kai lietuvės pradėjo kopijuot jas ir rengtis juodais, ano meto inteligentija buvo nepatenkinta, kad lietuvaitės mergos margus rūbus keičia j juodus. Ir šiaip istoriškai žiūrint lietuvių apranga buvo ganėtinai marga. Dominavo sodresnės tamsesnės spalvos, nekislotnos sakykim, bet bendrai spalvų netrūko. Buvo naudojama ir žalia, ir raudona, ir mėlyna.

[Obi-Wan Kenobi]

Margumas būdingas Azijos ir Afrikos tautoms, taip pat slavų tautoms. Tiesiog jie taip supranta "grožį"

[mantasm]

Man pagal mano skonį senieji lietuviški drabužiai atrodo ganėtinai margi. Aišku margumas irgi yra spektras. Vokiečiams gal ir juoda yra ganėtinai marga

[manometras]

Tas lietuvių tautinių drabužių margumas buvo namie austų audinių margumas. o vokiški juodi drabužiai buvo fabrikinio audimo.

[PoDV]

Subtiliai parinktos spalvos gerai (pastatai ir apranga). Pigus margumynas - ne. Pilkų namų didžiausia problema - stringanti renovacija.

[mantasm]

Tas lietuvių tautinių drabužių margumas buvo namie austų audinių margumas. o vokiški juodi drabužiai buvo fabrikinio audimo.

Būtų buvę noro - būtų namuose audę nemargai. O minimi vokiečiai dar iš laikų prieš pramonės revoliucijos įsivažiavimą. Nors bet kokiu atveju fabrikuose gali ir margai gaminti jei rinkai reikia.

[manometras]

Būtų buvę noro - būtų namuose audę nemargai. O minimi vokiečiai dar iš laikų prieš pramonės revoliucijos įsivažiavimą. Nors bet kokiu atveju fabrikuose gali ir margai gaminti jei rinkai reikia.

Techniškai taip. Ir liuteronai vokiečiai miestiečiai turėjo santūrumo tradiciją. Bet juodą ar kitą vienspalvį audinį austi paprasčiau, kainuoja mažiau. Tamsus – praktiška, neišsišoki.
Bet man visuotinis lietuvių perėjimas prie visų juodų drabužių ir batų rudenį-žiemą asocijuojasi su sovietmečio praktiškumu: “jei juoda išsiteps, mažiau matysis”, arba su įpročiu slėptis, neišsiskirti, neatsiskleisti, arba daug negalvoti apie aprangą. Negalvoti daug apie išvaizdą ir aprangą mėgstu ir aš, bet juodai kasdien nesirengiu. Norėčiau žiemą matyt daugiau spalvų gatvėse.

[mantasm]

Techniškai taip. Ir liuteronai vokiečiai miestiečiai turėjo santūrumo tradiciją. Bet juodą ar kitą vienspalvį audinį austi paprasčiau, kainuoja mažiau. Tamsus – praktiška, neišsišoki.
Bet man visuotinis lietuvių perėjimas prie visų juodų drabužių ir batų rudenį-žiemą asocijuojasi su sovietmečio praktiškumu: “jei juoda išsiteps, mažiau matysis”, arba su įpročiu slėptis, neišsiskirti, neatsiskleisti, arba daug negalvoti apie aprangą. Negalvoti daug apie išvaizdą ir aprangą mėgstu ir aš, bet juodai kasdien nesirengiu. Norėčiau žiemą matyt daugiau spalvų gatvėse.

Zalcburgiečiai man rodos buvo ne tiek miestiečiai, kiek kaimiečiai iš tų apylinkių.

Dėl aprangos turbūt sovietmetis buvo esminis lūžis. Bet istorijoje yra ir daugiau detalių.

[Tomas]

Vakarų Europoje, į kurią lygiuojamės, ryškia, iššaukiančia apranga paprastai bando išsiskirti visokie padugnės. Padoriai publikai tai tiesiog nepriimtina.

[Gator]

Vakarų Europoje, į kurią lygiuojamės, ryškia, iššaukiančia apranga paprastai bando išsiskirti visokie padugnės. Padoriai publikai tai tiesiog nepriimtina.

Čia nukrypo tema biški, nes ne apie ryškią ir iššaukiančią kalbėjo, o kad nėra daugiau spalvų.
Kažkada skaičiavau striukes aplinkinių gatvėje, tai maždaug 18 iš 20 buvo juodos ir pilkos. Aš su paprasta šviesiai ruda - smėlio spalvos buvau labai "iššaukiantis ir ryškus", nors tai elementari pastelinė/žemės spalva.

[Tomizmas]

Kas liečia vokiečius, tai manau, paaiškinimas paprastas: didžioji dalis jų yra protestantai, o pas protestantus idealumu laikomas kuklumas ir minimalizmas. Pas latvius ar estus apsilankius, net Lietuva pradeda atrodyti dar gana ryški. O pirmą kartą nuėjus į Ikea, spalvų trūkumas tiesiog šokiravo (Senukuose prekės pastebimai spalvingesnės). Taip, lietuviai neturi tokio minimalizmo kaip protestantai, ką rodo kalėdinės eglės, paminklai, bažnyčių puošyba. Bet palyginus su kitais katalikais - niūrumo daugoka.

Margumas būdingas Azijos ir Afrikos tautoms, taip pat slavų tautoms. Tiesiog jie taip supranta "grožį"

Bet visam tam turi būti kažkoks pagrindas, psichologija. Vargu ar genetika (nes lietuviai ir lenkai genetiškai gana artimi, bet spalvingumo kiekis skiriasi neįtikėtinai). Čia manyčiau kad labiau kultūrinis dalykas, išmoktas kaip socialinė norma.

Tarp slavų tautų praktiškai nėra protestantų - visi arba katalikai, arba ortodoksai. Turbūt tai daug ką paaiškina.

Tendencija tokia, kad kur daugiau saulės ir šilčiau, ten ir ryškiau (su Afrika ir Azija). Bet pagal viską, daugiau ryškumo reikia šaltesnėse platumose, kad tą pusę metų, kai gamta niūri, kompensuotų tą niūrumą. Mažiau melancholijos, mažiau depresijos.

[Sula]

Zalcburgiečiai man rodos buvo ne tiek miestiečiai, kiek kaimiečiai iš tų apylinkių.

Dėl aprangos turbūt sovietmetis buvo esminis lūžis. Bet istorijoje yra ir daugiau detalių.

Jie buvo ilgus metus persekiojami liuteronai, todėl gal kažkiek įtakojo kuklesnį aprangos kodą.

[mantasm]

Jie buvo ilgus metus persekiojami liuteronai, todėl gal kažkiek įtakojo kuklesnį aprangos kodą.

Taip. Bet esmė, kad ir tada buvo noro kopijuot tokią aprangą.

[manometras]

Taip. Bet esmė, kad ir tada buvo noro kopijuot tokią aprangą.

Na, aš manau, kad kopijavo ne anksčiau kaip jau XIX amžiuje, t. y., kai jau turėjo pakankamai pinigų, kad tiesiog pirktųsi šilko ar milo audinius iš miestų, o ne ausdavosi iš savų avių vilnos ir lino, gaišdami savo laiką ir eikvodami energiją tam darbui.

O šiaip Lietuvoj ne azijietiškas, ne afrikietiškas, o europietiškas stilius, nes visų marškiniai ir lininiai aprangos elementai buvo balti, vilnonių siūlų spalvos santūrios, išgaunamos iš Lietuvos augalų, o ne kiekvieno žmogaus vis kitos spalvos marškiniai (raudoni, mėlyni, salotiniai, mėlynai-žali, geltoni, blizgantys) ir prijuostės.

[mantasm]

Na, aš manau, kad kopijavo ne anksčiau kaip jau XIX amžiuje, t. y., kai jau turėjo pakankamai pinigų, kad tiesiog pirktųsi šilko ar milo audinius iš miestų, o ne ausdavosi iš savų avių vilnos ir lino, gaišdami savo laiką ir eikvodami energiją tam darbui.

Bet rodos skundai dėl zalcburgiečių kopijavimo buvo dar prieš 19 amžių?

Kitas dalykas, kodėl būtinai juodą audinį reikėtų pirkti? Tas pats darbas austi savo ir po to dažyt vienaip ar kitaip.