Konstitucinė reforma Lietuvoje

[Tomas]

Mane visada žavėjo, kaip su savo Respublika tvarkosi prancūzai. Respublikos versija Nr. 1 nepasiteisino - paskelbė versiją Nr. 2. Ten nebuvo viskas gerai - gimė versija Nr. 3. Dabar jau ir patys turbūt nežino kelinta (gal v. 7 ???), bet ir tai turbūt ne paskutinis variantas.

Lietuvos Respublika v. 1 egzistavo 1918-1940 m. 1939 - 1940 m. paaiškėjo, kad tai tipiška failed state su neįgalia valdžia, masine emigracija ir pasyvia visuomene, kuri tapo lengvu Stalino grobiu.

Dabar turime Lietuvos Respubliką v. 2. Neįgalus valdžioje dominuojantis establišmentas, pasyvi (ir tas pasyvumas establišmento skatinamas) visuomenė, ta pati masinė emigracija. Pripažinkime, dabartinė Lietuvos Respublika yra failed state, ją reikia likviduoti (kol nelikvidavo Putinas), vietoj jos kuriant Lietuvos Respubliką v. 3.

Dabartinė Respublika yra sukurta kaip mažai naudingas, į nereikalingą pompastiką orientuotas visuomenės antstatas. Pvz. nuo tokios institucijos kaip prezidentūra po 10 metų Grybauskaitės prezidentavimo daugumą piliečių tiesiog purto ir sunku įsivaizduoti, kad galėtų atkurti pagarbą tai įstaigai. O tai, kad ji redundant labai aiškiai parodė paskutiniai Grybauskaitės rinkimai, kai žmogus nenorėjęs tapti prezidentu (Balčytis), beveik juo tapo.

Kokiu keliu eiti? Likviduoti prezidento instituciją ir eiti 100 % parlamentiniu keliu? Parlamento rinkimai - gal tikrai reikalinga 100 % mažoritarinė sistema? O gal reikia konstitucinės monarchijos, tuo labiau, kad oficialus pretendentas į ciesoriaus sostą kaip ir yra (https://www.delfi.lt/news/daily/lith....d?id=77402291), Žemutinė pilis pastatyta?

[liutass]

Monarchija

[Galys]

Dabar turime Lietuvos Respubliką v. 2. Neįgalus valdžioje dominuojantis establišmentas, pasyvi (ir tas pasyvumas establišmento skatinamas) visuomenė, ta pati masinė emigracija. Pripažinkime, dabartinė Lietuvos Respublika yra failed state, ją reikia likviduoti (kol nelikvidavo Putinas), vietoj jos kuriant Lietuvos Respubliką v. 3.

Kiekvienas doras reformatorius(kad ir paskutinis vagis) bent kažkiek nutuokia ko nori iš reformos, o jūs?

Dar toks klausimas, ar šitos reformos seks ir kitose ex-sovietinėse šalyse su galymybę persimesti kur nors į pietų Europą ar apsiribosite tik Lietuva?

[LuDux]

Siūlau įkurti dviejų rūmų parlamentą - konservatoriai su liberalais į aukštesnius rūmus, o visi kiti į žemesnius. 33 + 141. Dar siūlau viceprezidento postą sukurti. Ir visiems emigruoti, o vietoj vietinių atsivežti 10 000 000 negrų.

Nuo jusu liberaliniu planu man bloga, migruoju

[digital]

Pvz. nuo tokios institucijos kaip prezidentūra po 10 metų Grybauskaitės prezidentavimo daugumą piliečių tiesiog purto ir sunku įsivaizduoti, kad galėtų atkurti pagarbą tai įstaigai. O tai, kad ji redundant labai aiškiai parodė paskutiniai Grybauskaitės rinkimai, kai žmogus nenorėjęs tapti prezidentu (Balčytis), beveik juo tapo.

Kaip tik https://www.delfi.lt/news/ringas/lit....d?id=77408497 :

Baltijos šalių paveikslas, piešiamas Rusijos auditorijai, yra įspūdingas: lyg jį būtų rašę labiausiai nučiuožę lietuviškų violetinių ir sąmokslo teoretikų tinklalapių autoriai (gal taip ir yra). Mažytės alkanos, nusmurgusios šalys, šokančios pagal JAV dūdelę, už paskutinius skatikus ginkluojasi ir visaip ieško, kaip galėtų įgelti Rusijai – pramonės ten nebeliko, pragyvenimo lygis smuko, valstybės elgetauja, gimstamumas mažas.

Rusams nuolat kartojama, kad Lietuvą terorizuoja prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurios visi Lietuvoje bijo. Iš tekstų matosi, kad Lietuvos prezidentės labiausiai bijo pats Kremlius.

Jums pasirodys įdomu, kad Rusijoje ligi šiol kruopščiai niekada neminima ir ignoruojama emigracija iš Baltijos šalių

[Tomas]

Tiesa sakant emigracija iš Baltijos šalių yra vienas labiausiai Rusijos propagandistų nueksploatuotų naratyvų, t.y. Kiekvienas eilinis rusas žino, kad Baltijos šalyse gyventojų nebėra.

Aišku vidutiniam Užkalnio skaitytojui faktų nereikia, tai Užkalnis ir nepersistengia.

[Sula]

Prie ko čia "failed state"? Taip postringaujant, galima teigti, kad visos pasaulio valstybės yra "failed".
Ir kokie dabar pasiūlymai? Prezidento institucija nėra lemianti. Daugiausia, ką galima prigalvoti, tai nuo visuotinių rinkimų pereiti prie Seimo. Tai sustiprintų Seimo įgaliojimus, institucijos, kuri neturi pasitikėjimo visuomenėje.
Niekas tuo neišsispręstų.
Lietuvos problema Nr.1 yra vidurinė valstybės biurokratijos grandis. Tai ypač akivaizdu, lyginant su pažangesniais kaimynais.

[Tomas]

O kas konkrečiai yra "vidurinė valstybės biurokratijos grandis" ?

[Eikantas X]

Lietuvos Respublika v. 1 egzistavo 1918-1940 m. 1939 - 1940 m. paaiškėjo, kad tai tipiška failed state su neįgalia valdžia, masine emigracija ir pasyvia visuomene, kuri tapo lengvu Stalino grobiu.

Turint omeny, kad Lietuva buvo lingvistinis-idealistinis-utopinis projektas, sukurtas būrelio inteligentų, ir tuščioj vietoj per trumpą laiką buvo sukurta moderni valstybė su modernia tauta ir modernia sostine, tarpukario Lietuvos egzistavimas buvo gan nemaža sėkmė.

Nepamenu, kuris, kažkuris istorikas teigė, kad prie Lietuvos buvo sutelktos didžiausios sovietų pajėgos, nes kad Latvija ir Estija priešintųsi, Stalinas net netikėjo, pasipriešinimo buvo potencialiai laukiama tik iš Lietuvos.

[Sula]

O kas konkrečiai yra "vidurinė valstybės biurokratijos grandis" ?

Visa aukštesnioji nerenkama nepakeičiama nepolitinė ir dažnai nekontroliuojama (atvirkščiai - kontroliuojanti) valdininkų ir tarnautojų grupė. Be ministerijų (kur dar dar kažkia viešuma) valdininkijos iš stambesnių organizacijų pvz.: NMA, LAKD, Lietuvos Bankas, Muitinės departamentas, VMVT, Migracijos departamentas ir t.t. ir pan. - Tai Sistema ir konkretūs žmonės, kurie ne tik iš esmės įgyvendina valstybės valdžią, bet, dažniausiai, ir kuria įstatymus ir poįstatyminius aktus (kuriuos tik pasvarsto, o dažnai ir apsieina be to, aukščiau).

[Lettered]

Turint omeny, kad Lietuva buvo lingvistinis-idealistinis-utopinis projektas, sukurtas būrelio inteligentų, ir tuščioj vietoj per trumpą laiką buvo sukurta moderni valstybė su modernia tauta ir modernia sostine, tarpukario Lietuvos egzistavimas buvo gan nemaža sėkmė.

Ne tik tų būrelio inteligentų, Lietuvos atsiradimą stipriai rėmė kai kurios Europos šalys, kurioms buvo naudinga nepriklausoma Lietuva, o ne stipresnė Lenkija, kuri būtų suvalgius Lietuvą, ypač, kai pati stipriai polonizavosi. Beto negalima sakyti, kad tuščioj vietoj, LDK egzistavo prieš tai šimtmečius, kitaip nebūtų ir tų būrelio inteligentų, kurie sugalvojo pasinaudoti situacija ir sukurti valstybę.

[Eikantas X]

Lietuvos problema Nr.1 yra vidurinė valstybės biurokratijos grandis. Tai ypač akivaizdu, lyginant su pažangesniais kaimynais.

Visa aukštesnioji nerenkama nepakeičiama nepolitinė ir dažnai nekontroliuojama (atvirkščiai - kontroliuojanti) valdininkų ir tarnautojų grupė. Be ministerijų (kur dar dar kažkia viešuma) valdininkijos iš stambesnių organizacijų pvz.: NMA, LAKD, Lietuvos Bankas, Muitinės departamentas, VMVT, Migracijos departamentas ir t.t. ir pan. - Tai Sistema ir konkretūs žmonės, kurie ne tik iš esmės įgyvendina valstybės valdžią, bet, dažniausiai, ir kuria įstatymus ir poįstatyminius aktus (kuriuos tik pasvarsto, o dažnai ir apsieina be to, aukščiau).

Tai kad ta valdininkų ir tarnautojų klasė (nors jos dalis ir išėjo į privatų verslą) iš esmės ir yra antroji Respublika.

Komunistinės turbomodernizacijos metais sparčiai išaugusią tarnautojų klasę
galima dar pavadinti socialistinės visuomenės viduriniąja klase (žr. Hough 1988;
1997; Lewin 1991 (1988); Garcelon 1997). Ji ir buvo pagrindinė 1989–1991 metų
antikomunistinių revoliucijų socialinė jėga – o tos revoliucijos įvyko dėl šios klasės
interesų. Socialistinė santvarka sužlugdė pati save, nes sukūrė gausų išsilavinusių,
orientuotų į sėkmę ir „buržuazinių laisvių“ trokštančių (tad ir kapitalizmo restauracijos)
žmonių sluoksnį – jie ir tapo komunizmo duobkasiais. Tai įtikinamai parodo
naujausi istoriniai ir sociologiniai tyrimai, kur nagrinėjama Lietuvos Persitvarkymo
Sąjūdžio kilmė: pasitikėjimo tinklai, iš kurių jis išaugo, rezgėsi ne darbininkų ir juolab
ne žemdirbių aplinkoje, o tarp aktyvistų galima rasti tik vieną kitą asmenį, kuris
nebūtų priklausęs vienai iš tarnautojų klasių31. Politiniais siekiais būdamas antikomunistinis
tautinio išsivadavimo sąjūdis, socialine prigimtimi jis buvo tarnautojų
klasių judėjimas, o pati 1989–1992 metų buržuazinė revoliucija – tarnautojų klasių
(senovine Lietuvos kaimo žmonių kalba, „ponų“) išsivadavimo (emancipacijos)
revoliucija.
Šias Lietuvoje ir kitose komunistinėse šalyse vykusias revoliucijas vėlgi galima
pavadinti „viduriniosios klasės“ revoliucijomis (Ekiert 2011). Vis dėlto jų varomąsias
jėgas tiksliau nusako įvardijimas „tarnautojų klasės revoliucija“: tai buvo revoliucijos,
kuriose tarnybinė klasė išsivadavo nuo jai primesto nomenklatūros statuso
ir iš politinio profesinio luomo, nedalyvaujančio darbo rinkoje, tapo grynai
profesine rinkos klase. Sovietiniai viršininkai troško tokių pat laisvių, kokias turėjo
jų „klasės broliai“ Vakaruose. Kitaip tariant, komunizmas žlugo dėl to, kad sovietinės
modernizacijos sukurta gausi tarnautojų klasė nebegalėjo iškęsti toliau būti
nomenklatūra – asmeniškai nelaisvais partijos ir valstybės tarnais. Komunistinės
nomenklatūros narius, į ją iškilusius jau įsitvirtinus komunistinei sistemai, varžė
režimo sudaromos kliūtys gauti rentą už gabumus ir išsilavinimą, kurie, pasibaigus
„revoliucinei“ komunistinio režimo fazei, jau buvo būtini vertikaliam mobilumui
(politinio lojalumo nebepakako).
Dar labiau juos slėgė nuolatinis žmogiškojo orumo žeminimas, nesant asmeninės
laisvės erdvės, kurią suteikia privačioji nuosavybė bei teisinė privataus gyvenimo
apsauga. Ta laisvės erdvė – tai laisvė keliauti, laisvė parodomuoju vartojimu
31 Žr. Kavaliauskaitė ir Ramonaitė 2011. „Parodomasis“ Sąjūdžio darbininkas Kazimieras Uoka
buvo labai netipiškas atvejis (ko gero, vienintelis tuometinėje Lietuvoje buldozerininkas, turintis
istoriko diplomą) demonstruoti išskirtinį socialinį statusą, laisvė tvarkyti intymų gyvenimą nebijant
partinių bausmių už „palaidumą“ ir pan. Nuo komunizmo labiausiai kentėjo klasė,
kurios nariams reikėjo mažiausiai nuogąstauti dėl savo likimo kapitalistinėje rinkos
ekonomikoje. Todėl komunizmo likvidacija įvyko taip sklandžiai ir greitai (išskyrus
tas šalis, kur, komunizmui žlungant, iš naujo įsiplieskė jo „įšaldyti“ etniniai
konfliktai).
Kitaip nei tarpukariu, kai beveik visi Vidurio ir Rytų Europos demokratiniai režimai
žlugo (išskyrus Čekoslovakiją, kurios vienintelės visoje Rytų Europoje struktūra
buvo klasinė, būdinga industriniam kapitalizmui), pokomunistines demokratijas
apsaugojo ne tik iš esmės pasikeitęs tarptautinis klimatas (JAV vykdoma „demokratijos
eksporto“ politika), bet ir komunistinės modernizacijos laikais įvykę esminiai
klasinės struktūros pokyčiai, iš kurių svarbiausias – didelės tarnybinės klasės susiformavimas.
Autoriai, kurie pokomunistinėse šalyse viduriniosios klasės atstovų
randa „per mažai“, patys save dezorientuoja, naudodamiesi ydinga „viduriniosios
klasės“ samprata, kurioje jos skiriamaisiais bruožais laikoma ne profesija, padėtis
darbo jėgos rinkoje bei darbovietėje, bet pakankamai aukštas pajamų lygis – tai
maždaug reiškia „žmones, turinčius atliekamų pinigų“.

Zenonas Norkus.

Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai.

Kapitalizmas, klasės ir demokratija
Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje
lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu
Mokslinė monografija
Aukso žuvys,2014

[Tomas]

"Valstybė - tai aš".

Taip vadinama "profesionalų vyriausybė" yra iš tos pačios operos, kai politinį postą, užima stagnatorės prezidentės parinktas biurokratas.

[Eikantas X]

Ne tik tų būrelio inteligentų, Lietuvos atsiradimą stipriai rėmė kai kurios Europos šalys, kurioms buvo naudinga nepriklausoma Lietuva, o ne stipresnė Lenkija, kuri būtų suvalgius Lietuvą, ypač, kai pati stipriai polonizavosi. Beto negalima sakyti, kad tuščioj vietoj, LDK egzistavo prieš tai šimtmečius, kitaip nebūtų ir tų būrelio inteligentų, kurie sugalvojo pasinaudoti situacija ir sukurti valstybę.

Kodėl lietuviams nereikėjo pasirašyti Lačplėšio/Kalevo nacionalinio epo kaip latviams, estams ir suomiams? Nes tam tarnavo reali LDK istorija kaip emancipacinis mitas (herojus įveikia priešus). LDK ir Lietuvos Respublikos sąryšis yra ne kažkokia politinio ar kultūrinio tęstinumo gija, o mitinio įkvėpimo.
Inteligentus sukūrė lietuviškos raštijos egzistavimas vokiečių valdomoje protestantiškoje Prūsų Lietuvoje.

[Sula]

"Valstybė - tai aš".

Šiame kontekste tai tuščia frazė.

Taip vadinama "profesionalų vyriausybė" yra iš tos pačios operos, kai politinį postą, užima stagnatorės prezidentės parinktas biurokratas.

Ar yra kitokie kažkokie variantai? Matom kaip dirba "profesionalų" Vyriausybė vedama "permainų Partijos".

[Tomas]

Per beveik 30 dabartinės Respublikos metų taip ir nesusiformavo brandi partinė sistema. Konservatoriai - krikščionys demokratai, kurie nėra konservatoriai ir tuo labiau ne krikščionys demokratai.
Socialdemokratai, kurie nėra kairieji. Liberalai, kurie yra kas yra - įvairaus masto kyšininkai, Valstietis - irgi ne politinės pažiūros.

Kiek pamenu iš politologijos pagrindų, mažoritarinė sistema veda prie dvipartinės sistemos įsigalėjimo (JK ir JAV pavyzdys). Manau Lietuvai būtų naudinga, jei išsigrynintų dvi kryptis, tegu ir abi liberalios. Be to padidėtų asmeninė Seimo nario atsakomybė rinkėjams, politikoje būtų daugiau populizmo, t.y. būtų labiau žiūrima rinkėjo interesų (o ne mistinių "nepopuliarių, bet būtinų" sprendimų).

[Tomas]

Ar yra kitokie kažkokie variantai? Matom kaip dirba "profesionalų" Vyriausybė vedama "permainų Partijos".

Kitas variantas - politinė neprofesionalų vyriausybė. Daugelyje demokratinių šalių tai veikia labai gerai.

[senasnamas]

Lietuvos Respublika v. 1 egzistavo 1918-1940 m. 1939 - 1940 m. paaiškėjo, kad tai tipiška failed state su neįgalia valdžia, masine emigracija ir pasyvia visuomene, kuri tapo lengvu Stalino grobiu.

Tik nereikia tos nesakysiu kieno propagandos apie "nevykusią" tarpukario Lietuvą. Pagal įvairius rodiklius dabartinė yra mažiau vykusi, nes geopolitinės bangos į paviršių išplovė šiek tiek ne tuos asmenis . Asmenybes mėgstama vertinti pagal vieną į galvas įkaltą faktą: Smetona pabėgo per upelį. O viska kita neįdomu. Kuris iš šiandienos politikų pajėgtų versti klasikinius veikalus iš graikų kalbos? O baisusis autokratas Smetona tai darė. Būtent tarpukario laikotarpis ir buvo labai sėkmingas turint galvoje, kad valstybė vystėsi praktiškai nuo 0. Liaudis buvo menkai išsilavinusi, bet valdžioje kažkokiu būdu atsidurdavo išsilavinę asmenys. Šiuo metu to labiausiai ir trūksta, nes valdančiųjų protinės galios neitin skiriasi nuo liaudies gebėjimų. Tai tokiame fone kaip tik reikėtų stiprinti prezidento galias (nes Seimas dažnai nusirita iki turgaus lygio), tik problema yra pasodinti į postą tinkamą asmenį. Visokie reklaminiai interesų grupių statytiniai su papudruotais veidais ir biografijomis stebuklų neatneš.

[Tomas]

Autoritarinė valdžia turi tą trūkumą, kad piliečiai nustoja jaustis valstybės dalimi. Tai labai gerai pasimatė 1939-1940 m., kai niekas nematė reikalo tos valstybės ginti.

[Eikantas X]

Autoritarinė valdžia turi tą trūkumą, kad piliečiai nustoja jaustis valstybės dalimi. Tai labai gerai pasimatė 1939-1940 m., kai niekas nematė reikalo tos valstybės ginti.

Čekoslovakija su pakankamai brandžia demokratija (pagrindinės partijos buvo susiformavę jau XIX a pabaigoj) šauniai apsigynė (o dar turėjo itin išvystytą karinę pramonę).