Eutanazija

[k0fis]

Eutanazijos esmė, kad žmogus norintis numirti tą gali padaryti civilizuotai ir nereikia eiti kartis į kokią nors tarpuvartę, kuris variantas geresnis? Juolab kaip ir minėjote, eutanazijai yra saugikliai, priešingai nei virvei.

Labai abejojiu, kad skaičius kuris dabar žudosi Lietuvoje imtų ir pradėtų eiti i ligonines tą daryti. Neretai žudomasi užvaldžius emocijų, prisigėrus ir dar biesa žino kam. Nemanau, kad žudęsi žmonės tą būna suplanavę prieš kelias savaites. Nebent aš jus ne taip supratau.

Visai kas kita kai yra nepagydoma liga.

[nomad]

Jei Lietuvoje bent pas pusę vyrų būtų tiek kiaušų, kiek pas p-ią Povilionienę, tai šalyje tikrai nebūtų demografinės, kultūrinės ir identiteto krizės ...

[nomad]

Eutanazijai nesubrandus, bet užsirišti virvę po kaklu subrendus?

Iš patriarchalizmo ir jo savo ruožtu stimuliuojamos seksualinės represijos bei veidmainystės gniaužtų yra labai sunku išsivaduoti. Tam reikalingas kartų pasikeitimas. O kol kas žmonės geriau neigs, kad turi problemą, nei bandys ją pripažinti ir spręsti. Gal ta, nuoširdumo stokos, prasme, Lietuva tik ir yra ne iki galo 'subrendus'.

Taigi šiaip problema yra platesnė - Lietuvoje virš 50% žmonių turėtų kreiptis pas psichiatrą, ar bent jau psochoanalitiką ar psichoterapeutą. Vietoj to jie kreipiasi į vodkės banį 'draugų' rate ... Kol toks požiūris į emocinę būseną ir psichinę sveikatą išliks, kol žmonėms bus 'gėda' (dėl to, kas jie yra ir kur jie yra emociškai ...) - niekas nepasikeis.

P.S. Net psichofarmakologija, nors ir nevienareikšmis dalykas, yra geriau už psichologinių problemų neigimą ir mėgėjišką 'gydymąsi'.

[Trachėjus]

Nepritariu.

[Naujokelis]

Labai paprastai. Ta "ori mirtis" gali būti tiesiog mandagiai įsiūloma. Žmogui atrodys, kad renkasi jis, bet realiai tai galima įkišti kaip akcijinę prekę.
Bet kokie nauji "projektai" pristatomi kaip naudingi žmogui. Tačiau šiuo atveju iniciatyva plaukia ne iš žmonių, o iš politikų. Juk svarbiausia - žmogus .
Pristatoma remiantis sunkiai sergančių ir kenčiančių žmonių įvaizdžiu, bet tai nereiškia, kad realus taikymas būtent tuo ir apsiribos.

Sutinku su šia mintimi, tačiau pagalvojus, aš nenorėčiau kankintis (ne jūs, nes kas kitas, bet aš) jeigu suparalyžiuotų mane pvz ar sužinočiau, kad kažkokia vėžio forma mane paskutinius gyvenimo mėnesius kankins. Tad jūs sprendžiate jau dabar, kad man visgi tektų kentėt, nes matai toks gyvenimas. Ar neatrodo, kad tokia nuomonė irgi panaši į tą minėtąją, kai mandagiai (kaip čia diskusijų forma) įsiūloma "na vargšeli pakentėk dar, mirsi ne dabar, bet po kelių mėn".
Baisi perspektyva.

[senasnamas]

Belgų pora reikalauja jiems atlikti eutanaziją, nes bijo, kad kuris nors mirs pirmas

55 metų poros sūnus kreipėsi į tėvų daktarą dėl eutanazijos, tačiau šis atsisakė ją atlikti, nes tam nėra pagrindo. Todėl atžala atrado kitą gydytoją, kuris sutiktų tai padaryti.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu...#ixzz3ESC3bTDz
Nieko asmeniška, tai tik verslas. Pasiūla-paklausa. Vienas gydytojas nemato pagrindo, kitas mato. O į "dvasinių kančių" sąvoką galima sutalpinti bet ką: neišlaikei egzamino, išsiskyrei su žmona, atleido iš darbo, sukėlei avariją, bankrutavai – vien dvasinės kančios.

[Ciurlionis]

Eutanazija nėra taikoma tokiais atvejais, kaip paminėjo senasnamas

[senasnamas]

Tačiau realiai turbūt nebūtų sudėtinga susirasti paslaugų gydytoją, sumokėti jam į kišenę ir gauti paslaugą. Tik iš pradžių eutanazija asocijuojasi su beviltiška liga ir fizinėmis kančiomis, o kaip rodo ilgesnę praktiką turinčių šalių pavyzdžiai laikui bėgant taikymo laukas gerokai išsiplečia.

[Ciurlionis]

Gerai įsivaizduokim tu susirandi tokį gydytoją, tarkim pacientai yra tie kurių ligų istorijoje įrašyta: nuolatiniai nepakeliami skausmai ir dar n sufabrikuotų tezių ir staiga abu miršta per vieną parą?
Kas laukia to gydytojo? licenzijos suspendavimas, pradėtas tyrimas, iškeltama baudžiamoji byla dėl nužudimo siekiant finansinės naudos.

[senasnamas]

Tezės ligų istorijose atitiks įstatymų reikalavimus, bus paciento parašėlis ir nebus prie ko prisikabinti.

[Lettered]

Tačiau realiai turbūt nebūtų sudėtinga susirasti paslaugų gydytoją, sumokėti jam į kišenę ir gauti paslaugą. Tik iš pradžių eutanazija asocijuojasi su beviltiška liga ir fizinėmis kančiomis, o kaip rodo ilgesnę praktiką turinčių šalių pavyzdžiai laikui bėgant taikymo laukas gerokai išsiplečia.

Geriau nueiti į mišką ir virvę užsirišti ant kaklo? Nuėjus pas specialistą žymiai didesnė tikimybė, kad tave atkalbės.

[Ciurlionis]

tezės nieko neįrodo, tam reikalingas medikų konsiliumas, tik pritarus grupei miedkų yra įmoanomas eutanazijos vykdymas, visais kitasi atvejai greičiausiai grėstų baudžiamoji atskomybė.

[PNV]

Aš už eutanaziją. Baisu darosi kaip bažnyčia prisidengdama Dievu nepritaria, ir dar teigia, kad žmogus nepilno proto ir už tai atsakyti negali.

[PNV]

Keletas naujesnių naujienų.

http://www.delfi.lt/news/daily/world....d?id=66047644

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu...rmas-57-455934

[Norbeko]

Prieš daugelį metų buvau eilinis nepraktikuojantis katalikas. Visas mano bendravimas su Dievu – tai per Velykas nueiti į bažnyčią, pastovėti dvi valandas šventoriuje, paaukoti bažnyčiai ir keliauti namo – su Dievu alia atsiskaičiau. Ir tiek.
Tai va, tuo metu sunkiai susirgau. Buvau labai arti mirties. Gulėjau patale ištisiniame siaube, baisioje panikoje dėl artėjančios mirties. Maldavau Dievo pagalbos, bet tuo pačiu ir priekaištavau Dievui, už ką man tokios kančios, už ką jis taip žiauriai baudžia mane. Galvojau apie eutanaziją, kaip vienintelį išsigelbėjimą nuo šių fizinių ir dvasinių kančių. Bet viskas susiklostė taip, kad šiaip taip iš ligos išsikapsčiau.
Bėgo metai. Mano įtikėjimas į Dievą Tėvą tvirtėjo. Nuoširdus ryšys su Tėvo Dvasia, kuri randasi manyje kaip ir pas jus visus, tapo kasdienybe ir bažnyčia su visais beprasmiškais absurdiškais ritualais tapo man nebereikalinga.
Bet vėl susirgau. Ir vėl buvau arti taip vadinamos mirties. Ir vėl gulėjau leisgyvis patale, kentėjau milžiniškus skausmus, bet buvau pilnai atsidavęs Tėvo Valiai – kaip bus taip, Tėvas geriau žino, kur aš reikalingesnis – čia žemėje ar pats laikas man keliauti į prisikėlimą. Ir jokios panikos, jokių priekaištų Tėvui, ir jokių minčių apie kažkokias eutanazijas. Kenčiu, vadinasi yra už ką, kažką dariau ne pagal Tėvo Valią.
Tai toks mano patyrimas. Šiuo metu esu sveikas ir pilnas gyvenimo džiaugsmo.

[DeSadas]

smagu uz tavo religinius potyrius, bet cia labiau i baznycia eik pasakot bobukem

[Egiuxz]

Prieš daugelį metų buvau eilinis nepraktikuojantis katalikas. Visas mano bendravimas su Dievu – tai per Velykas nueiti į bažnyčią, pastovėti dvi valandas šventoriuje, paaukoti bažnyčiai ir keliauti namo – su Dievu alia atsiskaičiau. Ir tiek.
Tai va, tuo metu sunkiai susirgau. Buvau labai arti mirties. Gulėjau patale ištisiniame siaube, baisioje panikoje dėl artėjančios mirties. Maldavau Dievo pagalbos, bet tuo pačiu ir priekaištavau Dievui, už ką man tokios kančios, už ką jis taip žiauriai baudžia mane. Galvojau apie eutanaziją, kaip vienintelį išsigelbėjimą nuo šių fizinių ir dvasinių kančių. Bet viskas susiklostė taip, kad šiaip taip iš ligos išsikapsčiau.
Bėgo metai. Mano įtikėjimas į Dievą Tėvą tvirtėjo. Nuoširdus ryšys su Tėvo Dvasia, kuri randasi manyje kaip ir pas jus visus, tapo kasdienybe ir bažnyčia su visais beprasmiškais absurdiškais ritualais tapo man nebereikalinga.
Bet vėl susirgau. Ir vėl buvau arti taip vadinamos mirties. Ir vėl gulėjau leisgyvis patale, kentėjau milžiniškus skausmus, bet buvau pilnai atsidavęs Tėvo Valiai – kaip bus taip, Tėvas geriau žino, kur aš reikalingesnis – čia žemėje ar pats laikas man keliauti į prisikėlimą. Ir jokios panikos, jokių priekaištų Tėvui, ir jokių minčių apie kažkokias eutanazijas. Kenčiu, vadinasi yra už ką, kažką dariau ne pagal Tėvo Valią.
Tai toks mano patyrimas. Šiuo metu esu sveikas ir pilnas gyvenimo džiaugsmo.

Jeigu mano tėvas mane taip kankintų dėl to, kad ne pagal jo norus grindis išploviau, tai tikrai jam taip neatsiduočiau

[DSaulius]

Prieš daugelį metų buvau eilinis nepraktikuojantis katalikas. Visas mano bendravimas su Dievu – tai per Velykas nueiti į bažnyčią, pastovėti dvi valandas šventoriuje, paaukoti bažnyčiai ir keliauti namo – su Dievu alia atsiskaičiau. Ir tiek.
Tai va, tuo metu sunkiai susirgau. Buvau labai arti mirties. Gulėjau patale ištisiniame siaube, baisioje panikoje dėl artėjančios mirties. Maldavau Dievo pagalbos, bet tuo pačiu ir priekaištavau Dievui, už ką man tokios kančios, už ką jis taip žiauriai baudžia mane. Galvojau apie eutanaziją, kaip vienintelį išsigelbėjimą nuo šių fizinių ir dvasinių kančių. Bet viskas susiklostė taip, kad šiaip taip iš ligos išsikapsčiau.
Bėgo metai. Mano įtikėjimas į Dievą Tėvą tvirtėjo. Nuoširdus ryšys su Tėvo Dvasia, kuri randasi manyje kaip ir pas jus visus, tapo kasdienybe ir bažnyčia su visais beprasmiškais absurdiškais ritualais tapo man nebereikalinga.
Bet vėl susirgau. Ir vėl buvau arti taip vadinamos mirties. Ir vėl gulėjau leisgyvis patale, kentėjau milžiniškus skausmus, bet buvau pilnai atsidavęs Tėvo Valiai – kaip bus taip, Tėvas geriau žino, kur aš reikalingesnis – čia žemėje ar pats laikas man keliauti į prisikėlimą. Ir jokios panikos, jokių priekaištų Tėvui, ir jokių minčių apie kažkokias eutanazijas. Kenčiu, vadinasi yra už ką, kažką dariau ne pagal Tėvo Valią.
Tai toks mano patyrimas. Šiuo metu esu sveikas ir pilnas gyvenimo džiaugsmo.

Jei yra religinių fanatikų sutinkančių su paskutinės stadijos vėžiu kankintis ar būti paralyžiuoti iki kaklo ir užkrauti save ant artimųjų, tai tebūnie, čia jau jų religinės durnystės, bet religija nėra ir negali būti argumentas dėl eutanazijos šalyje, kurioje nėra valstybinės religijos

[Norbeko]

Mielieji, aš tik įsipasakojau, ką buvau patyręs per savo sujauktą gyvenimą, neagituodamas nei už eutanaziją, nei prieš, o jūs mane iškart kalat prie kryžiaus – atseit esu religinis fanatikas, davatka su savo durnystėmis. Maža to, pasityčiojot iš paties Kūrėjo.
O tyčiotis nederėtų, nes norim to ar nenorim, toliau gyventi teks, būsim priversti, pagal Kūrėjo Valią ir niekaip kitaip. O mes taip negyvenam. Pasijutę tikrais ereliais, spjovėm į Dievą ir turim ką turim – planeta galutinai nuniokota ir ji keršija mums milžiniškais potvyniais, siaubingais uraganais, tornadais, vis kylančia kaitra, žemės drebėjimais ir nesustabdomais gaisrais su visomis pasekmėmis – milijonais pabėgėlių, kariniais konfliktais ir neišvengiama finansine griūtimi. Ir šiems apokaliptiniams sukrėtimams, be Dievo pagalbos, mes pasipriešinti nepajėgūs. Per skystos mūsų blauzdos.
Ir vėl visi kaltins Dievą, kodėl jis mus taip žiauriai baudžia, nors Kūrėjas čia nei prie ko. Jis savo vaikų niekada nebaudžia. Tiesiog egzistuoja visuotinis pasekmės dėsnis – ką pasėsi tą ir pjausi. Pasėjom, t. y. prisišikom (atsiprašau už šį žodį) iki ausų ir dabar teks viską išsrėbti. Ir iki dugno. Ir srėbsim kraujais čiaudėdami. Ir netrukus.
Amen ir aleliuja tokiai šlovingai žmonijai.

[Ignalina]

Gal galima į forumą pridėti "haha" reakciją?