Parašė DeSadas
Rodyti pranešimą
Ai, beje, paradoksas, kad kuo ilgiau vyksta karas, tuo daugiau atsiranda religingumo ir viduramžių. Pavyzdžiai: Čečėnija, Afganistanas, Palestina. Nors koks čia paradoksas? Kai vilčių nebelieka, pasaulietiškas pasaulis priešiškas tavo tautai, valstybei, juo nebetiki, tai lieka tik grįžti prie Alacho, ieškoti kažkokios gilesnės prasmės įsivaizduojamuose pasauliuose, kad nepasiduoti ar visiškai neišprotėti. Religinės organizacijos ar valstybės remiančios tokias organizacijas irgi prie to, žinoma, prisideda, naudodamosis situacija (tiek karo nuniokotose vietose, tiek visokiuose socialiai pažeidžiamuose visuomenės paribiuose, tiek esant ekonominėms, socialinėms krizėms ir pan.). Toj pačioj Lietuvoj ir Rusijoj pačiu blogiausiu ekonominiu ir socialiniu laikotarpiu ~1992-1999 m. masiškai plito visokios sektos, atėjo daug religinių organizacijų iš Vakarų ir pan., staiga pasidarė madinga būti krikščioniu, tikėti į dievą ir pan., nors ateizmas, stipresnis ar silpnesnis, jau buvo prilipęs (tiek per sovietinę propagandą, tiek švietimą, tiek per represijas).
Įdomus atvejis yra kurdai, kurie nuėjo kitu keliu: pas juos keistai paplitusios socialistinės, demokratinės (demokratinis konfederalizmas, apoizmas) idėjos, nėra jokio radikalaus islamo, bet tai, žinoma, netrukdo Vakarams jų nepalaikyti vien dėl geopolitinių motyvų. Nematau ko kita nei geopolitinius (ar lobistinius) motyvus ir su Izraelio okupacinių rėžimų palaikymu Vakaruose. Visi pasiteisinimai tėra plonas audeklas pridengti strateginiams tikslams, kaip ir dažniausiai būna geopolitikoje.
Comment