2019-ųjų Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai

[J.U.]

Jau turėjome Maskvos stumtą kandidatą prezidentūroje. Dabar irgi tokį turime, tik mažai rinkėjų tą suvokia. Šansai labiau priklauso nuo Maskvos veiksmų, o ne Lietuvos rinkėjų, juos apdurninti nieko nėra lengviau.

[Lettered]

O suformuluoti skladžiai minčių iki šiol nesugeba.

Kokias mintis jis formuoja nesklandžiai? Manau labai gerai moka suktis, jog visos problemos nuo jo paties kaip vanduo nuo žalies, o jei kas blogai visada kalti lieka konservatoriai. Kiti politikai galėtų tik pavydyti tokių gerų gebėjimų politikuoti ir manipuliuoti.

[Eidvis]

Ušackas labai patyręs palitikas ir diplomatas, nežinau, kuris kitas galimas kandidatas turėtų tiek patirties tiek užsienio, tiek vidaus politikioje, tai iš anksto jo nenurašyčiau, beto ir dabar reitingai nėra tokie žemi. Partiniai kandidatai jau yra laimėję prezidento rinkimus, Paksas ir AMB.

Kažkada rinkimus į seimą partijos laimėdavo su absoliučia dauguma ir jokių koalicijų net nereikėdavo. Dabar tai jau nebeįmanoma, kaip ir partinis prezidentas. Žinoma, visada pasitaiko išimčių iš taisyklės, bet to tikimybė yra tokia menka, kad net neverta svarstyti.

Kad Ušackas patyręs politikas - tai viskas tvarkoj. Tik jeigu jis eis kaip nepriklausomas kandidatas, rinkimų žinoma nelaimės ir jei dėl to turės pasitraukti iš konservatorių partijos - tai manau ta jo patirtis šioje vietoje nebus pagelbėjusi.

[Eidvis]

Manau labai gerai moka suktis, jog visos problemos nuo jo paties kaip vanduo nuo žalies, o jei kas blogai visada kalti lieka konservatoriai. Kiti politikai galėtų tik pavydyti tokių gerų gebėjimų politikuoti ir manipuliuoti.

Juk mes čia kalbame apie populizmą. Aš nesu tikras ar politikai turėtų pavydėti gebėjimų būti populistu iki tokio lygio, kad jo gerbėjams nebesvarbios jokios to politiko daromos nesąmonės. Geras pavyzdys Gražulis - deklaruojantis esantis doras krikščioniškų vertybių gynėjas, kovojantis už šeimą, o realybėje tai Kremliaus ruporas, neturintis absoliučiai jokios moralės - vien jo šimtiniai greičio viršijimai ir machinacijos su mašinų nuomomis ką sako. O apie kažkokias šeimos vertybes kam kam, bet jam paskutiniam reikėtų kalbėti. Bet jo fanams tai yra absoliučiai nesvarbu - visa kritika, kaip vanduo nuo žąsies, bet tuo tikrai nereikėtų nei didžiuotis, nei to pavydėti ir tai nėra 'gebėjimas politikuoti', tai yra gebėjimas įsiteikti kvailam populistiniam elektoratui.

[mantasm]

Juk mes čia kalbame apie populizmą. Aš nesu tikras ar politikai turėtų pavydėti gebėjimų būti populistu iki tokio lygio, kad jo gerbėjams nebesvarbios jokios to politiko daromos nesąmonės. Geras pavyzdys Gražulis - deklaruojantis esantis doras krikščioniškų vertybių gynėjas, kovojantis už šeimą, o realybėje tai Kremliaus ruporas, neturintis absoliučiai jokios moralės - vien jo šimtiniai greičio viršijimai ir machinacijos su mašinų nuomomis ką sako. O apie kažkokias šeimos vertybes kam kam, bet jam paskutiniam reikėtų kalbėti. Bet jo fanams tai yra absoliučiai nesvarbu - visa kritika, kaip vanduo nuo žąsies, bet tuo tikrai nereikėtų nei didžiuotis, nei to pavydėti ir tai nėra 'gebėjimas politikuoti', tai yra gebėjimas įsiteikti kvailam populistiniam elektoratui.

Kas labiau vertas pavydo - ar labai moralus politikas, kuris niekada nelaimėjo, ar šiukšlė, kuris turi ištikimą elektoratą? Visgi elektorato susirinkimas ir išlaikymas yra kertinis momentas norint būti politiku.

[Eidvis]

Kas labiau vertas pavydo, ar tas, kuris pasistatė nedidelį namą sukūręs sėkmingą verslą, ar tas, kuris pasistatė didžiulius namus iš narkotikų prekybos? Kai į politiką einama ne tam, kad kažką pakeisti, o tam, kad pasinaudojus žmonių kvailumu patenkintų savo siaurus interesus - aš tame nematau nieko pavydėtino.

[mantasm]

Teisingesnis palyginimas būtų ar tas, kuris pasistatė namuką iš sėkmingo verslo, ar tas, kuris bandė būti labai socialiai teisingu, mokėjo darbuotojams milžiniškas algas, šelpė visas iš eilės benamių prieglaudas ir bankrutavo bei prarado bankui užstatytą butą.

Geriausia būtų jei tas dvasingas politikas pavydėtų gebėjimo suvilioti rinkėjus. Bet neužsiciklintų su aklu pavydu ir šio bei to išmoktų iš savo kolegos. Tada pritrauktų rinkėjų ir išrinktas vykdytų savo programą.

Blogiausia yra kai dvasingi politikai nusprendžia, kad visuomenė yra idiotai ir nieko nesupranta bei jos nereikia klausyti ir prie jos taikytis. Sėdi savo burbule ir skundžiasi, kad jų neišrenka. O kiti be skrupulų daro kaip jiems patogiau..

[Eidvis]

Blogiausia yra kai dvasingi politikai nusprendžia, kad visuomenė yra idiotai ir nieko nesupranta bei jos nereikia klausyti ir prie jos taikytis. Sėdi savo burbule ir skundžiasi, kad jų neišrenka. O kiti be skrupulų daro kaip jiems patogiau..

Aš daug kartų mačiau šitą argumentą ir niekada nesupratau ką jis reiškia. Paskutinis pavyzdys - turgaus bobų bandymas užblokuoti teismų rūmų pastatą. Ir tada politikas turi pasirinkti kas jam svarbiau - 'įsiklausyti į žmonių nuomonę' ar visuomeninis interesas, kad Vilnius artėtų link išsivysčiusių ir modernių šalių sostinių. T.y. vienu atveju artėjam prie rytinio kaimyno, bet įsiklausom žmonių, kitu atveju judam modernaus pasaulio link, bet neįsiklausom į ta žmonių nuomonę. Ir mano supratimu geras politikas yra ne tas, kuris įsiklauso ar neįsiklauso į žmonių nuomonę, o tas, kuris geba priimti tinkamą sprendimą, naudingiausią tiems patiems žmonės. Aš nematau dėl ko turėtumėm didžiuotis vagimis, nusikaltėliai ir politikos populistais - visi jie yra kenkėjai ir didelis klausimas, kurie iš jų daro didžiausią žalą.

[mantasm]

Aš daug kartų mačiau šitą argumentą ir niekada nesupratau ką jis reiškia. Paskutinis pavyzdys - turgaus bobų bandymas užblokuoti teismų rūmų pastatą. Ir tada politikas turi pasirinkti kas jam svarbiau - 'įsiklausyti į žmonių nuomonę' ar visuomeninis interesas, kad Vilnius artėtų link išsivysčiusių ir modernių šalių sostinių. T.y. vienu atveju artėjam prie rytinio kaimyno, bet įsiklausom žmonių, kitu atveju judam modernaus pasaulio link, bet neįsiklausom į ta žmonių nuomonę. Ir mano supratimu geras politikas yra ne tas, kuris įsiklauso ar neįsiklauso į žmonių nuomonę, o tas, kuris geba priimti tinkamą sprendimą, naudingiausią tiems patiems žmonės. Aš nematau dėl ko turėtumėm didžiuotis vagimis, nusikaltėliai ir politikos populistais - visi jie yra kenkėjai ir didelis klausimas, kurie iš jų daro didžiausią žalą.

Demokratija veikia kai yra prieinama prie bendro sutarimo tarp visuomenės grupių. Jei gerai suprantu kokios sistemos norėtum tu - technokratija yra arčiau autokratijos nei demokratijos.

Aš nieko nesakiau apie "didžiavimąsi". O apie tai, kad normalūs politikai turėtų pasimokyti kaip pritraukti rinkėjų. Nes kitas būdas belieka perversmas ir autokratinis technokratų režimas. Bet kaip matėm tarpukariu Europoje ar vėliau Pietų amerikoje - tokia sistema nėra labai gerai...

[lukass]

V.Ušackas paskelbė sieksiantis Lietuvos prezidento posto: „Būsiu jūsų viltis, valia ir išmintis“

Buvęs Lietuvos ir Europos Sąjungos ambasadorius, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos narys Vygaudas Ušackas paskelbė nutaręs dalyvauti 2019 metų prezidento rinkimuose.

Kalbą V.Ušackas pradėjo padėka „tūkstančiams žmonių“, kurie kvietė jį dalyvauti prezidento rinkimuose...

[Eidvis]

Kaip matome iš Singapūro - technokratija ir populizmo nebuvimas yra būtent tai, kas Singapūrą iškėlė į vieną iš pažangiausių pasaulio valstybių, jeigu ne pačią pažangiausią. Kaip aš suprantu demokratiją, tai turėtų būti profesionalų išrinkimas į valdžią, nes žmonės nėra pajėgūs patys visko įvertinti. Netgi seimo narys, kurio tai yra pagrindinis darbas, nėra pajėgus išanalizuoti visų priimamų įstatymų. Paimkim kad ir kokį darbo kodeksą - šimtai puslapių įstatymo ir visokių analizių, netgi jeigu žmogus yra tos srities profesionalas - jam turbūt reikia kelių savaičių, kad tokį įstatymą išanalizuotų kartu su visai su juo susijusiais tyrimais ir analizėmis, eilinis žmogus tuo tarpu išsitraukia vieną eilutę iš konteksto ir pagal tą eilutę nusprendžia apie visą įstatymą, t.y. apie knygą nusprendžia iš viršelio. O su populizmu tai išvis tragedija - naudojamasi žmonių baimėmis, jų nesugebėjimu įvertinti ir išanalizuoti viso paveikslo, galiausiai netgi iškeliant kažkokią vieną ar dvi problemas ir nematant kitų milijonų problemų. Viskas labai smarkiai suprimityvinama. Aš niekaip negaliu suprasti kaip populizmą galima teisinti kaip kažkokį gėrį - kiek šalių buvo išrinkę populistus, tiek visos nusvilo ir vistiek jie toliau renkami, nes 'įsiklauso į žmonių nuomonę', arba dar geriau 'kad atkeršyti tradicinėms partijoms' ir pan.

[Lettered]

Aš nesu tikras ar politikai turėtų pavydėti gebėjimų būti populistu iki tokio lygio, kad jo gerbėjams nebesvarbios jokios to politiko daromos nesąmonės..

Jeigu politikas nori būti išrinktas į valdžią, o ne tik šiaip likti geru profesionalu dirbančiu savo darbą, tada beabejo turėtų pavydėti, be populizmo demokratiškoje šalyje labai sunku laimėti, žmonės balsuoja ne už profesionalus, o už pažadus, matom kas vyksta pasaulyje ir kas laimi rinkimus, JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje ir t.t. Net autokratinėse šalyse kaip Rusija, ar Baltarusija, kur protestai malšinami jėga, prezidentai rūpinasi reitingais ir užsiima populizmu dalindami pažadus, kuriuos nori girdėti liaudis. Populizmas nėra aktualus tik tokiose šalyse kaip Singapūras, JAE, kur valdžia nėra renkama ir dirbti į ministrus paskiriami technokratai.

[mantasm]

Kaip matome iš Singapūro - technokratija ir populizmo nebuvimas yra būtent tai, kas Singapūrą iškėlė į vieną iš pažangiausių pasaulio valstybių, jeigu ne pačią pažangiausią. Kaip aš suprantu demokratiją, tai turėtų būti profesionalų išrinkimas į valdžią, nes žmonės nėra pajėgūs patys visko įvertinti. Netgi seimo narys, kurio tai yra pagrindinis darbas, nėra pajėgus išanalizuoti visų priimamų įstatymų. Paimkim kad ir kokį darbo kodeksą - šimtai puslapių įstatymo ir visokių analizių, netgi jeigu žmogus yra tos srities profesionalas - jam turbūt reikia kelių savaičių, kad tokį įstatymą išanalizuotų kartu su visai su juo susijusiais tyrimais ir analizėmis, eilinis žmogus tuo tarpu išsitraukia vieną eilutę iš konteksto ir pagal tą eilutę nusprendžia apie visą įstatymą, t.y. apie knygą nusprendžia iš viršelio. O su populizmu tai išvis tragedija - naudojamasi žmonių baimėmis, jų nesugebėjimu įvertinti ir išanalizuoti viso paveikslo, galiausiai netgi iškeliant kažkokią vieną ar dvi problemas ir nematant kitų milijonų problemų. Viskas labai smarkiai suprimityvinama. Aš niekaip negaliu suprasti kaip populizmą galima teisinti kaip kažkokį gėrį - kiek šalių buvo išrinkę populistus, tiek visos nusvilo ir vistiek jie toliau renkami, nes 'įsiklauso į žmonių nuomonę', arba dar geriau 'kad atkeršyti tradicinėms partijoms' ir pan.

Tiksliau politikų išrinkimas, kurie paskiria atitinkamus profesionalus. Kaip žmonės nepajėgūs visko įvertinti, taip pat nėra kažkokios vienos techniškai teisingos valstybės krypties. Visa tai yra visuomenės sutarimo reikalas į kurią pusę judėti. Visuomenę atstovaujančių politikų darbas yra tarpusavyje suderinti skirtingus interesus ir paskirti profesionalus, kurie gali įgyvendinti daugumai daugiau ar mažiau priimtiną sprendimą.

Valstiečiai iš principo apeliuoja į būtent tokią logiką. Juk "profesionalai". Koks skirtumas kokia ideologija, svarbiausia "profesionalai". Reikia daryti taip, kaip sako "profesionalai", "dirbti už Lietuvą", o ne diskutuoti tarp skirtingas visuomenės dalis atstovaujančių politikų ir ieškoti sprendimų. Juk yra viena Tiesa, o kas nesutinka su "profesionalų" Tiesa - tas pats durnas.

Singapūras iš principo kaip mūsų Smetona. Ko jau ko, bet demokratijos ten tikrai nėra O ypač nebuvo tais laikais, dėl kurių dabar jie yra kas yra. Aišku tuo pačiu ir populizmo nėra. Kai kuriem vietiniam patinka stiprios rankos autokratinis režimas, kai kuriem nelabai. Teko ir lankytis, ir pabendraut su vietiniais - paliko labai dvejopą įspūdį.

[senasnamas]

Kad politikas laimėtų rinkimus, jis turi būti populiarus (patikti rinkėjams), bet tai nebūtinai reiškia populizmą. Palyginkit, pvz., Šimonytę ir Kubilių. Net ir padirbusi su Kubiliumi, net ir nebūdama gražuolė, net ir nedalindama nerealių pažadų, ji yra stebėtinai populiari. Tame ir yra gero politiko bruožas: kalbėti taip, kad tave suprastų ir tavim patikėtų. Šitų savybių neturintys technokratai-biurokratai ir neturėtų veržtis į politiką, o dirbti tyliai kabinete ir nelįsti į viešumą.

[andyour]

Valstiečiai iš principo apeliuoja į būtent tokią logiką. Juk "profesionalai". Koks skirtumas kokia ideologija, svarbiausia "profesionalai". Reikia daryti taip, kaip sako "profesionalai", "dirbti už Lietuvą", o ne diskutuoti tarp skirtingas visuomenės dalis atstovaujančių politikų ir ieškoti sprendimų. Juk yra viena Tiesa, o kas nesutinka su "profesionalų" Tiesa - tas pats durnas.

Tai čia jie patys išsigalvojo, kad jie "profesionalai". Žiniasklaida nušviečia, kad jie visiški neprofesionalai.

[Eidvis]

be populizmo demokratiškoje šalyje labai sunku laimėti, žmonės balsuoja ne už profesionalus, o už pažadus

O tai yra gerai ar blogai? Aš pvz. galvoju, kad yra labai blogai, kai žmonės balsuoja ne už profesionalumą, o už pigų populizmą. Kažkur buvo daryta apklausa, kur dauguma žmonių palaikė kontrabandinių cigarečių/alkoholio prekybą - bet ar tai reiškia, kad vien dėl to aš turiu dabar pradėsi sakyti, jog tai yra kažkoks gėris? Man nesvarbu ką galvoja žmonės - jeigu matysiu, kad tai yra vėžys, aš ir sakysiu kad tai yra vėžys. Yra galybės pavyzdžių nuo referendumų, populistinės valdžios išrinkimų ir netgi socialistinių revoliucijų kaip Venesueloje, kurioje daugumos žmonių nuomonė pasirodė esanti pražūtinga. Bent jau aš nesiruošiu apsimetinėti, kad 'visuomenės nuomonė' yra kažkokia šventa ir kad jinai visą laiką teisinga, o ypač tokiais klausimais, kuriais jinai neturi jokios kompetencijos pasisakyti, kaip kad referendumas dėl atominės elektrinės.

[booraz]

Vidas Rachlevičius FB. Labai blogai jei turėsime Skvernelį prezidentą.

Buvau nusprendęs patylėti, bet neiškenčiau... Žvelgiant kiek iš šalies, jau įsisiūbuojanti Prezidento rinkimų kampanija skatina rašyti ne tradicinius bla-bla-bla komentarus, kuriuose autoriai rimtu tonu analizuoja galimų kandidatų galimybes, o ilgą nekrologą Lietuvos visuomenės mentalitetui, sąžinei, susivokimui, norui patiems lemti savo ateitį ir apskritai gebėjimui protauti bei matyti bent nedidelį Big Picture fragmentą. Tik vienas epizodas. Tai – galimas kandidatas į Prezidento postą Saulius Skvernelis. Jei kas nors, pavyzdžiui, pirmosios Valdo Adamkaus kadencijos metu man būtų pasakęs, kad kada nors toks žmogus realiai gali tapti pirmuoju valstybės asmeniu ir atstovauti jau beveik tris dešimtmečius Nepriklausomybę atkūrusiai valstybei - ES, NATO ir EBPO narei, būčiau pagalvojęs, kad tai tiesiog neįmanoma, būčiau pasukiojęs pirštą prie smilkinio. Deja, dabar tai yra realybė. Jau dabar esame bijanti, o tiksliau – dėl labai konkrečių aukščiausių pareigūnų asmeninių interesų vengianti išsižioti ir net menkiausio savarankiško užsienio politikos elemento neturinti šalis. Kadangi realiai nebeturime ir politinių partijų – nedidelė grupė asmenų po rinkimų nesugebanti suformuoti net ministrų kabineto, mano nuomone, nelaikytina normalia politine partija – tai neturime ir jokios vidaus politikos, o ką bekalbėti apie kelias alternatyvas. Šalyje seniai nebėra jokios politinės diskusijos – tik politikos menkystų rietenos. Dabar turime situaciją, kurią galima būtų pavadinti neprognozuojamomis politinėmis konvulsijomis. Taigi, ši šalis neturi jokio visuomenei suprantamo ir priimtino plano, jokios vizijos, vadinasi – jokios šviesesnės ateities. Jeigu norime ką nors pakeisti, turime būti visiškai atviri ir maksimaliai sąžiningi sau: esame susipriešinę, persirieję, tamsūs, pavydūs ir faktiškai praradę gebėjimą skaidriai, civilizuotai bei savarankiškai tvarkytis. Sunkiausia pripažinti faktą, kad iš esmės mus gelbsti tik palankiai susiklosčiusios istorinės aplinkybės – narytė NATO ir ES. Tai yra ir prievartos aparatas, ir stabdžiai, ir saugikliai, ir savotiškas Damoklo kardas virš netikėlių politikų galvų, apsaugantis valstybę nuo visiško degradavimo ir žlugimo. Tai yra lyg gyvybinių funkcijų palaikymo aparatūra sunkiam ligoniui, kurią atjungus...
Tokiomis aplinkybėmis, regis, turėtų iškilti nauji lyderiai, kurie savo užsidegimu, energija, talentu ir vizijomis turėtų suburti ir mobilizuoti visuomenę, tačiau vis labiau įsigalintis valstietiškas bei senokai įsivyravęs prisitaikėliškas mentalitetas – tikrajai lyderystei yra priešiškos terpės. Skvernelis tiesiog yra visų aukščiau išvardytų aplinkybių produktas bei ryškus situacijos valstybėje simbolis. Bet tikrai nereikėtų jo kaltinti, nes dėl visiško visuomenės nesusivokimo žmogelis tiesiog atsirado ne savo vietoje, o po to gali kilti dar aukščiau – juk norėti nedraudžiama, o ir aplinkybės palankios. Tai palyginkime, pavyzdžiui, Skvernelį su V. Adamkumi ar Estijos eksprezidentu Toomasu Ilvesu – kokia jų laikysena, intelektas, kokiomis kategorijomis jie mąsto ir kalba, koks jų išsilavinimo ir pasaulio suvokimo lygis, politinis akiratis per pan. Kas mus visiems atsitiko, kad apie galinčią ištikti didžiulę nacionalinę gėdą kalbame kaip apie savaime suprantamą ir galimą dalyką? Aš įsivaizduoju, kad normalioje visuomenėje tokiems žmonėms neturėtų kilti net menkiausia mintis bandyti išsistatyti save visuotinei pajuokai, jie turėtų kiekviena savo kūno ląstele jausti, kad tai yra neįmanoma. Tokią tvyrančią nuotaiką ir supratimą turėtų suformuoti ir palaikyti įvairūs institutai, kuriuos, formaliai, regis, turim. Bet kaip yra iš esmės? Beveik visa žiniasklaida seniai nebeatlieka savo funkcijos, etikos bei profesiniu požiūriu yra degradavusi ir nesugeba iškelti, analizuoti bei diskutuoti apie svarbiausias ir gilumines valstybės problemas, o eterio žvaigždės iš esmės reklamuodamos tampo tuos nevykėlius po pokalbių šou, bet nenori, o gal ir nesugeba užduoti esminių klausimų. PR kompanijos ir jų guru už ilgesnį eurą viešai ar slaptai konsultuoja ir tempia į valdžią veikėjus, kurie lemia valstybės degradaciją. Tikrasis elitas yra neorganizuotas, nutildytas arba visiškai nusivylęs. Tiesa, dar yra visa gvardija vadinamųjų politikos mokslininkų, pasidabinusių skambiais dr. ir prof. laipsniais, bet dauguma jų esminiais valstybei ir visuomenei klausimais yra beviltiški. Tokiame kontekste, kai reikalingas bent kažkoks sveiko politinio proto centras, kai kažkas išmintingas turi imtis iniciatyvos ir atsakomybės šviesti visuomenę, anądien pagalvojau, o kuo skiriasi sovietmečiu veikusi Vilniaus aukštoji partinė mokykla ir TSPMI? Atmetus visas iškabas, simbolius ir dekoracijas ir įsigilinus tik į veiklos esmę – praktiškai niekuo. Prisitaikėliška, nuolanki, bet kokiai valdžiai pataikaujanti ir greitai į besikeičiančią konjunktūrą reaguojanti organizacija. Jokių galimybių būti gaivios politinės minties oaze ar think tank‘u. Taigi, visiškai realu, kad galime turėti Prezidentą, kuomet iki baltarusiško politinio mentaliteto liks tik keli žingsneliai... Ir tai būtų tikrai ne jo, o visos visuomenės ir kiekvieno iš mūsų nuopelnas.

[mantasm]

O tai yra gerai ar blogai? Aš pvz. galvoju, kad yra labai blogai, kai žmonės balsuoja ne už profesionalumą, o už pigų populizmą. Kažkur buvo daryta apklausa, kur dauguma žmonių palaikė kontrabandinių cigarečių/alkoholio prekybą - bet ar tai reiškia, kad vien dėl to aš turiu dabar pradėsi sakyti, jog tai yra kažkoks gėris? Man nesvarbu ką galvoja žmonės - jeigu matysiu, kad tai yra vėžys, aš ir sakysiu kad tai yra vėžys. Yra galybės pavyzdžių nuo referendumų, populistinės valdžios išrinkimų ir netgi socialistinių revoliucijų kaip Venesueloje, kurioje daugumos žmonių nuomonė pasirodė esanti pražūtinga. Bent jau aš nesiruošiu apsimetinėti, kad 'visuomenės nuomonė' yra kažkokia šventa ir kad jinai visą laiką teisinga, o ypač tokiais klausimais, kuriais jinai neturi jokios kompetencijos pasisakyti, kaip kad referendumas dėl atominės elektrinės.

Įsižiūri į problemą giliau, kodėl vyksta kontrabanda. Pvz žadi mažinti akcizus. Arba žiūri dar giliau ir žadi įvairesnių laisvalaikio praleidimo būdų ir tikiesi, kad pakankamai žmonių supras ką tu nori pasakyti.

Aš suprantu, kad tau patinka autokratija. Bet kas nutiktų, jei valdžioje atsidurtum ne tu, o kitas autokratas su panašiu požiūriu, tik truputi kitokiom idėjom? Demokratijos grožis tame, kad žmonės su labai skirtingom idėjom gali sugyventi tarpusavyje ir netgi be smurto. Nes balansas atrandamas per visuotinius rinkimus.

Venesueloje kertinė problema buvo tame, kad ant minios atjojo autokratas, kuris nusprendė, kad žino geriau už kvailą liaudį. Pasirodo nežinojo Būtų išsaugoję demokratiją - būtų taikiai pakeitę kryptį ir išsikapstę su n kartų mažesniais nuostoliais.

[J.U.]

O tai yra gerai ar blogai? Aš pvz. galvoju, kad yra labai blogai, kai žmonės balsuoja ne už profesionalumą, o už pigų populizmą. Kažkur buvo daryta apklausa, kur dauguma žmonių palaikė kontrabandinių cigarečių/alkoholio prekybą - bet ar tai reiškia, kad vien dėl to aš turiu dabar pradėsi sakyti, jog tai yra kažkoks gėris? Man nesvarbu ką galvoja žmonės - jeigu matysiu, kad tai yra vėžys, aš ir sakysiu kad tai yra vėžys. Yra galybės pavyzdžių nuo referendumų, populistinės valdžios išrinkimų ir netgi socialistinių revoliucijų kaip Venesueloje, kurioje daugumos žmonių nuomonė pasirodė esanti pražūtinga. Bent jau aš nesiruošiu apsimetinėti, kad 'visuomenės nuomonė' yra kažkokia šventa ir kad jinai visą laiką teisinga, o ypač tokiais klausimais, kuriais jinai neturi jokios kompetencijos pasisakyti, kaip kad referendumas dėl atominės elektrinės.

"Visuomenės" nuomonė visais laikais buvo ir dabar yra neteisinga. XXa. pradžioje elito ir aristokratijos netekimas Europoje buvo katastrofa. Gavome tą, ką sakė Leninas - kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Ir valdo pagal savo supratimą.

[Eidvis]

Aš suprantu, kad tau patinka autokratija. Bet kas nutiktų, jei valdžioje atsidurtum ne tu, o kitas autokratas su panašiu požiūriu, tik truputi kitokiom idėjom?

Blogai mane supratai. Didžiausiu blogiu aš laikau visokius dikatorius dėl vienos paprastos priežasties, kad ten, kur nėra konkurencijos, prasideda didelis regresas. Nesvarbu kokia gera būtų Maxima, bet jeigu jinai Lietuvoje turėtų monopolį - tai būtų katastrofa. Konkurenciją aš laikau vienu esminių progreso aspektų ir kaip pavyzdį paimkim Kiniją ir Rusiją - vienur diktatorius, o kitur didžiulė partija, kuri renka savo vadą ir tas vadas nėra 'iki galvos', jis pakeičiamas ir jis tai žino, dėl to turi stengtis, stengtis dėl žmonių, o štai autokratiniame režime Rusijoje konkurencijos nėra jokios. Ir tuo pačiu Kinijoje nėra populistų, nes valdžią renka ne liaudis, o dešimtys tūkstančių vienos partijos atstovų. Ir tai reiškia, kad Kinija tam tikra prasme pasiekia demokratiją (nes daugiatūkstantinės partijos viduje yra reali konkurencija dėl valždios) ir kartu išvengia populizmo (nes į partiją papuola gabesni žmonės, o ne turgaus bobos), tai reiškia, kad politinė konkurencija Kinijoje vyksta ne populistiniame burbule, o partijos viduje ir prašom rezultatai - spartus ekonominis augimas. Autokratijos, arba tiksliau vieno žmogaus kulto, aš niekada nepalaikiau ir nepalaikysiu, bet kartu ir demokratija turi labai didelių savo minusų. Kol kas Kinija neįrodė, kad kitokia šalies valdymo sistema yra geresnė, bet jeigu pasaulis vystysis ta pačia linkme, kuria dabar vystosi, kai vakarai vis labiau skęsta populizme, o Kinija vis labiau kyla - tai man kils klausimų kuri šalies valdymo forma yra efektyvesnė.