Parašė J.U.
Rodyti pranešimą
„Išties, pagrįstas klausimas – o kas finansavo Lietuvos Nepriklausomybę? Apie Lietuvą kūrusius žmones kaip apie verslininkus informacijos yra šykščiai. Nekalbant apie sovietmečio leidinius, net etalonu laikomoje „Lietuvių enciklopedijoje“ visas svoris perkeltas į visuomeninę jų veiklą“, – sako istorikė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.
Ieškoti priežasčių, kodėl vyrauja toks naratyvas, su istorike pradėjome iš tolėliau – nuo Lietuvių konferencijos (plačiau žinomos Vilniaus konferencijos vardu), į kurią Organizacinis komitetas pakvietė 264 asmenis (atvyko 222). Visi jie buvo lietuvių tautybės, „dori, susipratę, inteligentiški lietuviai, visų luomų ir visų srovių“. Kaip rašė Vasario 16-osios Akto signataras Justinas Staugaitis, į konferenciją buvo sukviesti tie, kas dar buvo likę Lietuvoje šviesesnio.
Anot dr. Akmenytės-Ruzgienės, iš Lietuvių konferencijos dalyvių registracijos sąrašo matyti, kad dauguma jos dalyvių buvo kilę iš valstiečių, nedidelė dalis dvarininkų, vos pora nurodė savo kilmę iš miestiečių. Tai dėsninga, to meto miestuose lietuvių gyveno nedaug. Tačiau tarp Lietuvių konferencijos dalyvių būta ir labai iškilių asmenybių, kurios vėliau atliko ryškų vaidmenį kuriant valstybę, puoselėjant jos kultūrą, plėtojant verslus. Iš tokių paminėtini signatarai Jonas Vailokaitis, Saliamonas Banaitis, Jonas Smilgevičius, Jonas Basanavičius, Jokūbas Šernas, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, ir visi jie turėjo didesnį ar mažesnį sąlytį su verslu.
...
Ir juoda, ir balta
Paprašyta apibendrinti nepriklausomą Lietuvą kūrusių veikėjų-verslininkų portretą, dr. Akmenytė-Ruzgienė šypteli: „Jis daugialypis, ir klausimas, kuriam genijui – gerajam ar blogajam – atiduosime daugiau taškų.“
„Tarpukario verslininkai, sykiu politikos ir visuomenės veikėjai buvo nesavanaudžiai, linkę dalytis uždirbtu pelnu, ir – tai akivaizdu – dauguma jų buvo ir jautėsi bendrapiliečiai, bendruomenės nariai, piliečių naudai besistengiantys žmonės. Dalyvaudami įvairių visuomeninių ir labdaros organizacijų veikloje, jie rėmė mokslo siekiančius nepasiturinčius vaikus ir jaunuolius.
Dar vienas, manyčiau, išskirtinis bruožas – išsilavinimas. Ypač stambias pramonės, prekybos įmones valdantys verslininkai buvo baigę aukštąsias mokyklas ne tik Rusijos imperijoje, bet ir Vakarų Europoje. Kai kurie iš jų buvo mokslų daktarai. Tad šie verslininkai suprato švietimo svarbą. Įdomu, kad dalis lietuvių verslininkų sąmoningai ėjo į verslą, kad dalį pelno galėtų investuoti į bendrapiliečių švietimą, tautinio sąmoningumo stiprinimą, pilietiškumo skatinimą. Jie suprato, kad tik turtinga visuomenė gali finansuoti svajones.
Stipri pramonė ir prekyba buvo suvokta kaip valstybės stabilumo garantas. Buvo aišku, kad vien valstybės biudžeto lėšomis neįmanoma finansuoti viešųjų poreikių (švietimo, socialinės rūpybos, gydymo), todėl kad ir kaip žiūrėtume, daug verslininkų dalyvavo švietimo organizacijų, socialinės krypties draugijų veiklose, rėmė jas lėšomis. Darė tai, ko nepajėgė padaryti jauna valstybė. Apskritai valstybės kūrimo darbe buvo svarbus altruizmas. Gal kai kada jo ir pritrūkdavo, tačiau daugybė dalykų to meto Lietuvoje buvo finansuota suaukotomis lėšomis ir, tai svarbiausia, taip buvo finansuotas idėjų įgyvendinimas.
Aišku, visada yra ir blogasis genijus.“
Ieškoti priežasčių, kodėl vyrauja toks naratyvas, su istorike pradėjome iš tolėliau – nuo Lietuvių konferencijos (plačiau žinomos Vilniaus konferencijos vardu), į kurią Organizacinis komitetas pakvietė 264 asmenis (atvyko 222). Visi jie buvo lietuvių tautybės, „dori, susipratę, inteligentiški lietuviai, visų luomų ir visų srovių“. Kaip rašė Vasario 16-osios Akto signataras Justinas Staugaitis, į konferenciją buvo sukviesti tie, kas dar buvo likę Lietuvoje šviesesnio.
Anot dr. Akmenytės-Ruzgienės, iš Lietuvių konferencijos dalyvių registracijos sąrašo matyti, kad dauguma jos dalyvių buvo kilę iš valstiečių, nedidelė dalis dvarininkų, vos pora nurodė savo kilmę iš miestiečių. Tai dėsninga, to meto miestuose lietuvių gyveno nedaug. Tačiau tarp Lietuvių konferencijos dalyvių būta ir labai iškilių asmenybių, kurios vėliau atliko ryškų vaidmenį kuriant valstybę, puoselėjant jos kultūrą, plėtojant verslus. Iš tokių paminėtini signatarai Jonas Vailokaitis, Saliamonas Banaitis, Jonas Smilgevičius, Jonas Basanavičius, Jokūbas Šernas, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, ir visi jie turėjo didesnį ar mažesnį sąlytį su verslu.
...
Ir juoda, ir balta
Paprašyta apibendrinti nepriklausomą Lietuvą kūrusių veikėjų-verslininkų portretą, dr. Akmenytė-Ruzgienė šypteli: „Jis daugialypis, ir klausimas, kuriam genijui – gerajam ar blogajam – atiduosime daugiau taškų.“
„Tarpukario verslininkai, sykiu politikos ir visuomenės veikėjai buvo nesavanaudžiai, linkę dalytis uždirbtu pelnu, ir – tai akivaizdu – dauguma jų buvo ir jautėsi bendrapiliečiai, bendruomenės nariai, piliečių naudai besistengiantys žmonės. Dalyvaudami įvairių visuomeninių ir labdaros organizacijų veikloje, jie rėmė mokslo siekiančius nepasiturinčius vaikus ir jaunuolius.
Dar vienas, manyčiau, išskirtinis bruožas – išsilavinimas. Ypač stambias pramonės, prekybos įmones valdantys verslininkai buvo baigę aukštąsias mokyklas ne tik Rusijos imperijoje, bet ir Vakarų Europoje. Kai kurie iš jų buvo mokslų daktarai. Tad šie verslininkai suprato švietimo svarbą. Įdomu, kad dalis lietuvių verslininkų sąmoningai ėjo į verslą, kad dalį pelno galėtų investuoti į bendrapiliečių švietimą, tautinio sąmoningumo stiprinimą, pilietiškumo skatinimą. Jie suprato, kad tik turtinga visuomenė gali finansuoti svajones.
Stipri pramonė ir prekyba buvo suvokta kaip valstybės stabilumo garantas. Buvo aišku, kad vien valstybės biudžeto lėšomis neįmanoma finansuoti viešųjų poreikių (švietimo, socialinės rūpybos, gydymo), todėl kad ir kaip žiūrėtume, daug verslininkų dalyvavo švietimo organizacijų, socialinės krypties draugijų veiklose, rėmė jas lėšomis. Darė tai, ko nepajėgė padaryti jauna valstybė. Apskritai valstybės kūrimo darbe buvo svarbus altruizmas. Gal kai kada jo ir pritrūkdavo, tačiau daugybė dalykų to meto Lietuvoje buvo finansuota suaukotomis lėšomis ir, tai svarbiausia, taip buvo finansuotas idėjų įgyvendinimas.
Aišku, visada yra ir blogasis genijus.“
Plačiau: https://www.vz.lt/laisvalaikis/akira...#ixzz5PvqtvmZc
Comment