Visiems Kubiliaus ir ruzzijos "opozicijos" fanams siūlyčiau bent jau kol kas kiek atvėsti - Vladimiras Laučius. Apie Putino priešus, kurie yra visiškai Putino ir tik iš dalies – priešai:
Paryškintas tekstas primena Kubiliaus:
Dar apie tai, kad "nebuvo" okupacijos:
Kaip tik šią savaitę pasirodė jo laida „Kodėl Latvija, Lietuva ir Estija yra kiečiausios Rusijos priešininkės“. Joje kalba ir Pivovarovas, ir Venediktovas. Visa laida yra kone vadovėlinė priemonė norint paaiškinti Putino oponentų santykio su tiesa ir tikrove ypatumus. Ypatumus, kurie leidžia kalbėti apie dviejų tvirtovių – Saurono ir Sarumano – artumą.
Laidos įžangoje Pivovarovas kalba apie „sudėtingus santykius“ tarp Rusijos ir Baltijos valstybių. Šie santykiai, anot jo, sudėtingi dėl dviejų priežasčių. Pirma – tai Baltijos valstybių gyventojų trauminė patirtis, atsiradusi todėl, kad Stalino laikais šios valstybės buvo „prijungtos“ prie SSRS. Antra – rusakalbių mažumų teisių problema ir „fašizmo herojizavimas“.
Vien ši įžanga spinduliuoja imperiniu šovinizmu ir propagandinėmis gudrybėmis. Nesakoma, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos SSRS. Suraitoma frazė apie lietuvių, estų ir latvių „trauminę“ istoriją. Suprask – šitie žmonės traumuoti. Galimai neadekvatūs. Problema – ne okupacija, o trauma tų, kurie jaučiasi buvę okupuoti.
Čia pat pakišama antra problema: jie skriaudžia rusus ir herojizuoja nacius. Šitą pasakos dalį nuolat girdime iš Putino Rusijos. Tad 50 proc. Pivovarovo įžangos apie santykius tarp Rusijos ir Baltijos valstybių yra gryna Putino propaganda, o kiti 50 proc. – „softas“ apie traumuotus gyventojus – yra papurenta dirva tolesniems išvedžiojimams.
...
Ši Venediktovo mintis logiškai pratęsia Pivovarovo įžangą: istoriškai traumuoti Baltijos šalių gyventojai turi psichikos arba mąstymo sutrikimą – „kolonijos kompleksą“; „kietą“, kaip skelbia Pivovarovo laidos pavadinimas, priešiškumą Rusijai lemia būtent šis lietuvių, latvių ir estų kolonijinis kompleksas.
Pažiūrėjęs tik apie 15 proc. Pivovarovo laidos žmogus jau yra gavęs svarbių žinių: latviai, lietuviai ir estai nemėgsta rusų, nes yra traumuoti ir kompleksuoti, myli vokiečių nacius ir dėl šių savo būdo bruožų griežčiausiai Europoje pasisako už sankcijas Rusijai.
Bet tai dar toli gražu ne viskas. Prasidėjus septintai laidos minutei, nuskamba štai toks laisvos ir be galo opozicinės Putinui rusų žurnalistikos teiginys: Baltijos valstybėse esama „bendro politinio konsensuso“, kurio logika skelbia, jog „visi Rusijos piliečiai atsakingi už savo vyriausybės veiksmus.“
Šiam teiginiui patvirtinti ekrane vėl pasirodo Venediktovas ir porina: „Kai aš kalbuosi su savo kolegomis iš Lietuvos, rečiau – Estijos, aš jiems sakau: juk jūs negalite aiškinti, kad visiškai pritariate viskam, ką daro jūsų prezidentas arba ministras pirmininkas. Tarkime, kai jums kelia tansporto paslaugų kainas. Juk jūs to nepalaikote. Neteisinga kiekvieną rusą tapatinti su Rusijos vyriausybės politika.“
Kariaujančios valstybės veiksmų palyginimas su transporto kainų reguliavimu – stipru, be abejo. Bet Venediktovo formulė „netapatinkime su vyriausybe“ iš esmės verstų pripažinti, kad Rusijoje apskritai nėra tokio daikto kaip pilietybė su visomis iš jos plaukiančiomis piliečio pareigomis ir teisėmis.
Bet ne tai svarbiausia. Visi puikiai suprantame, kad tapatinti žmogų su jo valdžios veiksmais būtų neteisinga. Tačiau sakydamas, kad „neteisinga kiekvieną rusą tapatinti su Rusijos vyriausybės politika“, Venediktovas užsiima sofistika ir paprasčiausiai manipuliuoja auditorija.
Nes tai, apie ką jis kalba, nėra visų rusų tapatinimas su vyriausybe. Nei licencijos atėmimas iš „Dožd“, nei rusų turistų neįleidimas į kurią nors Europos šalį neplaukia iš rusų tapatinimo su jų vyriausybe. Venediktovas tiesiog subtiliai apgaudinėja auditoriją, piršdamas jai šį savo paties išgalvotą „tapatinimo“ vaizdelį.
Maža to, „Dožd“ žurnalistas, dėl kurio kilo aptariamoje laidoje minimas skandalas, pats tapatinosi su rusų kareiviais, einančiais žudyti ukrainiečių. Degė noru padėti „saviškiams“. Jei jis tapatinasi su rusų kariuomene, kuri vykdo Rusijos politinės vadovybės įsakymus, tai kaip galima šioje situacijoje visiškai atskirti kariuomenę palaikantį žurnalistą nuo to, už ką ši kariuomenė kariauja ir kieno įsakymus vykdo?
Laidos įžangoje Pivovarovas kalba apie „sudėtingus santykius“ tarp Rusijos ir Baltijos valstybių. Šie santykiai, anot jo, sudėtingi dėl dviejų priežasčių. Pirma – tai Baltijos valstybių gyventojų trauminė patirtis, atsiradusi todėl, kad Stalino laikais šios valstybės buvo „prijungtos“ prie SSRS. Antra – rusakalbių mažumų teisių problema ir „fašizmo herojizavimas“.
Vien ši įžanga spinduliuoja imperiniu šovinizmu ir propagandinėmis gudrybėmis. Nesakoma, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos SSRS. Suraitoma frazė apie lietuvių, estų ir latvių „trauminę“ istoriją. Suprask – šitie žmonės traumuoti. Galimai neadekvatūs. Problema – ne okupacija, o trauma tų, kurie jaučiasi buvę okupuoti.
Čia pat pakišama antra problema: jie skriaudžia rusus ir herojizuoja nacius. Šitą pasakos dalį nuolat girdime iš Putino Rusijos. Tad 50 proc. Pivovarovo įžangos apie santykius tarp Rusijos ir Baltijos valstybių yra gryna Putino propaganda, o kiti 50 proc. – „softas“ apie traumuotus gyventojus – yra papurenta dirva tolesniems išvedžiojimams.
...
Ši Venediktovo mintis logiškai pratęsia Pivovarovo įžangą: istoriškai traumuoti Baltijos šalių gyventojai turi psichikos arba mąstymo sutrikimą – „kolonijos kompleksą“; „kietą“, kaip skelbia Pivovarovo laidos pavadinimas, priešiškumą Rusijai lemia būtent šis lietuvių, latvių ir estų kolonijinis kompleksas.
Pažiūrėjęs tik apie 15 proc. Pivovarovo laidos žmogus jau yra gavęs svarbių žinių: latviai, lietuviai ir estai nemėgsta rusų, nes yra traumuoti ir kompleksuoti, myli vokiečių nacius ir dėl šių savo būdo bruožų griežčiausiai Europoje pasisako už sankcijas Rusijai.
Bet tai dar toli gražu ne viskas. Prasidėjus septintai laidos minutei, nuskamba štai toks laisvos ir be galo opozicinės Putinui rusų žurnalistikos teiginys: Baltijos valstybėse esama „bendro politinio konsensuso“, kurio logika skelbia, jog „visi Rusijos piliečiai atsakingi už savo vyriausybės veiksmus.“
Šiam teiginiui patvirtinti ekrane vėl pasirodo Venediktovas ir porina: „Kai aš kalbuosi su savo kolegomis iš Lietuvos, rečiau – Estijos, aš jiems sakau: juk jūs negalite aiškinti, kad visiškai pritariate viskam, ką daro jūsų prezidentas arba ministras pirmininkas. Tarkime, kai jums kelia tansporto paslaugų kainas. Juk jūs to nepalaikote. Neteisinga kiekvieną rusą tapatinti su Rusijos vyriausybės politika.“
Kariaujančios valstybės veiksmų palyginimas su transporto kainų reguliavimu – stipru, be abejo. Bet Venediktovo formulė „netapatinkime su vyriausybe“ iš esmės verstų pripažinti, kad Rusijoje apskritai nėra tokio daikto kaip pilietybė su visomis iš jos plaukiančiomis piliečio pareigomis ir teisėmis.
Bet ne tai svarbiausia. Visi puikiai suprantame, kad tapatinti žmogų su jo valdžios veiksmais būtų neteisinga. Tačiau sakydamas, kad „neteisinga kiekvieną rusą tapatinti su Rusijos vyriausybės politika“, Venediktovas užsiima sofistika ir paprasčiausiai manipuliuoja auditorija.
Nes tai, apie ką jis kalba, nėra visų rusų tapatinimas su vyriausybe. Nei licencijos atėmimas iš „Dožd“, nei rusų turistų neįleidimas į kurią nors Europos šalį neplaukia iš rusų tapatinimo su jų vyriausybe. Venediktovas tiesiog subtiliai apgaudinėja auditoriją, piršdamas jai šį savo paties išgalvotą „tapatinimo“ vaizdelį.
Maža to, „Dožd“ žurnalistas, dėl kurio kilo aptariamoje laidoje minimas skandalas, pats tapatinosi su rusų kareiviais, einančiais žudyti ukrainiečių. Degė noru padėti „saviškiams“. Jei jis tapatinasi su rusų kariuomene, kuri vykdo Rusijos politinės vadovybės įsakymus, tai kaip galima šioje situacijoje visiškai atskirti kariuomenę palaikantį žurnalistą nuo to, už ką ši kariuomenė kariauja ir kieno įsakymus vykdo?
Štai tokia mūsų reakcija ir paskatino mane imtis šio teksto. Nes, mano įsitikinimu, tokia reakcija rodo, kokių problemų savo mąstyme, savo požiūriuose mes patys turime. Psichologai tai vadina psichologinių kompleksų problema. Kai kurie iš jų gali vesti link sunkių visuomenės ligų. Ir apie tai reikia atvirai kalbėti. Nes kai kurie iš jų gali turėti esminių neigiamų pasekmių, visų pirma mums patiems bei mūsų vaidmeniui regione.
Mes patys turime analizuoti savo problemas. Taip pat kaip rusų opozicija pirmiausia turi išsinagrinėti savo problemas. Mes dažnai jaučiamės ir teisesni, ir geresni nei rusų opozicija, todėl esame labiau linkę nagrinėti visų pirma jų problemas, bet ne savo. Tai nėra sveikas požiūris.
Mes patys turime analizuoti savo problemas. Taip pat kaip rusų opozicija pirmiausia turi išsinagrinėti savo problemas. Mes dažnai jaučiamės ir teisesni, ir geresni nei rusų opozicija, todėl esame labiau linkę nagrinėti visų pirma jų problemas, bet ne savo. Tai nėra sveikas požiūris.
Pirmas kalbinamas istorikas sako, kad 1940 m. buvo įvykdyta Baltijos šalių aneksija. Tačiau kai tik jis užsimena apie Lietuvos, Estijos ir Latvijos įtraukimą į SSRS sudėtį, ekrane pasirodo kitas istorikas, kurio pirmi žodžiai – tokie: „Tai, žinoma, nebuvo okupacija.“ Nes nebuvo ginkluoto pasipriešinimo, o atitinkamus sprendimus priėmė Baltijos šalių vyriausybės.
Taigi vėl grįžtama prie putiniško imperinio naratyvo. Dar kartą noriu priminti, kad Pivovarovas – opozicinės žurnalistikos atstovas, Rusijoje įtrauktas į „užsienio agentų“ sąrašą. Ir štai jums dar viena vyšnia ant torto, dar viena imperininkų žinia bendraminčiams: Baltijos valstybės, pasirodo, nebuvo okupuotos.
„Aneksijos be okupacijos“ naratyvas yra nenaujas ir rusų imperininkų jau gerokai nuvalkiotas. Tai, kad juo pradėjo naudotis rusų opozicinė žiniasklaida, tik dar kartą parodo, kas iš tiesų yra ta Rusijos opozicija, kuri du dešimtmečius marinavosi „Echo Moskvy“, RTVI ir kitose tradicinėse užuoglaudose, kurių Kremlius kažkodėl nelietė.
Taigi vėl grįžtama prie putiniško imperinio naratyvo. Dar kartą noriu priminti, kad Pivovarovas – opozicinės žurnalistikos atstovas, Rusijoje įtrauktas į „užsienio agentų“ sąrašą. Ir štai jums dar viena vyšnia ant torto, dar viena imperininkų žinia bendraminčiams: Baltijos valstybės, pasirodo, nebuvo okupuotos.
„Aneksijos be okupacijos“ naratyvas yra nenaujas ir rusų imperininkų jau gerokai nuvalkiotas. Tai, kad juo pradėjo naudotis rusų opozicinė žiniasklaida, tik dar kartą parodo, kas iš tiesų yra ta Rusijos opozicija, kuri du dešimtmečius marinavosi „Echo Moskvy“, RTVI ir kitose tradicinėse užuoglaudose, kurių Kremlius kažkodėl nelietė.
Comment