Rusijos vidaus politika. Putino režimo griežtėjimas

[J.U.]

Vat būtent Vakarų (t.y. normalaus pasaulio) sankcijos ir yra skirtos tam, kad taip nebūtų.

Bet vis vien yra baimės jausmas kad vakarų politikai gali švelninti tas sankcijas. Juk spaudimas iš pačių vakariečių verslo struktūrų tikrai yra nemažas.

[luknas]

Rusijos armijoje teisiskai itvirtinta uzsienio pilieciu tarnyba pagal kontrakta. Uzsienieciai bus samdomi 5 metams ir siunciami i karinius konfliktus. Rusija gales kiniecius samdyti.

[DSaulius]

Rusijos armijoje teisiskai itvirtinta uzsienio pilieciu tarnyba pagal kontrakta. Uzsienieciai bus samdomi 5 metams ir siunciami i karinius konfliktus. Rusija gales kiniecius samdyti.

Labai abejoju ar Kinija norės būti linksniuojama dabartiniame vakarų spaudos kontekste kartu su Rusija... Verslas ir ekonomika yra viena, bet piliečių dalyvavimas terorizme ir nepriklausomos šalies okupacijoje yra visai kas kita.

[Aleksio]

Rusijos armijoje teisiskai itvirtinta uzsienio pilieciu tarnyba pagal kontrakta. Uzsienieciai bus samdomi 5 metams ir siunciami i karinius konfliktus. Rusija gales kiniecius samdyti.

Manau, kad tas leidimas priiminėti į armiją užsieniečius atveria kelią ne kiek kinams, kiek vidurinės azijos šalių gyventojams.

[Aleksas666]

Manau, kad tas leidimas priiminėti į armiją užsieniečius atveria kelią ne kiek kinams, kiek vidurinės azijos šalių gyventojams.

Pagrinde vyks ožkąp....iai ir "Za rodinu" iš rytų bloko, juos nudaiguos kur kors čečenijoj ir mums mažiau bėdų liks su mažumomis.

[r08n]

Rusijos armijoje teisiskai itvirtinta uzsienio pilieciu tarnyba pagal kontrakta. Uzsienieciai bus samdomi 5 metams ir siunciami i karinius konfliktus. Rusija gales kiniecius samdyti.

Tikiuosi, šitas įstatymas nusiurbs kažkiek vatos iš EE ir LV ir gal net LT.

[luknas]

Jochen Buchsteiner. Britai ir Putinas: aštrūs žodžiai, o už jų – tuštuma

[J.U.]

Na va, sulaukėm. Vos spėjau pareikšt baimę, kad vakariečiai tuo bandys nutraukt sankcijas, jau ir prasideda prancūzų striūbavimas šuns žandais:
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu...7-476492?cf=df

[Zosys]

viskas sudėtingiau. Dabar Vakaram svarbu lochinti ir balamūtinti Putiną kiek tik įmanoma. Mat vėl pasirodė prognozės, kad artimiausiu metu Putinas ketina jau oficialiai įvesti į Donbasą "taikdarių kontingentą", kad tas neva taikdariautų tarp "benderovcų" ir "subanditėjusių separatistų". Todėl Vakarai ir vėl imasi savo vilkinimo/sekinimo dainelės: "Ant kelmelio tu nesėsk, pyragėlio tu neėsk".

[nesekasi]

/\ irgi taip manau.

siūlyčiau šitą video pražiūrėt, pusės metų senumo, bet net iš šiandieninės perspektyvos labai įdomiai žiūris. Mintis tokia, kad tas visas "priimsim sankcijas, nepriimsim", "bus antras paketas, nebus", tai viskas yra tiesiog žaidimas su kvaileliu putinu, o ne kažkoks ES bekiaušiškumas, tam, kad realiai jam duoti kelią atsitraukt.

https://www.youtube.com/watch?v=my6d4wk8e_w

konkrečiai apie tą koncepciją kalba nuo ~21,20.

[luknas]

Į Rusijos kariuomenenę 2014 metų rudenį buvo priimta 154 tūkst. šauktinių. Iš jų kas penktas su aukštuoju išsilavinimu. Straipsnyje rašoma, kad šauktinių atvykimo planas įvykdytas 100 %, nors straipsnio pabaigoje rašo, kad pavasarį apie 4 tūkst. šauktinių neatvyko tarnauti.

[luknas]

2014-ieji – lūžio metai Rusijos istorijoje

Michailas Epšteinas (gimė 1950 m. Maskvoje) – rusų filosofas, kultūrologas, literatūrologas, eseistas. Gyvena JAV, dėsto JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Lietuviškai yra išleista jo knyga „Tėvystė“.

Sielos politologija

Panašu, jog 2014-ieji tapo lūžio tašku Rusijos istorijoje. Posovietinė epocha, prasidėjusi 1991 metais, baigėsi, o naujai epochai dar nėra pavadinimo, net neaišku, ar apskritai kokios nors socialinės-politinės kategorijos jai tinka. Pati didžiausia teritorija, turinti superginkluotę, bet nebeturinti jokių sąjungininkų ir aiškios ideologijos, valstybė surizikavo mesti iššūkį ir išsinerti iš tarptautinės teisės sistemos. Tai emocinis ir egzistencinis iššūkis. Prieš visus, nepaisant visų.

Aišku, šis iššūkis turi ir pragmatinių priežasčių: korupcija, banditizmas, nusikaltimai, demaskavimo baimė – karas viską užgoš. Tačiau vien tuo negalima paaiškinti entuziazmą, su kuriuo kovojama prieš visą dabartinę civilizacijos sanklodą. Regis, džiugina pati galimybė atmesti visas taisykles, kurias esą primetė Vakarai, ir pagaliau gyventi pagal savo valią, kaip „suverenui“. Joks įstatymas mums negalioja: nei JTO, nei tarptautinė sutarčių sistema, nei prisiimti įsipareigojimai. Mes esame savosios taigos šeimininkai. Politologai laužo galvas, kaip paaiškinti šį radikalų ir iracionalų kurso pokytį, tačiau derėtų įdėmiai dar kartą perskaityti Dostojevskio „Užrašus iš pogrindžio“, kur visa tai išpranašauta: „Juk, pavyzdžiui, aš nė kiek nenustebsiu, jei staiga iš viso to sveiko proto aplinkos išnirs koks nors džentelmenas su nekilnia ar, tiksliau sakant, retrogradiška, juokinga fizionomija, įrems rankas į šonus ir pareikš mums visiems: ką gi, ponai, gal imkime ir meskime šalin visa tą sveiką protą, nuspirkime į šalį vien tam, jog visi tie logoritmai eitų velniop, ir mes vėl galėtume pagyventi, vadovaudamiesi kvaila savo valia.“

Štai ir prasidėjo „kvailos valios“ epocha, iššūkio visiems ir viskam vien dėl to, idant galima būtų pagyventi pagal savo kaprizą, kad ir kvailą, nematytą. Kuo žalingiau sau, tuo saldesnis iššūkis. Čia vis egzistencija nerimsta, kaitina kraują ir jaukia protą. Čia dera žiūrėti ne į socialinį-politinį, bet filosofinį ir psichologinį žodyną, Kas ta egzistencija? Tai gryna būtis, nesutvirtinta jokiais įstatymais, neturinti jokio tvirto pagrindo, metanti iššūkį visiems. Tai visiška kartezijietiško racionalizmo, tvirtinančio: „mąstau, vadinasi, egzistuoju“, priešingybė. Mūsiškai ši frazė skamba: „Egzistuoju, vadinasi, metu iššūkį protui.“ Gal net dar radikaliau: „Bepročiauju, vadinasi, egzistuoju.“ (...)

Štai kodėl taip sunku atrasti racionalų paaiškinimą naujoms tendencijoms Rusijos istorijoje, visiems tiems „staiga“, „nepaisant“. Reikalinga egzistencinė politologija, kuriai nėra mokslinės bazės – ar apskritai tokia galėtų būti? Iš kur šis įtūžis ir pyktis, nukreiptas prieš visą pasaulį, į visa tai, kas ne „mūsiškiai“?

Neapykanta pasauliui

Pirmiausia nereikia painioti mizantropijos (neapykantos žmogui) su pykčiu pasauliui. Mizantropas vengia visuomenės, menkai vertina žmones, taip pat ir pats save, jis skeptiškas pasaulio atžvilgiu, bet kartu pasyvus ir besikankinantis dėl žmonių ydų ir silpnybių. Pyktis pasauliui, priešingai, emociškai agresyvus santykis su pasauliu, piktdžiuga dėl jo bėdų. Užpykęs ant pasaulio žmogus jaučia nuoskaudą ir norą kerštauti – Dostojevskio žmogus iš pogrindžio – ryškus tokio žmogaus tipo pavyzdys.

Pasiklausęs televizijos vedėjo, kuris grasino Ameriką paversti radioaktyviomis dulkėmis, ar geopolitiko, kuris ragino Rusijos armiją okupuoti Europą ir įvesti joje rusų caro valdžią, galima daryti išvadą, kad pasaulyje yra pavojingesnių dalykų nei komunizmas ar fašizmas. Šios ideologijos santykis su fašizmu panašus kaip atominio ginklo santykis su paprasta ginkluote. Tenka kalbėti apie panfobiją – totalią neapykantą: ne kuriai nors klasei, nacijai ar rasei, bet pasauliui kaip tokiam. Tai absoliučios hegemonijos pasauliui siekis, ir siekis diktuoti jam savo valią arba jį sunaikinti. Tai beprotybė, iracionali idėja, jog viena gauja gali įgyti absoliučią valdžią, prie žmonijos smilkinio prispaudusi atominio pistoleto vamzdį.

Konstantinas Leontjevas kadaise rašė: „Rusija pagimdys Antikristą“. Seniau atrodė, kad jis išpranašavo komunizmą, ir ši grėsmė liko jau praeityje. Tačiau gali būti, kad komunizmas tebuvo panfobijos prologas, o dabar jau planuojama eschatologinė kova. (...)

Vėl pažvelkime į Dostojevskio „Užrašus iš pogrindžio“: „Aš ligotas žmogus... Piktas ir nepatrauklus. Ne, nenoriu gydyti savo pykčio. To veikiausiai jūs negalite suprasti. Pats puikiai suprantu, kad labiausiai sau kenkiu. Tačiau jei nesigydau, tai tik iš pykčio.“

Pogrindžio žmogus nenori gydytis, nes bet kuris apmąstytas, racionalus, kuriantis veiksmas jam atrodo atgrasus, kelia įtūžį ar net įžeidžia. Kai kalbame apie ligotą visuomenės organizmą, tai jis atmeta bet kokį gydymą, nes jo įtūžis, pyktis nukreiptas ir prieš sveikatą. Grumtis už sugrįžimą į gyvenimą, sveiką ekonomiką, teisinę valstybę, išmintingą parlamentą – tai pripažinti savo pralaimėjimą, Jei jau mirštu, vadinasi, mirtis yra teisi. „Ar visam pasauliui pražūti, ar man arbatos negerti? Atsakau, jau geriau tegu pasaulis pražūna, bet aš tai jau savą arbatą gersiu kasdien.“ Pogrindžio žmogus puikiai supranta, kad ir jis pats su savo arbatinuku ir puodeliu pražus kartu su pasauliu ir vis vien arbatos gėrimą vertina labiau nei pasaulio išlikimą.

Pinigai į ugnį

2014 metais per nedidelį tarpsnį nuo šventinio Olimpiados uždarymo (vasario 23 d.) iki referendumo Kryme paskelbimo (vasario 27 d.) visa Rusijos istorijos ašis pakrypo. Skaičiau kursą studentams apie Dostojevskį ir vienas jo dalyvių – Markas – išreiškė nuostabą: „Nuostabu. Tiek pinigų įdėta į Olimpiadą, Tiek ruoštasi parodyti save pasauliui. Tarsi pasisekė. Ir staiga vienu sprendimu visas moralinis ir politinis kapitalas buvo sunaikintas. Visi įbauginti ir atstumti.“ Pagalvojau, kad šis pastebėjimas gali būti naudingas ir pedagogine prasme. Paklausiau: „Ar jums niekas neprimena Dostojevskio?“ Markas greitai suprato: „Nastasja Filipovna. Ji meta šimtą tūkstančių rublių į ugnį. Dėl ko? Nes jos toks garbės supratimas. Jai nieko negaila. Jai reikia plataus gesto.“

Čia prie mūsų prisijungė studentė Ana: „Tai veikiau panašu į Grušenką, Tokia graži, išsipusčiusi, neatsigrožėsi. O ji sako, kad gali viską tuoj pat mesti ir kaip paskutinė elgeta klajoti gatvėmis. Ar tai taip pat isterija kaip Nastasjos?“

Susimąsčiau. Dauguma ekspertų tvirtina, kad Rusija, įsigydama Krymą, praranda kur kas daugiau. Ji praranda Ukrainą, investicijas, pasitikėjimą, ekonominį stabilumą, savo vietą pasaulio bendruomenėje. Potencialiai praranda ir save, sukurdama precedentą, dėl kurio pati ilgainiui gali pradėti prarasti atskiras teritorijas. Dėl ko tokie nelygūs mainai?

O gal esmė ne Krymo prisijungimas, o grandiozinė savivalė, kurios dydį būsimi praradimai tik paryškins? Kodėl Nastasja Filipovna į ugnį meta didžiulį turtą? Dėl ko atsisako aukštuomenės, kunigaikščio Myškino ir viso turto? Negi tik dėl laukinio Rogožino? Nereikalingas jai Rogožinas – jai reikia save parodyti, maištauti, peržengti visas ribas. Jai reikalinga ne ką nors gauti, bet svarbiau patys praradimai, jai svarbus pats gestas, kuriuo galima viską atmesti. Taip ir Rusijai svarbiausia vienu gestu mesti pasauliui į veidą visa įgytą šlovę. Ekonomistas ar politologas čia neatras pagrindimo. Čia reikalingas Dostojevskis.

Vidurio klasės naikinimas

Rusijos istorijoje jau buvo toks egzistencinis iššūkis, mestas visam pasauliui. Tačiau anuomet ši fantazija, primenanti beprotybę, buvo pagrįsta pseudoracionaliais, materialistiniais argumentais: materialinė bazė, klasių kova, socialistinė revoliucija, proletariato diktatūra, Praėjo dešimtmečiai, kol atsiskleidė visa šio sumanymo fantasmagorija, ir tai, kad jį į priekį varė tik atkakli valia valdžiai: gyventi kitaip nei visi, atmesti sveiką protą ir ekonominį racionalumą, vietoj to įvesti savąją diktatūrą. Tačiau istorinio ir dialektinio materializmo fantomas buvo bent jau panašus į tiesą ir net sugebėjo patraukti vos ne pusę žmonijos kurti komunistinę santvarką. Ilgą laiką daug žmonių tikėjo internacionalizmo, brolybės, laisvės, lygybės idealais ir dėl jų aukojosi. Tačiau palaipsniui aiškėjo, kad į priekį veda ne idealai, bet vienų pyktis ir neapykanta, taip pat kitų baimė.

Įžvalgus savosios epochos įvykių liudytojas Michailas Prišvinas 1930 m. dienoraštyje rašė: „1930 metų sausio 24 diena. Sąžiningas žmogus turėtų būti sukrėstas tos minties, kurią jam bandoma įpiršti kiekvieną dieną: jog patys niekingiausi nusikaltimai, melas, apgaulė, sisteminis žmogaus asmens prievartavimas – visa tai gali ne tik likti nenubausta, bet ir būti neblogu svertu, kuriant visuomenės ateitį.“

Neapykanta kaip istorijos svertas. Beje, kaip pažymi Prišvinas, pačią aršiausią neapykantą sukelia tai, kas, racionaliai žvelgiant, būtų naudingiausia visuomenei.

„Vasario 6 diena. Buožės. Ilgai nesupratau, kodėl taip aršiai puolami būtent „buožės“. Tik dabar supratau tikrąją priežastį: visi jie talentingi žmonės, kurie sugebėjo būti buvusios santvarkos karkasas. Galima sakyti, kad tik dėl to, jog šis karkasas buvo tvirtas, mes iki šiol šiaip taip gyvuojame.

Vietoj „buožių“ įrašykime „kūrybinė klasė“ ir išvysime, jog šiandien įvykiai kartojasi. Nemyli Rusijoje viduriniosios klasės. Tai labai poliarizuotos visuomenės neapykanta bet kokiam centrizmui. Tiesa, yra ir didžiulis skirtumas. Anuomet visaliaudinės neapykantos magma tekėjo per specialius ideologinius kanalus.

Buvo imituojama mokslinė pasaulėžiūra, siūlomi „progresyvūs idealai“ – neapykanta buvo kurstoma neva siekiant kilnių tikslų ir žadant gerovės visuomenę. Šiandien nėra jokios racionaliai atrodančios motyvacijos – tik grynos emocijos. Pyktis apvalo nuo visų prasmingų priemaišų ir nukreipta prieš artimiausią, brolišką tautą. Tai tikrai naujas eksperimentas, jis įgauna naują skonį, pradedama mėgautis pačia neapykanta.

Nuo vagilio prie babuko

Žymiajame Dostojevskio apsakyme įgėręs herojus klaidžioja po kapines ir girdi mirusiųjų pokalbius. Sąmonė palieka juos ne iš karto, o palaipsniui per kelias savaites ar mėnesius, kurie suteikiami apmąstyti savo gyvenimą ir atgailauti. Tačiau jiems tai kartu palaiminga akimirka, kai išsivaduoja nuo visų moralės pančių.

„Velniai griebtų, vadinasi, kažką kapas reiškia. Mes visi garsiai pasakosime savo istorijas niekuo nesigėdydami. Išsivaduosime nuo mus sulaikiusių virvių ir pagyvensime tuos kelis mėnesius su pačia begėdiškiausia tiesa. Apsinuoginkime.“

Virš kapinių pakilo nauja smarvės banga – tai jau buvo ne medžiaginio, bet sielos irimo smarvė. Staiga numirėlių šventės tirštumoje pasigrista keistas ir nelabai aiškus žodis „babukas“. Pasigirdo šūksnis: „Babukas, babukas, babukas.“

Tiksli šio žodžio prasmė lieka neaiški, nors visas apsakymas taip ir vadinasi – „Babukas“. Tai netgi ne žodis, o kažkoks murmesys, kuris išeina iš mirštančios, bet vis dar nesustingusios sielos.

Pavyzdžiui, čia yra vienas toks, kuris visai suiro, bet kokius šešis kartus per savaitę jis sumurma: „Babukas, babukas...“

Šis žodis gali būti dabartinės epochos simboliu ir užpildyti spragą socialinėje-politinėje terminologijoje. Visa ta publicistika, geopolitika, įstatymų leidyba, kurie entuziastingai iškilo – „babukas“. Murmesys mirštančio istorinio organizmo.

„Babukas“ – tai epochos stilius, panašiai kaip XIX a. buvo dekadanso stilius ar XX a. pirmoje pusėje buvo kalbama apie avangardą. Tai begėdystės laikotarpis, nes esą mirtis vis vien viską nuplaus.

(...) Šalis mirė, tik viduje kažkas dar vyksta iš inercijos, Aukščiausias pareigas einantys politikai tvirtina, kad Rusija apsupta priešų. Tai rekordas – per keletą mėnesių pati didžiausia pasaulio valstybė sugebėjo visus aplinkui paversti priešais. Tai, ką šiandien matome, ir yra tas „babukas“, kuris reiškiasi propagandoje, publicistikoje, politikoje. „Babukas“ – politikas trokšta iš kaimyninės valstybės atimti žemę, kurią vadina „okupuota“ ir jam normalu, jei dar milijonas žmonių žus. „Babukas“ – profesorius dar griežtesnis ir kartoja formulę: „Žudyti, žudyti, žudyti...“

Per ketvirtį amžiaus nuo įžūlaus vagišiaus nuėjome iki „babuko“. Vagišius buvo pavojingas, keliantis chaosą, bet vis dėlto turintis savo gyvenimo taisykles, kažką svaičiojantis apie brolybę ir lygybę. Iki pat 2014 metų jis neatmetė „naujos pradžios“ galimybės. „Babukas“ nebeturi ateities iliuzijų ir prarado istorijos perspektyvą. Jis tiki tik teise į begėdystę ir pačius niekingiausius poelgius. (...)

Paprastuolis vagišius buvo įsitikinęs, kad visata jį turi motiniškai mylėti ir globoti, net gėrėtis jo chamiškumu. „Babukas“ – tai nusivylęs vagišius, kuris staiga suprato, jog yra našlaitis. Jis depresyvus ir agresyvus ir nieko gero nelaukia iš pasaulio. Jis pasiryžęs pirmas smogti smūgį, ir jo nejaudina, jog tai gali vesti į pasaulinę katastrofą.

* * *

Aišku, „babuko“ epochoje ne visi yra „babukai“. Vieni garsiai palaiko naująją tvarką, kiti abejingai ar bailiai tyli – tai depresyvi ir paklusni dauguma. Taip pat yra tų, kuriuos šiandien Rusijoje vadina „penktąja kolona“, bet būtent jie mažiau nei bet kas mėgsta būti vienoje kolonoje ar rikiuotėje. Tai rašytojai, muzikantai, dailininkai, žurnalistai, istorikai, politikai, savanoriai – ir kartu piliečiai. Vargu ar juos galima vadinti disidentais, nes iš esmės jie neprotestuoja prieš konkrečią politinę sistemą ar ideologiją, jie paprasčiausiai priešinasi beprotybei, tad juos galima vadinti mąstančiais. Jie veikia labai rusiškai, mesdami absurdiškų iššūkių absurdo epochai: po vieną prieš didžiulę daugumą. Sunku patikėti, kad jie laimės. Tačiau jau pirmasis krikščionis egzistencialistas, ankstyvosios krikščionybės laikų apologetas Tertulijonas sakė: „Tikiu, nes tai absurdiška.“

Pagal tekstą Snob.ru. parengė A. N.

[andyour]

/\ aš manau, kad šiuolaikinis arba dar naujesnės kartos Rusijos jaunimas, bent jau Maskvos, būdamas minkštesnis, nesugebės būti žiaurus, nesugebės būti toks klastingas ir paranojiškas. Vakarų europos tolerancija yra būsima Rusijos evoliucija.
Kitas dalykas, Rusijos jaunimą traukia vakarų pop kultūra, kuri daro įtaką jų pasaulėžiūrai ir mąstymui. Kremlius čia nelabai sukontroliuos, čia ne prisprogusiam kaimo buduliui kimšti propagandą. Žinoma, tai priklausys nuo to kaip vystysis Rusijos regionai, bet jie neturės didelės įtakos Maskvai, manau.

[luknas]

Solidarumas su tėvyne ar KGB? Straipsnis apie Rusijos kunigaikščius emigrantus. Vieni palaiko Putlerį kiti nepalaiko.

[J.U.]

Piktas ir aštrus Valatkos straipsnis apie putinoidinę Rusiją - verta paskaityti.
http://www.15min.lt/naujiena/ziniosg...0-479326?cf=df
Tiesa, kai kam gali nepatikti, laikraštis ne tas.

[luknas]

Kas bendro tarp Rusijos politikos ir naftos kainų.


Nuo 2015-01-26 norint gauti Rusijos vizą reikės anketos prašyme reikės nurodyti tikslų kelionės maršrutą. Anketoje atsiras ir daugiau naujų klausimų.

[luknas]

Putlerlendo kariuomene visuose Rusijos regionuose vykdo akcijas, kuriu metu renka kontraktnikus. Kadangi Rytu Ukrainoje Puterlendo kontraktnikai iskeliauja i dausas tai rekia juos pakeisti naujais.

[J.U.]

/\ aš manau, kad šiuolaikinis arba dar naujesnės kartos Rusijos jaunimas, bent jau Maskvos, būdamas minkštesnis, nesugebės būti žiaurus, nesugebės būti toks klastingas ir paranojiškas. Vakarų europos tolerancija yra būsima Rusijos evoliucija.
Kitas dalykas, Rusijos jaunimą traukia vakarų pop kultūra, kuri daro įtaką jų pasaulėžiūrai ir mąstymui. Kremlius čia nelabai sukontroliuos, čia ne prisprogusiam kaimo buduliui kimšti propagandą. Žinoma, tai priklausys nuo to kaip vystysis Rusijos regionai, bet jie neturės didelės įtakos Maskvai, manau.

Rusijos pažangesnis jaunimas bei neputinoidiniai labiau išsilavinę žmonės didele dalimi jau vakaruose. Likiosioji dalis beveik visi ilgisi imperijos ir dievina Putiną. Jie gali sprogti vakarietišką maistą, burbuliuoti per užsienietiškus telefonus ir tuo pačiu metu keikti vakarus матом, ypač JAV, kurią laiko blogio įsikūnijimu.
Rusija jau 500 metų yra valdoma KGB tipo struktūros. Tai Ivano Rūsčiojo opričnikai, carinė ochranka, Lenino-Stalino NKVD, Brežnevo KGB ir Putino FSB. Vakariečiai nesuvokia su kokio mentaliteto žmonėmis turi reikalą. Tą supranta tik nedidelė dalis vakariečių vyriausybių patarėjų bei analitikų. Eiliniams žmonėms, biznio atstovams tai nerūpi. Jie net nežino kur ta Ukraina ir kur tas Krymas.

Rusijos premjero pavaduotojas Igoris Šuvalovas, kalbėdamas Pasaulio ekonomikos forume Davose, perspėjo Vakarus, kad nemėgintų užkrauti Rusijai dar didesnių sankcijų. Jis tikino, kad tai nieko neišspręs, nes rusai tokie atsidavę savo prezidentui Vladimirui Putinui, kad dėl jo paaukotų ir paskutinį kąsnį, rašo „Business Insider“.

[luknas]

Vladimiras Putinas yra pareiškęs: JAV sunaikinti galiu per pusvalandį

2011 m. gruodį tuomet Rusijos premjeru buvęs Vladimiras Putinas jau buvo nusprendęs grįžti į prezidento postą per 2012 metų kovą vyksiančius rinkimus. V.Putinas tuomet surengė iškilmingą pobūvį klubo „Valdai“ nariams ir akademikams bei žurnalistams iš viso pasaulio, rašo „The Business Insider“.
„Pokylis buvo prabangus: rūkytas upėtakis, ančių kepenėlės, elnienos sriuba, rabarbarų šerbetas, veršiuko žandai, kriaušių sriuba su karamele“, – knygoje „Rusijos-Kinijos ašis“ rašo Douglasas E. Schoenas ir Melikas Kaylanas.
V.Putinas savo kalboje susirinkusiems išskirtinai kreipėsi į dalyvaujančius amerikiečius: „Jūs manęs klausiate, ar mes ketiname pasikeisti. Kamuolys jūsų aikštelės pusėje. Ar pasikeisite jūs?“.

V.Putinas tuomet išreiškė nepritarimą JAV planams sukurti priešraketinės gynybos sistemą Europoje, kuri, jo nuomone, būtų kėlusi tiesioginę grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui.

V.Putinas pridūrė, kad vienintelė priežastis, kodėl Vašingtonas išvis siekia bet kokių santykių su Maskva, yra ta, kad „Rusija yra vienintelė valstybė pasaulyje, kuri Ameriką galėtų sunaikinti per pusvalandį ar net mažiau“.

Kaip rašo D.E.Schoenas ir M.Kaylanas, tikriausiai būtų sunku surasti geresnį teiginį, kuris atskleistų tikrąją V.Putino poziciją JAV atžvilgiu.

[J.U.]

V.Putinas pridūrė, kad vienintelė priežastis, kodėl Vašingtonas išvis siekia bet kokių santykių su Maskva, yra ta, kad „Rusija yra vienintelė valstybė pasaulyje, kuri Ameriką galėtų sunaikinti per pusvalandį ar net mažiau“.

Kaip rašo D.E.Schoenas ir M.Kaylanas, tikriausiai būtų sunku surasti geresnį teiginį, kuris atskleistų tikrąją V.Putino poziciją JAV atžvilgiu.

Todėl amerikiečiai neturi kitos išeities kaip staigiai vystyti Žvaigždžių karus anot Reigano.
Jiems būtina išvesti krūvą valdomų palydovų ir laikyti orbitoje, kad bet kuriuo momentu būtų galima sunaikinti rusišką GPS, t.y. GLONASS. Šiuo atveju būtina aplenkti rusus, nes yra duomenų kad rusai patyliukais tokią jau rengia.