Štai ką mąsto išsilavinęs jaunimas (geras, blaivus straipsnis, kurį reiktų pakišti po nosim valdančiajam elitui):
Eilinį kartą galima šio to pasimokyti iš Estijos:
http://www.tiesos.lt/index.php/tinkl...ybe-kur-einame
Bet tik ne Lietuvoje. Čia vis gilėjanti integracija ir didesni suvaržymai iš ES pusės praeina be didesnio triukšmo ar platesnių viešųjų diskusijų, nepaisant tikrai ne visuotinio pritarimo. Šį viešojo diskurso vakuumą užpildo „virtuvinės“ diskusijos vidiniuose rateliuose, kuriose, deja, retai susitinka skirtingų pažiūrų žmonės. Nėra progų, o ir nenorima išgirsti vienas kito. Tuomet nuomonės poliarizuojasi, ir kyla tokios primityvios „dviejų kelių“ vizijos, kokią prieš keletą dienų brėžė profesorius Vytautas Landsbergis, vadovaudamasis geležine logika: arba esi už Europos Sąjungą ir pritari viskam, ką ji sako, arba esi rusų kolaborantas, norintis, kad Lietuva paliktų ES ir atsiduotų kaimynės iš Rytų valiai. Trečio kelio nėra. Šį primityvų požiūrį puikiai iliustruoja ir Konstitucinio Teismo pasisakymas referendumo klausimu.
Savo ruožtu rinkos liberalizavimas ir teikiamos subsidijos skatina žemės nuosavybės konsolidavimą nedidelio skaičiaus įmonių rankose. FIAN, tarptautinė organizacija, kovojanti už teisę į apsirūpinimą maistu, įspėja apie greitėjantį žemės nuosavybės konsolidavimą visoje Rytų Europoje (Serbija, Rumunija, Bulgarija, Vengrija, Ukraina, Latvija). Daugybė smulkiųjų ūkininkų naujosiose ES narėse bankrutavo, kai žemės ūkio paramos paskirstymas iškreipė rinką, pirmus kelerius metus po priėmimo į ES selektyviai teikdamas pirmenybę naudotis parama stambiesiems ūkininkams.
Trečia, siekiant kompromiso arba užsidedant saugiklius, pavyzdžiui, įgyvendinant „Estijos modelį“, kai užsieniečiams leidžiama pirkti ne daugiau nei 10 ha žemės, galima būtų sustabdyti žemės konsolidavimą ir kartu įgyvendinti ES reikalavimus.
Straipsnio autorius – Oksfordo universiteto, Šv. Kotrynos koledžo psichologijos ir filosofijos studentas, Oksfordo lietuvių bendrijos prezidentas.
Comment