Kinijos santvarka ir ekonomika

[John]

Tingiu ieškot, bet ne kartą siūlei skaityt didžiuosius Kinijos oficiozus.

Netiesa.

[taspac]

Sveiki, p. ir p. internautai. Šiandien rubrikoje “toli toli už jūrių marių” vėl eksperimentinė-istorinė deviacija nuo bendrų naujienų į seksą, karą ir narkotikus. Na gerai, gerai, pasikarščiavau, sekso nebus, bet bus babkės (daug!), karas (irgi ne vienas), o narkotikai guldysis tonomis, taip kad laikykit kišenes plačiai atvertas, gal kas nors įbyrės.
#ToliToliUzJuriuMariu
___
Pakalbėkime apie overprodukciją, eksporto-importo disbalansą ir opiumą liaudžiai, bet ne marksistinę versiją, o tą kur rūkyti reikia.

Pradėkim nuo labai senų laikų, maždaug XVI amžiaus vidurio, kuomet portugalai nuplaukė iki Kinijos krantų, ir Makau uoste įkūrė pirmąją prekybinę misiją. Britai, ispanai ir visi kiti, mokantys iškelti bures, netrukus pasekė portugalų pavyzdžiu. Už gero šimtmečio Vidurio karalystėje pasikeitė dinastija, bet naujieji monarchai tik dar labiau norėjo prekiauti prekybą. Tiesa sakant, iš šio laikotarpio mums įdomūs tik trys faktai:

• - Visos šalys, norinčios prekiauti su pačia pačiausia karalyste tarp dangaus ir požemių, turėjo tai daryti per taip vadinamą Cefeng sistemą, dar žinomą, kaip “duoklininkų” tvarka. Kitaip sakant, nori prekiauti - turi pasirašyti, kad esi barbaras, gaidys ir gal net piderastas, o po to dar ir duoklę atnešti, nes Kinija buvo yra ir bus pasaulio bamba. Na, originalas skambėjo kiek labiau diplomatiškai, bet esmę manau perdaviau. Sistema buvo labai kosmopolitiška ta prasme, kad ją taikė visiems - europiečiams, azijiečiams, arabams, rusams, evenkams ir t.t.
• - Pirkėjai galėjo tiktai pirkti, ir mokėti privalėjo griežtai sidabru ir niekuo kitu. Kitaip sakant, negalėjo siūlyti savo prekių pardavimui. Tai, be abejo, nebuvo visiškai vienpusė prekyba, šiek tiek Europos, Indijos, Arabijos, Persijos prekių keliavo į Kiniją, bet disbalansas buvo užprogramuotas pačiose sistemos užuomazgose.
• - Sidabro poreikis buvo toks didelis, kad vos po kelių metų nuo prekybos pradžios Ispanija, užkariavusi Filipinus, iš karto pradėjo siūsti sidabru pakrautus galeonus iš kasyklų Vidurio Amerikoje į Manilą, iš kur babkės keliavo tiesiai į Kiniją (na ir kitas Pietryčių Azijos šalis, bet mažesniais kiekiais).

Reikalai judėjo maždaug tokia pat kryptimi su nedideliais lyriniais nukrypimais dar pora šimtmečių. Ekonomiką ir skaičius mėgstantys skaitytojai jau ko gero pastebėjo, kad sistemoje (kuri pamažu persiformavo į “Kantono sistemą”, bet apie tai vėliau) buvo vienas esminis trūkumas - valiuta, sidabras. Arbatos, porceliano ir šilko kelionė į Europą neužstrigo tik dėl vienos priežasties - ne tik Ispanija, bet ir Britanija, Prancūzija, Nyderlandai netruko įsitaisyti kolonijų, iš kurių plūstelėjo salyginai pigaus sidabro srautas. Šis netikėtas srautas stabilizavo augančias Vakarų ekonomikas, o štai Kinijoje sukėlė visai neblogą infliaciją (priminsiu, kad analogiška aukso infliacija gerokai papurtė Ispanijos ekonomiką).

Keli žodžiai apie “Kantono sistemą”. Labai nesiplečiant, tai buvo tiesiog evoliucionavusi “duoklių sistema” - Europos prekybininkams buvo uždrausta atvykti į kitus uostus, išskyrus pietinį Kantono (dabar Guangžou) uostą Perlų upės žiotyse. Upės pakrantėje buvo pastatytas sandėlių ir kitos infrastruktūros rajonas, vadinamas “Trylika Faktorijų”. Europiečiams buvo griežtai draudžiama pasirodyti už Faktorijų ribų, mokytis kinų kalbos ir taip toliau, ir panašiai. Iš Kinijos pusės su atvykėliais bendrauti ir prekiauti galėjo tik vietinių prekybininkų kartelis, vadinamas Kohongas, turėjęs atstovauti ir prižiūrėti imperatoriaus interesus, bet - tiesiog neįtikėtina! - labiausiai rūpinęsis savo finansiniais rezultatais. Tiesa, ši sistema turėjo visą krūvą išimčių, vėlgi tie patys kinų pirkliai labai sėkmingai prekiavo su vakariečiais be jokių apribojimų Filipinų, Bengalijos ir kituose gretimų valstybių uostuose. Tačiau didžioji prekybos dalis vis tik keliavo per Kantoną.

Per tuos kelis šimtmečius kolektyviniai Vakarai (o jūs galvojot, terminas tinka tik XXI amžiui?!) išmainė su Kinija virš 28 000 tonų sidabro. Tiems, kam trūksta fantazijos: tai būtų virš 700 pilnai pakrautų fūrų, 700 fūrų važiuojančių viename konvojuje užimtų visą pirmą juostą nuo Grigiškių iki Elektrėnų. Net su visom papildomom kasyklom tai nebuvo tvarus būdas vykdyti verslą. O bet tačiau, Britanijos Rytų Indijos Kompanija, kaip gi be jos, aštuoniolikto amžiaus pabaigoje apsižiūrėjo, kad iš Mogolų imperijos atimtose teritorijose auga tokia gėlelė aguona, ogi iš jos pasigamina toks laimės eliksyras opiumas. Pastarąjį mielai pirko kinų prekybininkai ir kontrabandininkai, kas iš kart pagerino prekybos balansą - sidabras pradėjo judėti ir kiton pusėn. Po to sekė Napoleoniniai karai, kuriuos Britanija kaip ir laimėjo, bet visa Europa ir Europos ekonomika buvo nualinta karo. Rytų Indijos Kompanija suprato, ko iš jos tikimasi, ir opiumo kranai buvo atsukti maksimaliai.

Kinų imperatorius tačiau suvokė, kad apsirūkę piliečiai nėra linkę dirbti produktyviai. Šalia to XIX amžiaus ketvirtajamde dešimtmetyje opijus ištraukinėjo daugiau sidabro iš Kinijos ekonomikos, nei atnešdavo šilko, porceliano ir arbatos pardavimai, ir ekonomika pradėjo rimtai stagnuoti. Prekyba opiumu buvo uždrausta, o substancijos turėjimas korojamas fizinėmis pasekmėmis. Padėjo? Ne. Vien 1838 metais britai pardavė Kinijoje - ir tvarkingai užregistravo prekybiniuose įrašuose - 1400 tonų opiumo. Imperatoriška kantrybė trūko, korumpuoti valdininkai buvo sugaudyti ir gavo ar tai lazdom per padus, ar tai plaktuku per kairį kiaušą, Britų Faktorijos sandėliai iškrėsti ir apie tūkstantis tonų miltukų atimta bei sunaikinta. Nu ir dar graudus laiškas šviežiai į sostą atėjusiai Viktorijai parašytas.

Laiškas vietoje Viktorijos inbokso nuėjo ten, kur po pusantro šimto metų ėjo ir eina faksinis popierius, o vietoje atsakymo 1840 metais atkeliavo britų karinė ekspedicija. Kinijos imperatorius pasišiaušė, surinko kelis šimtus tūkstančių kareivukų, sugraibė visus pakrančių laivynus ir pasiruošė atakai. Šokiai su ugnimi ir kardais vyko cielus tris metus, tiesa su gana ilgomis pertraukomis bandymams susitarti. Manau nereikia stebėtis, kad keliasdešimt kartų mažesnės, bet dantis praėdę napoleoniniuose ir kolonijiniuose karuose, britų pajėgos be didelio vargo atpyzdino daugumoje viduramžiškus kinų kariuomenės pulkus. O pirmasis šarvuotas garlaivis HMS Nemesis pasiuntė dugnan medinių džonkų flotiliją. Prie to, be abejo, dar prisidėjo kinų nacionalinis sportas - žemesnių rangų vadai net susirietę melavo aukštesniesiems apie savo “pasiekimus”.

Pasekoje 1842 metais kinų imperatorius nulenkė galvelę ir pasirašė Nankingo sutartį, pagal kurią:

• - Britanija buvo pripažinta lygiaverte šalimi Kinijai.
• - Honkongas tapo Jungtinės Karalystės dalimi (ir išbuvo iki 1997 metų).
• - Prekyba opiumu Kinijoje tapo nebedraudžiama.

Dar po poros metų analogiškas sutartis - tik be karo ir be Honkongo - su Kinija pasirašė Prancūzija ir JAVai.

Taip baigėsi Pirmasis Opiumo Karas ir prasidėjo laikotarpis, kuris Kinijoje yra žinomas, kaip “gėdos šimtmetis”.
___
Kaip ir galima buvo tikėtis, daugeliui kinų tokia sutartis stovėjo skersai gerklės, tad susidūrimai irgi valdininkiški kaišiojimai pagalių į ratus vyko pilnumoje. Vėlgi Vakaruose macniai stiprėjo imperialistinės nuotaikos. Taigi užteko kelių rimtesnių susidūrimų, ir 1857 karo veiksmai atsinaujino. Britai tuo pat metu apturėjo daug problemų Indijoje, tad į balių buvo pakviesti prancūzai, amerikonai ir netgi rusai. Pastarieji nieko gero nepasiūlė, o štai Prancūzija ir JAVai prisidėjo kaip reikiant. Per kelis metus jau ir taip pakrikus imperatoriaus armija taip šauniai gavo per šikynę, kad imperatoriui teko nešti muilą iš Beidžino, kurį sąjungininkų kariuomenė sąžiningai apiplėšė ir sudegino, tame tarpe sunakindami daugybę šimtmečių senumo artefaktų, bet ką gi daba padarysi - vae victis.

Visos trys sąjunginės valstybės plius naglai prisiplakę ruskiai gavo teisę Beidžine turėti diplomatines atstovybes (tam iki 1860 metų priešinosi visi kinų imperatoriai, vėlgi dėl de facto implikuojamos lygybės su pačia kiečiausia karalyste irgi pasaulio bamba), teisę prekiauti gerokai didesnėse teritorijose, pirktis nuosavybę ir laisvai keliauti po šalį. Britai prie to pačio užsigrobė šalia Honkongo esantį Kaulūno pusiasalį ir… legalizavo kinų prievartinių darbininkų “kūlių” pervežimą į JAVus. Nežinantiems priminsiu: kūliai turėjo ko gero mažiau teisių, nei negrai (politkorekcijos šalininkai - iškvepiam pro nosį, XIX amžiuje juodaodžiai JAVuose buvo vadinami negrais), ir pagrinde jų rankomis buvo pastatytos transkontinentinės JAVų geležinkelių linijos. Na ir čainataunai atsirado būtent tuo metu.

Ak taip, vos nepamiršau - prekyba opiumu buvo formaliai legalizuota ir aprašyta.

Taip baigėsi Antrasis Opiumo Karas.
___
Istorijos pamokėlė baigėsi, fast forward į šiandieną. JAVus krato nauja narkotikų krizė, gerokai rimtesnė, nei heroino, kokaino ir metamfetamino kartu sudėjus: per paskutinius 4-5 metus kasmet nuo fentanilio perdozavimo miršta daugiau kaip 70 000 JAVų piliečių. Kokso ir amfos perdozavimai irgi pakilo, bet net nepriartėja prie tokių skaičių (užtat hera mažėja - vis kažkoks pliusas). Nežinantiems labai trumpai - fentanilis yra sintetinis opioidas, apie 15-20 kartų stipresnis už heroiną ir morfijų, formaliai skirtas chroniško skausmo malšinimui.

Nesiplėsiu labai apie JAVų narkotikų rinką, tik paminėsiu vieną faktą: kilas fentanilio atneša apie 20 kartų daugiau pelno, nei kilas kokso ar amfos. Taigi nieko nuostabaus, kad Meksikos karteliai šoko ant chemijos arklių, ir šalia žanro klasikos maksimaliai atsuko naujamadiškos chemijos kranelius.

Pirmas klausimas - iš ko gi gaminamas fentanilis? Čia gi ne koksas, hera ar “žolė”, kuriems reikia kažką kažkur auginti, paskui gryninti, pervežti… Fentai reikia ne karštų kraštų su pigia darbo jėga, o aukšto lygio chemijos pramonės, galinčios tonomis gaminti vadinamus prekursorius - išeitinius chemikalus. Meksika tokios pramonės ir neturi, ir sutarties su JAVais rėmuose gana griežtai (tiek kiek gali) kontroliuoja.

Iš kairės į sceną žengia Kinija, su milžiniška chemijos pramone, nuline kontrole eksportuojamai chemijai ir žemiau plintuso esančiais moraliniais principais. Tiesa sakant, PRC nieko prieš gaminti ir patį fentanilį. Ne taip seniai DEA (Drug Enforcement Administration) sumedžiojo namudinę fentos tablečių gamyklą berods Kalifornijoje. Šeimyninis verslas turėjo vieną industrinį (PRC gamybos) tablečių presą, o narkotinę medžiagą importavo maišais iš Kinijos miltukų pavidalu. Sulaikymo metu turėjo prištampavę 70 000 ratukų.

Prekursorių ir pačios fentos gamyba yra tokia nekontroliuojama (arba nenorima sukontroliuoti), kad reikalų nei per nago juodyma negerina net ir JAVų su CCP pasirašytos kelios sutartys, kurių pagrindu PRC teoriškai turėtų smarkiai užspausti visą susijusią produkciją. Nuolatiniai skaitytojai manau pamena ne taip seniai rubrikoje minėtą JAVų muitinės akcija “atidaryk Alibabos paketą”, kurios metu buvo aptikta šimtai mažų siuntų, kurių turinys kažkodėl intensyviai trigerino opioidų testus. Bet parašai ant sutarties tai patys tikriausi!

Didžiulis fentanilio pelningumas sukuria antrą problemą - pinigų išvežimo. Už vieną išdozuotą kilą fentos gatvėje galima surinkti gerokai virš milijono USD. Tas pats milijonas pinigų netgi šimtinėmis kupiūromis sveria daugiau, kaip dešimt kilų. O kiekiai per sieną važiuoja milžiniški - pamirškit Braking Bad ir panašius vegetariškus serialus su dramos špiliuje kabančiais varganais keliolika kilogramų. Karteliai kas savaitę per sieną įveža ir paskirsto dešimtis tonų narkotikų. Taigi atgal kas savaitę turi išvažiuoti šimtai tonų kupiūrų, netgi skaičiuojant, kad bent pusę galutinės sumos pasidalina distribucinės grandys.

Iš dešinės į sceną žengia Kinija. Na gerai, pinigų plovimas ir redistribucija nėra naujiena, bet jei tradiciškai tuo užsiiminėjo įvairios bankinės šalys, neatmetant net ir Šveicarijos, tai Vakarų ekosistemoje kontrolė vistik gana griežta, ir paslauga visuomet kainavo nemažą dalį pelno - apie 10%. Kinija į pinigų rinką atėjo sąlyginai neseniai - 2005-2010 metais. Ką moka daryti Kinija? Numušinėti kainas. Taigi pirmu reikalu “verslynykams” buvo pasiūlyta gerokai mažesnė taksa - vos 1-2%. Šalia to PRC bankai galėjo pasiūlyti koduotus ryšio kanalus (pėvėzė WeChat) ir bendrai Vakarų teisėsaugai nepermatomą bankinių transakcijų sistemą. O 2021 metais gensekas Ši Džinpinas (negi manėt, kad rubrika be jo apsieis?) mestelėjo dovanėlę pinigų plovimo rinkai - pradėjo savo antrąją kultūrinę revoliuciją irgi garsias šnekas apie svieto lyginimą. Turtingieji PRC piliečiai, tame tarpe ir partijos šeimų nariai, macniai peršiko dėl tokių perspektyvų ir pradėjo big time nešti muilą ir turtus iš šalies. Deja jei savus kumpius išnešti iki visai neseniai buvo gana lengva, tai babkės (ypač ne visai apžiūrėtos mokesčių inspekcijoje) važiuoja labai sunkiai.

Pasekoje jau 3 metai turim “mariage made in heaven” - narkodyleris JAVų mieste atveža ir paduoda tašę su keliasdešimt štangų dolerių tarkim studentui su Kinijos pilietybe, bet legaliai reziduojančiam valstijose. Pilietis informuoja banką kodine žinute, kad šaibos atkeliavo. Bankas atatinkamą sumą pinigų perveda iš studento sąskaitos į kartelio tarpinę sąskaitą, dar šiek tiek pavaiko pinigus ratu, dalis šaibų nukeliauja prekursorių apmokėjimui, o likutis “už paslaugas” išsirašo pesais į Meksikos banką legitimiai kompanijai. Na o studentas neša žaliuosius į vietinę taupkasę ir susimoka už mokslą. Tik studentas nebūtinai yra studentas, ir nebūtinai moka už mokslą. JAVų Iždo Departamentas sako fiksuojantis beprecedentį grynųjų transakcijų šuolį prabangių namų, automobilių ir juvelyrikos pirkimuose. Na o privatūs analitikai sako skaičiuojantys, kad per paskutinius 3 metus šešėlinis kapitalo nutekėjimas iš PRC sudarė nuo 500 miliardų iki trilijono JAV dolerių ekvivalente per metus. Supratimui - Kinija per metus eksportuoja prekių ir paslaugų už 3-4 trilijonus USD.

Bet mes nukrypome nuo pagrindinės temos - narkotikų rinkos fiskalinių srautų įgalinimo. Kaip jau minėjau, tai buvo vienas iš ribojančių faktorių. Su PRC “pogrindinių” bankų pagalba butelio kaklelis buvo tiek išplatintas, kad fentos kaina gatvėje kai kur krito iki pem centų už dozę, o dileriai daro tai, ko niekada nedarė - dalina subdileriams dozes avansu, t.y. “a, broli, imk, išparduok, o tada man šaibas atneši”.

Apibendrinimui - CCP galvos be jokios abejonės žino apie opioido fentanilio problemą JAVuose, bet iki šiol atsimušinėja kontrkaltinimais kolektyviniams Vakarams bendrai ir Valstijoms konkrečiai “nemokėjimu organizuoti savo valstybės, va, pažiūrėkit, pas mus tai nėra narkotikų problemos”. Kapitalo nutekėjimas gali šį mėgavimąsi šiek tiek pajudinti bendradarbiavimo link, bet kažkaip nematau didelio bendradarbiavimo perspektyvoje.

Trečiasis Opiumo Karas dar tik prasideda.
___
Financial Times šią savaitę išpublikavo detalų straipsnį, kuriame labai profesionaliai (o kaip gi kitaip) apžvelgia enamąją problemą.

[taspac]

Ar jau spėjote pasimieruoti tą karališką karūną? Ne? Nu tai labadieną - ko gi laukiat! Nuo trylikto amžiaus vidurio pasikeitė mažiausiai 35 kartos, tai skaičiuojant kuklius vienas kablis penki populiacijos prieaugio per kartą, šiuo metu turime mažiausiai pusantro liamo Mindės palikuonių, o jeigu dauginosi sparčiau, t.y. bent po du įpėdinius vidutiniškai, tai ir visus trim keturis miliardus, net nežinau, kur mes tiek padėsim! Taigi pamąstykit apie tą genetinį paveldą, o kol kas pasidairome su rubrika “toli toli už jūrių marių” į tolimus kraštus, tik orientuosimės ne į karalius ir karūnas, o šiek tiek paprasčiau - karus.
#ToliToliUzJuriuMariu
___
Klimato karai

Gūdžiais du tūkstančiai devynioliktais, before it was cool to oppose China, The Guardian išpublikavo straipsnį, kaip Kinijos pietinėse provincijose chujova musoninių liūčių metu. Dalykas tas, kad nuo Mao eros, žemyninė Kinija turėjo ir tebeturi ilgalaikę meilės aferą su užtvankomis bei hidroelektrinėmis, nes juk pažaboti gamtos jėgą ir priversti duoti naudą darbo liaudžiai buvo ir yra taip sexy, kad net nesugalvoju metaforos palyginimui. Tiesa sakant, ta meilė buvo tokia gili ir abipusė, kad PRC jau daugybę metų yra hidroelektrinių lyderis. Čia, žinoma, yra puiki proga atskeilsti vieną labai nemalonią (kai kam) tiesą - Kinija neturi didžiausios užtvankos, didžiausio “man-made” ežero, ar talpiausio rezervuaro. Garsioji Trijų Tarpeklių Užtvanka (Three Gorges Dam) yra galingiausia pastatyta hidroelektrinė, bet jokiu kitu parametru nepapuola net į pasaulinių užtvankų TOP-5 . OK, palikime ramybėje mieravimąsi ilgiu, plotu ir tūriu, grįžkim prie hidroelektrikos. Taigi Kinija nuo Mao laikų tvenkė upes tokiais tempais, kad jau nuo maždaug šešto-septinto dešimtmečio tapo pasauliniu hidrogeneracijos lyderiu (čia padarykime dar vieną reveransą teisybei - niekas tiksliai nežino, kada ir kokius galingumus Kinija iš tiesų įsitaisė, nes visi skaičiai yra tik iš CCP lūpų). Šiuo metu Kinijoje yra ar ne 150 didelių užtvankų ir apie 85 000 mažesnių ir visai mažų, kurių dalis buvo pastatyta elektros generavimui, dalis irigacijai, bet visos iki vienos daro du dalykus - reguliuoja vandens tėkmę pačiose didžiausiose upėse, ir… labai smarkiai lėtina minėtą tėkmę.

Pereikime prie Eksponato Nr.2 - liūčių sezono. Musoninių lietų metu pietrytinėse Kinijos provincijose vidutiniškai iškrenta po 2 cm kritulių kasdien, o piko metu gali mostelėti ir visus 30 comų per parą. Neišeina suprasti tokių skaičių? Ogi įsivaizduokite, kad pristatėte visą kiemą kibirų, ir jie visi per diena užsipildė su kaupu, o vanduo, kuris krito iš dangaus ant jūsų namo, garažo, gretimo miško, šaligatvio ir t.t. taip pat kažkur turėjo pasidėti. Ir visas tas džiaugsmas plūsta (pakeliui nešdamas blogai padėtą smėlį, purvą, tvoras, šiukšlių konteinerius irgi kaimyno automobilį) į artimiausią upę. Upė tačiau užtvenkta ir nenori niekur tekėti.

Viskas yra dar ne taip blogai, iki užsipildo rezervuarai. Techniškai jie ir turėtų surinkti tą brangų vandenį sausojo sezono reikmėms, ir tuo pačiu nedaleisti potvynio žemupyje. Bet štai tokia nesėkmė - jau keli metai iš eilės liūtys užklumpa tuos rezervuarus irgi visą gudriašiknę sistemą nepasiruošusius. O kai rezervuarai persipildo, prasideda šokiai su kardais ir piliečių gyvybėmis. Miestų, miestelių ir regionų partijos pareigūnai litaraliai laiko savo rankosre atitinkamų įtakos zonų bendrapiliečių gerbūvį ir šansus išgyventi iki lietaus sezono pabaigos - vyksta pastovios derybos, kuri užtvanka vandenį kaups (ir tvindys aukščiau esančius plotus), kuri paleis (ir katastrofiškai nuplaus esančius žemiau). Stipriausią kortą, be abejo, laiko multimilijoninių miestų CCP pareigūnai. Bėda ta, kad minėti miestai daugumoje yra pastatyti pačiose blogiausiose vietose - žemupiuose. Ir čia mes grįžtame prie pradžioje paminėto The Guardian straipsnio (nuorodą įkelsiu komentaruose). Jame teigiama, kad dar 2016 metais gensekas Ši Džinpinas asmeniškai pastebėjo didžią bėdą naujų miestų planavime, ir ko nespringdamas nuo savo genialumo, liepė perdaryt visus pietinius miestus į “miestus-kempines”. Kol neprisigalvojote kokių nors nesamonių, “kempinė” reiškia miesto dizainą, gebantį “absorbuoti 70% kritulių, iki atsiranda galimybė nukanalizuoti vandens perteklių”. Alegedly vienas iš labiausiai potvynių veikiamų miestų Vuhanas (kur aš tą pavadinimą girdėjau?..) straipsnio rašymo metu jau buvo patyręs norimą tranformaciją, o dar 16 miestų stovėjo eilėje absorbuoti valstybines dotacijas ir vandenį. Tačiau daugmaž nepriklausomas Kinijos mokslininkas jau 2019-ais sakė, kad “jei Singapūras ar Tokijas yra pajėgūs atlaikyti vieną-kart-per-šimtmetį liūtį, tai mes galėsim atlaikyti geriausiu atveju vieną-kart-per-30-metį liūtį”. Toks kaip ir keistas paskaičiavimas, bet šiuo metu net pačios Kinijos žiniasklaida klykia, kad “Kinija patiria didžiausią kritulių kiekį per 77 metus”. Kaip manote, kodėl būtent 77, o ne 100, ne 200? 1947-ais buvo toks pats kritulių kiekis? O gal didesnis? Neatspėjot. Tiesiog nuo 1947 prasidėjo daugmaž tvarkingas meteoduomenų rinkimas, ir per visą tą laiką nebuvo tiek kritulių. Bet velniai nematė tos statistikos, grįžkime į šiandieną, kai pagal popierius visi 17 miestų jau yra 80% ir daugiau pertvarkyti pagal šv.genseko miestų-kempinligių idėją. Kaip manote, ar gerai susitvarko tas naujas modelis? O gi pasitelkite vaizduotę ir paspėliokite komentaruose, nėr čia ko viską gauti ant lėkštutės. Jei bus pakankamai atsakymų, išrinksiu geriausius ir apdovanosiu žodiniu paskatinimu. Pagrindinis prizas bus teisė jaustis laimėtoju kokias penkiolika minučių. O aš jums pasufleruosiu, kad per tų 77 metų bėgyje buvo 1975-ieji, bet apie tai smulkiau kitą savaitę.
___
Kostmoso karai

Su šituo labai nesiplėsiu. Užmatę, koks gi geras daiktas yra internetas, CCP nusprendė, kad Starlinkas yra zjbs ir reikia turėti tokį patį. Kadangi sėkmės modelis kaip ir aiškus - SpaceX reiškiasi irgi Elonas mūsų Maskas - tai jamam ir kopijuojam. Vietoje SpaceX paėmė Beijing Tianbing Technology Co., Ltd., pervadino “Space Pioneer”, vietoje Elono - Yonglai Kang Ph.D, daug metų atidirbusį PLA raketinių tyrimų institutuose, ir pervadino į CEO. Partija 2021 metais susimetė 30 liamų USD ekvivalente, kontora nusikopijavo išdidaus Elono nepatentuotus Falcon-9 brėžinius, pervadino Tianlong-3, ir ėmėsi darbo. Birželio paskutinę dieną minėtas Tianlong-3 turėjo atlikti “statinius testus”, bet anot oficialių šaltinių “papuolė blogų varžtų” (ne visai pažodinė citata), ir raketa pabėgo (mažiau oficialiais duomenimis, statiniams testams buvo panaudota irgi iš SpaceX nukopijuota platforma, reitinguota 600t jėgai, o testavo 820t reitinguotą raketą). Bėgo raketėlė neilgai, po keliolikos sekundžių ar tai sugedo, ar tai kill-switch galų gale suveikė, bet atseit daugkartinio naudojimo daiktas baigė vojažą, rūsčiai pasviro ir vožėsi žemyn, tik per plauką nepataikydamas į milijoninį miestą. Sprendžiant iš nespėtų nucenzūruoti vidosikų, kaimiečiai, ant kurių galvos nudribo tokia laimė, nešė muilą nuo pasklidusio geltonų dujų debesies su tokiais pasišūkčiojimais, tarsi jau iš patirties žinotų, jog raketinis kuras yra tiesiog kurviškai korozyvus ir suėda plaučius nespėjus net ištarti “Ši yra mūsų tėvas, o Mao - senelis”.

P.S. Ir ką tu į tai, Elonai Maskai?!
___
Prekybiniai karai

Ar galiu pasekti jums pasaką? Labai gerai, bet paskui nesiskųskit, kad neužmiegat, nes pasaka bus baisi. Gyveno, reiškiasi, toks pardavėjas, ir prekiavo jis, tarkime, burokėliais, nes buvo jobanas komunistas. Šalia gyveno dar trys kiti pardavėjai: vienas prekiavo, tarkime, bulvėmis, antras - bananais, o trečias - degtine(!). Ir pardavinėjo, reiškiasi, jobanas komunistas tuos savo burokėlius visiems, bet labiausiai tai degtinės pardavėjui, nes anas šaibų daug turėjo. Komunistui dėl tų šaibų labai pavydas bambą graužė, nu ir kadangi skūpas labai buvo, tai jis ne tik, kad degtinės iš ano pardavėjo nepirko, bet pradėjo dar ir savo samagoną iš burokėlių varyti… Degtinės baryga aišku susiparino ir liepė komunistui susikišti tą samanę į šikną. Bet komunistas negalėjo, nes šiknoje jau buvo sukišti visi nukainoti burokėliai. Nu tai tada jobanas komunistas ėmė su nuolaidom tą savo samanę ir burokėlius iš šiknos siūlyti kitiems dviems pardavėjams. Bet pastarieji irgi liko nepatenkinti, ir iš pasalų smogė komunistui į nugarą iš kojos. Deja šitoje vietoje pasaka baigiasi, nes realybėje taip gražiai nebūna. Arba beveik nebūna…

CCP išrėkiama ant kiekvieno kampo pozicija, girdi supuvę nusenę kapitalistai EU ir JAVai be jokio materialaus pagrindo kelia dempingo pretenzijas gražiai ir pūkuotai Kinijos pramonei, braška traška per visas siūles. Jeigu pernai PRC Prekybos Ministerija skelbė apie 24 prieš ją vykdomus antidempingo tyrimus, tai šiemet oficialūs skaičiai pašoko iki 64, t.y. beveik 3 kart, ir didžiausias šuolis buvo toli gražu ne iš kolektyvinių Vakarų: jeigu JAVai per metus pradėjo 7 tyrimus, tai tiek pat sustartavo Kinijos partnerė BRIKsuose Brazilija, o kita partnerė Indija cielus 16. O vyšnia ant torto tapo iki šiol buvusių didžiausių draugų Indonezijos ir Turkijos “dūris į nugarą” (™ by Putka), t.y. praeitą savaitę be jokių tyrimų įkalti 50-100% didumo muitai PRC plienui ir šalia to pradėti tyrimai dėl plieno produktų.

Ekonomikos analitikai teigia, kad labiausiai barjerų iškėlimą įtakojo tai, jog praradinėdama rinką Vakaruose, PRC pramonė pradėjo negailestingai brautis į kitų, tame tarpe besivystančių šalių rinkas. Ir jei kolektyviniai Vakarai galėjo sau leisti metų metus įsivaizduoti, kad derasi, irgi tuoj tuoj daves CCP viršūnei, koks gi čia blogis gaunasi, ir kaip mes galim gražiai susitarti, tai besivystančios šalys, nors ir prisibijo Kinijos, bet tiesiog negali sau leisti ilgai absorbuoti tokio pajėgumo destabilizuojančių faktorių.

PRC, žinoma, irgi pradėjo “atsakomuosius” tyrimus, pagrinde nutaikytus į EU maisto pramonę (vyną ir sūrį, t.y. Prancūziją). Taip pat pagrasino užmuitinti didžialitražių automobilių importą (t.y. Vokietiją). Vokiečių autopromas pradėjo žviegti, kaip spyrio išsigandęs futbolininkas, tad Vokietijos valdžia išmušė sąlygą, jog nauji EU muitai kiniškiems EV galios iki lapkričio mėnesio kaip “preliminarūs”. Kitaip sakant, jeigu per tuos kelis mėnesius EU ir PRC pasieks kokius nors “protingus” susitarimus (arba Vokietija sugebės suagituoti dar dešimt šalių, šalia Švedijos ir Vengrijos, balsuoti “prieš”), tai muitų neliks
___
Potencialūs karai

Pietų Kinijos Jūroje padangėje nušvito nedidelis pragiedrulis - PRC ir Filipinai pradėjo kalbėtis tarpusavyje. Sunku pasakyti, ką tiksliai pasakė vieni kitiems, bet spaudos konferencijoje šypsojosi pro sukąstus dantis, ir dėstė, jog “pasiekė suasitarimą gerinti, tobulinti, siekti ir suprasti” ar kažkaip panašiai. Žodžiu yra vilties, kad Antrojo Tomo Sėkliaus įtampos taškas atsipalaiduos. Ką tai kainuos vienai ir kitai valstybei kol kas visiškai neaišku.

Iš kitos pusės reikalai Taivano sąsiauryje kaip tik kaista. PRC praeitą savaitę sulaikė žvejybinį Taivano laivą “nes žvejojo netinkamoje vietoje”. Netinkama vieta buvo Taivano kontroliuojami vandenys. Oficialusis Taipėjus pareiškė, kad “daroma viskas, siekaint išlaisvinti laivą ir įgulą”. Šiek tiek mažiau oficialiai jau kuris laikas girdimi nuogąstavimai, jog tokiais veiksmais PRC siekia įteisinti “new normal” - kuomet civiliniai Taivano laivai bus nebaudžiamai sulaikomi, pamažu pereinant nuo žvejybinių prie keleivinių, o galiausiai ir didžiųjų komercinių. Pats tikriausias hibridinis puolimas.

O šiandienos rašinį pabaigsiu keliomis citatomis iš žemyninėje Kinijoje plačiai žinomo nacionalisto Dzin Kanrong, Renmin Universiteto profesoriaus ir vice-dekano, pasisakymo, išplatinto birželio 22 dieną Šanchajaus naujienų portale Guamcha.cn. Pilno pasisakymo teksto vertimą ir apžvalgą pateikė Sinification.com, čia nuoroda.

• - “...žvelgiant į dabartinę [Taivano] situaciją objektyviai ir iš įvairių perspektyvų, nors žemyninė Kinija visada manė, kad taikus susijungimas yra tinkamiausias variantas, aš, kaip stebėtojas, manau, kad susijungimo ne taikiomis priemonėmis [kaip jums toks eufemizmas?] tikimybė yra didesnė. Taigi turime tam pasiruošti.”
• - “Realiai kalbant, šiuo metu [PLA] Rytų Teatro Vadovybės naudojamų priemonių jau pakanka.”
• - “Antras pagal svarbą [ne taikiam susijungimui] yra ekonominis pasirengimas.”
• - “Be karinio ir ekonominio pasirengimo, būtina ir politinė vienybė. Šiuo metu Kinijos vidaus nuomonės, ar panaudoti ne taikias priemones susijungimui [su Taivanu], dar nėra visiškai suderintos.”
• - “2024 m. gegužės 16 d. Kinijos Liaudies Respublikos ir Rusijos Federacijos diplomatinių santykių 75-ųjų metinių proga paskelbtame bendrame pareiškime dėl visapusiškos strateginės partnerystės, skirtos naujajai erai stiprinti, aiškiai teigiama: „Rusijos pusė dar kartą patvirtina, kad laikosi vienos Kinijos principo, pripažįsta Taivaną kaip neatskiriamą Kinijos Liaudies Respublikos dalį, prieštarauja bet kokiai „Taivano nepriklausomybės“ formai ir tvirtai remia Kinijos priemones, skirtas apsaugoti savo suverenitetą, apsaugoti jos teritorinį vientisumą ir pasiekti nacionalinį susijungimą.””

Kitaip sakant, “dar kol kas atsargaujame, bet kelias liko vienintelis”.

Ačiū, kad skaitėte.

[Lettered]

Prastos žinios Rusijai.

China to meet its 2030 renewable energy target by end of this year: state-owned researcher

[suoliuojantis]

Prastos žinios Rusijai.

China to meet its 2030 renewable energy target by end of this year: state-owned researcher

Deja, bet dar nelabai: esmė, kad Kinija pereina nuo vietinės anglies prie saulės, vėjo ir ... dujų. Dujų suvartojimas auga ir patys kinai planuoja, kad dar ilgai augs ir augs. Gamtai taip, geriau tikrai

China's natural gas consumption amounted to 404.8 billion cubic meters in 2023, an increase of roughly 7.2 percent in comparison to the previous year. Between 1990 and 2023, natural gas consumption in the East Asian country increased by nearly 390 billion cubic meters, peaking in 2023.
...
China's state-controlled CNOOC expects domestic natural gas consumption to peak at 700bn m³ in 2040, said CNOOC's senior economist Xie Xuguang at a liquefied fuel shipping conference in Chongqing over 22-24 May.
...
International Gas Union's president Li Yalan expects natural gas consumption in China to hit 500bn m³ in 2030 and eventually 650bn m³ in 2040. And all above growth scenarios could in fact be further enhanced should gas prices remain at "reasonable" levels, she added.

https://www.argusmedia.com/en/news-a...-in-2040-cnooc

[John]

Dujos yra renewables?

[MedinisStrazdas]

Dujos yra renewables?

Pagal ES (iki 2023 metų) ir Kiniją, taip.

[Lettered]

Dujos yra renewables?

Žaliojo vandenilio taip.

[suoliuojantis]

Dujos yra renewables?

Dujos aišku ne renewables. Bet atsisakant anglies ir instaliuojant saulę/vėją reikia ruoštis tam atvejui kai saulės/vėjo nėra. Ir tuo metu naudoti dujas. Nes tik dujos ir hidro gali būti greitai paleisti ir sustabdomi pagal poreikį. Todėl ir gaunasi, kad elektroenergetikoje dujų ilgai visai nenaudojai, o dabar pradedi naudoti. Ir planuoji daugiau ir daugiau naudoti.

[John]

Pagal ES (iki 2023 metų) ir Kiniją, taip.

Gal yra šaltinis?

[Bmweda]

#ToliToliUzJuriuMariu man kažkuo primena ukrainiečių propogandą, kad va pas rusus viskas baigės, bėga neasisukdami, tuoj jiems bus pizdiec, rasija suskils į 56 valstybėles,

[Sula]

#ToliToliUzJuriuMariu man kažkuo primena ukrainiečių propogandą, kad va pas rusus viskas baigės, bėga neasisukdami, tuoj jiems bus pizdiec, rasija suskils į 56 valstybėles,

Tai kad nelabai. Neteigiama, kad KLR silpna ir subyrės.
Čia gal šiek tiek ironiškas stilius panašiai nuteikia.

[taspac]

Nekartą #ToliToliUzJuriuMariu buvo pabrėžta, kad net ir esant visoms jos problemoms Kinija yra ir bus viena didžiausių pasaulio galių. Kad ir ištrauka iš neseno pranešimo:

[mantasm]

#ToliToliUzJuriuMariu man kažkuo primena ukrainiečių propogandą, kad va pas rusus viskas baigės, bėga neasisukdami, tuoj jiems bus pizdiec, rasija suskils į 56 valstybėles,

Labiau pavyzdys, kad nėra ten viskas taip gražu kaip iš Jono kelionių apžvalgų. Kaip ir rodant degradų nušiktas gatves amerikėj niekas rimtu tonu nesako, kad dėl to grius ir suskils į keliasdešimt valstybių. Bet faktas, kad problemų yra ir nėra taip jau gražu kaip iš senelių pasakų gavus siuntinį iš tetos iš Čikagos.

[Lettered]

#ToliToliUzJuriuMariu man kažkuo primena ukrainiečių propogandą, kad va pas rusus viskas baigės, bėga neasisukdami, tuoj jiems bus pizdiec, rasija suskils į 56 valstybėles,

Aš irgi nepagaunu, kokia šitos juodos propagandos esmė, čia taip apie kiekvieną šalį kas savaitę galima pririnkti naujienų "kaip viskas blogai".

[taspac]

Tiesiog, didžiosios pasaulio galios domina labiau, nei mažos. Todėl ir turime atskiras temas Kinijai, JAV, UK, Rusijai, ES ir pan. Ir, manau, jei kas darytų tokius pranešimus apie kitas šalis, lygiai taip pat įdomu būtų skaityti. Tik va niekas to nedaro... o kodėl daro būtent apie Kiniją? Manau dėl to, kad ji nėra atvira demokratija su laisva žiniasklaida, žodžio laisve ir pan. Piešia save viešoje erdvėje kaip vos ne tobulą valstybę, kai iš tikro po kilimu slypi daug įdomių dalykų, kurių tiesiog paprastai skaitydamas žiniasklaidą nepamatysi. Viskas slepiama ir važiuoja galinga propaganda. O kas bandoma nuslėpti, visada yra įdomiau.

Tokią JAV matome žymiai atviriau, net neieškant specialų šaltinių, nes ten yra žiniasklaidos laisvė, nėra ribojamas laisvas žodis ir pan. Tad patys prisiduoda savo įdomumus.

[John]

Labiau pavyzdys, kad nėra ten viskas taip gražu kaip iš Jono kelionių apžvalgų. Kaip ir rodant degradų nušiktas gatves amerikėj niekas rimtu tonu nesako, kad dėl to grius ir suskils į keliasdešimt valstybių. Bet faktas, kad problemų yra ir nėra taip jau gražu kaip iš senelių pasakų gavus siuntinį iš tetos iš Čikagos.

Problema su Kinija, kad norint ten rasti "negražių" vietų kokiame Shanghajuje ar Shenzhene, reikia padėti be galo daug pastangų ir ypač, kad būtų galima tai parodyti fotoreportaže. Nors šiaip, jeigu iš tikrųjų skaitei mano reportažus, o ne tik greit akimis permetei, turėjai pastebėti, kad ten tikrai ne vien apie gražius dalykus rašau ir kad praleidžiu nemažai laiko ieškodamas užkampių, į kuriuos šiaip eiliniai turistai tikrai nenukanka. Tai siūlau sekti, nes kažkada už nelabai ilgo turbūt bus daugiau reportažų iš Kinijos, tik dar nežinau, iš kur tiksliai. Šiaip tai galėtum netgi duoti pasiūlymų, kur vertėtų apsilankyti ir ką pamatyti. Na kokį blogą ar biedną Pekino rajoną ar kažką tokio, ką būtų galima kategorizuoti kaip "ne vien gražu".

[digital]

Tai pas uigūrus apsilankyk, jei ten tave leis.

[John]

Tai pas uigūrus apsilankyk, jei ten tave leis.

Tai ten ir tave be problemų leistų. Šiaip, jei kartu keliautum, gal ir pasirašyčiau
Problema su Urumqi, kad ten su logistika gana bjauriai, nėra tiesioginių greitųjų traukinių net iš Pekino, nekalbant apie kitus miestus, atstumas milžiniškas, 2500-3500km, nuo artimiausių pagrindinių miestų. Nu yra reikalų ten nusibelsti, žodžiu. Bet šita mintis jau yra gana seniai galvoj, tai kažkada į Urumqi būtinai reiks, bet dar ne šiemet. Kažkur arčiau reiktų. Nu ir kur traukiniai normaliai vaikšto.

[Egiuxz]

Problema su Kinija, kad norint ten rasti "negražių" vietų kokiame Shanghajuje ar Shenzhene, reikia padėti be galo daug pastangų ir ypač, kad būtų galima tai parodyti fotoreportaže. Nors šiaip, jeigu iš tikrųjų skaitei mano reportažus, o ne tik greit akimis permetei, turėjai pastebėti, kad ten tikrai ne vien apie gražius dalykus rašau ir kad praleidžiu nemažai laiko ieškodamas užkampių, į kuriuos šiaip eiliniai turistai tikrai nenukanka. Tai siūlau sekti, nes kažkada už nelabai ilgo turbūt bus daugiau reportažų iš Kinijos, tik dar nežinau, iš kur tiksliai. Šiaip tai galėtum netgi duoti pasiūlymų, kur vertėtų apsilankyti ir ką pamatyti. Na kokį blogą ar biedną Pekino rajoną ar kažką tokio, ką būtų galima kategorizuoti kaip "ne vien gražu".

Putlerio rūmai irgi nuotraukose gražūs, reikia paieškoti negražių vietų