Lietuvos ekonomikos aktualijos

[PoDV]

Gaila Kaunas atsiliko nuo Lietuvos vidurkio tarp 2022 m. ir 2023 m., bet gal dėl Matijošaičio gamyklos Sovietske skandalo, kur liūto dalį ekonomikos augimo dėl geresnės reputacijos pasiėmė Vilnius.

Rašau ne dėl to, kad būčiau rimtas Kauno patriotas, bet dėl tolygaus šalies išsivystymo. Rimtą dalį šalies ekonomikos vystymosi turi perimti Kaunas ir pajūris. Vienas Vilnius neišlaikys visos Lietuvos.

[bato_usai]

Labai įdomu kas įvyko Tauragės apskrityje per 2023 metus, nes augimas 12%, sparčiausias Lietuvoje. Gal ten kokia rimta pramonės įmonė įsikūrė? Greitas google searchas kaip ir nedavė atsakymų.

Tauragėje daug užsienio investicijų prisirinko, o bent jau į Utenos apskritį pinigai susitraukinėja, tikėtina dėl demografijos.

[digital]

Nerijus Mačiulis apie Lietuvai gresiantį Estijos nuosmukio scenarijų: einame tuo pačiu keliu

Kaip teigia ekonomistas N. Mačiulis, Lietuvos ekonomikos augimas pastarąjį penkmetį buvo vienas sparčiausių tarp euro zonos valstybių. Žiūrint pastarąjį dešimtmetį, Lietuvoje buvo sparčiausias eksporto ir didžiausias darbo užmokesčio augimas.

Dėl to pašnekovas nemano, kad dabartinių valdančiųjų siūlymas kelti mokesčius gyventojams, norint perskirstyti biudžetą ir daugiau pinigų skirti viešajam sektoriui ir gynybai, yra teisingas. Ekonomistas primena kaimyninės Estijos pavyzdį – šalyje buvo padidinti mokesčių tarifai, prislopintos investicijos ir darbo užmokesčio augimas. Tada sumažėjo verslo ir gyventojų lūkesčiai – gyventojų perkamoji galia yra nukritusi į 2018 m. lygį, ekonomika yra susitraukusi.

„Ar mes bandome lygiuotis į tokį scenarijų? Labai svarbu suprasti, kad mes esame labai geroje ekonominėje pusiausvyroje. Estija, padidindama mokesčių tarifus, nepadidino paskirstymo per biudžetą tiek, kiek tikėjosi, – komentuoja N. Mačiulis. – Su visa pagarba norams spręsti socialines problemas, finansuoti krašto apsaugą, reikia suprasti, kad kartais persistengimas su mokesčių tarifų didinimais pavirsta į blogesnį rezultatą“.

Pasak N. Mačiulio, viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos neištiko toks pat likimas kaip Estijos, yra nedidėjantys mokesčiai. O pagrindinė priežastis – Lietuvos eksportuotojų konkurencingumas.

„Mes turime labiau diversifikuotą gamybą. Mes nesam priklausomi vien tik nuo Švedijos ir Suomijos eksporto rinkų. Turime bent penkias: Vokietijos, Lenkijos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų. Kai turi skirtingas rinkas ir daug skirtingų produktų, tai net ir pasaulinės prekybos nuosmukis nepaveikia taip skaudžiai“, – naujienų portalo tv3.lt laidoje „33 min. su Artūru Anužiu“ sako N. Mačiulis ir prideda, kad kita svarbi priežastis – spartus paslaugų eksporto augimas, kuriuo negali pasigirti nei Latvija, nei Estija.

Visgi, jei eisime mokesčių didinimo keliu, mūsų gali laukti panašus likimas kaip Estijos.

[digital]

N. Mačiulis: didžioji dalis lietuvių gyvena geriau nei žmonės kaimyninėse valstybėse

Ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad Lietuva nuo 1990 m. išsiskiria pagal visus ekonominius ir socialinius rodiklius bei, objektyviai pamatavus, didžioji dalis lietuvių gyvena geriau nei žmonės kaimyninėse valstybėse.

„Lietuvos išskirtinumas yra tai, kad nepriklausomai nuo laikotarpio – ar mes imsime 2024-uosius, ar pastarąjį penkmetį, ar dešimtmetį nuo tada, kai įsivedėme eurą, ar dvidešimt metų nuo tada, kai tapome Europos Sąjungos nariais, ar ketvirtį amžiaus nuo šio amžiaus pradžios – Lietuva regione išsiskyrė pagal visus rodiklius. BVP tenkantis vienam gyventojui, gyventojų perkamosios galios augimas, eksporto augimas, socialinės atskirties mažėjimas, skurdo mažėjimas. Ir ekonominiai, ir socialiniai rodikliai, kuriuos objektyviai galime pamatuoti, rodo, kad Lietuva ne tik augo, kad didžioji dalis lietuvių ne tik gyvena geriau, bet dar ir gyvena geriau nei kaimyninėse valstybėse“, – tinklalaidėje „politika.lt“ sakė N. Mačiulis.

Ekonomistas tvirtina, kad pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) tenkantį vienam gyventojui, Lietuva sparčiai artėja prie Europos Sąjungos (ES) vidurkio.

„Labai įdomu tai, kad mes pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, labai sparčiai priartėjome prie ES vidurkio, bet pagal individualias galimybes vartoti prie ES vidurkio priartėjome dar labiau. Praėjusių metų rodiklis siekia 91 proc. ES vidurkio, daugiau negu Ispanijos. Latvijos ir Estijos yra apie 75-80 proc., tai mes esame gerokai pralenkę, ne keliais procentiniais punktais. Šis rodiklis yra įdomus tuo, kad jis rodo ne tik tai, kiek gyventojai gauna pajamų iš visų šaltinių – atlyginimų, socialinių išmokų, pensijų, kapitalo pajamų ir emigrantų perlaidų, bet jis parodo ir kainų lygį, kiek kainuoja nusipirkti“, – kalbėjo jis.

Pavyzdžiui, jūsų paminėtas BVP apibrėžimas yra pelnas, mišrios pajamos ir atlyginimai – t. y. kokia dalis BVP tenka atlyginimams to meto kainomis ir tuomet palyginame su kitomis šalimis. Ir šioje vietoje Lietuva per pastarąjį penkmetį padarė milžinišką progresą.

– Kiek buvo ir kiek yra?

– Buvo apie 40 proc. ir tai buvo vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Tai reiškia, kad darbuotojai neturėjo derybinės galios, buvo aukštas nedarbo lygis, santykinai maži atlyginimai. Dabar, praėjusių metų pabaigoje, pakilo iki 52 proc.. Tai yra daugiau nei ES vidurkis, daugiau negu Švedijoje. Švedijoje ir ES vidurkis yra 48 proc. Tai šitoje vietoje Lietuva yra tarp pirmų penkių ES valstybių, kurios darbuotojai pasiima didžiausią BVP dalį. Taigi, čia pagal tokį universalų rodiklį.

– Tai labai svarbus skaičius, jis net atskleidžia tam tikrą santykį ekonomikoje, kur yra galios centras – ar pas savininką, ar pas darbuotoją.

– Visiškai teisingai. Kai kurie ekonomistai iš inercijos nuo praėjusio dešimtmečio vidurio sako, kad Lietuvoje darbuotojai yra išnaudojami, nes jie negauna tokių pajamų, kokių nusipelno pagal savo kuriamą pridėtinę vertę. Iš dalies tai buvo teisinga prieš 10-15 metų, bet nieko panašaus žiūrint į dabartinę statistiką. Kai aš bendrauju su švedais, jie man užduoda visai kitokį klausimą: „Ar jūs nematote problemos, kad pas jus atlyginimai kiekvienais metais sudaro vis didesnę BVP dalį?“ Arba, kitaip sakant, atlyginimai auga vis sparčiau negu produktyvumas ir tai pavirsta į spartesnį kainų augimą ir, kai kuriais atvejais, prarastas eksporto rinkas, ir, kai kuriais atvejais, į tai, ką matėme pernai – bankrotus, tekstilės įmonių bankrotų banga.

– Tiesiog atlyginimai yra didesni, nei sukuriama vertė.

– Kai kuriuose sektoriuose ir kai kuriose įmonėse – taip.

– Mes visą laiką mėgstame lygintis su Estija. Tiksliau mėgome. Kai mūsų rodikliai tapo geresni, pradėjome lygintis su Italija ar Ispanija. Kodėl Lietuvai pastaruoju metu sekasi daug geriau nei Estijai?

– Tai dar vienas rodiklis, kai tikrai turime pasidžiaugti tuo, kad Lietuvai pastaraisiais metais, pastarąjį penkmetį tikrai labai gerai sekėsi. Pavyzdžiui, realus darbo užmokestis, kaip jis pasikeitė atsižvelgiant į infliaciją. Nuo dešimtmečio pradžios, nepaisant to, kad mes turėjome didelę infliaciją 2022-2023 m., Lietuvoje vidutinio darbuotojo realus darbo užmokestis padidėjo 20 proc. Taip atsitiko dėl to, kad sparčiai didėjo minimalus atlyginimas, neapmokestinamas pajamų dydis, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai. Per tą patį laikotarpį Estijoje realus darbo užmokestis 5 proc. sumažėjo. Vidutinis estas dabar gali vartoti tiek, kiek galėjo 2018 metais. Tai yra didelis sukrėtimas. Tai yra pasekmės. 3 metus mažėja BVP, tų priežasčių yra labai daug, buvo mažiau diversifikuota pramonė. Visų pirma, Estija patiria didelį pramonės nuosmukį. Ji irgi yra nukritusi į 2019 metų lygį. Lietuvos pramonės apimtys per tą patį laikotarpį nuo 2019 m. išaugo daugiau negu trečdaliu.

Toliau dar kalba nemažai apoie Estiją ir jos klaidas.