Faktinis individualusis vartojimas Lietuvoje 2013 metais pasiekė 78% ES vidurkio ir yra didžiausias "postsovietiniame" bloke (nuskurdusiose Latvijoje ir Estijoje tik 65%): http://epp.eurostat.ec.europa.eu/cac...2014-AP-EN.PDF
Šaunu. Po kokio dešimtmečio su Norvegija ir Šveicarija lygiuosimės, jeigu augimas bus toks kaip anksčiau - po 5-6 punktus kasmet. Grįš visi emgiravusieji iš įvairiausių pasaulio pakampių, nors jų niekas nebelauks.
Būtent emigrantų perlaidos gerokai prisideda prie vartojimo. Na ir šešėlis. Todėl ir nėra jokios koreliacijos su oficialiais atlyginimais. Tai nereikėtų labai didžiuotis oficialių pajamų neatitinkančiomis išlaidomis .
Būtent emigrantų perlaidos gerokai prisideda prie vartojimo. Na ir šešėlis. Todėl ir nėra jokios koreliacijos su oficialiais atlyginimais. Tai nereikėtų labai didžiuotis oficialių pajamų neatitinkančiomis išlaidomis .
Manau, kad net ne emigrantų perlaidos, o tai, kad tie emigrantai dažnai čia grįžta pailsėti ir išleisti savo pinigų. Tuo labiau daug tokių, kurie sezoninius darbus dirba Europoje, o po to grįžta ramiai žiemoti Lietuvoje.
Šešėlis...na, abejoju ar jis pas mus tiek didesnis nei Latvijoje ar Estijoje.
Būtent emigrantų perlaidos gerokai prisideda prie vartojimo. Na ir šešėlis. Todėl ir nėra jokios koreliacijos su oficialiais atlyginimais. Tai nereikėtų labai didžiuotis oficialių pajamų neatitinkančiomis išlaidomis .
Prisideda, žinoma. Dar ir visokie baltarusų turistai Vilniaus prekybos centruose šiek tiek prideda. Kaip bebūtų, augantis vartojimas šalies viduje yra gerai, tai leidžia kurtis naujoms darbo vietoms, plėstis verslui, mokėti didesnius atlyginimus, o augantys atlyginimai ir naujos darbo vietos procesą dar labiau sustiprina. Girtis gal ir nėra kuo, bet rezultatas teigiamas.
Bet vis tiek krenta į akis skirtumas, palyginti, pvz., su Estija, kurioje atlyginimai didesni, pas kuriuos paišlaidauti atvažiuoja suomiai, o ir patys estai kažkiek uždarbiauja Suomijoje.
Bet vis tiek krenta į akis skirtumas, palyginti, pvz., su Estija, kurioje atlyginimai didesni, pas kuriuos paišlaidauti atvažiuoja suomiai, o ir patys estai kažkiek uždarbiauja Suomijoje.
didesnius estų atlyginimus dalinai galima aiškinti mažesniu šešėliu.
Šaunu. Po kokio dešimtmečio su Norvegija ir Šveicarija lygiuosimės, jeigu augimas bus toks kaip anksčiau - po 5-6 punktus kasmet. Grįš visi emgiravusieji iš įvairiausių pasaulio pakampių, nors jų niekas nebelauks.
Kai kalba eina apie vidurkius, reikia atkreipti dėmesį, jog tavo paminėtos šalys dažnai yra labai toli nuo vidurkio į priešingą pusę nei mes, todėl mano subjektyviu manymu Lietuva niekada nesilygins su šitomis šalimis, kad ir kiek dešimtmečių praeitų.
Kai kalba eina apie vidurkius, reikia atkreipti dėmesį, jog tavo paminėtos šalys dažnai yra labai toli nuo vidurkio į priešingą pusę nei mes, todėl mano subjektyviu manymu Lietuva niekada nesilygins su šitomis šalimis, kad ir kiek dešimtmečių praeitų.
Rašydamas komentarą ironizavau. Kaip sakoma: please, take with a grain of salt.
Faktinis individualusis vartojimas Lietuvoje 2013 metais pasiekė 78% ES vidurkio ir yra didžiausias "postsovietiniame" bloke (nuskurdusiose Latvijoje ir Estijoje tik 65%): http://epp.eurostat.ec.europa.eu/cac...2014-AP-EN.PDF
ne tik 'post-sovietiniame', bet visame 'post-komunistiniame' ES bloke, jei neskaičiuotume Rytų Vokietijos. 2014 metais tas skaičius jau kokie 82-83% bus.
Bet vis tiek krenta į akis skirtumas, palyginti, pvz., su Estija, kurioje atlyginimai didesni, pas kuriuos paišlaidauti atvažiuoja suomiai, o ir patys estai kažkiek uždarbiauja Suomijoje.
Estijoje nėra 'didesnio atlyginimo'. Yra tik didesnė popierinė jo išraiška.
There is nothing more dreadful than imagination without taste (J. W. Goethe).
Tie visi lietuviški virkavimai dėl mažų atlyginimų yra juokingi. Dauguma verslininkų niekada nemokės didesnio atlyginimo, jei gali nemokėti. Labai mažai tarp verslininkų yra altruistų. Taigi, kol žmonės nesuvoks elementaraus dalyko, kad reikalingos stiprios ir veiksmingos profsąjungos, o ne jų imitacija kaip kad yra dabar, tol padėtis niekaip nesikeis.
Lygiai tas pats žemės ūkyje. Kol verks pavieniai ūkininkai jog perdirbėjai moka juokingas kainas, tol irgi niekas nesikeis. Turime panosėje Lenkijos pavyzdį, kur ūkininkų dauguma susijungę į kooperatyvus ir padėtis visiškai kita.
Tie visi lietuviški virkavimai dėl mažų atlyginimų yra juokingi. Dauguma verslininkų niekada nemokės didesnio atlyginimo, jei gali nemokėti. Labai mažai tarp verslininkų yra altruistų. Taigi, kol žmonės nesuvoks elementaraus dalyko, kad reikalingos stiprios ir veiksmingos profsąjungos, o ne jų imitacija kaip kad yra dabar, tol padėtis niekaip nesikeis.
Lygiai tas pats žemės ūkyje. Kol verks pavieniai ūkininkai jog perdirbėjai moka juokingas kainas, tol irgi niekas nesikeis. Turime panosėje Lenkijos pavyzdį, kur ūkininkų dauguma susijungę į kooperatyvus ir padėtis visiškai kita.
Na ten atlyginimų/BVP santykis aukštesnis nei Lietuvoje, ūkininkai taip pat gauna daugiau už litrą pieno, reiškia profsąjungos kažkokią įtaką vis tik padaro. Logiška, kad grupė žmonių turi didesnę derybinę galią nei pavieniai. Lygiai taip pat Maxima, kaip didelę rinkos dalį valdantis mažmenininkas, turi gerokai didesnes gerybines galias už pavienius smulkius prekybininkus.
Profsąjungos darbo vietų, aišku, neprikurs, bet pas mus nuvažiuota į kitą kraštutinumą, kai jos lyg ir yra, bet neaišku, ką veikia. Nereikia galvoti, kad profsąjungų darbas tik streikus organizuoti. Pvz., Danijoje nueini į kokį nors darbą ir nereikia daug nertis iš kailio derantis dėl įvairių sąlygų, nes daug bazinių dalykų yra išsiderėjusios profsąjungos. Elementarus dalykas, kad susivienijus galima daugiau pasiekti nei veikiant pavieniui. O kai "kiekvienas už save", tai ir dirba už 1500 Lt.
Profsąjungos darbo vietų, aišku, neprikurs, bet pas mus nuvažiuota į kitą kraštutinumą, kai jos lyg ir yra, bet neaišku, ką veikia. Nereikia galvoti, kad profsąjungų darbas tik streikus organizuoti. Pvz., Danijoje nueini į kokį nors darbą ir nereikia daug nertis iš kailio derantis dėl įvairių sąlygų, nes daug bazinių dalykų yra išsiderėjusios profsąjungos. Elementarus dalykas, kad susivienijus galima daugiau pasiekti nei veikiant pavieniui. O kai "kiekvienas už save", tai ir dirba už 1500 Lt.
Tokios valstybės kaip Danija turi gilias profsąjungų šaknis. Pas mus tų šaknų net nerasta. Tikrai nereikia bandyti pritaikyti kad ir gerosios praktikos rinkoje, kuri neturi tam skirto fundamento. Be to, profsąjungos yra specifinis dalykas, nes kai kur verslo dinamiškumas yra toks greitas ir reikalaujantis tam tikrų su profsąjungų tikslais nesutampančių nuolaidų, kad iki šiol laužomos ietys tiek tarp praktikų, tiek tarp mokslininkų. Pvz, IT ar verslo outsource'inimo srityse. Taipogi - egizstuoja kolektyvinės darbo sutartys. Jeigu Lietuva modernizuotų jų reguliavimą, esmines sąlygas - sueitų. Netiesiogiai profsąjungos yra ar gali būti papildoma našta investuotojams, verslininkams. Kas, jeigu,pvz, užsigeistų vokiškos tvarkos ir sakytų "dabar vienas iš board memberių bus darbuotojų atstovas?" Keiskime visus įstatymus.BS, sakyčiau. Užtenka tokių nesąmonių kaip Mažųjų Bendrijų beveik-sunaikinimas, mokestinė idiotiška aplinka ar lietuvių kalbos kalbajobinis projektas. Verčiau tegu liberalizuoja darbo santykius. Gero darbuotojo vieta visada bus saugi. ir tikrai ne dėl mažo atlyginimo.
Be to, skayčiau, tam reikia kolektyviai mąstančios socialistinės visuomenės. Mes tokiais nesame ir labai džiaugiuosi kad nepasukome šitu keliu (kad ir kiek socdemai, darbiečiai, tvarkiečiai, nemąstantys konservatoriai kurtu savus,lietuviškus išmislus)
/\ Ar profsajungos bus pozityvus veiksnys - gebantis ieškoti balanso tarp biznio produktyvumo/pelningumo ir darbuotojų gerbūvio (kas, savo ruožtu, ilgalaike prasme irgi kelia biznio produktyvumą, anot kai kurių psichologinių studijų) - ar tai bus negatyvus veiksnys, atbaidantis investicijas, priklauso iš esmės nuo gilesnių kultūrinių faktorių. Skandinavijoje (ir dalinai Vokietijoje) profsąjungos nevaidina destruktyvaus vaidmends dėl to, kad ten visumoje paplitusi konsensuso ieškojimo politika ir metodologija. Savo ruožtu ji semiasi šaknis nordikų liuteroniškoje etikoje, kurios pagrindiniai postulatai skatina bendruomenišką ir neišsišokinėjimą iš minios, nežiūrint į tai, kad skandinavai ko gero lieka labiausiai individualistiškomis visuomenėmis. Skandinavų bendruomeniškumas paremtas pragmatišku tikėjimu, kad elgdamasis su kitais padoriai ir nuspėjamai, sukursi psichologines sąlygas ir kontekstą, kad kiti elgtųsi su tavim padoriai - kitaip tariant, skandinaviško bendruomeniškumo bazė yra egoistiniame asmens nore, kad su juo būtų elgiamasi geriau. Dėl to skandinavų bendruomeniškumas neturi nieko bendro su azijatišku ('konfucišku') bendruomeniškumu, kuris paremtas individo vaidmens vertybiniu žeminimu grupės sąskaita.
Comment