Na, urbanistai, tiems kas peikė sovietinius rajonus su skersai / išilgai pratryptais „mėšlinais“ takais, kurių 30 m. nieks neišgrindžia – nors buvau apgynęs tokių rajonų garbę teikdamas, jog saugomi keliai bėgiojant, bet yra ir daugiau pliusų:
Veiksmingas ne mažiau už vaistus: kaip fizinis aktyvumas padeda smegenims?
https://www.lrt.lt/naujienos/mokslas...deda-smegenims
Fiziškai nebūnant aktyviems būtent lauke (nevaikštant sovietiniame mikrorajone, nevažiuojant į darbą dviračiu ir pan.):
Veiksmingas ne mažiau už vaistus: kaip fizinis aktyvumas padeda smegenims?
https://www.lrt.lt/naujienos/mokslas...deda-smegenims
Kiekvienas žingsnis ant bėgimo takelio ar elipsinio treniruoklio padeda įvykdyti pirmąją iš šių dviejų sąlygų – prisotinti kraują deguonimi, tačiau jis nepadeda smegenims palaikyti orientacinių įgūdžių ir atminties sistemų.
O štai kiekviena minutė, kurią nueinate negrįstu takeliu parke ar šiaip gamtoje, reikalauja atlikti šimtus mikroskaičiavimų dėl pėdos statymo kampo, spaudimo ar ėjimo tempo. Šie skaičiavimai stimuliuoja neuronų grandinę taip, kaip ji ir turi būti stimuliuojama.
O štai kiekviena minutė, kurią nueinate negrįstu takeliu parke ar šiaip gamtoje, reikalauja atlikti šimtus mikroskaičiavimų dėl pėdos statymo kampo, spaudimo ar ėjimo tempo. Šie skaičiavimai stimuliuoja neuronų grandinę taip, kaip ji ir turi būti stimuliuojama.
Pirmiausia dėl bendro nervinių signalų perdavimo greičio sulėtėjimo, prastėjančio nervų laidumo ir akių bei rankų koordinacijos mažėjimo prarandamas vikrumas.
Tada dėl izoliacijos ir vienišumo jausmo prarandama motyvacija.
Ir trečia, iš dalies dėl sulėtėjusios dopamino gamybos, prarandamas džiaugsmas ir pasitenkinimas kasdieniu gyvenimu.
Tada dėl izoliacijos ir vienišumo jausmo prarandama motyvacija.
Ir trečia, iš dalies dėl sulėtėjusios dopamino gamybos, prarandamas džiaugsmas ir pasitenkinimas kasdieniu gyvenimu.
Comment