Apie Užkalnį aš jau labai senai turiu tam tikrą labai konkrečią nuomonę, kurią jis šiandien tik dar labiau patvirtino. Aišku, ta nuomonė LABAI neigiama.
O kitų, taip pat ir Užkalnio nuomonė apie Chavezą labai neigiama. Ir kiekvienas gali turėt savo nuomonę.
Chavezas mokėjo dalinti pyragą, bet nemokėjo užtikrinti, kad tas pyragas didėtų.
Įdomus dėsningumas, kad dažnoje išteklių turtingoje šalyje staiga kažkodėl atsiranda vadinamieji diktatoriai. Vakarų šalys apsimeta nesuprantančios, kad savo agresyvia politika pačios tuos diktatorius ir gimdo. Jei šalis turi daug naudingųjų išteklių ir joje nėra kojos įkėlusi nė viena iš stambiųjų pasaulio bendrovių, didelė tikimybė, kad ta šalis taps blogio ašimi. Demokratija ir gerovė be stambaus užsienio kapitalo tiesiog neįmanoma . Chavezo didžiausia "nuodėmė", matyt, kad savo šalies naftą pusdykiai dalino ne užsienio bendrovėms, bet Venesuelos piliečiams. Pagal "demokratijos standartus" nafta turi būti parduodama rinkos kaina.
O man atvirai pasakius tas Čiavisas nei šilta, nei šalta. Bombikių nesigamino, karais negrąsino, o dar Baltarusijai papigiai kuro davė, kuris sėkmingai pasiekė ir Lietuvos gyventojus .
Gyvename XXI amžiuje, tačiau iki šiol pasaulyje egzistuoja monarchijos. Europoje taip pat yra išlikusi ši valdymo forma, tačiau ne visose valstybėse ji vienoda. Artėjant balandžio 30 d., kai Nyderlanduose bus karūnuotas naujasis valdovas, kyla vis daugiau kalbų, ar XXI a. vis dar reikalingi monarchai ir ką jie duoda valstybei? Kokia ateitis laukia dabar gyvuojančių Europos monarchijų? Kas būtų, jei Lietuva šiuo metu taip pat būtų monarchija?
Dabartinės monarchijos Europoje
Šiuo metu Europoje egzistuoja 12 monarchijų: Vatikanas (vienintelė absoliutinė monarchija, kurioje aukščiausią valdžią turi popiežius), Andora, Lichtenšteinas, Monakas, Belgija, Danija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Norvegija, Švedija, Ispanija ir Jungtinė Karalystė.
Lichtenšteino (Princas Hans–Adam II) ir Monako (Princas Albert II) monarchai savo valdomose valstybėse turi realias politines ir ekonomines galias. Jie gali skirti teisėjus, ministrus, kitus aukštus postus užimančius valstybės tarnautojus, jiems taip pat priklauso didžioji dalis valstybės turto. Nors oficialiai šios valstybės yra konstitucinės monarchijos, tačiau turi ir absoliutinės monarchijos požymių.
Andora – dar viena nykštukinė monarchija, įsikūrusi tarp Ispanijos ir Prancūzijos. Jos valdymo sistema išties įdomi. Oficialiai šios kunigaikštystės valdovais laikomi Prancūzijos prezidentas (nuo 2012 m. gegužės 15 d. – François Hollande) ir Ispanijos vyskupas (nuo 2003 m. gegužės 12 d. – Joan Enric Vives i Sicília), tačiau realiai politinius sprendimus priima Ministras Pirmininkas ir Parlamentas. Tad, galima teigti, kad Andora yra artimesnė parlamentinei valstybei, o ne monarchijai.
Likusios Europos monarchijos (Belgija, Danija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Norvegija, Švedija, Ispanija ir Jungtinė Karalystė) – tai tikri konstitucinės monarchijos pavyzdžiai. Visos šios karalystės turi savo ilgas monarchijos istorijas. (...)
Situacija ir ateitis
2012 m. į Nyderlandų Karalystės sostą atsisėdus karaliui Willem–Alexander, prasidės nauja monarchijos era. Kyla klausimas, kuri valstybė bus kita, sulaukusi naujo valdovo?
Labiausiai tikėtina, kad greičiausiai sostą paveldės Ispanijos princas Felipe, nes dabartinis karalius yra ne pačios geriausios sveikatos – per pastaruosius metus jam atlikta ne viena operacija. Vis daugiau kalbų pasigirsta ir apie tai, kad nedaug beliko laukti sosto ir Jungtinės Karalystės princui. Atsižvelgiant į tai, koks yra dabartinių valdovų amžius, galima teigti, kad artimiausiu metu naujų valdančių monarchų sulauks ir Norvegija, Belgija, Danija.
Konstitucinė monarchija: geriausia valdymo forma?
Visose be išimties šiame straipsnyje minėtose valstybėse – monarchijose – gyvenimas klesti: dauguma iš jų pirmauja įvairiuose ekonominiuose reitinguose. Kodėl taip yra?
Konstitucinės monarchijos savybė – valdžia nėra suskaldžiusi, nes valstybę valdo Ministras Pirmininkas, ministrų kabinetas ir Parlamentas. Ministras Pirmininkas ir kiti ministrų kabineto nariai pasirenkami ir yra skiriami iš tų partijų, kurios sudaro parlamentinę daugumą. Tiesa, formaliai Ministras Pirmininkas skiriamas karaliaus ar karalienės, tačiau jis privalo turėti Parlamento daugumos paramą. Visose valstybėse dažniausiai vyrauja dvi politinės partijos, kurios ir valdo valstybę, būdami pozicijoje arba opozicijoje, kitos partijos neturi beveik jokio balso, jei ir gauna po kelias vietas Parlamente.
Monarchas neturi realios valdžios – jis tartum papuošimas ant torto – reprezentacinė figūra, neturinti balso teisės. Tiesa, kai kuriose karalystėse monarchas gali pareikšti savo nuomonę, tačiau į ją nebūtinai bus atsižvelgta. Monarchai dalyvauja pareigas pradedant eiti naujai išrinktam Parlamentui, tačiau jo darbui įtakos neturi. Tiesa, vieną teisę jie turi – atsiradus parlamentinei krizei, kai per tam tikrą laiką nesudaroma parlamentinė dauguma, monarchai gali paleisti parlamentarus – tokiu atveju bus rengiami nauji rinkimai.
Nesant valdžių suskaldymui, kuris yra respublikose, konstitucinės monarchijos valdomos visą atsakomybę prisiėmus vienai politinei jėgai, kuri ir sprendžia, kaip gyvens žmonės toje šalyje. Tokiu būdu neatsiranda „karštos bulvės“ efekto, kuriuo būtų galima nevykusius sprendimus permesti kito atsakomybei. Sprendimai priimami gerai apsvarsčius visus už ir prieš. Taigi, ar konstitucinė monarchija nėra geriausia valdymo forma? Esu įsitikinu, kad būtent ji ir yra geriausia.
Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus pažadai valstybinių įmonių vadovus vertinti tik pagal pasiektus rezultatus, o ne politinės priklausomybės pagrindu, dūžta į šipulius. Socialdemokratų valdomos Ūkio ministerijos sprendimu keičiama parodų bei kongreso centro „Litexpo“ valdyba. Valstybinę įmonę iš skolų ištraukusi ir pusantro milijono litų uždirbusi nepriklausomų verslininkų komanda keičiama naujais žmonėmis, tarp kurių ir buvęs socialdemokratų ūkio ministras, ir šios partijos kandidatas Seimo rinkimuose.
„Valstybės įmonių reformoje buvo trys pagrindiniai komponentai – įmonių skaidrumas, aiškūs tikslai ir valdymo depolitizavimas. Prieš reformą valstybinės įmonės veikė kaip partinės grupelės. Todėl į bendrovių valdybas buvo paskirti verslo profesionalai, turintys reikalingą kompetenciją ir esantys visiškai nepriklausomi nuo politikų. Dėl šių pokyčių įmonės pradėjo rodyti gerus rezultatus“, – teigė D.Kreivys.
Pasak jo, socialdemokratams grįžus į valdžią, grįžo ir jų buvusi taktika: „Matome tokius paskyrimus, kai nepriklausomų valdybos narių vietas užima partiniai žmonės – buvęs ministras P.Čėsna ar Socialdemokratų partijos teisininkas K.Virbickas. Tokie faktai liūdina ir mes ruošiamės į tai reaguoti.“
D.Kreivio nuomone, valstybinės įmonės, remiantis gera šalių ir tarptautinių organizacijų praktika, turi būti valdomos nepriklausomai. Valstybė privalo parodyti, kad yra geras akcininkas, kuris niekada nedarys politinių paskyrimų rizikuodamas bendrovių rezultatais. „Tokie paskyrimai neturi nieko bendro su įmonių efektyvumu ir perspektyva. Kitas žingsnis po valdybos pakeitimo, bus įmonės vadovo pakeitimas. Tai pirmoji kregždė, po kurios seks stambesnių valstybės įmonių vadovų pakeitimai“, – prognozavo buvęs Ūkio ministras.
Tai jau darosi visai nebejuokinga. Jei opozicijoje neatsiranda renkančių parašų interpeliacijai tai gal bent visuomenėje atsiras kas nors kokią elektroninę peticiją suregs ar kokį protestą prie ministerijos, būtų vienas prasmingesnių protestų per pastaruosius keletą metų.
Šiaip, galėtų ją iš Vyriausybės pašalinti, nors matyt kol kas dar bijo gadintis santykius su dabartine Vyriausybe atleisdama ministrę kątik po pirmųjų 100 dienų.
Vėsaitė ryškiai yra kritusi ant galvos, bet gal gerai kalba angliškai?
Jei baigė anglų kalbą universitete, tai turėtų mokėti. Bet savaime tai smegenų neprideda.
Kaži, kodėl niekas neprimena, kad Coolness buvo LEO LT pagrindinė "stūmėja".
Paskelbtas naujausias, 2012 m., Pasaulio Demokratijos Indeksas (The Economist Intelligence Unit's 2012 democracy index):
Global democracy has neither advanced nor retreated substantially in the past year, according to The Economist Intelligence Unit's 2012 democracy index, which was published on March 20th. Among the findings of our latest index, now in its fifth edition, are that democratisation prospects in the Arab world remain highly uncertain; that democracy has regressed in much of eastern Europe; and that there is a crisis in popular confidence in politics in the West. In short: it is not easy to build a sturdy democracy, and even long-established democracies are vulnerable to corrosion if not nurtured and protected.
Demokratiškiausios pasaulio valstybės:
1. Norvegija (9.93)
2. Švedija (9.73)
3. Islandija (9.65)
4. Danija (9.52)
5. Naujoji Zelandija (9.26)
6. Australija (9.22)
7. Šveicarija (9.09)
8. Kanada (9.08)
9. Suomija (9.06)
10. Nyderlandai (8.99)
...
34. Estija (7.61)
...
42. Lietuva (7.24)
...
47. Latvija (7.05)
...
167. Šiaurės Korėja (0.00).
JAV gerokai per aukštai . Nors net ir esamame reitinge "demokratijos tvirtovę" jau lenkia tokios šalys kaip Urugvajus ir Mauricijus. Pagal mirties bausmes tai papuola į kompaniją iš reitingo apačios. Daugiausiai egzekucijų 2012 metais – autoritarinėse šalyse ir JAV
Daugiausiai egzekucijų pernai įvykdė keturios JAV valstijos: Arizona, Misisipė, Oklahoma ir Teksasas. JAV, kaip ir anksčiau, susilaukė griežtos kritikos dėl esą teismų sprendimus veikiančių rasistinių nuostatų bei tokių atvejų, kai mirties bausmė įvykdoma psichinių sutrikimų turintiems žmonėms. Atskiro dėmesio susilaukia JAV karinėje bazėje Gvantanamo įlankoje (Kuba) vykstantys procesai prieš įtariamus teroristus, kurie taip pat neatitinka tarptautinių teisingo teismo normų.
Comment