Politika

[Sula]

Vadovavimasis TIK kalbine tautinio identiteto sudedamąja yra iš esmės apgaulingas, išoriškas. Taip vertinant, airiai tiesiog privalėtų būti anglais, lotynų amerikiečiai ispanais, netgi kastiljiečiais, nekalbu apie JAV. Žydų padėtis būtų visai neaiški, jei ne prikelta iš numirusių hebrajų kalba.

[Kecal]

Taip. Tose žemėse kažkada senai gyveno italai, tačiau būnant tai vienoje tai kitoje vokiečių valstybėje jie galų gale suvokietėjo. Šiaip, situacija labai panaši į Vilniaus krašto.

Kartą kalbėjau su studente iš Pietų Tirolio apie tautinį identitetą. Kiek pamenu, ji teigė silpnai temokanti itališkai ir tvirtino nesijaučianti nei italė, nei vokietė ar austrė, o tiesiog - "tirolietė". Faktiškai tai galima vertinti kaip labiau išplėtotą "tuteišiškumo" versiją, kai vietoje nekonkretaus pasakymo "aš iš čia" atsiranda tapatinimasis bent jau su regionu, ko Vilniaus krašte nėra.

[Wycka]

Dešinėjanti Centrinė Europa

Renaldas Vaisbrodas, politinis patarėjas Europos Parlamente

Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje centro dešinės partijos demonstruoja įspūdingus rinkimų rezultatus. Ekonominės ir finansinės krizės komentatorių pranašauta ekonominių liberalų ir kapitalizmo sistemos griūtis neįvyko. Priešingai, toks Centrinės Rytų Europos piliečių pasirinkimas patvirtina, kad rinkėjai netiki alternatyvų laisvai rinkai egzistavimu.
Atsigavusi centro dešinė šiose šalyse vienbalsiai siūlo savo piliečiams griežtesnę fiskalinę politiką, kovą su korupcija ir glaudžius, bet pragmatiškus transatlantinius ryšius. Ar šie pokyčiai Centrinės Europos šalyse gali atspindėti platesnes tendencijas ir kokią žinutę turėtų užregistruoti centro dešinieji Lietuvoje?
Paneigdami visus politinius nekrologus, centro dešinės partijos užsitikrino daugumas parlamentiniuose rinkimuose Čekijoje, Slovakijoje bei Vengrijoje. Lenkijoje ruošiamasi antrajam prezidento rinkimų turui, bet galima nuspėti, kad liberali tendencija nugalės. Centro dešinės partijos stiprėja visoje Europoje, pradedant Didžiosios Britanijos konservatorių pergale rinkimuose gegužę ir netgi prisimenant Vokietijos kanclerės perrinkimą ir koalicijos sudarymą su liberalia FDP praėjusį rugsėjį.

[c2h5oh]

Sunku pasakyti, ar tikrai taip yra. Reikia matyti visą kontekstą, ir kodėl Kinijai svarbu neleisti jokių kompromisų dėl savo teritorinio vientisumo.

Kuo geografinio pavadinimo "Tibetas" panaudojimas Vilniuje kenkia Kinijos teritorijos vientisumui - supranta tik patys KKP funkcionieriai. O gal ir jie nesupranta? Juk jeigu suprastų - paaiškintų ir mums.

Palyginimui - kodėl vieno Vilniaus rajono neoficialus pavadinimas "Šanchajus" nekenkia Kinijos teritoriniam vientisumui?

Tai nėra gerai šalies stabilumui ir ekonomikai, nes Kinijai labai svarbu užtikrinti saugią atmosferą investicijoms, infrastruktūros plėtrai ir netgi turizmui, kuris neša vis didesnius pinigus.

Painioji tikslą ir priemones. Tikslas yra režimo stabilumas, o ekonomikos augimas ir visa kita - tik priemonės tam.

Pagaliau pasižiūrėkim patys į save t.y. Lietuvą. Kažkodėl laaaaabai nemėgstame, kai lenkai Vilniaus krašte ima reikalauti savo teisių...

Taip, Lietuvoje irgi turime savų problemų, marazmų ir kompleksų. Nu ir kas?


Mano supratimu, Kinijos laikysena, turint omeny jos dydį ir svarbą pasaulyje, yra labai kukli ir nuosaiki. Nors tai į naudą ir pačiai Kinijai, nes ilgainiui ji susikurs taikingos ir mandagios politikos įvaizdį, skirtingai, nei ugnimi ir purvu pro visus galus besispjaudanti Rusija.

Palyginkim Rusiją Europoje ir Kiniją Azijoje. Rusija yra susipykusi su praktiškai visais savo kaimynais, ypač Vakarinėje dalyje. Vyksta nuolatiniai grąsinimai, kranelių sukinėjimai, katės ir pelės žaidimai. Viešoji nuomonė apie Rusiją daugmaž baisi ir ta šalis tiesiog nekenčiama.

Rusiją kamuoja skausmai dėl prarastos įtakos pasaulyje ir aptrupėjusios imperijos. Dėl to jis vis bando parodyti sau ir kitiems savo reikšmingumą - bent jau žodžiais ar per energetiką.

Kinija tokių problemų neturi.

Kinijos atveju yra kitaip. Azijoje viešoji nuomonė apie Kiniją yra gera ir toliau sparčiai gerėja, nesigirdi grąsinimų, pykčių ir barnių. Atvirkščiai, džiaugiamasi investicijomis, atvirai deklaruojama "tautų draugystė" ir panašūs lozungai (gal tik išskyrus Japoniją, kur užsiliko didelių istorinių nuoskaudų). "Minkšta" politika veikia kur kas geriau, nei kieta ir Kinija yra puikus to pavyzdys.[/QUOTE]
Kaip matuoji tą "spartų gerėjimą"? Sakyčiau atvirkščiai - Kinija šiuo metu vis sparčiau "kietėja" ir jau nebevengia kaimynams parodyti savo jėgos, ginant savo interesus. Kaimynai tai puikiai mato.
O lozungai apie draugystę ir mandagios šypsenos nieko nereiškia - tai diplomatinių formalumų dalis.

[John]

Palyginimui - kodėl vieno Vilniaus rajono neoficialus pavadinimas "Šanchajus" nekenkia Kinijos teritoriniam vientisumui?

Todėl, kad "Šanchajus" neoficialus ir nepolitizuotas pavadinimas. Tibeto aikštės atvejų pavadinimas yra oficialus ir grįstas politiniais motyvais, kurie nustatyti prieš Kiniją (ir pačią Lietuvą).

Taip, Lietuvoje irgi turime savų problemų, marazmų ir kompleksų. Nu ir kas?

Jau rašiau kas. Tiesiog apsikvailiname ir tiek.

Kaip matuoji tą "spartų gerėjimą"? Sakyčiau atvirkščiai - Kinija šiuo metu vis sparčiau "kietėja" ir jau nebevengia kaimynams parodyti savo jėgos, ginant savo interesus. Kaimynai tai puikiai mato.
O lozungai apie draugystę ir mandagios šypsenos nieko nereiškia - tai diplomatinių formalumų dalis.

Nekalbu apie lozungus. Martin Jacques knygoje, be Azijos šalių požiūrio į Kiniją analizės ("Shifting Sands" nuo 285p.), pateikta eilė diagramų ir skaičių su SE ir E Azijos šalių apklausomis. Pavyzdžiui, "Kaip vertinate Kiniją (teigiamai/neigiamai)", "Kur bus Azijos jėgos centras ateityje (JAV/CN)", "Su kokia šalimi jūsų šalies santykiai yra svarbesni (JAV/CN)", "Koks bus jūsų šalies svarbaiusias ekonominis partneris po 5-10 metų (Kinija/JAV/Asean)". Vertinu tai pagal šiuos rodiklius ir nuomones, o ne pagal politinius lozungus.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

"Užmuša" teiginiai apie Kinijos teritorinį vientisumą. Vadovaujantis tokia logika reiktų pripažinti ir tai, kad Lietuva 1990 m. irgi neturėjo teisės pažeisti TSRS "teritorinio vientisumo".

[Perfect]

Nekalbu apie lozungus. Martin Jacques knygoje, be Azijos šalių požiūrio į Kiniją analizės ("Shifting Sands" nuo 285p.), pateikta eilė diagramų ir skaičių su SE ir E Azijos šalių apklausomis. Pavyzdžiui, "Kaip vertinate Kiniją (teigiamai/neigiamai)", "Kur bus Azijos jėgos centras ateityje (JAV/CN)", "Su kokia šalimi jūsų šalies santykiai yra svarbesni (JAV/CN)", "Koks bus jūsų šalies svarbaiusias ekonominis partneris po 5-10 metų (Kinija/JAV/Asean)". Vertinu tai pagal šiuos rodiklius ir nuomones, o ne pagal politinius lozungus.

Prognozės ir lieka prognozėmis, ypač kai jos grįstos nuomonių apklausomis. O kokia bus situacija ateityje mes dar pamatysime.

[c2h5oh]

Todėl, kad "Šanchajus" neoficialus ir nepolitizuotas pavadinimas. Tibeto aikštės atvejų pavadinimas yra oficialus ir grįstas politiniais motyvais, kurie nustatyti prieš Kiniją (ir pačią Lietuvą).

Vilniaus savivaldybės sprendimas nėra grįstas jokiais politiniais motyvais, nustatytais prieš Kiniją. Tibetas - gražus regionas Himalajų kalnuose.

Ką galvojo tie "Užupio menininkai", kurie pirmieji tai pasiūlė - akivaizdu. Bet pas mus laisva šalis (šiuo požiūriu tai tikrai, be jokios ironijos) - todėl Vilniaus savivaldybės biurokratams niekas nesuteikė įgaliojimų tirti, ką koks menininkas slapta galvoja. Kinijos biurokratams šiuo metu tai dar nesuprantama.

Panašių pavadinimų Vilniuje daug. Sekant kiniška logika, visas Pilaitės mikrorajonas - ištisinis pasikėsinimas į Rusijos Federacijos teritorinį vientisumą.

Nekalbu apie lozungus. Martin Jacques knygoje, be Azijos šalių požiūrio į Kiniją analizės ("Shifting Sands" nuo 285p.), pateikta eilė diagramų ir skaičių su SE ir E Azijos šalių apklausomis. Pavyzdžiui, "Kaip vertinate Kiniją (teigiamai/neigiamai)", "Kur bus Azijos jėgos centras ateityje (JAV/CN)", "Su kokia šalimi jūsų šalies santykiai yra svarbesni (JAV/CN)", "Koks bus jūsų šalies svarbaiusias ekonominis partneris po 5-10 metų (Kinija/JAV/Asean)". Vertinu tai pagal šiuos rodiklius ir nuomones, o ne pagal politinius lozungus.

Išskyrus pirmąjį klausimą ("kaip vertinate Kiniją?"), nei vienas klausimas su meile nesusijęs. Kinijos įtaka auga, ir apklaustieji tai supranta - tad atsakymai logiški, jie tikisi ir tolesnio jos įtakos didėjimo. Jokio ryšio su santykių gerėjimu tai neturi.

Pirmojo klausimo irgi nepervertinčiau.

[Gator]

Idomiai. Dabar priime sprendima del pensijinio amziaus didinimo. Taciau jis leis sutaupyt salyginai labai labai mazai (pirmus metus 4 mln, antrus 9mln +-).

Ar tai irodo, kad si valdzia drasiai imasi ir nepopuliariu sprendimu netoli esant jau rinkimams?

Juk tai tikrai nepopuliarus sprendimas, kuris sutaupys kaip minejau salyginai labai mazai. Manau politiskai protingiau buvo nepriimti sio sprendimo taip netoli rinkimu.

[Lettered]

Idomiai. Dabar priime sprendima del pensijinio amziaus didinimo. Taciau jis leis sutaupyt salyginai labai labai mazai (pirmus metus 4 mln, antrus 9mln +-).

Ar tai irodo, kad si valdzia drasiai imasi ir nepopuliariu sprendimu netoli esant jau rinkimams?

Juk tai tikrai nepopuliarus sprendimas, kuris sutaupys kaip minejau salyginai labai mazai. Manau politiskai protingiau buvo nepriimti sio sprendimo taip netoli rinkimu.

Tai, kad toli dar tie rinkimai labai.

[oranger]

Tibeto aikštės atvejų pavadinimas yra oficialus ir grįstas politiniais motyvais, kurie nustatyti prieš Kiniją (ir pačią Lietuvą).

Visiškai absurdiškas teiginys. Tai tas pats kaip Krokuvos gatvę Vilniuje vertinti kaip pretenziją į Lenkijos teritorijas
John, kartais tu tikrai stebini savo "įžvalgomis"...

[John]

Vilniaus savivaldybės sprendimas nėra grįstas jokiais politiniais motyvais, nustatytais prieš Kiniją. Tibetas - gražus regionas Himalajų kalnuose.

Savivaldybės motyvas gal ir nepolitinis. Visgi pats motyvas buvo politinis, o jį patvirtino savivaldybė. Taigi, iš esmės tai nieko nekeičia. Motyvas - politinis.

O jei jau ieškom gražių regionų, Kinijoje yra kur kas gražesnių ir svarbesnių. Kodėl nepavadinus to skvero "Pekino" arba "Šanchajaus"? O gal "Guagdongo"? Gan keistai atrodytų argumentas, jei Abchazijos kokio nors miestelio aikštė būtų pavadinta Vilniaus krašto arba Šalčininkų vardų.

Ką galvojo tie "Užupio menininkai", kurie pirmieji tai pasiūlė - akivaizdu. Bet pas mus laisva šalis (šiuo požiūriu tai tikrai, be jokios ironijos) - todėl Vilniaus savivaldybės biurokratams niekas nesuteikė įgaliojimų tirti, ką koks menininkas slapta galvoja. Kinijos biurokratams šiuo metu tai dar nesuprantama.

Aišku, kad laisva. Kinija taip pat laisva ir gali laisvai mus aplenkti su savo investicijomis ir projektais ateityje.

Išskyrus pirmąjį klausimą ("kaip vertinate Kiniją?"), nei vienas klausimas su meile nesusijęs.

Susijęs. Apklausiami buvo ne kokie nors ministerijų strategai, o paprasti žmonės. Kaip žinia, plačioji visuomenė dažnai galvoja ne protu, bet jausmais. Kaip ir anglai Ladbroke statė 70/30, kad Anglija laimės tą nelemtą (Anglijai) šeštadienį, nors dauguma sveiko proto žmonių tikėjosi, kad bus atvirkščiai.

Kinijos įtaka auga, ir apklaustieji tai supranta - tad atsakymai logiški, jie tikisi ir tolesnio jos įtakos didėjimo. Jokio ryšio su santykių gerėjimu tai neturi.

Pirmojo klausimo irgi nepervertinčiau.

Tavo minčių neteisingumą rodo akivaizdžios tendencijos skirtingose šalyse, visų pirma Japonijoje, kur atsakymai į klausimus į pirmą vietą iškelia JAV. Pavyzdžiui, kur buvo klausima apie "artimaiusią ekonominį partnerį po 10 metų" apie 45% Japonų nurodė JAV ir tik 35% nurodė Kiniją, nors jau šiandien Kinija ra didžiausias Japonijos prekybos partneris ir tendencijos yra akivaizdžios (aišku, ne JAV naudai). Panašios tendencijos yra ir klausimuose apie "bilateral relations" bei "attitudes towards China", kur iš esmės tik Japonai (kartais akomponuojami tradiciškai pro-Amerikietiškų Filipinų) pasižymi didele "draugyste" JAV.

M.Jacques žodžiais tariant:

The balance of influence is shifting against the United States. In the last
decade the Chinese have not done anything wrong in Southeast Asia. The
Japanese have not done anything right, and the U.S. has been indifferent.
So already Thailand, Laos, Cambodia, and other states are defining their
national interest as “Finlandization” with respect to China. The U.S. will
never be shut out of Southeast Asia completely, but there is less room for
it now than in the past fifty years.

China has increasingly sought to reassure Southeast Asian states about its
intentions. China has had deep historical trading ties throughout the region,
and builds upon this long history as well as its current interactions. 11 Brantley
Womack points out three Chinese policies that have helped to create a nonthreatening diplomatic environment in Southeast Asia for it. The first policy
itself encompasses China’s “Five Principles of Peaceful Coexistence,” from
the Bandung conference of 1955. These relatively noncontroversial principles
are mutual respect for sovereignty and territorial integrity, mutual nonaggression,
noninterference in one another’s internal affairs, equality and mutual
benefit, and peaceful coexistence.

The second policy is one of
economic reform and opening that China has pursued for the past three
decades. Finally, China’s policy of multipolarity in the 1990s helped assuage
Southeast Asian fears of Chinese aggrandizement.

Realizing that other states viewed China with suspicion, Beijing began
to actively cultivate better relations with its Southeast Asian neighbors. In
1990, Chinese Premier Li Peng visited Indonesia, Singapore, Thailand, Malaysia,
the Philippines, and Laos. These moves included normalization within
two years of Chinese relations with Singapore, Vietnam, Indonesia, Brunei,
and South Korea.
Beijing began participating in multilateral forums, something it had previously
avoided. Foreign Minister Qian Qichen’s visit to the 24th ASEAN
Foreign Ministers Meeting in July 1991 marked the first formal contact with
ASEAN.

Svarbus taškas, lyginant Rusiją su Kinija

Although originally Beijing had attempted to negotiate with the
Southeast Asian states on a bilateral basis, when ASEAN stood firm China
adjusted, and worked cooperatively with ASEAN itself.

toliau...

Womack writes that “frustrated by the west, and duly noting
the respectful silence of Southeast Asia and South Korea, China began
sustained efforts to improve regional relations.” 15 China became a dialogue
partner of ASEAN in 1996, and in 1997 joined “ASEAN+3” (China, South
Korea, and Japan). China and ASEAN also pursued the ASEAN-China Free
Trade Area (ACFTA), portions of which began implementation in 2005. 16

Dar

China’s unwillingness to take advantage of the Asian financial crisis of
1997 furthered Southeast Asian views of China as a responsible actor in the
region. China did not devalue its currency at the time, and this was interpreted
by ASEAN as a sign of goodwill. China pledged $1 billion to Thailand
to help assuage its foreign exchange problem; it also pledged $400 million to
Indonesia in standby loans as part of the IMF package, and further extended
Indonesia $200 million in export credits

Malaizijos lyderio žodžiais tariant:

China’s performance in the Asian financial crisis has been laudable, and
the countries in this region . . . greatly appreciated China’s decision not
to devalue the yuan. China’s cooperation and high sense of responsibility
has spared the region a much worse consequence. The price China has to
pay to help East Asia is high, and the Malaysian people truly appreciate
China’s stand. 19

Toliau

Chinese efforts to reach out to Southeast Asia continued in the 2000s. In
Bali in October 2003, China became the first large power from outside of
ASEAN to sign the Treaty of Amity and Cooperation in Southeast Asia. The
treaty includes pledges to avoid disputes and to resolve those that do occur,
by peaceful means, and renounces the threat of force.

Apie perspektyvas

Southeast Asian
states are culturally and ethnically linked with China, and this, combined
with a long history of stable relations, helps shape how they view China.
There is still caution about China and its role, if only because the region
itself has undergone so much change in the past half century. Nevertheless,
the trend is clearly toward greater cooperation.

After the U.S.-China “spy plane incident” of 2001, Thai Prime Minister Thaksin
Shinawatra offered to broker talks between the two superpowers, emphasizing
that the Thais and Chinese have a relationship that goes back centuries.
Shinawatra added, “economically, China is also a big market and
Thailand must have a good relationship with her.”

Ir t.t. ir pan. be galo ir be krašto...

Apteko laimė pačiam pabūvoti Bankoke per olimpinio deglo nešimo ceremoniją 2008 pavasarį. Aišku, per "laisvą" BBC TV kanalą apie tai neužsiminė, bet visas miestas buvo nukabinėtas plakatais ir nebuvo jokių "protestų", kuriuos matėme Londone ar Paryžiuj. Tas pats Singapūre ir kitur Azijoje. Tai jau šį bei tą rodo tų šalių ir visuomenių požiūryje į Kiniją.

Nežinia, kiek tas požiūris yra vedinas baimės, o kiek nuoširdžios pagarbos, pragmatizmo ar viso kito, bet akivaizdu viena - Kinija Azijoje yra visomis prasmėmis gerbiama šalis, kuomet Rusija Europoje (o ir toje pačioje Azijoje) - ne. Toks visas ir mano pointas.

[John]

Visiškai absurdiškas teiginys. Tai tas pats kaip Krokuvos gatvę Vilniuje vertinti kaip pretenziją į Lenkijos teritorijas
John, kartais tu tikrai stebini savo "įžvalgomis"...

Orangeri, nevaidink tam tikro katino. Pats puikiai supranti, kad TIbeto skvero pavadinimo motyvai nėra tokie patys, kaip Krokuvos gatvės.

Jei jau laikaisi savo požiūrio, tai nepabijok jo atvirai ir pareikšti: nori, kad Vilniuje būtų separatistiniais ir politizuotais motyvais pavadinta aikštė.

Mano supratimu, tai nieko gero mums neduos, dėl ko tai nėra geras sprendimas.

[John]

"Užmuša" teiginiai apie Kinijos teritorinį vientisumą. Vadovaujantis tokia logika reiktų pripažinti ir tai, kad Lietuva 1990 m. irgi neturėjo teisės pažeisti TSRS "teritorinio vientisumo".

Lietuvos situacija nelygintina su Tibeto. Visų pirma, dėl geopolitinės situacijos. Taip pat, nors tai ir nėra "tiuškinantis" argumentas, Lietuva visgi buvo de jure nepriklausoma Europos valstybė iki 1940.

Nors jei SSRS nebūtų pati žlugusi (skirtingai, nei kai kurie galvoja, ją griauti pradėjo tikrai ne V.Landsbergis ir tikrai ne Sąjūdis) ir būtų buvusi stipri, moderni ir galinga supervalstybė, apie jokį Lietuvos atsiskyrimą niekas nebūtų net sapnavęs... bet juk viskas buvo kitaip: SSRS iš esmės bankrutavo, viskas, kas susiję su ekonomika ir finansais, buvo žiaurioje skylėje, visiška psichologinė ir moralinė pragaištis, susiskaldymas ir prasmės nebematymas. Jei Kinija irgi tokia būtų, tai aišku, kad Tibetas atsiskirtų ir tam niekas neprieštarautų. Gal net ir į kokią nors ASEAN ar dar kokią sąjungą kas nors priimtų. Bet situacijos yra totaliai skirtingos ir būtent jos diktuoja sąlygas, o ne kažkokie idealai ar vertybės.

[c2h5oh]

Savivaldybės motyvas gal ir nepolitinis. Visgi pats motyvas buvo politinis, o jį patvirtino savivaldybė. Taigi, iš esmės tai nieko nekeičia. Motyvas - politinis.

Savivaldybės motyvas nepolitinis. Savivaldybės Lietuvoje išvis neturi vaidmens tarptautiniuose santykiuose. Keistų ir su galimai politine potekste pavadinimų yra daug (pvz. Panevėžyje yra Kolūkiečių gatvė).

Nusibodo įrodinėti tai, kas akivaizdu. Pabaigai įdedu Lietuvos URM nuomonę šituo klausimu:

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu...erija-56-77446

„Miesto gatvės ar skvero pavadinimas kitos šalies vietovardžio ar demokratijai ir žmogaus teisėms ištikimo politinio lyderio ar dvasinio lyderio – Nobelio taikos premijos laureato – vardu, URM nuomone, apskritai neturėtų būti laikomas kokios nors šalies teritorinio vientisumo pažeidimu ar kėsinimusi į jį“, – tvirtina ministerija.

Galų gale, svarbu net ne tai. Kur ryšys tarp kažkokio šunparkio ir ekonominių "Lietuvos interesų" (kiek suprantu, tik juos tu ir pripažįsti tikrais interesais)? Nėra to ryšio, skverai skverais, o biznis eina sava vaga.

O jei jau ieškom gražių regionų, Kinijoje yra kur kas gražesnių ir svarbesnių. Kodėl nepavadinus to skvero "Pekino" arba "Šanchajaus"? O gal "Guagdongo"?

Žinoma, kodėl gi ne. Jeigu yra gražių, lietuviams patinkančių keliančių Kinijos vietovių - aš už! Būtų netgi praktinė nauda - spalvingus išsiskiriančius pavadinimus lengviau atsiminti (o visos tos Tuopų, Šernų, Slyvų ir Baravykų gatvės tiesiog nuobodžios).

Susijęs. Apklausiami buvo ne kokie nors ministerijų strategai, o paprasti žmonės. Kaip žinia, plačioji visuomenė dažnai galvoja ne protu, bet jausmais.
Kaip ir anglai Ladbroke statė 70/30, kad Anglija laimės tą nelemtą (Anglijai) šeštadienį, nors dauguma sveiko proto žmonių tikėjosi, kad bus atvirkščiai.

Bet tie žmonių spėjimai apie ateitį (ar po 10 metų Kinijos įtaka išaugs) tėra banalybės. Aš irgi manau, kad Kinijos įtaka išaugs - skaičiau laikraštyje kad ji jau išaugo ir auga toliau. Bet ar tai reiškia, kad aš myliu Kiniją? Nebūtinai, gal aš jos bijau.

Pavyzdys su futbolu netinkamas - nes ten yra jausmai savo šaliai. Tinkamas pavyzdys būtų, kokiu santykiu anglai stato už Argentinos-Olandijos rungtynes.

M.Jacques žodžiais tariant:
<... daug citatų...>

Citatų esmė - per pastaruosiu 20 metų Kinija atsisakė daugumos destruktyviausių maoistinių idiotizmų, taigi santykių su kaimynais pagerėjimas yra visiškai natūralus. Kaimynams nebereikia bijoti revoliucijos eksporto iš Kinijos, atsiranda normalesni verslo santykiai, Kinijos veiksmus tampa įmanoma bent kažkiek suprasti ir prognozuoti (tai labai mažina nesaugumo jausmą).

Lietuvos situacija nelygintina su Tibeto. Visų pirma, dėl geopolitinės situacijos. Taip pat, nors tai ir nėra "tiuškinantis" argumentas, Lietuva visgi buvo de jure nepriklausoma Europos valstybė iki 1940.

Tibeto teisinį statusą tiksliau būtų lyginti su Mongolija ir Tuva.

[Petrozilijus Cvakelmanas]

Lietuvos situacija nelygintina su Tibeto. Visų pirma, dėl geopolitinės situacijos. Taip pat, nors tai ir nėra "tiuškinantis" argumentas, Lietuva visgi buvo de jure nepriklausoma Europos valstybė iki 1940.

Nors jei SSRS nebūtų pati žlugusi (skirtingai, nei kai kurie galvoja, ją griauti pradėjo tikrai ne V.Landsbergis ir tikrai ne Sąjūdis) ir būtų buvusi stipri, moderni ir galinga supervalstybė, apie jokį Lietuvos atsiskyrimą niekas nebūtų net sapnavęs... bet juk viskas buvo kitaip: SSRS iš esmės bankrutavo, viskas, kas susiję su ekonomika ir finansais, buvo žiaurioje skylėje, visiška psichologinė ir moralinė pragaištis, susiskaldymas ir prasmės nebematymas. Jei Kinija irgi tokia būtų, tai aišku, kad Tibetas atsiskirtų ir tam niekas neprieštarautų. Gal net ir į kokią nors ASEAN ar dar kokią sąjungą kas nors priimtų. Bet situacijos yra totaliai skirtingos ir būtent jos diktuoja sąlygas, o ne kažkokie idealai ar vertybės.

Paskutiniu sakiniu iš esmės viską ir pasakei - situaciją diktuoja tai, kad Kinija turi jėgos persvarą prieš Tibetą ir dėl to gali jį išlaikyti okupuotą. Tačiau tai neturi nieko bendro bent jau su moralinėm kategorijom.

Argumentai apie ekonomiką irgi labai abejotini. Net po spartaus augimo dešimtmečio (ar jau dviejų) Kinija vis dar tebėra skurdi šalis, kurios pretenzijos į didžiausią pasaulio ekonomiką pagrįstos tik milžinišku šalies dydžiu, o BVP vienam gyventojui net nuo tos pačios Rusijos atsilieka daugiau nei dvigubai. TSRS irgi žlugo veikiau ne tiek dėl ekonomikos, kiek dėl Gorbačiovo politikos kurso, leidusio pasireikšti nacionalinio išsivadavimo judėjimams.

[Wycka]

Čekuolis: musulmonai — prancūzų galvos skausmas

Prancūzijos Nanto mieste policininkas sustabdė automobilį, kurį vairavo nikabą vilkinti moteris ir išrašė jai 22 eurų baudą. Šalies taisyklės reikalauja, kad vairuotojo drabužiai nevaržytų jo judesių ir negrėstų saugumui kelyje. Policininkas nusprendė, kad nikabas, tradicinis arabų moterų drabužis, paliekantis tik siaurą plyšį akims ir uždengiantis visą kūną nuo galvos iki kulnų, trukdo vairuoti. Kaip trukdo, policininkas paaiškinti negalėjo. Bet trukdo, todėl skyrė baudą.
Ponia musulmonė pareiškė, kad ji rengiasi taip kaip nori, o policininkas — nėra jos stilistas, todėl jo reikalavimas pažeidžia jos kaip žmogaus teises ir mokėti baudą atsisakė. Apie įvykį ji pranešė spaudos agentūrai „France Press“, tikėdamasi sukelti skandalą. Kaip tik tuo metu Prancūzijos vyriausybė ruošėsi paskelbti taisykles, uždrausiančias viešose vietose dėvėti integralinius, t. y. ištisinius drabužius, uždengiančius kūną ir veidą.
Valdžiai nepatiko, kad ruošiantis viešai svarstyti, kodėl reikia uždrausti musulmonėms dėvėti nikabą, dėmesys nukrypo į ginčą dėl vienos kuklios baudos. Todėl įsikišo pats Prancūzijos vidaus reikalų ministras Brice'as Hortefeux. Vėliau susidomėta aikštingosios ponios gyvenimo draugu, priemiesčio krautuvininku Liesu Hebbadju. Paaiškėjo, kad jis jau seniai buvo patekęs į valdžios akiratį, nes dažnai važinėdavo į Pakistaną, skelbė audringus islamiškus šūkius, priklausė misionieriškai islamistų draugijai ir reikalavo statyti mečetę.
Ministras išrideno sunkiąją artileriją: apkaltino krautuvininką poligamija, nes turi keturias žmonas, pagimdžiusias jam tuziną vaikų. Dar apkaltino jį neteisėtai naudojantis socialiniais Prancūzijos įstatymais, nes kiekviena jo žmona už vaikus gauna vienišų motinų pašalpas, ir pagrasino atimti Prancūzijos pilietybę.
Prasidėjo karas, kurį dabar stebi visa Prancūzija. Net Jungtinių Valstijų savaitraštis „Newsweek“ jam paskyrė du puslapius.
L.Hebbadjas pasisamdė advokatą, o tas iškėlė klausimą, ar už poligamiją arba piktnaudžiavimą pašalpomis galima atimti pilietybę? Pasirodo, ne. Tokio įstatymo nėra. Daugų daugiausia galima nuteisti vieniems metams kalėjimo arba skirti 45 tūkst. eurų baudą.
Išradingas advokatas puolė toliau. Kas įrodė, ir kaip galima įrodyti, kad L.Hebbadjas gyvena poligamijoje ir apgaudinėja socialines tarnybas? Advokatas pastatė savo klientą prieš televizijos kameras ir tas, plačiai šypsodamasis, pareiškė: „Tai ką, Prancūzijoje jau negalima turėti žmonos ir trijų meilužių? Jeigu už tai iš manęs atims pilietybę, tai ir pusė prancūzų turėtų su ja atsisveikinti.“
Musulmonas aiškiai tyčiojosi iš valdžios. Jo santuoka užregistruota tik su viena žmona, nors jis visas keturias laiko aukšta tvora aptvertame name – haremas vidury Europos. Bet patrauksi jį teisman — šaipysis toliau, pasakys, kad jo žmona labai atlaidi, šiuolaikiška, gyvena po vienu stogu su vyro meilužėmis ir jų vaikais. Meilužės taip pat nuolankaus būdo. Bjaurios, pavydžios, egoistiškos europietės nesugeba tokios būti.
Prancūzai užkando žąslus. Policija pradėjo tirti, ar krautuvininkas nėra su trimis žmonomis susituokęs mečetėje, nes merijoje neužregistruotos vedybos Prancūzijoje draudžiamos. Nueita dar toliau – susidomėta, ar kai 1999 metais L.Hebbadjas vedė arabų kilmės Prancūzijos pilietę ir tokiu būdu įgijo pilietybę, jis jau buvo sutuokęs mečetėje? Jei jis tuomet melavo, pilietybę galima atimti. Dabar jau patys prancūzai kimba vienas kitam į atlapus – kas yra prancūziškumas? Kokios pakantumo ribos? Ši šalis visada buvo labai tolerantiška, atlaidi svetimiems, plačiai atverianti duris persekiojamiems žmonėms. Bet dabar prancūzai klausia — kiek galima? Atsiranda teigiančiųjų, kad tokį požiūrį reikia keisti. Dauguma jų nesupranta, kodėl nuvykusios į kai kurias musulmonų šalis prancūzės privalo galvas dengti skaromis, negali mūvėti šortų, tačiau savo šalyje neturi teisės reikalauti, kad musulmonės laikytųsi Europos papročių ir elgesio normų, nes tai neva pažeidžia žmogaus teises. Nesuprantama ir kodėl statyti mečetes Prancūzijoje — natūralus dalykas, juk bažnyčių statyti Islamo kraštuose negalima.
Nuomonės išsiskyrė. Vieni reikalauja rūpestingai laikytis tolerancijos tradicijų, nors radikalūs islamistai tuo naudojasi, diegia savo gyvenimo būdą, laikosi kategoriškų, net ne visų musulmonų pripažįstamų taisyklių (tuo dar ir tyčiojasi iš bejėgės valstybės). Kiti sako tiesiai šviesiai: sutinkame, kad mūsų kultūros skirtingos, bet neleisime kraštutinumų ir neleisime laužyti mūsų taisyklių.
Tačiau tuomet pasipila kaltinimai, kad prancūzai niekina savo buvusių kolonijų žmones ir jų pilietines teises, kad jie rasistai, ir toks jų požiūris kursto trintį, o gal ir karą tarp krikščionių ir mahometonų.
Yra ir praktiška problema. Be ateivių iš Afrikos ir Azijos nei Prancūzijos, nei kitų išsivysčiusių Europos šalių ekonomika negalėtų išsilaikyti.
Tokia padėtis ne vien Prancūzijoje. Kai kuriuose Italijos municipalitetuose taip pat uždrausta vairuoti dėvint nikabą ir pažeidėjos baudžiamos. Belgija įsivedė taisyklę, draudžiančią viešoje vietoje dėvėti veidą slepiantį drabužį, nes „tai gali būti priedanga teroristams“. Bauda — 200 eurų.
Visi supranta priežastį, bet reikia kur nors padėti tašką.

[nepolitikas]

apie žydus:
lietuvoje apsilankė izraelio užsienio reikalų ministras a.libermanas. mūsiškiai valdžiažmogiai patikino jį, kad būtinai sumokės virš šimto milijonų litų už nacionalizuotą žydų turtą.
niekaip nesuprantu kada lietuvos valstybė kažką nacionalizavo.
žydų, kaip ir kitų tautybių žmonių turtas lietuvoje nacionalizuotas po 1940 metų sovietinės aneksijos, kaltininkas (atsakovas) tarybų sąjunga.
buvę savininkai-žydai, sunaikinti jau kito agresoriaus nacistinės vokietijos.
nei vienu nei kitu atveju lietuvos valstybė neegzistavo ir žydų neskriaudė.
noriu paklausti žinovų, kodėl lietuvos valstybė turi atsiteisti su žydais visų mūsų pinigais?
ažubalis pasidžiaugė, kad libermanas "labai aukštai įvertino lietuvos pastangas..."
duokit man tuos šimtą milijonų, aš dar aukščiau įvertinsiu

[oranger]

apie žydus:
lietuvoje apsilankė izraelio užsienio reikalų ministras a.libermanas. mūsiškiai valdžiažmogiai patikino jį, kad būtinai sumokės virš šimto milijonų litų už nacionalizuotą žydų turtą.
niekaip nesuprantu kada lietuvos valstybė kažką nacionalizavo.
žydų, kaip ir kitų tautybių žmonių turtas lietuvoje nacionalizuotas po 1940 metų sovietinės aneksijos, kaltininkas (atsakovas) tarybų sąjunga.
buvę savininkai-žydai, sunaikinti jau kito agresoriaus nacistinės vokietijos.
nei vienu nei kitu atveju lietuvos valstybė neegzistavo ir žydų neskriaudė.
noriu paklausti žinovų, kodėl lietuvos valstybė turi atsiteisti su žydais visų mūsų pinigais?
ažubalis pasidžiaugė, kad libermanas "labai aukštai įvertino lietuvos pastangas..."
duokit man tuos šimtą milijonų, aš dar aukščiau įvertinsiu

Apie kokius šimtus milijonų kalbi? Kiek girdėjau, kalba eina apie 13 milijonų berods. Tai kokių 2 namų Senamiestyje kaina.
Dėl nuosavybės gražinimo tvarka turi būti. Jei yra išsaugoti dokumentai, tai jokio skirtumo nematau: lietuvis, lenkas, žydas ar neandertalietis...

[Tomizmas]

Čekuolis: musulmonai — prancūzų galvos skausmas

Dabar jau šituo klausimu padaryti neįmanoma praktiškai nieko. Esu pasidomėjęs musulmonų imigracija, jų skaičiumi ir demografinėmis tendencijomis. Kalbant konkrečiai apie Prancūziją, joje musulmonai sudaro apie 10% gyventojų. Jeigu imant vaikus ir jaunimą iki 20 metų, šis skaičius siekia net 25% - manau ir taip aišku, kokia bus Prancūzijos demografinė sudėtis ateityje. Pasiskaičiau ir tokį Švedijos forumą, kur rašoma kad Malmo mieste musulmonai sudaro 20% gyventojų, bet to miesto mokyklose dirbančios mokytojos sako, kad beveik kas antras mokyklinio amžiaus vaikas yra musulmonas. Rusijoje nors musulmonai sudaro apie 16 - 20%, bet jau dabar kas trečias šauktinis į kariuomenę yra musulmonas. Vokietijos kai kuriuose didmiesčiuose pusė vaikų gimsta musulmonų šeimose. Iškeldinti jų neįmanoma, nes:
1. Tai prieštarauja demokratijai - pagrindinei Europos šalių politinei krypčiai.
2. Musulmonų vien Europos Sąjungoje yra apie 16 milijonų, todėl bandymai juos iškeldinti susilauktų kur kas rimtesnio pasipriešinimo, nei Paryžiaus priemiesčių riaušės.
3. Be musulmonų, kurie dabar Europoje yra pagrindiniai vaikų "darytojai", visą Europą ištiktų demografinis ir ekonominis krachas,
Taigi, padėtis kaip ir be išeities. Belieka tik ruoštis labai dideliems demografiniams ir kultūriniams pokyčiams Europoje, kurie praktiškai neišvengiami.

Įdomiausia man yra tai, kaip visa tai palies vidurio Europą - Lietuvą, Lenkiją, Vengriją, Rumuniją, Ukrainą ir kitas šalis, kurios dar menkai paliestos musulmonų imigracijos, nes mes esame gana įdomioje padėtyje, tarsi tarp žirklių - tarp vakarų Europos su mažėjančia vietinių gyventojų ir augančia musulmonų populiacija, ir Rusijos su taip pat mažėjančia vietinių gyventojų ir augančia musulmonų populiacija.