Lietuva taip pat pasižymi vienu didžiausių darbo apmokestinimu dėl ko darbdaviai yra tiesiog priversti slėpti realų atlyginimą. Taip pat pasižymi beveik nuliniu turto apmokestinimu.
Ar įmanoma ją išspęsti? Susiduriama su objektyviomis priežastimis - žmonių trūkumas, infrastruktūra, maži ūkiai etc. verslui investuoti į tokias vietas yra sudėtinga ir pernelyg rizikinga. Nelabai žinau, kokių priemonių reikėtų. Idėjos?
Per pastaruosius dešimt metų apdirbamosios pramonės įmonių skaičius sumažėjo daugiau kaip 2.200, tačiau jų gaminamos produkcijos mastai dėl kylančio darbo našumo išaugo beveik tris kartus.
Čia iš anekdotų serijos, kaip politikai rūpinasi verslu. Kartais geriau patylėti nei žadėti visokias nesąmones:
Privačiuose pokalbiuose verslininkai juokauja, kad kartais politikų ir valdininkų debatai apie šį sektorių vyksta kaip tų blondinių – „ne į temą“. Pavyzdžiui, Algirdas Butkevičius sakydamas inauguracinę kalbą Seime į klausimą, kaip skatins gyvulininkystę, pažadėjo paversti ją nacionaliniu prioritetu.
Medienos sektoriuje per dešimtmetį susikūrė daugiau nei 500 naujų bendrovių. Išaugo ir baldų gamintojų skaičius. Tačiau šio sektoriaus kuriama pridėtinė vertė išlieka nedidelė, net lyginant su artimiausiais kaimynais – neturime nei didelių lentpjūvių bei granulių gamintojų kaip estai, nei didelio faneros gamintojo kaip latviai, nei aukštesnės vertės medžio plokščių gamyklų kaip lenkai ar čekai. Drožlių plokštė ir baldai švedų milžinei „Ikea“ išlieka pagrindinė mūsų produkcija.
http://vz.lt/article/2013/1/23/pramo...-litu?pageno=0
Comment