Prie Sovietų buvo... (1961-1990)

[Combat]

Matyt tamsta nedalyvavai tarybinėje gamyboje. Resursų (įsisavintų) trūko tragiškai. Daugelis reikalingų medžiagų buvo keičiamos surogatais. Tiesa, šlamšto buvo pakankamai - ir tai buvo pagrindinis švaistymo variklis.

Dalyvavau! 1.Pažangiame kolūkyje (todėl ir teigiu, kad kolūkiečiai buvo namais aprūpinami, gaudavo paskyras automobiliams, buvo gaunami modernūs įrengimai tam laikmečiui [žolės granulių gamybai, šieno transportavimui į fermas, karvidžių įrengimui], buvo visa reikiama infrastruktūra: valgykla, pirtis, stadionas, felčerinis punktas, mokykla, ištisą naktį apšviestos gatvės, kultūros namai [su kolūkio pirmininke vykdavo sunkios derybos – jei po darbo valandų nesumesim šieną į džiovyklą – nebus diskotekos ], geros darbo sąlygos mechanizacinėse dirbtuvėse. Jei būtų didžiulis noras, galėčiau nuvažiuoti ir nufotografuoti, kas iš viso to beliko. Bent kol aš ten darbavausi, nejaučiau, kad ten kažko trūktų; trūko tik darbo jėgos, todėl buvo organizuojamos vasaros darbo ir poilsio stovyklos moksleiviams ir studentams (gal apie 60 žmonių vienu metu). 2.Baldų fabrike. Irgi nejutau, kad būtų trūkę kokių tai resursų. 3. Elektros technikos gamykloje. Būdavo, kad slampinėdavome apie porą valandų rankas į kišenes susikišę. Bet tik dėl to, kad kažkur staklės sulūždavo arba žaliavos būdavo pristatomos nesavalaikiai. Ir statybose dirbau – gerbūvį tvarkiau.

Prastovos įvykdavo dėl kieno nors atmestino požiūrio į gamybą. Pvz., pamenu, kad pacanas buvo nusiųstas tegačiu ištraukti paklimpusį sunkvežimį. Važiuodamas pamatė žirnių lauką, įvažiavo tiesiai į jį, pradėjo žirnius raškyti, o jų prisivalgęs grįžo taip ir nenuvažiavęs iki paklimpusio sunkvežimio.

Nebuvo centralizuoto visos prekybos valdymo. "Glavtorg" yra bendrinis vienos iš prekybos organizacijų pavadinimas, pvz.: Maskvos miesto vykdomojo komiteto vyriausioji prekybos valdyba "Glavtorg". Buvo panašus ir "Gosplano" sistemoje, "Gossnabo" komitetas iš viso atskira sistema, buvo kooperacinių sąjungų prekyba, žinybiniai prekybos padaliniai ir t.t.. Formaliai sistemą valdė TSRS Prekybos ministerija.

Nesiginčysiu, nes tos sistemos nežinau ir nesigilinau.

Va čia yra tas įdomus filmas apie korupciją ir prekybos mafiją, buvusią tarybinėje Maskvoje (suprantantiems rusiškai).

[LC.]

Va čia yra tas įdomus filmas apie korupciją ir prekybos mafiją, buvusią tarybinėje Maskvoje (suprantantiems rusiškai).

Ačiū, peržiūrėjau. Ir tik dar sykį įsitikinau, kokia degradė buvo ta santvarka.

[Sula]

Dalyvavau! 1.Pažangiame kolūkyje (todėl ir teigiu, kad kolūkiečiai buvo namais aprūpinami, gaudavo paskyras automobiliams, buvo gaunami modernūs įrengimai tam laikmečiui

Na džiugu, aišku, kad patiko tarybinės ekonomikos pasiekimai.
TSRS žemės ūkis buvo stipriai dotuojamas nuo Malenkovo laikų, su abejotinu efektu, kaip 50-aisias taip ir ypač 80-aisias. Vien tik tiesioginės dotacijos supirkimo kainoms siekė 60 mlrd. rublių (beveik 3% BVP), kapitaliniai įdėjimai į žemės ūkį irgi buvo didžiuliai, po 50-70 mlrd. rublių kasmet. Gerai, jeigu tai būtų efektyvu, tačiau priešingai - nuo 70-ųjų pabaigos santykinis produktyvumas mažėjo. T.y. tarybinis žemės ūkis buvo vienas iš TSRS žlugimo garantų, kartu su kariniu kompleksu. Tačiau pastarasis bent jau buvo pasaulinio to meto hi-tec lygio (tarybinės armijos "pričiūdus" nurašykim, kaip ir masinį neūkiškumą).

Ir jau gal pakaks to suprimityvinto sulyginimo: "kas stipresnis - dramblys ar liūtas?".
Kapitalizmo ydas mes žinom, matom, bet nesuprantam perspektyvų. Ką pasakysit apie tarybinio socializmo ateitį? Ar, pvz.: kinietiško, nežinau kaip jį net pavadinti?

[Combat]

Ačiū, peržiūrėjau. Ir tik dar sykį įsitikinau, kokia degradė buvo ta santvarka.

Lyg tai dabar kitaip yra; tik šiandieniniu atveju ji yra atgręžta prieš eilinį žmogų visu savo nuožmumu ir niekam nepasiskųsi nei dėl pažeidinėjamų įstatymų žmogaus nenaudai, nei dėl norminių aktų, adaptuotų oligarchijos klestėjimo naudai. O tada, žr., kokių priemonių buvo imtasi.

O dabar šitą žiūrėk: Внутреннее дело / Inside Job (2010/HDRip/L1); atkakliai noriu tai John įpiršti peržiūrėti, bet jis atkakliai nenori to daryti. Jei kas rasit su geresniu vertimu, įkelkit nuorodą.

Na džiugu, aišku, kad patiko tarybinės ekonomikos pasiekimai.

Dabar man patinka, žvelgiant iš dabarties. O tada aš buvau tiesiog prisipumpavęs kapitalistiškosios (kaip daugelis dabar čia) JAV ideologijos.

TSRS žemės ūkis buvo stipriai dotuojamas nuo Malenkovo laikų, su abejotinu efektu, kaip 50-aisias taip ir ypač 80-aisias. Vien tik tiesioginės dotacijos supirkimo kainoms siekė 60 mlrd. rublių (beveik 3% BVP), kapitaliniai įdėjimai į žemės ūkį irgi buvo didžiuliai, po 50-70 mlrd. rublių kasmet. Gerai, jeigu tai būtų efektyvu, tačiau priešingai - nuo 70-ųjų pabaigos santykinis produktyvumas mažėjo. T.y. tarybinis žemės ūkis buvo vienas iš TSRS žlugimo garantų, kartu su kariniu kompleksu. Tačiau pastarasis bent jau buvo pasaulinio to meto hi-tec lygio (tarybinės armijos "pričiūdus" nurašykim, kaip ir masinį neūkiškumą).

Rakursas į ŽŪ buvo dėl teiginio, kad „trūko resursų“, o ne dėl „santykinio produktyvumo“. Aš patyriau, kad resursų (išskyrus darbo jėgą) netrūko; buvo spragų tik dėl užsakymų organizavimo ir pristatymo, bet tokios visada buvo ir bus.

TSRS žlugumo pradžia buvo, jau kažkur rašiau, CK plenumas, gerokai leidęs atsilaisvinti nacionaliniams pakraščiams bei atsilaisvinti vidinėms gaivalinėms jėgoms. O toliau – viso kito pasekmė (ekonominių ryšių trūkinėjimas, kova dėl valdžios toje pat Maskvoje, ir pan.). Dėl ŽŪ dotavimų. Dabar – kitaip?

Ir jau gal pakaks to suprimityvinto sulyginimo: "kas stipresnis - dramblys ar liūtas?".
Kapitalizmo ydas mes žinom, matom, bet nesuprantam perspektyvų. Ką pasakysit apie tarybinio socializmo ateitį? Ar, pvz.: kinietiško, nežinau kaip jį net pavadinti?

Tai kad nelabai tas ydas žinom.

Jei Kinija sau leistų „гласност и перестройка“, jos likimas būtų toks pat, kaip ir TSRS; man tai abejonių nekelia.

Kad suprasti kapitalizmo perspektyvas reikia, matyt, pastudijuoti Karlo Markso raštus. Tik dabar jie labai brangiai kainuoja, o kažkada juos tiesiog šluote šlavėm į sąvartyną. . .

[Sula]

Rakursas į ŽŪ buvo dėl teiginio, kad „trūko resursų“, o ne dėl „santykinio produktyvumo“. Aš patyriau, kad resursų (išskyrus darbo jėgą) netrūko; buvo spragų tik dėl užsakymų organizavimo ir pristatymo, bet tokios visada buvo ir bus.
TSRS žlugumo pradžia buvo, jau kažkur rašiau, CK plenumas, gerokai leidęs atsilaisvinti nacionaliniams pakraščiams bei atsilaisvinti vidinėms gaivalinėms jėgoms. O toliau – viso kito pasekmė (ekonominių ryšių trūkinėjimas, kova dėl valdžios toje pat Maskvoje, ir pan.). Dėl ŽŪ dotavimų. Dabar – kitaip?

Aš ir noriu pasakyti, kad esminio skirtumo tarp tarybinio socializmo ir kapitalizmo nėra. Resursai yra vertinami tada, kai nėra rinkos. Rinkos ekonomikoje jų paskirstymą riboja kainos.
Dėl žlugimo (ar tiksliau - pamatinių problemų) jau buvo nerimo ir prieš tai. Vienas iš adekvačiausių Sąjungos gensekų J.Andropovas jas matė, bet padaryti jau nieko nespėjo.

Tai kad nelabai tas ydas žinom.

Kas nesigilina, nežino nieko.

Jei Kinija sau leistų „гласност и перестройка“, jos likimas būtų toks pat, kaip ir TSRS; man tai abejonių nekelia.

Kinijoje sava "perestrojka" įvyko dar anksčiau. Ir kodėl būtent atlaisvinant kapitalistinius santykius tam tikrose sferose? Tai yra žingsnis atgal.

Kad suprasti kapitalizmo perspektyvas reikia, matyt, pastudijuoti Karlo Markso raštus. Tik dabar jie labai brangiai kainuoja, o kažkada juos tiesiog šluote šlavėm į sąvartyną. . .

http://www.esperanto.mv.ru/Marksismo...al1/index.html

[Combat]

Aš ir noriu pasakyti, kad esminio skirtumo tarp tarybinio socializmo ir kapitalizmo nėra.

Yra!

Reikia peržiūrėti tuos du filmus ir pasakyti, kuri sistema yra/buvo labiau nuožmi ir nukreipta prieš žmogų:

1. Prekybinė mafija tarybinėje sistemoje. Gi visi minėjo tik vienintelį pagrindinį trūkumą: prekių deficitą ir asortimento trūkumą?

2. Внутреннее дело / Inside Job (2010/HDRip/L1). Apie kapitalistinės sistemos nuožmumą.

[LC.]

Prekybinė mafija tarybinėje sistemoje. Gi visi minėjo tik vienintelį pagrindinį trūkumą: prekių deficitą ir asortimento trūkumą?

Žiūrėjau ir šitą. Ir nesuprantu - kodėl tu, būdamas komunistu, siūlai tokį filmą, kuris prieštarauja tavo minčiai. Tokiai, kurioje sukauptos tik geriausios socialistinės santvarkos pusės. Filme ir nurodoma, jog dideli prekių nuostoliai atsirasdavo dėl to, kad jos būdavo išgraibstomos ir vėliau realizuojamos juodojoje rinkoje. Ar tai galėjo vyrauti nesupuvusioje, tokioje, apie kokią rašė šlovingieji socializmo pamatų statytojai, socialistinėje sistemoje? Turbūt, atsakymas aiškus. TSRS buvo nesocialistinė valstybė, nes ten nebuvo nė kvapo lygybės. Gal tas pats Andropovas norėjo sureguliuoti sistemą tuo planu, tačiau netgi po jo įvykdymo, korupcija buvo panaikinta tik ant popieriaus, nes realiai sukčiavimo mastai buvo milžiniški.

[Combat]

Žiūrėjau ir šitą. Ir nesuprantu - kodėl tu, būdamas komunistu, siūlai tokį filmą, kuris prieštarauja tavo minčiai. Tokiai, kurioje sukauptos tik geriausios socialistinės santvarkos pusės. Filme ir nurodoma, jog dideli prekių nuostoliai atsirasdavo dėl to, kad jos būdavo išgraibstomos ir vėliau realizuojamos juodojoje rinkoje. Ar tai galėjo vyrauti nesupuvusioje, tokioje, apie kokią rašė šlovingieji socializmo pamatų statytojai, socialistinėje sistemoje? Turbūt, atsakymas aiškus. TSRS buvo nesocialistinė valstybė, nes ten nebuvo nė kvapo lygybės. Gal tas pats Andropovas norėjo sureguliuoti sistemą tuo planu, tačiau netgi po jo įvykdymo, korupcija buvo panaikinta tik ant popieriaus, nes realiai sukčiavimo mastai buvo milžiniški.

Kalba eina ne apie tai, kurie buvo prasiveržę prie „lovio“, o apie sistemą.

Dėl prekybinės mafijos tarybinėje santvarkoje (kalba gali eiti ne apie sistemos supuvimą, o žmonių, t.y. – vadovų, kurie, godumo nugalimi, išeidavo iš proto pamatę materialines vertybes greta savęs, arba galimybę jomis pasinaudoti; tokie buvo šaudomi arba nuteisiami ilgiems metams kalėti) žmonės palapinėse negyveno, skirtingai kapitalistinei, kas labai gerai atskleista filme Внутреннее дело / Inside Job (2010/HDRip/L1). Bet jei nepakanka kritinio mąstymo visam tam suvokti, tai čia aš jau padėti nebegalėsiu.

Visiška lygybė TSRS ir nebuvo deklaruojama. Buvo skelbiama: „kiekvienam – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal nuopelnus“, bet nustatytos kartelės peršokti negalėjai.

Tada tokio masto korupcija ir sukčiavimai buvo tik aukščiausiuose TSRS valdžios ešelonuose, ir tai tik periodiškai, nes tai Stalinas, tai Andropovas praretindavo tas gretas; kybojo pastovi grėsmė būti demaskuotam ir sušaudytam dėl „liaudies turto grobstymo“. Dabar tokio masto korupcija ir sukčiavimai visose veiklos srityse yra kiekviename vietinio lygio valdžios viršūnėlėse be jokios grėsmės būti demaskuotam ir sušaudytam.

[LC.]

Bevertė diskusija. Tad nepradėkim.

[Eikantas X]

Visa šita korupcija būtent ir yra neišgyvendinta Sovietų Sajungos pasekmė. Kaip vienoje savo knygų rašė Ričardas Gavelis, "TSRS egzistuoja tik todėl, kad niekas nesilaiko (oficialių) taisyklių. Jei visi staiga imtųsi jų laikytis, kaipmat sugriūtų".

Slavojus Žižekas apie chaosą postsovietinėje Jelcino Rusijoje:
"problema tame, kad nors oficialios taisyklės išliko daugmaž tokios pačios, sugriuvo ištisas nerašytų taisyklių kompleksas, kuris ir palaikė visą visuomenės sistemą.
Visi žinojo, ką daryti, kur kreiptis, kaip papirkti dėl geresnio gydymo, naujo buto, žaliavų atgabenimo laiku, nusiskundimų dėl vyresnybės ir t.t Sugriuvus SSSR, viena didžiausių paprastų žmonių kasdienio gyvenimo problemų buvo ta, kad visa tas korupcinių santykių ir taisyklių sistema nebebuvo tokia aiški, taip kaip anksčiau. Žmonės nebežinojo, kas galima, kas nebe. Dalinai tą vakuumą užpildė organizuotas nusikalstamumas. Putino įvykdyta šalies stabilizacija didžiąją dalimi paremta tuom, kad vėl atsirado nerašytų taisyklių aiškumas, žmonės vėl žino, kaip daugmaž susigaudyti visuomeninių santykių painiavoje."

[Sula]

Kalba eina ne apie tai, kurie buvo prasiveržę prie „lovio“, o apie sistemą.

Apie tai ir kalba, apie tam tikrus "nukrypimus" nekalbu. Juolab, kad "sistema" turėjo, privalėjo būti tokia, kad nei grobstymų, nei kankinimų, sušaudymų neturi būti. Fizinis, ypač sąmoningas, žmonių naikinimas yra totalus humanizmo degradavimas ir bet kokios "sistemos" trūkumas.
Kaip "gamybinė jėga" jaučiuosi vienodai išnaudojamas tiek lietuviško socializmo, tiek kapitalizmo. Jeigu tamsta vertini tik asmeninius išgyvenuimus. Ir tai, nežiūrint to, kad revoliucija gerokai aplaužė mūsų likimus.

[Recoiler]

Šitą knygutę gavau, kaip SPAM'ą į pašto dėžutę Bet visai verta dėmesio

Red Primer for Children and Diplomats (PDF)

Kiti formatai:
https://www.smashwords.com/books/view/69626

[Combat]

Slavojus Žižekas apie chaosą postsovietinėje Jelcino Rusijoje:
"problema tame, kad nors oficialios taisyklės išliko daugmaž tokios pačios, sugriuvo ištisas nerašytų taisyklių kompleksas, kuris ir palaikė visą visuomenės sistemą.
Visi žinojo, ką daryti, kur kreiptis, kaip papirkti dėl geresnio gydymo, naujo buto, žaliavų atgabenimo laiku, nusiskundimų dėl vyresnybės ir t.t Sugriuvus SSSR, viena didžiausių paprastų žmonių kasdienio gyvenimo problemų buvo ta, kad visa tas korupcinių santykių ir taisyklių sistema nebebuvo tokia aiški, taip kaip anksčiau. Žmonės nebežinojo, kas galima, kas nebe. Dalinai tą vakuumą užpildė organizuotas nusikalstamumas. Putino įvykdyta šalies stabilizacija didžiąją dalimi paremta tuom, kad vėl atsirado nerašytų taisyklių aiškumas, žmonės vėl žino, kaip daugmaž susigaudyti visuomeninių santykių painiavoje."

Atvaizdas

Paistalai, kai nebėra daugiau ką pasakyti, sulyginus tuos du dokumentinius filmus:

1. Prekybinė mafija tarybinėje sistemoje. Gi visi minėjo tik vienintelį pagrindinį trūkumą: prekių deficitą ir asortimento trūkumą, t.y. – kažkokios rūšies dešros trūko?

2. Внутреннее дело / Inside Job (2010/HDRip/L1). Apie kapitalistinės sistemos nuožmumą.

Tipo, išmetu kažkokį blefą apie tai, kad TSRS buvo viskas aišku, bet va Jelcino Rusijoje viskas tapo neaišku dėl to, kad TSRS buvo viskas aišku ir pacituoju kažkokį Žižeką. Na ir kas? Dabar – kitaip? Nori geresnio gydymo – pirk kažkokį medicininį komplektą už 700 litų, ir „dovaną“ dar įbruk (sykį gėriau su tokiu anesteziologu; kol blaivus – išprusęs, inteligentiškas žmogus, bet kai pasigėrė – p...a paskutinis; pėsčiom tokį į Sibirą išvaryčiau dėl godumo paciento atžvilgiu: „žiūriu, ką iš jo galiu paimti ir ką jis gali man duoti“). Nori buto (jei esi socialiai remtinas)? Nueik į vietinę Savivaldybę ir pasiteirauk ko reikia, kad būtum pastatytas į eilę butui gauti ir ko reikia, kad eilėje stumtumeisi greičiau už kitus.

Kyšių sistema visame pasaulyje buvo ir bus; su ja galima tik kovoti. Esmė – kuri sistemų buvo/yra labiau nukreipta prieš žmogų: TSRS planinės ekonomikos, ar kapitalistinės? Tie du dokumentiniai filmai, kurių nežiūrėjai (matosi iš komentaro), visa tai puikiai atskleidžia.Pirmu atveju žmonėms būdavo nurėžta daugiau dešros ar bananų negaudavo nusipirkti oficialiai, antru atveju – žmonės palapinėse gyvena visai be bananų.

Apie tai ir kalba, apie tam tikrus "nukrypimus" nekalbu. Juolab, kad "sistema" turėjo, privalėjo būti tokia, kad nei grobstymų, nei kankinimų, sušaudymų neturi būti. Fizinis, ypač sąmoningas, žmonių naikinimas yra totalus humanizmo degradavimas ir bet kokios "sistemos" trūkumas.

Apie kokį humanizmą galima kalbėti parazitų atžvilgiu? Jei žmogus ateina vykdyti taisykles, bet elgiasi kardinaliai priešingai godumo vedamas, tai tokie turi būti eliminuoti iš visuomenės adekvačiai prasižengimų/ nusikaltimų sunkumui ir intensyvumui. Taigi, fizinis žmonių naikinimas (mirties bausmė) tebėra daugelyje pasaulio vietų, netgi JAV kai kuriose valstijose. Beje, ir Baltarusijoje. Norvegijoje, veikiausiai, bus taip pat. Tokia praktika buvo taikoma TSRS, Kinijoje taikoma ir dabar. Esant mirties bausmei, vis mažiau būtų Lehman Brothers atvejų ir veikėjų, tuom pasinaudojusių.

[andyour]

Esant mirties bausmei, vis mažiau būtų Lehman Brothers atvejų ir veikėjų, tuom pasinaudojusių.

Žmonės prieš darant nusikaltimą, retai kada pamąsto apie pasekmes, o ir daug nebijančių mirties. Iš kur toks bukas supratimas, kad mirties bausmė išspręs visas problemas?

[Recoiler]

<...>
2. Внутреннее дело / Inside Job (2010/HDRip/L1). Apie kapitalistinės sistemos nuožmumą.<...>

"Biški" susidaro įspūdis, kad patyrei "Lost in translation" efektą...

[Combat]

Žmonės prieš darant nusikaltimą, retai kada pamąsto apie pasekmes, o ir daug nebijančių mirties. Iš kur toks bukas supratimas, kad mirties bausmė išspręs visas problemas?

Tai ką, kavos puoduką žulikui pasiūlyti? Mums apskritai nereikėtų mąstyti ir gilintis į tai, ką mąsto nusikaltėlis nusikaltimo darymo metu. Svarbu nusikaltėlį sučiupt ir visuomenės vardu tinkamai atkeršyti jam už nusikaltimą. Dabar visuomenė jaučia, kad nusikaltėliui nugara kasoma, bet ne keršijama jam už pridarytas blogybes.

Tavo tas išsireiškimas, kad yra daug nebijančių mirties, rodo, kad filosofijoje alei nič nieko „nerauki“. Du balai. Kiekviename gyvame organizme yra užkoduoda, sudėti inkstinktai (vadink kaip tik nori) vengti mirties visomis įmanomomis priemonėmis. Tarakonas, netyčia užkluptas vonioje, sprunka kai įmanydamas, o dar žmogus. .. .Kitas reikalas, kad žmogus nugali instinkto diktuojamą gyvą baimę ir rizikuoja tikėdamasis, kad mirtis jį aplenks. . .Kurie, žaisdami rusišką ruletę, tikisi, kad revolveris iššaus?

[MikasRidikas]

Mums apskritai nereikėtų mąstyti ir gilintis į tai, ką mąsto nusikaltėlis nusikaltimo darymo metu. Svarbu nusikaltėlį sučiupt ir visuomenės vardu tinkamai atkeršyti jam už nusikaltimą.

O taip! Ar tu bent pats suvoki, ką rašai? Ir tu dar apie filosofiją bandai dėstyti?
(čia buvo retoriniai klausimai)

[LC.]

Straipsnis apie tarybinius darbo metodus ir apie tai, iš kur viskas atsirado:
Sovietinę užsklandą praskleidus
Neringa Medutytė / Ekonomika.lt
2011-08-02 06:12

Kiek tiksliai okupacijos metais Lietuvoje veikė gamyklų, šiandien negali atsakyti net specialistai. Dalyje jų įsikūrė naujos įmonės, dalis sparčiai virsta loftais.

Kalbiname specialistus, dirbusius slaptąjį pašto dėžutės kodą „555“ turėjusiose gamyklose, liaudiškai vadintose Burdenkos gamyklomis. Jie dar pamena laikus, kai net ir varžtas, panaudotas kariuomenės tikslams, buvo paslaptis.

Mažiausiai slaptos buvo gamyklos, pasiruošusios karo atveju persiorientuoti ir gaminti kariniams daliniams reikiamą produkciją, kitos gamyklos ir taikos metu gamino produkciją tiek civiliams, tiek kariniams daliniams. Slapčiausios gamyklos savo produkciją tiekė tik armijai.
Tikrino atstovai

„Sovietų laikais kone kiekviena įmonė karo atvejui turėjo slaptąsias pašto dėžutes. Pavyzdžiui, Panevėžio „Lietkabelio“ įmonė turėjo slaptą planą, kaip prasidėjus karui pereiti prie produkcijos karo reikmėms. Tam buvo sudaryti planai, parengti dokumentai, išmokyti darbuotojai“, – pasakojo buvęs Panevėžio „Lietkabelio“ vadovas, nepriklausomybės pradžioje ekonomikos ministro pavaduotoju dirbęs Vaclovas Šleinota.

Dar labiau įslaptintos buvo gamyklos, kurios ir taikos metu gamino produkciją, skirtą karo tikslams. „Tačiau ir ši produkcija buvo skirtingų lygių, – prisimena ir Panevėžio autokompresorių gamykloje ekonomistu dirbęs V. Šleinota. – Kai dirbau autokompresorių gamykloje, dalis kompresorių buvo gaminama karo tikslams. Jiems buvo keliami daug aukštesni reikalavimai. Armijos atstovai produkciją priimdavo ir kruopščiai tikrindavo.“

Sudarė sąrašus

V. Šleinota pasakojo, kad šią slaptą įmonių veiklą priklausomai nuo įmonės dydžio stebėdavo specialus skyrius arba tam paskirtas žmogus.
„Šie žmonės užtikrino susirašinėjimą per specialiąją pašto dėžutę. Jie sudarydavo sąrašą žmonių, kurie galėjo dirbti su slapta informacija. Jei buvo, tarkime, trys konstruktoriai, dirbti su slapta informacija teisę gaudavo tik vienas“, – sovietinius darbo metodus atskleidė V. Šleinota.
Nukeliavo į Mėnulį

Pašnekovas sako, kad aukščiausio slaptumo buvo priversta laikytis „Vilniaus Vingio“ elektronikos radiokomponentų gamykla.
„Jie gamino ir konstravo kreipimo sistemas. Jos buvo montuojamos prie lėktuvų, tankų, povandeninių laivų monitorių.

Tik kopijavo

V. Šleinota teigia, esą sistema buvo susiklosčiusi taip, kad Vakaruose klestėjo išradėjai, o Sovietų Sąjungoje – talentingi kopijuotojai.
„Sovietų Sąjunga užsiėmė didžiuliu šnipinėjimu, – tvirtino V. Šleinota. – Vakarams tai išsiaiškinus, naujosios technologijos pradėtos stipriau saugoti. Lietuviai buvo darbštūs žmonės, todėl čia investuoti pinigai atsipirko. Tad Nepriklausomybės metais atėjus krizei buvo labai sunku atsitiesti – visi buvo įpratę būti geriausi.“

Slėpė silpnumą

Skaičiavimo mašinas įvairioms procedūroms atlikti rinkusi gamykla „Sigma“ taip pat turėjo paslapčių, prisimena įmonės „Sintagma“ direktorius Bronius Bieliauskas.

„Buvo net ištisas skyrius, kuriame dirbo aukšti karininkai, – sakė B. Bieliauskas. – Jie priimdavo ir skirstydavo skaičiavimo mašinas, detales po karines gamyklas, dalinius. Bet, manau, karinė gamykla – kaip ir duonos kepykla. Skirtumas tik tas, kad pirmojoje viskas itin įslaptinta. Karyboje reikia slėpti silpnumą, tad čia, kaip ir pokeryje, laimi tas, kuris geriausiai moka blefuoti.“

„Soveršeno sekretno“

Dėl kruopštaus karinių paslapčių saugojimo visas naujos surenkamos mašinos detales B. Bieliauskui teko derinti Maskvoje. Vienais metais vien šiame mieste jam teko lankytis net 23 kartus.

„Ten mums ir užduotis ruošdavo, – prisiminė B. Bieliauskas. – Visa tai būdavo slapta – pasikviečia čia, Vilniuje, ir išdalija mums tuščius lapus. Ant kiekvieno lapo dešiniame kampe raudonomis 7 milimetrų dydžio raidėmis būdavo parašyta: „soveršeno sekretno“ (rus. visiškai slaptai). Gavęs tokių popierių turėdavau surašyti viską, ką darydavome. O, pavyzdžiui, laikraštyje pasirodydavo tik bendro pobūdžio informacija. Visi techniniai niuansai likdavo įslaptinti. Bet slaptų dalykų gyvenime nėra daug, jei valstybė ruošiasi užpulti kitą valstybę – tik tai jau slapta.“

Pavyzdys – JAV

Anot B. Bieliausko, buvo daug momentų, kai jauni specialistai norėjo patys kurti. Tačiau sąlygos to daryti neleido.

„Jei sakysi, kad ką nors nauja sukūrei, atsakys, kad jiems neįdomūs tavo išradimai, – karjeros pradžios sovietinėje sistemoje niuansus dėstė pašnekovas. – Bet jei pasakysi, kad jau amerikiečių tai padaryta, sakys: „Iš karto reikėjo tai sakyti!“ Sovietų Sąjunga atsiliko, nes niekas nesuprato, kad kopijuodami specialistai gali tobulėti. Pamenu, gavome skaičiavimo mašiną, kuri buvo perėjusi net kokius 24 uostus, kol mus pasiekė.“

Tikrino tikrintojus

Automobilių gedimus dabar nustatantis Viktoras Verikas gamyklai „Vilma“ skyrė penkiolika gyvenimo metų. Pradėjęs nuo mokinio ir tapęs Garantinio baro viršininku vyras darbe nuolat susidūrė su sovietų gamyklos, turinčios slaptą pašto kodą 4151, paslaptimis.

„Gaminome visą įrangą, kuri įrašinėjo pokalbius, įrangą laivams, lėktuvams, gaminome juodąsias dėžes, – vardijo V. Verikas. – Tačiau oficialiai buvo skelbiama, kad „Vilmoje“ gaminami tik kasetiniai magnetofonai. Savo gaminiais aprūpindavome visą Sovietų Sąjungą.

Pagamintą produkciją tikrindavo ne tik mūsų skyrius, bet ir karinių dalinių atstovas. Nors garantiją išduodavome penkeriems metams, teko vykti į slaptas komandiruotes po karinius dalinius visoje Rusijoje. Tada pasirašydavo pirmajame skyriuje specialius dokumentus – kur, kiek laiko būsime.“

V. Verikas sako, kad net šeimai nepasakodavo, kur vyksta. „Jie žinojo, kad keliauju po visą Rusiją ir remontuoju magnetofonus. O kad padrąsintų mus, valdžia sakydavo, jog mūsų konkurentai – patys „Boeing“ lėktuvų gamintojai“, – juokėsi pašnekovas.

[LC.]

Straipsnis, menantis TSRS laikus. Pagrindinį vaidmenį atlieka Zuokas.

Istorijos ratas: Zuokas, prospektas ir šarvuočiai
Publikuota: 20.35
Autorius: Liudas Dapkus

Sakoma, kad iki penkerių metų savo gyvenimo metų susiformavę žmonės nebesikeičia. Šią psichologų tezę prisiminiau stebėdamas Vilniaus mero Viešųjų ryšių akcijos raibulius, nuvilnijusius per viso pasaulio žiniasklaidą. Prisiminiau ir tą dieną, kai apie Artūrą Zuoką pirmą kartą išgirdo Lietuva.

1989 metų lapkričio 7-oji Vilniuje išaušo šalta, bet giedra. Lenino prospektas iš vakaro raudonavo tradicinėmis tribūnomis prie Konservatorijos, tokios pat spalvos vėliavomis buvo apkaišyti stulpai centrinėse Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos sostinės gatvėse.

Į iškilmes suvaryti universitetų studentai, sporto mokyklų auklėtiniai, „darbo kolektyvai“ ruošėsi eiliniam absurdo teatro spektakliui. Kaip vėliau paaiškėjo, paskutiniam tokiam Lietuvoje. Minia buvo nusiteikusi pakikenti ir išsiskirstyti: sistema jau braškėjo per siūles, iš rankų į rankas keliavo „Sąjūdžio žinios“, permainos buvo justi ore.

Kai nuo Katedros pusės pasigirdo galingų variklių riaumojimas, visi sukluso: sovietų karinės technikos paradas visuomet būdavo įdomiausia okupantų renginio dalis. Tačiau tąsyk Šiaurės miestelio vyrukų pasivažinėjimas po Vilniaus centrą buvo sugadintas.

Tai, kas nutiko prie tuometės vinilo plokštelių parduotuvės, netoli KGB rūmų, žaibiškai pasklido iš lūpų į lūpas po Vilnių, o paskui – ir plačiau. Kažkokie vaikinai iššoko prieš šarvuočių koloną, užtvėrė kelią ir sutrikdė visą eiseną. Kol iki jų prasiveržė draugovininkai, kol nutempė nuo prospekto grindinio, praėjo kelios minutės, bet signalas buvo pasiųstas: čia jūs su savo šarvuočiais – nepageidaujami.

Kitą dieną visi iš spaudos sužinojo, kas tie „išsišokėliai“. Amžiną atilsį mano kurso draugas Linas Jučas debiutavo „Respublikoje“ parašęs interviu su šios protesto akcijos sumanytoju. Kitu kursioku – Artūru Zuoku, jau tada nenustygusiu vietoje ir instinktyviai jautusiu viešųjų ryšių galią.

Praėjo 22 metai. Okupantų armijos seniai čia nebėra, prospektas nebe Lenino, o Gedimino. Tačiau pagrindinis tos senos istorijos veikėjas, nužingsniavęs ilgą distanciją verslo, politikos ir socialinės medijos vieškeliais, vėl dėmesio centre. Šįkart – ne gulomis prieš šarvuotį, bet jo kabinoje. Toje pačioje sostinės gatvėje, iš kurios kadaise mėgino išstumti sovietinių okupantų techniką. Keistai kartais sukasi tas istorijos ratas.

[Eikantas X]

skaitiniai:

1922 m. Lothrop Stoddardo knyga "The Revolt Against Civilization: The Menace Of The Under Man"

http://www.archive.org/details/revol...tciv00stoduoft

1922. From the preface: The revolutionary unrest which today afflicts the entire world goes far deeper than is generally supposed. Its root cause is not Russian Bolshevik propaganda, nor the late war, nor the French Revolution, but a process of racial impoverishment, which destroyed the great civilizations of the past and which threatens to destroy our own. This grim blight of civilized society has been correctly diagnosed only in recent years. The momentous biological discoveries of the past generation have revealed the true workings of those hitherto mysterious laws of life on which, in the last analysis, all human activity depends. In the light of these biological discoveries, confirmed and amplified by investigations in other fields of science, especially psychology, all political and social problems need to be reexamined. Such a reexamination of one of these problems-the problem of social revolution-has been attempted in the present book. Contents: The Burden of Civilization; The Iron Law of Inequality; The Nemesis of the Inferior; The Lure of the Primitive; The Groundswell of Revolt; The Rebellion of the Under-Man; The War Against Chaos; and Neo-Aristocracy.

http://en.wikipedia.org/wiki/Lothrop_Stoddard