Prie Sovietų buvo... (1961-1990)

[J.U.]

Rusija ir jos visų rūšių reinkarnacijos per paskutinius daugiau nei 500 metų niekada nėra buvusi normali valstybė. Neturi jokio supratimo nei valstybės vadovai, nei gyventojai kas tai per toks keistas daiktas yra įstatymai, tarptautinės sutartys ir kad jų reikėtų laikytis. Visais laikais buvo valdoma jėgos struktūrų ir jos pastoviai stiprinamos. Prie Ivano Rūsčiojo buvo sužvėrėję opričnikai, prie XIX amžiaus carų buvo ochranka kurie trėmė į Sibirą, prie Stalino ir palikuonių KGB, o prie Putino Nemirtingojo tas pats FSB, spec. vidaus kariuomenės dalinai ir naujieji "kazokai".
Rusija taip išsiplėtė net iki Aliaskos ne dėl tyrinėjimų ir žinių troškulio kaip Didžioji Britanija kuri siūsdavo laivus (kpt. Cook) pilnus mokslininkų, tiesa tais laikais po to sekė kolonistai. Ji išsiplėtė dėl to, kad žmonės neatsisukdami bėgo į pasaulio kraštą nuo savosios valdžios visus tuos 500 metų. Dabar irgi bėga, jau pilna Europa jų.

[Aleksio]

prie XIX amžiaus carų buvo ochranka kurie trėmė į Sibirą

Galiu tik pasakyti kad ta ochranka dirbo labai silpnai: jeigu Leninas, Stalinas, Sverdlovas, Zinovjevas, Trockis ir kiti bolševikai nesugrįžtų iš Sibiro tremties, visų mūsų gyvenimas IMHO būtų geresnis.

[luknas]

Pavyzdžiui, su kokia situacija susidūrė Vladimiras Ščerbakovas, kai netrukus po perėjimo dirbti į Valstybinį darbo komitetą 1985 metais išvyko į patikrinimą Uzbekistane: „Nukų mieste buvo maitintoja - batų gamykla, kurios veikla buvo planuojama su nuolatiniais nuostoliais . Ėmiau aiškintis, kas čia negerai, kodėl planuojama veikla nuostolinga, ir atradau štai ką: gamykla pagamino batų partiją, išvežė į prekybos bazę, įtraukė savo pagamintos prekinės produkcijos grafą ir gavo pinigų už tai. Tik ne iš prekybos, o iš biudžeto, nes nuostoliai jau buvo įtraukti į planą ir juos dengia iždas. Kitą mėnesį bazė grąžino visą partiją kaip 100 % sugedusią. Gamykloje batai buvo performinami ir, neva panaikinus broką, grąžinti į bazę. Ratas sukosi, pinigai iš biudžeto nuolat ateidavo ir visi buvo patenkinti.

Pavyzdžiui, su kokia situacija atsidūrė Vladimiras Ščerbakovas, kai 1989 metais ėmėsi spręsti kalnakasių streikų Donbase priežastis: „Vandens ir kanalizacijos vamzdžiai kalnakasių kaimuose buvo įrengti iš karto po karo. Bėgant metams jie tiesiog supuvo. Vadovybė nusprendė juos pakeisti. Jaunas, labai energingas komjaunuolis buvo paskirtas į apygardos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas. Jis pradėjo rodyti „herojiškus rezultatus“: net nesulaukęs limitų naujiems vamzdžiams, organizavo visų magistralinių karšto vandens vamzdžių iškasimą, negavęs naujų. Visą žiemą žmonės kaip galėdami šildydavo butus ir privačius namus, atsinešdavo vandenį skalbimui ir plovimui. Be to, kaip tyčia, žiemą buvo galinga kruša, daugumos namų šiferis buvo pramuštas. Žadėjo pristatyti naują, bet nepristatė. Norėdamas paspartinti renovaciją, šis bendradarbis įsakė nuimti šiferį nuo savivaldybės būsto. Žmonės įpyko“.

https://www.mk.ru/politics/2021/11/2...e-memuary.html

[oranger]

https://www.mk.ru/politics/2021/11/2...e-memuary.html

Kaip čia susiję su tema?

[luknas]

Kaip čia susiję su tema?

Čia sovietinės Rusijos kumunistų ir komjaunuolių istorijos ypatumai…..

[oranger]

Čia sovietinės Rusijos kumunistų ir komjaunuolių istorijos ypatumai…..

Apie sovietus yra kitos temos.

[Obi-Wan Kenobi]

Reikia palaukti kol šiaip pasikeis kartos, postai čia ne prie ko. Visuomenėje veiksniai dažnai gali būti iliustruojami laikrodžio švytuoklės principu, t.y. procesas juda iš vieno kraštutinumo į kitą. Ir po sovietinio priverstinio kolektyvizavimo dabar mūsų švytuoklė yra priešingoje pusėje, visi nori gyventi savo asmeninėje erdvėje, nekomunikuojant su kitais. Iš ten ir bardakas mūsų kiemuose (nes kiemas yra kolektyvinė erdvė, kurioje dėl to niekas nenori leisti laiko), ir perdėta automobilizacija (žmonės dažnai būna linkę ilgiau stovėti kamštyje, bet savo asmeninėje erdvėje, nei galbūt nuvažiuoti greičiau, bet su kitais). Turi išmirti kartos, kad tai pasikeistų.
O postai čia yra labiau pasekmė, o ne priežastis. Pasikeis visuomenė, pasikeis ir užimantys postus.

Sovietinis kolektyvizmas buvo tik formaliai parodomasis, tuo tarpu absoliuti dauguma (neskaitant mažos dalies tikrų idėjinių komunistų) kūrė savo privatų asmeninį gyvenimą. Kas ką nutvėręs tempė iš darbo į sodo namelį, kas lentų, kas šiferį, kas rimčiau ką "susikombinuodavo". Jau nekalbant apie partinę nomenklatūrą, kuri labai mėgo hedonistinį gyvenimo būdą. Tuo tarpu viešosios erdvės, miestų aikštės ar parkai, tai buvo kažkas svetimo, nejaukaus, nereikalingo, primesto iš viršaus. Ten kabėjo ideologiniai plakatai, ten vyko "darbo žmonių demonstracijos", po kurių kuo greičiau norėjosi dingti ir grįžti į savo sodo namelį.
Taigi, iš esmės prasisukusių post-sovietinių karta yra tik iš paviršiaus tokia "liberalistinė", o viduje tas pats sovietinis gyvenimo būdo supratimas. Kaip ir sovietiniais laikais, viešosios erdvės jiems neegzistuoja.

[ifl]

Sovietinis kolektyvizmas buvo tik formaliai parodomasis, tuo tarpu absoliuti dauguma (neskaitant mažos dalies tikrų idėjinių komunistų) kūrė savo privatų asmeninį gyvenimą. Kas ką nutvėręs tempė iš darbo į sodo namelį, kas lentų, kas šiferį, kas rimčiau ką "susikombinuodavo". Jau nekalbant apie partinę nomenklatūrą, kuri labai mėgo hedonistinį gyvenimo būdą. Tuo tarpu viešosios erdvės, miestų aikštės ar parkai, tai buvo kažkas svetimo, nejaukaus, nereikalingo, primesto iš viršaus. Ten kabėjo ideologiniai plakatai, ten vyko "darbo žmonių demonstracijos", po kurių kuo greičiau norėjosi dingti ir grįžti į savo sodo namelį.
Taigi, iš esmės prasisukusių post-sovietinių karta yra tik iš paviršiaus tokia "liberalistinė", o viduje tas pats sovietinis gyvenimo būdo supratimas. Kaip ir sovietiniais laikais, viešosios erdvės jiems neegzistuoja.

Parodomasis kolektyvizmas vis vien yra geriau nei neparodomoji tragedy of the commons.

[Maalinauskas]

Sovietinis kolektyvizmas buvo tik formaliai parodomasis, tuo tarpu absoliuti dauguma (neskaitant mažos dalies tikrų idėjinių komunistų) kūrė savo privatų asmeninį gyvenimą. Kas ką nutvėręs tempė iš darbo į sodo namelį, kas lentų, kas šiferį, kas rimčiau ką "susikombinuodavo". Jau nekalbant apie partinę nomenklatūrą, kuri labai mėgo hedonistinį gyvenimo būdą. Tuo tarpu viešosios erdvės, miestų aikštės ar parkai, tai buvo kažkas svetimo, nejaukaus, nereikalingo, primesto iš viršaus. Ten kabėjo ideologiniai plakatai, ten vyko "darbo žmonių demonstracijos", po kurių kuo greičiau norėjosi dingti ir grįžti į savo sodo namelį.
Taigi, iš esmės prasisukusių post-sovietinių karta yra tik iš paviršiaus tokia "liberalistinė", o viduje tas pats sovietinis gyvenimo būdo supratimas. Kaip ir sovietiniais laikais, viešosios erdvės jiems neegzistuoja.

Kad dauguma kūrė savo privatų asmeninį gyvenimą tai faktas, neturėtų tai nieko stebinti (netgi kalėjime žmonės bando kurti savo mažą privačią erdvę), bet kad priverstinis kolektyvinimas (nuo kurio visuomenė dabar yra pavargusi) buvo tai irgi sunku ginčytis. Jis pasireiškė taip:

1. Viešasis transportas. Visi kaip silkutės bačkoje ir jokios alternatyvos.
2. Viešos demonstracijos/mitingai/eitynės. Prievarta, bet faktas, kad turi dalyvauti ir komunikuoti su kitais žmonėmis.
3. Bendrabučiai ir mano mėgstamiausia sovietinio gyvenimo realybė - komunalkės. Kiek kartų jose užaugo, stovėdami eilėje prie tualeto, gamindami valgyti virtuvėje pagal iš anksto sudarytą grafiką. Apie ankstyvąjame komunizme dar naudojamą kaimynų pasiklausymo ir vėlesnio skundimo organams praktiką tai iš viso nekalbu. O pasėdėjimai bendroje virtuvėje su kaimynais prie vynelio/samogono jau tapo nacionalinio folkloro dalimi.
4. Добровольно - принудительный laisvalaikio leidimo būdas gamyklose ar kitose darbovietėse - koncertai, žygiai, vakarai kultūros centruose, kuriuose buvo priversti dalyvauti darbuotojai savo laisvalaikiu. Pakalbėkite su vyresniais, nebe Brežnevo (kai viskas jau buvo nuvažiavę į parodiją), bet Stalino ar Chruščiovo valdymo laikais ten dirbusiais darbuotojais, papasakos jums, kad kolektyvinis laisvalaikio leidimo būdas būdavo labai skatinamas. Labai švelniai kalbant "skatinamas" - Stalino laikais pavyzdžiui, už atsisakymą dalyvauti tokioje veikloje galėjai būti apkaltintas "individualizmu" ir iškeliauti kur nors toli toli.
5. Šeštadieninės talkos - vasarą ravėti žoles/rinkti šiukšles, žiemą kasti sniegą. Dar Lietuvoje būdavo praktika rudenį profesūrą siųsti kasti bulves į kolūkius, nes trūko darbininkų rankų. Studentų darbas buvo iš viso, pastoviai išnaudojamas.
6. Kolektyvinis turizmas, ypač užsienyje.
7. Stovėjimas daugiavalandinėse eilėse, kur tekdavo vienaip ar kitaip komunikuoti su kitais ten stovinčiais. Bobutės tose eilėse ir naujienas aptardavo, ir kaimynus apšnekėdavo, ir dar papildomai apkalbėdavo kur dar galima ką "gauti".

Ir čia dar ne viskas, galima būtų dar pasakoti ir pasakoti. Todėl sakyti kad jokio kolektyvinimo (nuo kurio yra dabar visuomenėje pavargimas) sovietmečiu nebuvo gali nebent žmogus, kuris arba su sovietmečiu visai nebuvo susidūręs, arba ignoruoja akivaizdžius faktus.

[Obi-Wan Kenobi]

Aš rašiau apie brandaus brežnevizmo laikus, tuo metu gimė ir augo dauguma “prasisukusių”, arba jų tėvų, jei jaunesni “prasisukusieji”.
Aplinka ir tėvai labiausiai formuoja asmenybę. Senelių ir prosenelių pasakojimai mažiau, bent jau vidutiniam individui.

[ifl]

Būtent Brežnevo valdymo metais gimė ir augo dauguma šių laikų politiką formuojančių (60-ieji - 80-ieji).

[Maalinauskas]

Aš rašiau apie brandaus brežnevizmo laikus, tuo metu gimė ir augo dauguma “prasisukusių”, arba jų tėvų, jei jaunesni “prasisukusieji”.
Aplinka ir tėvai labiausiai formuoja asmenybę. Senelių ir prosenelių pasakojimai mažiau, bent jau vidutiniam individui.

Būtent Brežnevo valdymo metais gimė ir augo dauguma šių laikų politiką formuojančių (60-ieji - 80-ieji).

Pirma - visuomenės traumos neatsiranda iš karto ir nepranyksta pasikeitus vienai kartai, nes tėvai tas traumas perduoda savo vaikams, o tie savo ruožtu - saviškiams. Tam turime ne vieną pavyzdį. Galėčiau pavardinti, tik čia matau jau ir taip nukrypo tema į offtopic.
Antra - vėlyvame brežnevizme kolektyvizmo taip pat netrūko - buvo ir komunalkės, ir pergrūstas viešasis transportas, ir prievartinės demonstracijos, ir laukimai eilėse.

[ifl]

Pirma - visuomenės traumos neatsiranda iš karto ir nepranyksta pasikeitus vienai kartai, nes tėvai tas traumas perduoda savo vaikams, o tie savo ruožtu - saviškiams. Tam turime ne vieną pavyzdį. Galėčiau pavardinti, tik čia matau jau ir taip nukrypo tema į offtopic.
Antra - vėlyvame brežnevizme kolektyvizmo taip pat netrūko - buvo ir komunalkės, ir pergrūstas viešasis transportas, ir prievartinės demonstracijos, ir laukimai eilėse.

Čia jokia ne trauma, o elementarus požiūris kaip turi veikti visuomenė. Labai greitai galima viską užvadinti traumomis taip nieko konkrečiai ir nepasakant:

A: - Tavo požiūris nevalidus, nes tai trauma.
B: - Bet aš net negyvenau sovietmečiu.
A: - Nesvarbu - tave tavo sovietiniai tėvai traumavo.

Žmogus nėra traumuotas vien dėl to, kad jam patinka individualizmas, teikia preferensiją automobiliui, jam nerūpi climate change, nepatinka LGBTQ judėjimas ar neaukoja Maisto bankui. Galima nebent nagrinėti kaip tam tikra socialinė istorinė situacija lėmė tokių vertybių formavimąsi. Po 30 metų post-sovietinės kartos tam tikri ypatumai irgi bus kritikuojami jaunesnių.

[Obi-Wan Kenobi]

“Antra - vėlyvame brežnevizme kolektyvizmo taip pat netrūko - buvo ir komunalkės, ir pergrūstas viešasis transportas, ir prievartinės demonstracijos, ir laukimai eilėse”

Komunalkės vėlyvajame brežnevizme? Rusijoje taip, Lietuvoje tai jau buvo retenybė.

[cozzamarra]

Kažkaip nepastebėjau miestai.net šios žinutės, o užfiksuoti svarbu:

Archyvai prabyla (III): Lietuvos elite – ekskomunistai, į kompartiją stoję ir per Atgimimą

„Manęs niekas neklausė. Nežinau, ar reikia mojuoti šita korta“, – sako istorikas Alfredas Bumblauskas apie savo buvusią narystę Komunistų partijoje. 15min archyvuose patikrino įtakingiausių lietuvių sąrašą. Paaiškėjo, kad komunistais taip pat buvo žurnalistai Rimvydas Valatka ir Rolandas Barysas, teisininkas Rolandas Valiūnas ir verslininkas Arvydas Avulis. Pastarasis ketvertas į partiją įstojo jau Atgimimo laikotarpiu, prieš pat nepriklausomybės atkūrimą.

Rolandas Barysas („Verslo žinių“ (vz.lt) redaktorius ir akcininkas), visiems čia žinomas Arvydas Avulis, Rolandas Valiūnas (įtakingas advokatas) bei Rimvydas Valatka į komunistų partiją stojo jau gerokai įsibėgėjus Atgimimui ir Sąjūdžio veiklai.

[cozzamarra]

Na, bent jau sprendžiant pagal Valatkos straipsnius, prorusiškumu jo nelabai apkaltinsi. Vienas iš įdomesnių autorių, kartu su Užkalniu, visada paskaitau.

Žmonės nebūtinai visą gyvenimą turi tokią nuomonę, kokią turėjo jaunystėje.

Velnias slypi detalėse. Tos detalės gali būti visuomenės grupių priešinimas, neapykantos kitokiems skatinimas ir taip toliau. Valatka tarnauja puikiai.

[mantasm]

Na, bent jau sprendžiant pagal Valatkos straipsnius, prorusiškumu jo nelabai apkaltinsi. Vienas iš įdomesnių autorių, kartu su Užkalniu, visada paskaitau kai pamatau kažką naujo.

Žmonės nebūtinai visą gyvenimą turi tokią nuomonę, kokią turėjo jaunystėje. Pažįstat ką nors, kas nepadarė klaidų?

Kaip ir sakai, toks pat fruktas kaip Užkalnis. Abiejų atveju gal esmė ne tiek pati nuomonė, kiek ją formuojantys aplinkiniai interesai.

[Visdarlietus]

Kaip ir sakai, toks pat fruktas kaip Užkalnis. Abiejų atveju gal esmė ne tiek pati nuomonė, kiek ją formuojantys aplinkiniai interesai.

Ir net ne tiek aplinkiniai kiek asmeniniai interesai. Tais laikais stojama buvo dėl ilgesnio rublio ir šiltesnės kėdės. Nes ideologijos jau nuo 1980 metų, o Lietuvoje gal ir anksčiau nebuvo pas nieką likę. Čia kaip po atgimimo visi disidentai buvo pastumti į šalį kovojant dėl šiltesnės valdiškos vietos.

[AšNeRobotas]

Čia kaip po atgimimo visi disidentai buvo pastumti į šalį kovojant dėl šiltesnės valdiškos vietos.

O kaip tie disidentai buvo pastumti?

[Visdarlietus]

O kaip tie disidentai buvo pastumti?

Bent jau neįvykdžius liustracijos ir palikus visus resursus piarintis tiems kurie ir "tada dirbo Lietuvai".