Prie Sovietų buvo... (1961-1990)

[Eikantas X]

taip pat neblėstančių diskusijų "komunizmas vs kapitalizmas" entuziastams rekomenduočiau skyrelį " "Work: the demonic nature of the economy " iš Julius Evola knygos "Men Among the Ruins: Post-War Reflections of a Radical Traditionalist" (1953)

http://www.archive.org/details/MenAmongTheRuins

Nothing is more evident than that modern capitalism is just as subversive as Marxism. The materialistic view of life on which both systems are based is identical; both of their ideals are qualitatively identical, including the premises connected to a world the center of which is constituted of technology, science, production, "productivity," and "consumption." And as long as we only talk about economic classes, profit, salaries, and production, and as long as we believe that real human progress is determined by a particular system of distribution of wealth and goods, and that, generally speaking, human progress is measured by the degree of wealth or indigence—then we are not even close to what is essential, even though new theories, beyond Marx-ism and capitalism, might be formulated.
...
The starting point should be, instead, a firm rejection of the principle formulated by Marxism, which summarizes the entire subversion at work today: The economy is our destiny. We must declare in an uncompromising way that in a normal civilization the economy and economic interests—understood as the satisfaction of material needs and their more or less artificial appendices—have always played, and always will play, a subordinated function. We must also uphold that beyond the economic sphere an order of higher political, spiritual, and heroic values has to emerge, an order that neither knows nor tolerates merely economic classes and does not know the division between "capitalists" and "proletarians";

All this is proof of the true pathology of our civilization. The economic factor exercises a hypnosis and a tyranny over modern man. And, as often occurs in hypnosis, what the mind focuses on eventually becomes real. Modern man is making possible what every normal and complete civilization has always regarded as an aberration or as a bad joke—namely, that the economy and the social problem in terms of the economy are his destiny.

What must be questioned is not the value of this or that economic system, but the value of the economy itself.

http://en.wikipedia.org/wiki/Julius_Evola

[LC.]

Slapti Michailo Gorbačiovo archyvo dokumentai: „Jis tų, kurie žudė Vilniuje, pusėje“
Publikuota: 13.32
15min.lt

Nepaisant to, kad prieš 20 metų vykusio pučo metu tuometinis Sovietų sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas sudegino didžiąją dalį asmeninio savo archyvo, pasilikdamas tik asmeninį dienoraštį, oficialūs jo valdymo laikų dokumentai išliko.

Manyta, kad šie dokumentai paslėpti M.Gorbačiovo fondo seifuose ir dar ilgai nebus prieinami, tačiau jaunas Rusijos istorikas, atlikdamas tyrimus M.Gorbačiovo fonde, sugebėjo slapta nukopijuoti apie 30 tūkst. puslapių dokumentų, kuriuos dabar perdavė vokiečių leidiniui „Der Spiegel“.
„Der Spiegel“ rašo, kad tarp dokumentų yra ir oficialių raštų, ir pokalbių įrašų, ir M.Gorbačiovo pagrindinių pagalbininkų Vadimo Zagladino ir Anatolijaus Černiajevo asmeninių archyvų dokumentų.
Paviešintuose dokumentuose nemaža dėmesio skiriama 1991 metų sausio mėnesio įvykiams Lietuvoje, kai bandydami atgrasyti Lietuvą nuo nepriklausomybės sovietai šturmavo televizijos bokštą, televizijos pastą, spaudos rūmus ir nužudė 14 taikių Lietuvos gyventojų.
„Įsikišime tik praliejus kraują“
„Der Spiegel“ rašo, kad 1990–1991 M.Gorbačiovas numanė, kad Vakarų politikai vargu ar kada nors kvestionuos asmeninį jo vaidmenį kruvinuose konfliktuose, vykusiuose iš soviejų jungo bandančiose išsivaduoti valstybėse. Tomis dienomis, Vakarams svarbiausias klausimas buvo, ar sovietai apskritai pasitrauks iš Rytų Europos, todėl jie leido M.Gorbačiovui įžūliai meluoti net ir tada, kai Maskva iš paskutiniųjų stengėsi sustabdyti Baltijos šalių nepriklausomybės judėjimą.
1991 metų sausį sovietų žvalgybai ir karininkams spaudžiant, M.Gorbačiovas sutiko Lietuvoje paskelbti tiesioginį prezidentinį valdymą iš Maskvos. Naudotas tas pats patikrintas metodas kaip Budapešte ir Prahoje: sovietams lojalūs „darbininkai“ Lietuvoje esą patys paprašė Maskvos pasiųsti karinę „pagalbą“ į Vilnių. Sausio 13-ąją sovietų kariai ir specialusis būrys „Alfa“ šturmavo Vilniaus pastatus ir nužudė 14 taikių jos gyventojų.
Dokumentai rodo, kad kalbėdamas telefonu su JAV prezidentu George'u Bushu 1991 sausio 11 dieną M.Gorbačiovas dar kategoriškai neigė, kad Maskva įsikiš į konfliktą Vilniuje.
Pokalbis skambėjo taip:
G.Bushas: Aš sunerimęs dėl jūsų vidinių problemų. Kaip žmogus iš šalies, galiu pasakyti tik tiek, kad jeigu jūs sugebėsite išvengti jėgos panaudojimo, tai tikrai pasitarnaus jūsų santykiams su JAV, ir ne tik su JAV.
M.Gorbačiovas: Mes įsikišime tik tokiu atveju, jei ten bus pralietas kraujas arba jei neramumai kels grėsmę ne tik mūsų Konstitucijai, bet ir žmonių gyvybėms. Šiuo metu esu siaubingai spaudžiamas įvesti prezidentinį valdymą Lietuvoje. Kol kas aš nesutinku ir sutiksiu panaudoti tas priemones tik rimtos grėsmės atveju.
Vokietija dėl Sausio 13-osios nepriekaištavo
Tuo tarpu Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis Sovietų sąjungos lyderio M.Gorbačiovo veiksmų nebuvo linkęs kritikuoti. Kai jiedu kalbėjosi telefonu, praėjus vos penkioms dienoms to tragiškų Sausio 13-osios įvykių, Vokietijos vadovas tik tarp kitko užsiminė apie sovietų veiksmus.
M.Gorbačiovas: Dabar visi pradėjo klausinėti, ar Gorbačiovas atsisako savo kurso. Ar naujasis Gorbačiovas baigėsi ir jis pajudėjo į dešinę? Aš galiu atsakyti visiškai nuoširdžiai: mes savo politikos nekeisime.
H.Kohlis: Kaip politikas aš suprantu, kad kartais būna momentų, kai išsisukinėjimas yra neišvengiamas, kai siekiama konkrečių politinių tikslų.
M.Gorbačiovas: Helmutai, aš žinau, kaip tu vertini šią situaciją, ir labai tai gerbiu. Viso gero.
„Jis tų, kurie žudė Vilniuje, pusėje“
Vis dėlto krauju bandydamas išlaikyti Sovietų sąjungą, M.Gorbačiovas neteko paskutinio lašo pasitikėjimo iš savo paties rato žmonių. „Jis tų, kurie žudė Vilniuje, pusėje“, – labai nusivylęs Sovietų vadovu savo dienoraštyje rašė A.Černiajevas, buvęs M.Gorbačiovo artimiausias draugas ir oficialus padėjėjas.
A.Černiajevas tomis dienomis savo sekretorei padiktavo ilgą laišką, skirtą M.Gorbačiovui, kuriame suvedamos visos sąskaitos:
Michailai Sergejevičiau,
Tavo kalba Aukščiausioje Taryboje (apie įvykius Vilniuje) signalizuoja pabaigą. Tai nebuvo gero politiko pasirodymas. Kalba tebuvo painus veblenimas. Tu nenori pasakyti, ką tu iš tiesų planuoji daryti. Ir tu akivaizdžiai nežinai, ką apie tave galvoja tauta – gatvėse, parduotuvėse ir troleibusuose ji kalba tik apie „Gorbačiovą ir jo kliką“. Tu tvirtinai, kad nori pakeisti pasaulį, o dabar griauni tą darbą savo rankomis.
Sekretorė, kuri užrašė šį laišką, iškart apkaltino A.Černiajevą išdavus M.Gorbačiovą, o laiškas pradingo stalčiuose taip ir neišsiųstas.

[TH1]

Taigi, fizinis žmonių naikinimas (mirties bausmė) tebėra daugelyje pasaulio vietų, netgi JAV kai kuriose valstijose. Beje, ir Baltarusijoj. Norvegijoje, veikiausiai, bus taip pat. Tokia praktika buvo taikoma TSRS, Kinijoje taikoma ir dabar. Esant mirties bausmei, vis mažiau būtų Lehman Brothers atvejų ir veikėjų, tuom pasinaudojusių.

ir i tokias salis mums reikia lygiuotis ? Visose jose yra mirties bausme, bet atsitiktinumas ar ne, jose korupcija vesi kaip niekur kitur. Esu naivus, jei tiki, kad mirties bausme bent kiek padeda. Norvegija turetu but mums pavizdys, o ne Baltarusija ar TSRS.

[LC.]

Sovietinės kosmonautikos cenzūra (I dalis)
technologijos.lt
2011-08-15 19:26

Šiemet sukako 50 metų, kai 1961 m. balandžio 12 d. buvo sėkmingai įvykdytas pirmasis žmogaus pilotuojamas skrydis į kosmosą. Dar iki tos dienos, kai lakūnas-kosmonautas Jurijus Gagarinas pakilo į orbitą, visi puikiai suprato, jog toks įvykis į žmonijos istorijoje bus menamas amžinai, o su juo susiję asmenys ainių atmintyje liks „nemirtingi“.

Kadangi pirmasis žmogaus skrydis į kosmosą kartu buvo dar ir proveržiui prilygstantis Tarybų Sąjungos pasiekimas, atrodė, jog įslaptinti bet kokią šio įvykio detalę bus tiesiog neįmanoma. Tačiau viskas susiklostė kitaip. Su pirmuoju skrydžiu susijusią informaciją pradėta slaptinti išsyk po skrydžio. Tylos įžadus buvo priverstas duoti ir pats J. Gagarinas. Galų gale, dabar situacija yra tokia, jog praėjus net pusei šimtmečio niekas negali būti tikras, jog apie pirmąjį skrydį yra žinoma viskas.

Tikroji Baikonūro kosmodromo paskirtis

Tarybinė kosmonautika formavosi po neperregimu valstybinės paslapties šydu. Taip atsitiko visų pirma dėl to, jog ją kūrė kariniais tikslais ir kūrė kariškiai. Kad ir Tiura-Tamo raketinis poligonas (dabar ši vieta vadinama Baikonūro kosmodromu) – jis Kazachstano stepėse buvo statomas ne skrydžiams į kosmosą, o tarpžemyninės balistinės raketos R-7 bandymams. Įslaptinta buvo ir pati raketa, ir antžeminiai jos valdymo punktai – nes raketos paskirtis buvo karinė.

Maža to, erdvėlaivis „Vostok“ („ZKA“), kuriuo J. Gagarinas pirmąsyk pakilo į kosmosą, iš tiesų buvo statomas ne kaip kosminis laivas, o kaip fotošnipinėjimui skirto palydovo „Zenit“ („2K“) versija – tik vietoj šnipinėjimo bloko jame „įtaisė“ kosmonautą.

Pirmojo istorijoje žmogaus skrydžio į kosmosą įslaptinimo klausimas iškilo beveik tuoj pat, kai tokį skrydį pradėta planuoti. Nuo pat pirmųjų strateginio planavimo minučių buvo svarstoma, kaip giliai reikės įslaptinti su šiuo istoriniu įvykiu susijusią informaciją. Juk jis atkreips viso pasaulio dėmesį: žurnalistai pradės uždavinėti nepatogius klausimus, mokslininkai pareikalaus nuodugnaus raketos-nešėjos, erdvėlaivio ir jame įrengtų sistemų aprašymo.

Jei nebus pateikta visa techninė informacija, pasaulis skrydžio gali ir nepripažinti. Jei viską iškloti atvirai, tuomet neabejotinai viešumon iškils ir po kaulelį bus išnagrinėta tikroji Tiura-Tamo poligono, raketos-nešėjos ir erdvėlaivio paskirtis. Tarybų Sąjunga tarptautinėje politikoje tuo metu skrupulingai formavo įvaizdį taikios šalies, kuri kategoriškai nesutinka, jog ginklavimosi varžybos persikeltų į kosmosą. Kas bus, kai anksčiau ar vėliau išaiškės, jog taikioji avelė Tarybų Sąjunga iš tiesų yra nuožmiausias pasaulyje kosminio ginklavimosi varžybų vilkas?

Galutinis sprendimas slapto posėdžio metu buvo priimtas iki istorinio skrydžio likus keturioms dienoms – 1961-ųjų balandžio 8 d. Posėdyje dalyvavo kosminės programos vadai, konstruktoriai ir aukščiausio rango karininkai. Posėdžio dalyvių nuomonės išsiskyrė, tačiau galiausiai buvo nuspręsta: „forminant dokumentus, neleisti nutekėti slaptai informacijai apie poligoną ir raketą-nešėją“.

Slaptasis „Vostok“

Praktiškai tuoj pat po to, kai J. Gagarinas erdvėlaiviu „Vostok“ atliko istorinį skrydį į kosmosą, apie jį viešojoje erdvėje it grybai po lietaus ėmė dygti straipsniai ir knygos. Tačiau jų autoriai net ir iš kailio nerdamiesi negalėjo atkapstyti svarbiausio dalyko – kaip atrodė erdvėlaivis, kuriuo į kosmosą pakilo pirmasis kosmonautas.

Tarybinėje spaudoje buvo publikuojami kažkokios neryškios, išplaukusios iliustracijos, kuriose buvo matyti tik neaiškus į dangų kylančios raketos „cigaras“ ir tikrąjį erdvėlaivį dengęs kūgio formos priekinis raketos-nešėjos gaubtas.

Tokios iliustracijos nieko nesakė nei ekspertams-profesionalams, nei smalsiems kosmonautika besidominčiųjų mėgėjų protams. Galimus J. Gagarino erdvėlaivio konstrukcijos variantus ekspertai mėgino dėlioti remdamiesi viešai publikuotais techniniais duomenimis apie amerikiečių pilotuojamus erdvėlaivius „Mercury“ ir „Gemini“. Tačiau visi ekspertų hipotetiniai eskizai į originalą nebuvo panašūs nė iš tolo.

Visų pirma glumino erdvėlaivio „Vostok“ forma. Ekspertai numanė, jog kosminio laivo išorė turėtų atrodyti gana neįprastai, nes jame turėjo būti sumontuoti stabdymo varikliai ir jiems skirtų degalų talpyklos. Kūgio forma, kuri buvo matoma laikraščių nuotraukose, ekspertams kėlė įtarimų, jog iliustracijose pateikta kažkokia klastotė, kurią tarybų mokslininkai mėgina paprasčiausią raketos-nešėjos gaubtą įvardyti kaip tikrąjį kosminį laivą.

Kai kuriuos duomenis apie erdvėlaivį pavyko atskleisti išstudijavus tik 1961-ųjų liepą karinių oro pajėgų parado Tušine metu viešai pademonstruotą erdvėlaivio „Vostok“ maketą. Erdvėlaivio konfigūraciją dengė tas pats kūgio formos priekinis gaubtas, tačiau ekspertams modelyje pavyko įžiūrėti liuką, pro kurį buvo patenkama į erdvėlaivį.

Beje, erdvėlaivio maketas iškėlė naujų klausimų. Mat prie galinės kūgio dalies matėsi pritvirtintas aerodinaminis stabilizatorius, besidominčiųjų gretose sukėlęs krūvą įvairiausių spėlionių apie jo paskirtį tikrojoje „Vostok“ komplektuotėje.

Papildomos painiavos įnešė erdvėlaivio „Vostok-2” skrydis, kurio metu į kosmosą pakilo Germanas Titovas. Užsienio ekspertai šį įvykį aprašančių straipsnių iliustracijose pamatė jau pažįstamą kūgį su „galiniu stabilizatoriumi“. Tačiau ant erdvėlaivio atsirado ir du nedideli sparnai, kurie leido nuspėti erdvėlaivio konstrukcijoje esant rankinio valdymo sistemą, kuria naudojamasi, kai erdvėlaivis skrieja atmosfera.

Atsakinėdami į žurnalistų klausimus apie tuos sparnus, atsakingi asmenys minėjo, jog „Vostok-2“ skiriasi nuo savo pirmtako, nes kur kas ilgiau užtrukusio G. Titovo skrydžio metu (G. Titovas su „Vostok-2” Žemę apsuko 17 sykių) kosmonautas leidosi į atmosferos paribius ir manevravo, sugrįždamas atgal į orbitą.

Tuomet laikraščiai rašė: „Valandą trukusio skrydžio metu majoras G. Titovas išbandė erdvėlaivio-palydovo rankinio valdymo sistemą. Užbaigęs bandymus, kosmonautas raportavo apie klusnų erdvėlaivio-palydovo elgesį manevravimo metu.“

G. Titovas iš tiesų išbandė rankinio valdymo sistemą, tačiau jokių manevrų į aukštesniuosius atmosferos sluoksnius ir atgal į orbitą, savaime suprantama, nebuvo – „Vostok“ tokia ekvilibristika tiesiog neįmanoma. Nepaisant to, daugelis tokia tiesa patikėjo. Vis tik kai kurie vakarų valstybių leidiniai publikavo rašinius, kuriuose buvo tvirtinama, jog sovietai, ko gero, kuria ir išbando karinės paskirties sparnuotąjį kosminį laivą.

Pirmieji atviri „Vostok“ brėžiniai viešai buvo pristatyti tik 1965-ųjų balandžio 30 d. Vakarų ekspertus tuomet labiausiai stebino faktas, jog J. Gagarinas, pasirodo, į kosmosą keliavo visai ne kūgio, o... rutulio formos kosminiu laivu.

Artimiausiomis dienomis publikuosime antrąją ir paskutiniąją mini ciklo dalį: „Sovietinės kosmonautikos cenzūra. II d. Ar J. Gagarinas iš tiesų skrido?“

[Vaidele]

It is 20 years since the attempted coup against Soviet leader Mikhail Gorbachev. Key players from that time tell Bridget Kendall, the BBC's Moscow correspondent at the time, how fragile his hold on power had become even a year earlier - and how quickly and informally the eventual decision to disband the USSR was taken.
The attempted Moscow coup of August 1991 did not come completely out of the blue.

At the start of the year, Soviet troops had tried to storm the parliament in Lithuania, apparently hoping to force the breakaway republic back under central control.

It was obvious the order came from Moscow. Less clear, though, was how far President Gorbachev was involved.

At the time, he was evasive about his role. Now he admits that the attack happened behind his back, organised by hardline opponents in his own government. It was a sign that his power was slipping away.

"I never gave them permission to impose martial law or presidential rule. They took the decision," Mr Gorbachev says.

"People don't realise that the worst thing for me was that I didn't know."

Treason fear
The US government was acutely aware of how incendiary the whole issue of nationalism in the 15 Soviet republics was and how difficult it would be for Mr Gorbachev to allow the Baltic states to follow Eastern Europe in breaking free.

"He would have been accused of treason," says the US Ambassador to Moscow, Jack Matlock, looking back. "If he had agreed to this, the military and the party would have removed him.

"You know, if a coup attempt had occurred earlier than it did, it could well have been successful. At any time in 1990, there could have been a successful coup against him."
Nonetheless, the attempt to re-impose Moscow rule on Lithuania alarmed the Americans.

President George Bush despatched Ambassador Matlock to the Kremlin to warn Mr Gorbachev that further violence would affect US-Soviet relations.

"He listened carefully," Matlock recalls. "And then he said: 'Jack, please explain to your president, this country is on the brink of civil war. And as president I must do all I can to prevent that. And that means I'm going to have to zig and zag. My goals are the same. Please reassure your president and help him understand'."

'Fed up'
Mr Gorbachev was under pressure from other quarters, too. For ordinary people, economic upheaval was beginning to make life unbearable.

Mr Gorbachev took the brunt of their rage.

Sir John Major, British prime minister at the time, recalls Mr Gorbachev wryly recounting a joke.

"He smiled and told me the following story: there was a food shortage in Moscow and people were queuing for bread. They'd been queuing a long time and they were getting very irritated.
"And one man turned in the queue to his neighbour and said: 'I'm fed up with this, I blame Gorbachev, I'm going to kill Gorbachev,' and off he went. He came back two days later and the people in the queue said: 'Did you kill Gorbachev?' 'No,' he replied 'The queue to kill Gorbachev was just too long'."

Mr Gorbachev also faced the emergence of a powerful pro-reform opponent.

Boris Yeltsin, once his political protege, was now Russian president, a new post which he had won by a landslide in popular direct elections.

Mr Gorbachev, by contrast, was elevated to the position of Soviet president only by the Soviet parliament, not the people, so could not lay claim to a similar mandate.

Looking back, Mr Gorbachev cannot conceal his bitterness towards Yeltsin.

"I made a mistake," says Mr Gorbachev now, "I should have got rid of him. It was because of Yeltsin that events unfolded as they did."

Advance warning
In late June 1991, the Americans got a tip off that Mr Gorbachev's own security and defence ministers might be planning a coup against him.

Once again, it was Ambassador Matlock who went to warn the Soviet president.

"I told him: 'We have information which we cannot confirm, but it's more than a rumour, that a coup is being organised against you and it could happen at any time'," remembers Mr Matlock.

"But he didn't take it seriously. As a matter of fact he actually laughed, turned to his assistant, who was the only other person in the room, and said something about naive Americans."

But the rumour was correct.

In mid-August the coup plotters decided to act. The catalyst, it seems, was a private conversation they overheard between Mr Gorbachev, Boris Yeltsin and the president of Kazakhstan.

The men were conferring on plans for a new Union Treaty to be signed on 20 August, which would overhaul relations between the republics and central government - and they had talked openly about the opponents in government they would need to remove from office.
What Mr Gorbachev and his colleagues did not realise was that the plotters were listening in - a stupid mistake, says Mr Gorbachev.

"Kryuchkov, the KGB chief, was recording us. He gave the tape to Yazov, the defence minister, to listen to. And then the others, too. In a word, they all took fright and concluded they had nothing to lose. So they decided to go for a coup d'etat."

The coup plotters' first plan was to co-opt Mr Gorbachev. A delegation flew down to the Black Sea villa where he was taking a weekend break to give him an ultimatum: either declare a state of emergency or else hand over power.

Mr Gorbachev says he realised something was wrong even before they arrived.

"I started to pick up phones, and not a single one was working. Not a single telephone was working. They cut me off and isolated me as they were approaching, so that I would not be able to contact anyone."

'Swearing'
According to one version of events, his response to the plotters was evasive. But Mr Gorbachev tells a different story.

"When I realised what was about to happen, I called in my wife Raisa, our daughter and son-in-law and said: 'Look, very dangerous events are about to unfold. I cannot go for a compromise with them, and you must know this.' They said whatever happened, they'd be with me till the end."

Then he says the delegation walked in and an angry exchange followed.

"I even swore at them," says Mr Gorbachev. "I said 'Go and convene a Congress… and we'll see whose plan gets more support, yours or mine'."

The plotters flew back to Moscow empty-handed to enact the state of emergency without him, while Mr Gorbachev and his family were left under house arrest, unsure whether they could even trust their bodyguards.

In Moscow, Mr Gorbachev was seen as an absent, passive victim. Resistance to what turned out to be an abortive coup was led by Boris Yeltsin and supported by thousands of ordinary citizens and some members of the military, who refused to obey orders to turn on their own people.

When Mr Gorbachev and his family returned to Moscow after it was all over, some three days later, it soon became clear that power had shifted.

Boris Yeltsin was asserting his right to rule Russia. Other leaders were taking similar steps in other republics.

Fast decision
In December 1991, Yeltsin suggested to the presidents of Ukraine and Belarus, Leonid Kravchuk and Stanislav Shushkevich, that they should meet separately to talk about the future without Mr Gorbachev, who was still trying to hammer out a new Union Treaty.

At an informal gathering in Belarus, they decided to dissolve the Soviet Union.

Stanislav Shushkevich remembers it as an almost impromptu decision.

"Yeltsin said, 'Would you agree for the Soviet Union to end its existence?' I said OK and Kravchuk said OK too.

"It only really dawned on me afterwards, when my car came to take me home what we'd done.

"I was thinking, 'Tomorrow I need to present this to the Belarus parliament and they could throw it out, because this is a momentous thing we've done'."

They also, of course, had to inform the outside world.

Mr Shushkevich says it was decided he would call Mr Gorbachev while Yeltsin phoned the US president.

"When they finally put me through to Gorbachev, Yeltsin was already on the phone to Bush.

"So I told Mikhail Sergeyevich (Gorbachev) and he said: 'Can you imagine what the outside world will think of this?' In other words: 'You idiots for getting involved in this.'

"And I said, 'Well, actually, Yeltsin is speaking to President Bush right now.'

"On the other end of the phone there was a silence, and then Mr Gorbachev hung up."

Mr Gorbachev had no choice but to resign. After six years in power, he stood down at the end of December 1991, just before the Soviet Union ceased its existence. He handed over all the relevant papers and authorities to Boris Yeltsin. The two men never spoke again.

To this day, Mr Gorbachev is scathing about him.

"This is an epic story with Boris Nikolayevich Yeltsin as its main character. He's a scoundrel and a traitor. We sat down and agreed how things would be. Then when we'd parted to set in motion what we'd agreed, he began scheming behind my back. He was a traitor."

http://www.bbc.co.uk/news/world-europe-14560280 ...

[LC.]

Antroji straipsnio, publikuoto kiek aukščiau, dalis:

Sovietinės kosmonautikos cenzūra (II)

„Matau Žemę! Ji tokia graži!” – pirmojo pilotuojamo skrydžio į kosmosą metu kalbėjo 27-erių Jurijus Gagarinas. Jo skrydis truko 108 minutes, o Žemę kosmonautas apskriejo tik sykį. „Tačiau mažas melas, Štirlicai, pagimdo didelį nepasitikėjimą.“ Šie žodžiai, žinoma, ne J. Gagarino ir ne J. Gagarinui. Sovietų nuostata slėpti pirmojo skrydžio technines detales pasėjo daugybę gandų ir rimtų nesusipratimų. Pavyzdžiui, ar tikrai J. Gagarino skrydis truko 108 minutes? Kaip nusileido kosmonautas – būdamas erdvėlaivyje „Vostok“ ar iš jo katapultavęsis? Ir apskritai – skrido J. Gagarinas į kosmosą ar neskrido?

Melas ir rekordai

Bene aštriausias konfliktas dėl pirmojo pilotuojamo skrydžio į kosmosą falsifikavimo kilo 1961-ųjų liepos 18 d., kai Paryžiuje prasidėjo Tarptautinės aeronautikos federacijos (FAI) posėdis. Jame buvo ruošiamasi įforminti J. Gagarino pasiektus pasaulio rekordus: pilotuojamo skrydžio trukmės rekordą (108 min.), skrydžio aukščio rekordą (327,7 km), į kosminę erdvę iškelto maksimalaus krovinio rekordą (4725 kg), du radijo ryšio rekordus (pirmąsyk buvo užmegztas dvipusis ryšys „Žemė – kosmosas“ ir „kosmosas – Žemė“ trumpųjų ir ultratrumpųjų bangų diapazonuose).

Tačiau, vadovaujantis griežtomis taisyklėmis, rekordas oficialiai buvo registruojamas tik tuo atveju, jei pilotas ant žemės paviršiaus nusileido savojo skraidymo aparato kabinoje, o nusileidimą asmeniškai stebėjo sporto komisaras. Pastarasis J. Gagarino nusileidimo procedūroje dalyvauti negalėjo, nes kosmonautas leidosi nenumatytoje vietoje.

Tačiau net ir sporto komisarui sumelavus, jog nusileidimo procedūroje jis dalyvavo, nuslėpti faktą, jog J. Gagarinas iš besileidžiančio kosminio laivo prieš pat nutūpimo momentą katapultavosi, buvo kur kas sunkiau. Informacija apie tokią pirmojo pilotuojamo skrydžio baigtį jau buvo pasklidusi. Be to, kai kuriuose straipsniuose buvo minima, jog „Vostok“ erdvėlaivyje yra įrengta kosmonauto katapultavimo sistema.

Federacijos vadovams iškilo pagrįstas klausimas: tad kur, galų gale, nusileidimo metu buvo J. Gagarinas – erdvėlaivio kabinoje ar už erdvėlaivio ribų? Sovietų delegacija tikino, jog kosmonautas tuo metu buvo kabinoje. Federacijos vadovai reikalavo įrodymų. Tokių sovietai pateikti negalėjo, tačiau ir toliau laikėsi savosios versijos. Diskusijos tęsėsi maždaug penketą valandų. Atėjus pietų metui, išvarginti FAI vadovai nusprendė patikėti teiginiu, jog J. Gagarinas nusileido būdamas laivo kabinoje, ir rekordą įskaitė.

Nutylimos buvo ir kitų skrydžių detalės. Pavyzdžiui, praėjus vieneriems metams, vakarų pasaulio korespondentai kosmonauto Pavelo Popovičiaus pasiteiravo, kokiu būdu jis nusileido su savuoju „Vostok-4“. Kosmonautas buvo priverstas atsakyti išsisukinėdamas: „Nusileidau taip pat, kaip Titovas ir Gagarinas – erdvėlaivio viduje.“

Galiausiai tikrąją tiesą pasauliui pranešė oficialūs sovietų asmenys. 1964 m. startavus tris kosmonautus gabenusiam erdvėlaiviui „Voschod“, žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, jog „ekipažas pirmąsyk turėjo galimybę ant žemės nusileisti liekant erdvėlaivio viduje.“

Tačiau šioje istorijoje labiausiai stebina tai, jog klaidinga informacija apie J. Gagarino nusileidimą buvo eskaluojama net ir po to, kai pasirodė publikacijos apie visus erdvėlaivio „Vostok“ duomenis. Ir eskaluojama ne tik Tarybų Sąjungoje! 1982 m. išleistoje iliustruotoje britų istoriko Keneto Getlando (Kenneth Getland) enciklopedijoje „Kosminė technika“ yra tokia pastraipa:

„Maždaug 7 km aukštyje patekimo į erdvėlaivį liukas nuo besileidžiančio erdvėlaivio atitrūkdavo, o krėslas su jame sėdinčiu kosmonautu būdavo katapultuojamas. Tuomet išsiskleisdavo parašiutas, o dar po kurio laiko nuo parašiuto atsikabindavo ir krėslas – kad kosmonautas kojomis paliesdamas žemę į jį nesusižeistų.

J. Gagarinas buvo vienintelis iš erdvėlaiviais „Vostok“ skridusių kosmonautų, kuris kabinoje liko, kol erdvėlaivis galutinai nenusileido – jis katapultavimo sistemos nepanaudojo. Visi kiti „Vostok“ aparatais skridę kosmonautai leisdamiesi katapultavosi. Erdvėlaivio „Vostok“ nusileidimo aparatas žemę pasiekdavo atskirai, išsiskleidus kitam parašiutui…“

Kaip tuomet vertinti 1964 m. pranešimą apie trivietį„Voschod“, kai žiniasklaidoje buvo oficialiai paskelbta, jog „ekipažas pirmąsyk turėjo galimybę ant žemės nusileisti liekant erdvėlaivio viduje“? Ir kaip vertinti P. Popovičiaus atsakymą: „Nusileidau taip pat, kaip Titovas ir Gagarinas – erdvėlaivio viduje“?

Beje, dėl šios painiavos ne visai tikslūs yra ir istoriniai įrašai: juk ir šiandien laikoma, jog pirmasis žmonijos istorijoje pilotuojamas skrydis į kosmosą truko 108 minutes. Tačiau iš tiesų tiek truko „Vostok“ skrydis, o katapultavęsis J. Gagarinas žemę pasiekė penkiomis minutėmis vėliau, tad ir pirmasis žmogaus skrydis truko ne 108, o 113 minučių.

Skrido J. Gagarinas ar neskrido?

Techninių J. Gagarino skrydžio detalių slėpimas pasėjo gandus, jog iš tikrųjų pirmojo pilotuojamo skrydžio į kosmosą išvis nebuvo. Pirmasis šią antį paleido amerikiečių „New York Mirror“:

„Sovietai nepateikė jokių įrodymų, liudijančių jų tvirtinimus apie išskirtinį kosmonautikos pasiekimą – J. Gagarino skrydį orbita aplink Žemę. Gal jis tokį skrydį ir atliko, o gal ir ne. <…> Kažkas turi imtis abejojančiojo vaidmens, ir mes su džiaugsmu jo imamės. Pateikite mums įrodymų!”

Tokia publikacija netruko iššaukti aštrią ir groteskišką reakciją – atseit, jei kas nors labai trokšta pasirodyti esąs kvailys, tas ir atrodo kaip kvailys. Tačiau situacija ir pagrindas abejonėms buvo kur kas rimtesnis, nei galėjo atrodyti iš pradžių.

Žinoma, vakarų pasaulio politikos ir karinės administracijos elitas neabejojo, jog J. Gagarinas erdvėlaiviu „Vostok“ Žemę iš tiesų apskriejo. Dar pirmųjų dirbtinių palydovų laikais JAV Nacionalinio saugumo agentūra ne tik įkūrė dvi rusų raketų paleidimo stebėjimui skirtas stotis (Aliaskoje ir Havajuose), bet ir sukūrė radijo įrenginį, kuriuo registravo tarybinių palydovų ir erdvėlaivių siunčiamus telemetrijos duomenis.

Erdvėlaivio „Vostok“ telemetrijos duomenų registravimas prasidėjo 1961 m. balandžio 12 d., 09:26 Maskvos laiku, kai J. Gagarino kosminis laivas pakliuvo į amerikietiškų stočių stebėjimo lauką. Aleutų salų archipelagui Aliaskoje priklausančios Šemijos salos (Shemya island) teritorijoje buvo įrengta aviabazė, kurios stotis užfiksavo ir greitai dekodavo telesignalą su kosmonauto atvaizdu, kurį transliavo borto vaizdo kamera „Seliger“.

Po signalo perėmimo pradžios praėjus 58 minutėms, šios televizinės transliacijos kadrai buvo persiųsti į Nacionalinio saugumo agentūros štabą Fort-Mide. Juose buvo gerai matyti, kaip kosmonautas juda, bendrauja ir gyvena erdvėlaivio kabinoje. Tad JAV vadovybė įrodymų apie sovietų kosmonauto skrydį į kosmosą iš paties patikimiausio šaltinio gavo pirmosiomis valandomis. Tad abejoti faktu, jog J. Gagarinas į kosmosą neskrido, nebuvo jokio pagrindo.

Tačiau „New York Mirror“ korespondentas apie telemetrijos duomenų perėmimą nieko nežinojo ir negalėjo sužinoti. Iš Tarybų Sąjungos buvo reikalaujama pateikti kokių nors konkrečių skrydžio detalių: Žemės vaizdo iš orbitos (o fotoaparato erdvėlaivyje „Vostok“ nebuvo), raketos ir jos paleidimo proceso technines detalių (šios taip ir liko įslaptintos), raketos ir erdvėlaivio kūrėjų pavardžių (šie buvo įslaptinti dar griežčiau nei raketos paleidimo proceso detalės).

Susidarė absurdiška situacija. Sovietų valdžia oficialiai deklaravo, jog yra pasirengusi dalintis technologijomis ir žiniomis, tačiau iš tiesų vengė pateikti net menkiausias smulkmenas (bendro pobūdžio raketos brėžinius ir porą ar trejetą raketos kūrėjų pavardžių, kurie iš tarptautinės mokslininkų bendruomenės galėjo sulaukti laurų – mokslo kuluaruose visai rimtai buvo svarstoma galimybė paslaptingajam „Pagrindiniam konstruktoriui“ įteikti Nobelio premiją).

Užsienio ekspertai sovietams ne sykį baksnojo pirštu į pirmo pilotuojamos skrydžio publikacijose pasirodžiusius nesutapimus – pirmosios ylos iš maišų lįsti pradėjo dar 1961 m. gegužę. Tačiau apdairūs Kremliaus demagogai į tai atsakė, jog JAV vyriausybė net su savo artimiausiais sąjungininkais kažkodėl visiškai neskuba dalintis atominės bombos kūrimo technologijomis. Tad kodėl informacija į kairę ir į dešinę turėtų taškytis sovietai? Keista tik tai, jog sovietų valdžios galvos visai nesuprato, jog pamina vieno esminių XX a. įvykių šlovę, kosminį proveržį padėdama į vieną lentyną su šimtų tūkstančių žmonių žudynėmis Hirosimoje ir Nagasakyje.

Nuvertintas žygdarbis

Po pagrindinio „Vostok“ konstruktoriaus, akademiko Sergejaus Koroliovo mirties, jo archyvuose buvo rasti užsienio ekspertų pasisakymai apie pirmąjį pilotuojamą skrydį į kosmosą. Tarp jų buvo ir 1961 m. balandžio 15 d. Hamburgo dienraštyje „Die Welt“ publikuotas rašinys, pavadinimu „Pionierius ar bandomasis triušis?“

Jo autorius klausė: „Nejau iš tiesų galima patikėti, jog yra atvertas naujas žmonijos istorijos puslapis, jei žmogus, tiesa – savanoriškai, pakartojo sėkmingus gyvūnų skrydžių į kosmosą pasiekimus? <…> J. Gagarino nuopelnas, kurio niekas šiukštu nenori sumenkinti, yra tas, jog jis leido su savimi elgtis kaip su bandomuoju objektu. <…> Juk jis pats eksperimento sėkmei jokios įtakos neturėjo ir negalėjo turėti. Savo kabinoje jis buvo ne kapitonas, o tik naudingasis krovinys.“

Nesunku įsivaizduoti, kokie jausmai apėmė S. Koroliovą, kai jis perskaitė šį straipsnį. Tačiau formaliai užsienio ekspertas buvo lyg ir visiškai teisus. O informacija buvo slepiama siekiant ir kito tikslo – nutylėti skrydžio metu kosmonautui iškilusius sunkumus ir problemas.

Viešojoje erdvėje buvo piešiamas toks pirmojo pilotuojamo skrydžio į kosmosą vaizdelis: startas pavyko, pats skrydis buvo tiesiog idealus, nusileidimas – nepriekaištingas. Išeitų, jog nieko ypatingo pirmasis žmonijos istorijoje kosmonautas savo skrydžio metu taip ir nenuveikė. Kodėl jo skrydis laikomas žygdarbiu? Kur čia J. Gagarino nuopelnas?

Iš tiesų tas skrydis vyko ne taip jau ir sklandžiai. „Vostok“ pakilo į didesnį orbitinį aukštį, nei buvo paskaičiuota. Ir jei būtų nesuveikusi stabdymo variklių sistema, J. Gagarinas kosmose galėjo pasilikti dvi ar tris savaites. Tai reiškia, jog jį būtų ištikusi kankinama mirtis. Be to, ne kažin koks buvo erdvėlaivio ryšys su Žeme – smarkiai trukdė ventiliatorių triukšmas.

Išeinant iš orbitos ir pradėjus nusileidimo procedūrą, sutriko automatinio valdymo sistema, ir leistis pradėjęs „Vostok“ ėmė chaotiškai vartytis. Erdvėlaivio moduliai atsiskyrė vos įskriejus į aukštutinius atmosferos sluoksnius. Apie visa tai J. Gagarinas išsamiai raportavo Valstybinei komisijai. Jo raporte pateiktos informacijos pagrindu buvo patobulintos pagrindinės erdvėlaivio sistemos. Tad pirmasis kosmonautas buvo ne pasyvus bandomasis triušis, o aktyvus perspektyvios technikos bandytojas, kas jokiu būdu negali būti prilyginama į kosmosą skraidintų šunų vaidmeniui.

Skrydžių į kosmosą metu kilusios problemos buvo įslaptinamos ir vėliau. Tai privedė prie nemalonių padarinių. Sovietų valdžios troškimas viską nupiešti taip, jog komunistų žengimas į kosmosą iš šalies atrodytų kaip nesibaigianti triumfo, pergalingų pasiekimų ir proveržių grandinė, kurioje nėra ir negali būti jokių sutrikimų ar avarijų, sukėlė augantį paprastų piliečių nepasitenkinimą sovietine kosmonautika.

Kilo klausimas: už ką suteikiamas Didvyrio vardas žmonėms, kurie, tiesą sakant, niekuo nerizikuoja? Juk jei jau viskas eina lyg sviestu patepta, apie kokią riziką gali būti kalba? Ir kuo kosmonauto profesija geresnė už, pavyzdžiui, šachtininko ar povandeninių laivų jūrininko profesiją? Būkite malonūs, Tarybų Sąjungos Didvyrio vardus suteikinėkite ir jiems!

Ir išvis – ar ne per daug dėmesio ir lėšų skiriama kosmonautikai? Kuo ji ypatinga ir pranašesnė už kitas profesijas? Kodėl turime išlaikyti kažkokius veltėdžius, kurie nei aria, nei sėja, o paskui dar ir maudosi pasaulinės šlovės spinduliuose?

Nieko stebėtino, jog XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje sovietinė kosmonautika atsidūrė ant prarajos slenksčio. Rusai retoriškai klausia, ar nebuvo tokio nuosmukio priežastis štai toks požiūris į savo pasiekimus ir pergales?

Kosminės programos išliko, tačiau didžiąja dalimi – dėl amerikiečių indėlio. Juk pačiu juodžiausiu ir skurdžiausiu tarybinės, o vėliau rusiška tapusios kosmonautikos laikotarpiu raketų ir kosminės technikos barus finansiškai rėmė būtent amerikiečiai. Nesvarbu, kad turėdami tam tikrų išskaičiavimų ir sudarę toli gražu ne tokią jau nekaltą bendradarbiavimo sutartį.

Ar istorija kartojasi ir šiandien? Nors kosminė raketų pramonė tapo kiek atviresnė, o apie šių dienų rusų ekspedicijas į beorę erdvę galima sužinoti nepalyginamai daugiau, nei apie J. Gagarino skrydį, Rusijoje baiminamasi, jog buvęs susvetimėjimas ir polinkis viską įslaptinti niekur nedingo. Atvirkščiai – jis vis auga.

Ar tai gresia neišvengiamu degradavimu? Gal tuomet vertėtų atsisakyti to žalingo įpročio bet kokias problemas iškarpyti cenzūros žirklėmis? Nes, kaip jau yra ne sykį nutikę (pavyzdžiui, povandeninio laivo „Kursk“ tragedijos atveju), kai yla išlįs iš maišo, ką nors pakeisti gali būti per vėlu.

Saulius Žukauskas

[Garbanius]

G.Vitkus: pasąmonėje mes dar nesame atsiskyrę nuo Rusijos
(132)
LTV „Savaitė“,
LRT
2011 rugpjūčio mėn. 21 d. 22:08

G.Vitkus: pasąmonėje mes dar nesame atsiskyrę nuo Rusijos


Lietuva dar nėra visiškai atsiskyrusi nuo Rusijos pasąmonės lygmenyje, nes nuolat kalba apie šią valstybę kaip potencialią grėsmę. Tokios nuomonės laikosi Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros vedėjas Gediminas Vitkus, dauge pridūręs, jog suvokusi savo, kaip valstybės atskirumą, Lietuva turėtų išmokti pažinti ir valdyti kylančias grėsmes.

- Kaip jūs manote, ar Sovietų Sąjungos subyrėjimą lėmė prieš dvidešimt metų žlugęs pučas Maskvoje, Lietuvos pastangos, ar tai atsitiko pačios SSRS supuvimo bei Michailo Gorbačiovo perestroikos dėka?

- Aš manau, kad procesas buvo sudėtingas, valstybė didelė, joje buvo daug problemų. Lietuva, be abejo, prie šio proceso prisidėjo, bet aš nesiimčiau taip drąsiai tvirtinti, kad Lietuva sugriovė Sovietų Sąjungą – žinoma, veikė daug veiksnių ir mūsų veiksnys nebuvo pats didžiausias, bet jis buvo reikšmingas, sunku tą paneigti.

- Jeigu pučas būtų pasibaigęs sėkmingai, tas perversmas būtų įvykęs iki galo ir valdžia būtų paimta į pučistų rankas, kas tuomet galėjo grėsti Lietuvai, kuri jau buvo pasiskelbusi savo nepriklausomybę, nors formaliai nebuvo pripažinta?

- Aš įsivaizduoju, kad šitas byrėjimo procesas būtų sustabdytas, būtų išvaikyti parlamentai, kurie tą nepriklausomybę paskelbė Baltijos šalyse, manau, kad būtume nugrimzdę į gilų reakcijos liūną ir šiandien čia tikrai nesėdėtume. Istorija būtų pasisukusi kitaip: vyrai buvo nusiteikę priešintis ir, man atrodo, kad būtų buvę aukų.

- Na, o dabar – po dvidešimt metų – ar šiandien Rusija gali būti iš mūsų sąmonės pašalinta kaip grėsmės kėlėja?

- Ne tik gali, bet ir turi būti pašalinta. Mes turime pradėti suvokti ir suprasti, kad esame skirtingos valstybės, atskiros valstybės. Pasąmonėje mes dar nesame iki galo atsiskyrę nuo Rusijos, jaučiamės nuo jos labai priklausomi, manome, kad Rusija nori mus sugrąžinti atgal, bet iš tiesų procesai keičiasi, pasaulis keičiasi. Šiuo atveju reikėtų klausti mūsų pačių, ar Rusija reikalinga mums kaip kažkoks atskaitos taškas mūsų politikai, kad mes galėtume ją konstruoti ir mąstyti apie ateitį, ar tai nėra mūsų pačių išgalvotas baubas, nuo kurio mes norime pabėgti.

G.Vitkus: pasąmonėje mes dar nesame atsiskyrę nuo Rusijos
Politologas Gediminas Vitkus
© DELFI (J.Juršienės nuotr.)
Bet iš kitos pusės negalima tuo pat metu ignoruoti ir realybės: Rusija iš tiesų egzistuoja – didžiulė, galinga valstybė su savo interesais, esanti greta mūsų ir mums reikia išmokti su ja gyventi. Rusijoje susiformavo kiek kitokia situacija ir tas demokratijos ir laisvės momentas išsivystė į tai, ką turime šiandien – turime tokią labiau linkusią į autokratiją valstybę, kur kai kurios demokratinės laisvės yra akivaizdžiai suspenduotos, bet ne iki galo. Tai nėra visiškai griežta diktatūra ir už anekdotą niekas į kalėjimą nepasodins.

- Bet tai atsitiko būtent po to, kai Borisas Jelcinas perdavė valdžią buvusiam KGB karininkui Vladimirui Putinui ir sulig jo atėjimu pasikeitė ir sugriežtėjo labai Rusijos vidaus ir užsienio politika. Matyt, daug ką pasako ir paties V. Putino požiūris į pučą ir SSRS žlugimą: jis sakė, kad tai yra didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa. Iš tų pozicijų žiūrint, ar mes galime tikėtis kitokio Rusijos požiūrio į Lietuvą nei tiesiog noro turėti mus savo įtakoje?

- Pirmiausia dėl šito V. Putino pareiškimo, tai aš noriu atkreipti dėmesį, kad V. Putinas yra politikas ir politikai labai dažnai pasako prieštaringų dalykų. Kiek pamenu, jis pats neseniai yra pasakęs ir kitą dalyką – kad Sovietų Sąjunga buvo negyvybingas darinys. Tai va, sulyginkite ir kodėl tai turėtų būti nelaimė, jeigu žlugo negyvybingas darinys?

Dabar dėl požiūrio į Lietuvą ir įtakos darymą. Tai, man atrodo, kad mes turime pripažinti, kad mums daroma didžiulė įtaka, mes esame glaudžiai susiję daugybe aspektų: ekonominiais klausimais, mūsų pagrindinė eksporto rinka yra Rusija (Vokietija yra tik antroje vietoje), mūsų pagrindinis importo šaltinis yra Rusija, mūsų daugelio įmonių interesai irgi yra rytuose, laukiame atvažiuojančių rusų turistų. Mes turime daugybę dalykų, kurie mums neišvengiamai daro įtaką ir tą įtaką reikia pripažinti bei ją valdyti.

- Lietuvos ir Rusijos dialoguose reikėtų gal siekti tokių lygiaverčių santykių, bet kiek pati Lietuva tuo suinteresuota, ar tai nėra tas politikų amžinas noras, apie ką jūs irgi užsiminėte, turėti tokį grėsmingą amžiną priešą?

- Tai, be abejo, kad šituo yra spekuliuojama ir politikai turėtų atsargiau su šitokiais dalykais elgtis. Politikai nėra diplomatai, jie gali kartais pasakyti visiškai prieštaringų dalykų, bet turint omenyje, kad mums reikalingi lygiaverčiai santykiai, tai turime iš tiesų neišnaudotų galimybių tuos santykius vystyti. Labai keista, kad pastaraisiais metais, naujajai prezidentei pradėjus eiti pareigas lyg ir atsirado ženklų, kad bus pakankamai intensyvūs kontaktai aukščiausiame lygyje, bet nesuprantu, kodėl tie reikalai dabar yra įstrigę: kontaktai atsirado, bet jie nesivysto.

Aišku, jie patys visų problemų neišspręs, bet jie sukurtų kitą kontekstą ir mūsų įvairiapusiams santykiams suteiktų platesnę perspektyvą.

- Toks pagrindinis mūsų nesutarimo šaltinis ar laukas, tai yra tai, kad Rusija ir Baltijos valstybės (ne viena Lietuva) labai skirtingai vertina istoriją ir ją skirtingai supranta. Ten, kur mes norime kompensacijų už okupacijos metais patirtą žalą, Rusija nenori pripažinti jokių okupacijų, nenori kalbėti apie jokias aneksijas ir jokius žalos atlyginimus. Ir tai yra, bene, vienas didžiausių konfliktų, ar jūs su tuo sutiktumėte?

- Nežinau, ar čia iš tisų yra konfliktas. Aš sakyčiau, kad čia tiesiog yra nuomonių skirtumas. Mes turime savo nuomonę ir ją aiškiai esame visiems pasakę.

- Kitaip sakant, jūs manote, kad nebūtina priminti nuolat tą okupaciją ir jos žalos atlyginimą?

- Yra priminta ir pasakyta, yra priimtas įstatymas, jis galioja. Aš nemanau, jeigu jūs turite interesų su kaimynu ir norite kažką bendrai nuveikti bei plėtoti kokią pelningą veiklą, visą laiką jam priminsite ankstesnes padarytas nuodėmes. Taip, žinome, su kuo turime reikalą, bet tai nieko nekeičia, jeigu žvelgiame į ateitį.

- Jeigu paprašyčiau įvertinti šiandienos mūsų santykius su Rusija?

- Aš pavadinčiau juos turbūt tarp komplikuotų ir gerų – ne labai gerų, bet komplikuotų ir gerų. Reiškia, galėtų būti geresni, bet nėra tiek komplikuoti, kad mes negalėtume normaliai bendrauti.

- Jūs sakote, galėtų būti geresni. Ką turite galvoje?

- Aš turiu galvoje, visų pirma, kontaktus aukštesniame politiniame lygmenyje. Stebiuosi, kad ta galimybė nebuvo išnaudota. Aš manau, kad kai buvo pakvietimas, reikėjo nuvykti ir pasikalbėti, bet matyt kažkas kažkurįvyko, ko mes nežinome, ir tas dalykas yra įstrigęs, tad dabar mes esame tokioje pat situacijoje kaip prezidento Valdo Adamkaus kadencijos metu. 2001 m. buvo paskutinis jo vizitas Maksvoje ir po to santykiai nutrūko.

http://www.delfi.lt/news/daily/lithu....d?id=48800757

[bebop]

Čia atradau kai ką įdomaus apie nusikalstamumą SSRS. Kaip ir iš dalies skirta A|1, kuris teigia, kad SSRS nusikaltimų nebuvo

Crime in Soviet Union

Nuoroda į orginalų dokumentą

Ištraukos iš dokumento

Detailed crime statistics for the USSR are never published, and
a Soviet journalist, L. Vladimirov, who defected to Britain in 1966, has
confirmed that:

"It is forbidden to mention ... the number of crimes
in any category for the country as a whole or for
regions, district, provinces or cities".

Moscow Radio's home service claimed on July 6,
1972, that half of all crimes and nearly all acts of hooliganism are
committed under the influence of drink. Ninety per cent of young people
are said to be drunk when arrested (Socialist Industry, June 8, 1972). Again,
one survey on juvenile delinquents in Leningrad demonstrated that in 160 out
of 200 cases of juvenile crime alcoholism affected one or both parents
(Novy Mir, No. 5, 1972). Another factor beginning to attract discussion
is the mass migration from rural to urban areas. Writing in Party Life
(No. 8, 1972) Shchelokov stated that the crime rate was above average in
areas with an influx of immigrant workers who had come up against
"unforeseen difficulties" and lack of attention to their needs by local
authorities.

[Eimantas]

Apie sovietmečio atributus - blatą ir deficitą
http://klaipeda.diena.lt/naujienos/m...eficita-372970

[c2h5oh]

Kas netingit ir mokat rusiškai - galit pasiskaityti, kokiam kosmose dabar skraido Juozas Jermalavičius:

http://www.regnum.ru/news/polit/1366266.html
Юозас Ермалавичюс: Чего не понимали разрушители СССР?

Vertimo nebus (gaila laiko versti tokį briedą). Pagrindinės mintys dvi (viena kitai prieštraujančios) - 1) SSRS sugriovė imperialistai ir jų agentai SSRS viduje 2) SSRS sugriuvimas yra gudrūs spąstai imperialistams

[Sula]

Vertimo nebus (gaila laiko versti tokį briedą). Pagrindinės mintys dvi (viena kitai prieštraujančios) - 1) SSRS sugriovė imperialistai ir jų agentai SSRS viduje 2) SSRS sugriuvimas yra gudrūs spąstai imperialistams

Senukas aiškiai įsivaizduoja save XIX a. pabaigos revoliucionieriaus vaidmenyje, nors toli gražu neprilygsta - dirba tik daugiamilijoninei nostalguojančiai Rusijos sovietikų miniai. Beje, kodėl Rusijos komunistai nekovoja prieš savus, namų imperialistus?

[Aleksas666]

Prie sovietų buvo:

Vienas "červoncas"


Trys "červoncai"


Penki "červoncai"


O rimti vyrai turėjo ir visus dešimt "červoncų"


Šaltinis:www.banknotebank.com
Niekad nenumaniau iš kur atsirado tas "červoncas", bet dabar man tai sukelia juoko iki skausmo

[LC.]

Jie buvo apyvartoje iki TSRS rublio įvedimo 1923 m.?

[Aleksas666]

Jie buvo apyvartoje iki TSRS rublio įvedimo 1923 m.?

Šitie bent 1937m. Reikės išsiaiškint. Viena užtikrintai galiu pasakyt, jų kokybė apgailėtina, toki su paprasčiausiu spausdintuvu(tuometiniu) nesunku būtų padaryti, jokių vandens ženklų, tiesa, parašyta, kad spausti ar mirkyti auksu, tačiau abejoju.

[Sula]

Niekad nenumaniau iš kur atsirado tas "červoncas", bet dabar man tai sukelia juoko iki skausmo

Tarybinis atsirado hiperifliacijos laikais kaip konvertuojamoji atsiskaitymo priemonė. Vėliau devalvavosi ir ji, tiksliau pavirto vėl paprastų 10 rublių ekvivalentu.

[LC.]

Šitie bent 1937m. Reikės išsiaiškint. Viena užtikrintai galiu pasakyt, jų kokybė apgailėtina, toki su paprasčiausiu spausdintuvu(tuometiniu) nesunku būtų padaryti, jokių vandens ženklų, tiesa, parašyta, kad spausti ar mirkyti auksu, tačiau abejoju.

Tai turbūt aš apgavau save, nes čia gal vieno iš pirmųjų tipų rublis. Įprastiniai akiai - 1961 m. laidos.

Taisyta: čia galima šiek tiek pasiskaityti apie šią valiutą rusų kalba.

[Wycka]

Manau, labiausiai tiktų šiai temai.

Tvirtas suomių vabalas

Rusijos istoriko Marko Solonino knygoje “Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?” prisimenamas menkai žinomas Sovietų Sąjungos ir Suomijos karo etapas, kuris prasidėjo prieš 70 metų – 1941 m. birželio 25-ąją. Šią vertingą knygą išleido leidykla “Briedis”, o mes siūlome ištrauką iš jos.
Nelaimė, kaip paprastai, atėjo netikėtai. 1939 m. lapkričio 3 d. “Pravdoje” pasirodė keistos formos ir itin stebėtino turinio straipsnis. Jame plačiai ir miglotai buvo kalbama, kad Suomija nenori stiprinti draugystės su didžiąja Rytų kaimyne, atkakliai atmeta Sovietų Sąjungos taikius siūlymus, pasiduoda vedžiojama kažkokių nenurodytų, bet visiems žinomų “karo kurstytojų”. O baigiamas straipsnis visiškai isterišku šūksniu: “Mes pasiųsime velniop bet kurių politinių kortuotojų žaidimus ir žengsime savu keliu, nepaisydami nieko. Mes, neatsižvelgdami į nieką, užtikrinsime SSRS saugumą ir griausime bet kokias kliūtis kelyje į tikslą.” Nesunku suprasti, kad tokie žodžiai galėjo ypač nustebinti paprastus sovietinius piliečius, kurių dauguma nelabai net įsivaizdavo, kur apskritai yra Suomija. Kokie žaidimai? Kas tie “kortuotojai”? Kur dabar reikia žengti nesidairant į šalis ir “griaunant viską kelyje į tikslą”? Ir koks tas tikslas?
Dar po trijų savaičių iš laikraščių puslapių ir juodų reproduktorių lėkščių kliustelėjo laukinės, pogromiškos antisuomiškos propagandos srautas. Suomijos vadovai jau buvo vadinami tik “juokdariais”, “politiniais sukčiais” ir “kortuotojais”. Paskutinėmis prieškario dienomis šiurkštūs laikraštiniai keiksmai, stiprėdami nuo “forte” iki “fortissimo”, virto nenutrūkstamu isterišku klyksmu: “Pamokyti įžūlius kareivas! Vargas tiems, kurie mėgins pastoti mums kelią!
Laikas pažaboti niekingą blusą, kuri šokinėja ir maivosi prie mūsų sienų! Nušluoti nuo žemės suomių avantiūristus! Atėjo metas sunaikinti šlykštų vabalą, kuris drįsta grasinti Sovietų Sąjungai!”
Įsiveržimas į Suomiją buvo apipavidalintas neregėtai triukšmingai ir teatrališkai. Kariuomenė žengė per sieną žygio kolonomis, su Stalino portretais ir išskleistomis vėliavomis. Iškilmingas apgaudinėjimas pasiekė tokį mastą, kad jau 1939 m. gruodžio 1-ąją, antrąją karo dieną, “Pravda” be jokios abejonės rašė: “Raudonoji armija įstengs smogti triuškinamą smūgį ne tik suomių vabalui, bet ir tiems, kurie slepiasi už šio vabalo!” Tame pačiame laikraštyje buvo pranešama, kad kalbėdama gamyklos mitinge “brokuotoja drg. Kukuškina” išreiškė tvirtą įsitikinimą, jog “baltagvardietiškam pragarui”, kuriame dvidešimt metų kankinosi suomių darbininkai, atėjo galas…
Štai kaip, šiurkščiu gatvinio farso stiliumi, pasityčiojamai žviegiant parsidavėliams rašeivoms, plojant apgautiems ir išgąsdintiems gyventojams, prasidėjo baisi dviejų tautų tragedija.
Stalino suplanuotas “mažas pergalingas karas” virto sunkiomis, daugiametėmis, kruvinomis skerdynėmis. Sovietinės ir suomių kariuomenės kovos su ilgomis pertraukomis vyko nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1944 m. rugsėjo 5 d. Beveik penkerius metus. 1944 m. Maskvoje pasirašytas dokumentas buvo tik “Susitarimas dėl paliaubų”, o taikos sutartis, juridiškai įforminusi Suomijos karo su sąjunginėmis valstybėmis pabaigą, pasirašyta 1947 m. vasario 10 d., SSRS aukščiausiosios tarybos ratifikuota tik 1947 m. rugpjūčio 29 d.
(...)

[railman]

"Nerealiai realūs vaizdai." Spalio paradas Jerevane 1984-taisias...





http://visualhistory.livejournal.com/16402.html

[oranger]

Ir kas čia tokio "nerealaus"?
Paprastas reportažas iš kalėjimo...

[railman]

Ir kas čia tokio "nerealaus"?
Paprastas reportažas iš kalėjimo...

Pats žygiuodavau, per TV stebėdavau paradus, tačiau šie pasirodymai mano akimis - išskirtiniai...