Kolūkis, kolchozas, kolektyvinis ūkis (rus. колхоз, коллективное хозяйство) - tarybinė žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja. Šalia kolūkių dar egzistavo tarybiniai ūkiai (rus. sovchoz).
Oficialiai juose pirmininkas buvo renkamas visuotinu balsavimu. Kada, kur ir kiek sėti ar sodinti, kada pjauti ir kiek parduoti turėjo nuspręsti kolūkiečiai. Bet iš tikro kolūkio pirmininkas buvo skiriamas valstybės, taip pat valstybė nustatydavo planus, kiek pateikti produkcijos ir jos kainas. Planai ir kainos dažniausiai priklausydavo nuo kolūkio našumo - kuo kolūkis buvo našesnis, to buvo didesni planai ir mažesnės supirkimo kainos.
Oficialiai juose pirmininkas buvo renkamas visuotinu balsavimu. Kada, kur ir kiek sėti ar sodinti, kada pjauti ir kiek parduoti turėjo nuspręsti kolūkiečiai. Bet iš tikro kolūkio pirmininkas buvo skiriamas valstybės, taip pat valstybė nustatydavo planus, kiek pateikti produkcijos ir jos kainas. Planai ir kainos dažniausiai priklausydavo nuo kolūkio našumo - kuo kolūkis buvo našesnis, to buvo didesni planai ir mažesnės supirkimo kainos.
Vykstant TSRS industrializacijai kolūkiuose žmonės gyveno daug blogiau nei miestuose, nes iš jų buvo tiesiog paimama vos ne visa produkcija, o liepdavo gyventi iš žemės sklypelių prie namų.
Daug kur iki 1970 m. kolūkiečiai neturėjo pasų. Tai leisdavo valdžiai sulaikyti žmones kaime. 1974 m. buvo priimta nauja TSRS pasų sistemos tvarka, pagal kurią pasus ėmė išdavinėti visiems TSRS piliečiams, kuriems sueina 16 metų.
Kolūkių kūrimosi laikais net iki Stalino mirties 1953 m. už atsisakymą dirbti buvo nustatyta bausmė net iki ištrėmimo į Sibirą. Vėliau, siekiant žemdirbius išlaikyti kaime, jiems palaipsniui buvo gerinamas gyvenimas, pavyzdžiui, individualių namų su karštu ir šaltu vandeniu statymas, faktiškai darbo laiko sumažinimas iki 4 – 8 savaičių per metus.
Įdomus faktas tai, kad kolūkiečiams buvo mokamos dvigubai mažesnės pensijos negu miestiečiams. Manoma, kad tai buvo daroma todėl, kad buvo manoma, kad kolūkiečiai turi papildomų pajamų iš savo ūkelių prie namų ar net nelegaliai ką nors užsodinę.
Žlugus TSRS pradėjo žlugti ir kolūkiai. Didžiausia to priežastis buvo ekonominės problemos. Žmonės pradėjo mažiau uždirbti ir neturėjo iš ko nusipirkti tiek maisto, o ir kolūkiai prarado savo milžiniškas dotacijas.
1951 m. Lietuvos TSR buvo 2923, o 1989 m. – 750 kolūkių.
Žlugus TSRS, ekonominiai sunkumai neaplenkė ir Lietuvos. Kolūkio turtas buvo dalinamas tarp kolūkiečių, dažniausiai didžioji dalis atitekdavo jų pirmininkams.
Comment